Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-06-03 nr. 3051

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
SVEIKINAME POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĘ DAIVĄ ČEPAUSKAITĘ!
24
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI2

AKTUALIJOS 
• PRISISTATĖ GETEBORGO KNYGŲ MUGĖ

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• KAIP GYVENIMO TEKSTAI VIRSTA POEZIJA?1

KNYGOS 
• Sondra Simanaitienė.
KAS NESPJAUDO Į DANGŲ, TAS NEGERIA SU DIEVU ALAUS
1
• KORTA ŽAIDĖJO RANKOSE
• DŽIUGĖ
• MAIKLO K GYVENIMAS IR LAIKAI5
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
LAIMĖ
5
• Dalius Baltranas.
ŽIRGŲ ŽAIDIMAI POPIERIAUS LAPE
11
• TOKS YRA GYVENIMO KVAPAS

MUZIKA 
• Lina Navickaitė.
MUZIKINĖ LIETUVYBĖ MODERNUMO SĄLYGOMIS
14
• AITRŪS PAGUODOS ŽODŽIAI9

TEATRAS 
• Rokiškio liaudies teatro vadovą ir režisierių JONĄ BUZILIAUSKĄ kalbina RIČARDAS ŠILEIKA.
NORINČIAM VAIDINTI TURI SUTEIKTI GALIMYBĘ
2
• Ridas Viskauskas.
MEISTRIŠKUMO PAMOKOS

PAVELDAS 
• Danutė Skromanienė.
JUODKRANTĖS PARODŲ SALĖJE – "LIETUVIŠKOSIOS KERAMIKOS MENAS"

MENO DIS/KURSE* 
• Jurijus Dobriakovas.
KELETAS VOKIEČIŲ KULTŪROS DIENŲ AKIMIRKŲ
1

POEZIJA 
• ALGIMANTAS MIKUTA4

PROZA 
 Renata Baradinskaitė.
SMUIKAS IR TAS "MIELASIS TANGO"
2

VERTIMAI 
• Heinz Von Lichberg.
LOLITA

KULTŪRA 
• PAMIRŠTA – NEPAMIRŠTA1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MOKSLEIVIŲ SKAITYMŲ NUGALĖTOJAI15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ŽVAIGŽDŽIŲ KARŲ BELAUKIANT
2

KRONIKA 
• TRUPUTIS DRAMATURGIJOS1
• JAUNIEJI MENININKAI!
• Sonata Paliulytė.
NAUJOSIOS ROMUVOS POEZIJOS PAVASARĖLIS SALOVARTĖJE
1
• Ignotas Tunkūnas.
SEULO ĮSPŪDŽIAI
• LRS
• LMKA
• IV "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
"POEZIJOS PAVASARĮ" PAVARČIUS
11

PROZA

SMUIKAS IR TAS "MIELASIS TANGO"

Renata Baradinskaitė

[skaityti komentarus]

Radijas skelbė pūgą.

Audra aptilo, jutai, kaip šaltis maudžia kojų pirštus, rankas. Kažkas sublizgėjo. Nuo šalčio poškėjo tvoros.

Ji virkdė smuiką. Atskleistos baltos ir permatomos užuolaidos. Nuo muzikos virpesių jos šlamėjo.

Buvai sutrikus baltai apdangstytuose laukų plotuose. Nieko nenorėjai. Nieko.

Ji atsargiai įdėjo smuiką į juodą futliarą... Pasižiūrėjo... O ten. Ant šakos tupėjo zylė. Pirštais pabaksnojai per stiklą, lyg tuo stryku per stygas. Zylė nuskrido.

Ji ir vėl paėmė smuiką. Akys liepsnojo. Grojo "Mieląjį tango".

Keliu, tuo mažu takeliu, ėjo vyras juodu apsiaustu. Nutilai. Ant stalo paguldei smuiką, o žmogus pamažu pamažu artėjo. "Ne!" Nulindai į tamsų kampą ir tarytum prilipai prie sienos. Kalti garsai! Kaltas smuikas! Kam sugrojai tango?

Žmogus prieangyje purtėsi sniegą. Paslidinėjęs snieguotu koridoriumi, pabeldė. Ji suvirpėjo.

– Įsileisi! – tripčiodamas šaukė.

– Įsileisi!

Ji netikėtai pravėrė duris.

– Ko tau reikia? Aš tavęs nepažįstu! Ko nori?

Jis tebetrepsėjo, o nuo batų tirpo sniegas.

– Išgirdau muziką. Atėjau paklausyti. – Jis apsidairė. – Čia jauku. Pavargau. Prisėsiu.

– Gerai. Prisėsk. Paklausyk. Sugrosiu perdirbtą A.Piazzollos "Mieląjį tango".

Jis mirktelėjo ir prisigretino prie jos.

– Klausau. Grok.

Ji paėmė smuiką ir vėl klaidžiojo po sniegą, šoko takeliu, ėjo per miestą.

Kai ji baigė groti... Jis prisiartinęs palietė smuiką.

– Tu išeini? Blogai grojau?

– Išeinu. Labai patiko. Bet...

– Kas bet?

Eidamas pro duris, tebežiūrėjo į ją.

Ji kaltino save, kad privertė jį klausytis. "Blogai grojau".

" Ir vėl zylė Tupi. O toliau sniegena". Žiūrėdama į paukštelius, džiaugėsi. O žmogus tuo tamsiu apsiaustu bėgo per sniegą. Bėgo kelio link. Stabdė mašinas. Mašinos triukšmingai pralėkdavo, sukeldamos sniego gūsius. Nestodavo. Jis blaškėsi, rankomis mojo. "Kodėl? Jam patiko muzika. Palietė smuiką. Kodėl?"

Ji ir vėl paėmė smuiką. Iš naujo sugrojo "Mieląjį tango".

Žmogus dar pasižiūrėjo. Trūktelėjo stabdžiai. Sunkvežimis sustojo. Jis įsėdo. Jai buvo šalta. Tik priskridusi zylė vėl snapu pasibeldė į jos langą, o ji virpėdama tarytum nuo šalčio toliau grojo.

* * *

Sniegas jau buvo nutirpęs. Eidama takeliu pastebėjo – lazdyno krūmas geltonuoja. Švilpavo varnėnas. Kambary ant spintos gulėjo užmestas smuikas. Ji pakėlė. Nubraukė nuo futliaro dulkes. Grojo. Žiūrėjo į kelią. Nesisekė.

Nebesugrojo. Sustojo lengva mašinėlė. Išlipo. Tas pats vyras ėjo takeliu, aplenkdamas balą – vieną, kitą. Pabeldė.

– Prašom.

Atsidarė durys, ir vyras įėjo. Ji pasižiūrėjo.

– Prisėsk.Gal pavargai?

– O ne. Aš tik trumpam, draugas mašinoje...

– Blogai groju. Nebevaikštau į muzikos mokyklą.

– O aš maniau, kad būsi garsi muzikantė.

– Pamanėt, grosiu simfoniniam orkestre?

– Taip. Tu tada pasakiškai grojai.

– Nejaugi? – Dabar ji, nuleisdama akis, pažiūrėjo į grindis. – Patempiau ranką. Liūdėjau...

– Bet tu dar groji. Aišku, nebe taip. Ilgai ausyse skambėjo tas tavo "Mielasis tango". Iš kur gavai perdirbtą?

– Iš mokytojo. O dabar primiršau,– ir ji ant stalo pasidėjo smuiką.

Jis pasižiūrėjo.

– Draugas mašinoje laukia. Eisiu.

– Gerai. Daugiau nebeateisi?

– Nežinau. Metai slenka, – ir jis, žaismingai šūktelėjęs, nuėjo.

– Slenka.

Ji susimąstė.

* * *

Po metų vėl tas žmogus atėjo. Ji, susiėmus už galvos, kartojo: "Kaip skauda. Skauda". Prišokusi, nubloškė nuo spintos smuiką. Atidarė futliarą ir vėl nors ir atpratusiais pirštais užgrojo. Žmogus pasižiūrėjo, paklausė. Varnėnas, tupintis ant elektros laidų, sparnais suplasnojo. Nuskrido.

– Aš tau tada nesakiau. Buvau toks laimingas, kai tu grojai. Buvau viską pamiršęs.

– Kodėl?

– Nežinau.

Dabar jis paėmė ją už rankos ir ėmė tempti prie spintos.

– Nuimk smuiką. Pagrosi. Ar girdi?

O ji vidury kambario sustojo.

– Ne, negrosiu.

– O kodėl laikai tą smuiką? Parduok.

– Kam?

– Man.

– Tu juk negroji.

– Ar žinai ?

– Bet tu tada taip klauseisi...

– Grojau, mergaite, grojau, bet dabar ne. Noriu matyti tavo smuiką. Kaupiu senus daiktus. – Jis ir vėl pažiūrėjo į ją, – kaip tada.

Dabar ji, kaip ir tą pirmą kartą, buvo išsitempus – virpėjo.

– Neparduosiu smuiko. Neparduosiu!

Trinktelėjo durys. Pagaliau ji klestelėjo ant sofos ir atsiduso, o jis lyg pakvaišęs bėgo, rankomis mojo.

"Nejaugi jam reikėjo to smuiko?.."

Ji ir vėl pasistiebus nuo futliaro nubraukė dulkes ir tyliai tyliai užgrojo.

 

Skaitytojų vertinimai


16947. Si2005-06-06 15:30
Intriguojantis, kupinas visokių reikšmių tekstas. Patiko, kad mįslingas (gilus?) ir netiesmukas.

16975. zr2005-06-07 17:12
Įdomu, kiek autorei metų. Tekstas sufleruotų, jog ne daugiau 15-16-os. Jei taip ir yra - sveikinu su normalia kūrybine branda. Jei daugiau - gėda Litmeniui.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
5:05:14 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba