Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-23 nr. 3221

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
akmenpašys
5
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Jonai, duok, Jonai, bėk

POKALBIAI 
• „Pažodiškumo virusas labai gajus“

KNYGOS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Apie praeitį ir dabartį – baladiškai
1
• Lietuvos nacionalinė M.Mažvydo biblioteka Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
2
• Naujos knygos

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Apie eliksyrą, balzamą ir kitokius meilės gėrimus
8
• Nepaklusnūs entuziastai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
„Videoekranas“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
5

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Nestabilių laikų fone – dėmesys nacionaliniam orumui
2

TEATRAS 
• Miuziklo „Žmogus iš La Mančos“ premjera LNDT
• Ridas Viskauskas.
Kameriniame spektaklyje – inteligentiškų žmonių drama

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Ramus savaitgalis

POEZIJA 
• GINTAUTAS IEŠMANTAS.
Kaip tie medžiai ties upės krantu
3

PROZA 
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ.
Gyventi negalima mirti
2

VERTIMAI 
 AGNESĖ GAILĖ.
Prie šeimos stalo: Gustave’as Flaubert’as, jo knyga ir visai nedaug Normandijos
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Semiotinės autorefleksijos pratybos
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mindaugas Peleckis.
Projekto „Driezhas“ muzika – šviesi viltis mums, akliesiems
6

 
• Dėl paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos apie Valdovų rūmams įsigyjamas vertybes8

KRONIKA 
• Klaipėdoje – Ivano Turgenevo „Įnamis“
• OKT „Hamleto“ maršrutai
• „Draugiškos zonos autobusas“ Kaune

DE PROFUNDIS 
• De profundis atsiskiria1
• Antikreizinis 2009-ųjų Jaučio metų horoskopas4

VERTIMAI

Prie šeimos stalo: Gustave’as Flaubert’as, jo knyga ir visai nedaug Normandijos

AGNESĖ GAILĖ

[skaityti komentarus]

Gustave’as Flaubert’as (1821–1880) nugyveno gana ilgą gyvenimą ir dirbo tik literatūrinį darbą. Jis gyveno iš rentos, kurią gaudavo už paveldėtų žemių nuomą (G. Flaubert’o pase įrašyta: „Žemės savininkas“), bet nesirūpino nei žemių valdymu, nei pajamų apskaita, nuolat išeikvodavo biudžetą, skolino pinigus beviltiškiems giminaičiams, kurie juos investuodavo į bankroto ištiktas įmones, o gyvenimo pabaigoje tapo savo statusui (Garbės legiono ordino kavalierius) nederamai neturtingas. Pačiu kritiškiausiu momentu jo dukterėčia Caroline Commanville parašė laišką, kuriame pasiteiravo, ar jis negalėtų pasekti savo tarnų išlaidų (kiek išleista sidrui, kiek – apšildymui...). Į tai G. Flaubert’as piktai atsakė: „Nejaugi iš tikrųjų manai, jog pajėgsiu prižiūrėti tarnų išlaidas? Savižudybė, palyginti su tokia gyvenimo perspektyva, atrodo gryna pramoga.“ Jam mirus, ta pati Caroline ir jos vyras, minėtas beviltiškasis giminaitis, per kurį G. Flaubert’as nusigyveno, greitai praturtėjo, publikuodami jo dienoraščius, kelionių aprašymus, romanų scenarijus ir laiškus, iš kurių išbraukė visas šiurkštybes, visas nešvankybes ir nemalonias pastabas apie save.

Gyvenimo pabaigoje G. Flaubert’as baiminosi tik vieno – kad Caroline parduos namą Kruasėje, kuris pagal testamentą jam nepriklausė, bet kuriame rašytojas beveik nuolat gyveno nuo 23 metų, po motinos mirties likęs vienas su tarnais ir šunimi. Tai buvo vienintelė vieta, kur jis galėdavo susikaupti ir rašyti. Laimė, dukterėčia leido jam ten numirti ir namą pardavė tik po jo mirties – kažkokiems pramonininkams, kurie pastatą tuoj pat nugriovė. Iš G. Flaubert’o gyvenamosios vietos liko tik sodo kampelis su liepų alėja ir mažu santūraus angliško stiliaus mūriniu paviljonu dideliais langais. Šį žemės sklypelį ir paviljoną vėliau įsigijo viena organizacija, pasivadinusi „G. Flaubert’o bičiulių draugija“ ar panašiai, suremontavo, kad atrodytų kaip anksčiau, ir jame įsteigė miniatiūrų muziejų. Jeigu jums tektų atsidurti Normandijos mieste Ruane, siūlau apžiūrėti ne šiuolaikinį architektūrinės psichodramos pavyzdį – paminklą Žanai d’Ark senojoje turgaus aikštėje, kur kadaise ji buvo sudeginta ant laužo, bet autobusu važiuoti į Kruasę Kontelo kryptimi, išlipti G. Flaubert’o stotelėje ir nueiti į vadinamąjį G. Flaubert’o paviljoną. Jis stovi ant paties Senos kranto, ten nėra jokio žmogaus, prie namo kampo žydi astros, o žolė nubarstyta geltonais lapeliais. „Sodas dabar labai gražėja, pumpurai veržiasi laukan, visur žydi raktažolės. Ir tokia ramybė! Tai mane svaigina“, – viename laiške rašo G. Flaubert’as. O kitame: „Vakar mano plaučius nuvargino alyvų kvapas, o šį vakarą žuvys upėje šokinėja neįtikėtinai beprotiškai, visai kaip šikšnosparniai, iš prefektūros gavę pakvietimą arbatai.“ G. Flaubert’o kabineto langai į upę būdavo atviri visais metų laikais ir naktimis visada apšviesti. Guy de Maupassant’as rašo, kad valtininkai šviesiaisiais „pono Gustavo“ langais pasinaudodavę kaip švyturiu.

G. Flaubert’o paviljone saugomi keli asmeniniai jo daiktai – pypkės, lazda, plunksnos, varlytės pražiota burna pavidalo rašalinė, odinis aplankėlis, kuriame rašytojas laikydavo laiškus, plaukų sruoga –­ visiškai nublukusi, vandens stiklinė, iš kurios jis esą gėręs prieš pat mirtį, ir balta suglamžyta nosinė, kuria atsigėręs nusišluostydavo lūpas. Visi šie daiktai man pasirodė ypač mažiukai, neįtikėtinai mažulyčiai – gal susitraukę? O juk G. Flaubert’as anuomet laikytas galingu vyru, pravardžiuotas Milžinu! Jis buvo visa galva aukštesnis už amžininkus, toks, kuris minioje pastebimas iš tolo, ir drūtas – net pats manė esąs per storas. Vienas kronikininkas, dalyvavęs jo laidotuvėse 1880 m. gegužės 11 d. (staigi, lengva mirtis –­ kraujo išsiliejimas į galvą), rašo, jog G. Flaubert’o karstas buvęs toks sunkus, kad tie šeši jį nešę vyrai po visko nebegalėję ištiesti nugarų. O konvojui, atvykus į Ruano kapines (šį incidentą mums papasakojo Emile’is Zola), po pasakytų kalbų (nors G. Flaubert’as prašė, kad jo laidotuvėse kalbų nebūtų) pasirodę, jog iškastoji duobė per siaura ir karstas joje netelpa, todėl duobkasiai puolę ją platinti... – ilgiau E. Zola nebegalėjęs žiūrėti ir verkdamas pasišalinęs.

* * *

Didžiosios Ruano kapinės – Cimetière Monumental yra iškilusios ant kalvos. Stovint prie G. Flaubert’o kapo, uždengto balta plokšte, apačioje, slėnyje, matomas visas Ruano centras. Jeigu turėtume žiūronus, namų tinkle turbūt galėtume įžiūrėti ir tą namą, kuriame G. Flaubert’as gimė ir praleido vaikystę – buvusį šoninį Hôtel-Dieu ligoninės korpusą, kur jo tėvo, šio ligoninės vyriausiojo chirurgo, šeimai buvo paskirtas butas. Anksčiau iš tos pačios kapo vietos buvo galima įžiūrėti ir Kruasė namą kitame Senos krante, už upės vingio. (...)

Pats rašytojas atsimena kai ką iš vaikystės. Jis pasakoja, pavyzdžiui, kaip su seserimi iš savo buto bilijardo salės galėję patekti į ligoninės anatomijos ir chirurgijos mokymo salę: ten ant stalų gulėję lavonai, ir vaikai juos apžiūrinėję ypač susidomėję. Vienas dėdė jį vaikystėje nusivedęs į beprotnamį (dėl tų pačių priežasčių šiandien vaikai vedami į zoologijos sodą), ir ten šešerių ar septynerių metų Gustave’as išvydo „kokį tuziną rėkiančių moterų, kurios nagais akėjusios sau veidus“.

G. Flaubert’as vadinamas cinišku rašytoju, kartais net ciniškiausiu visų laikų prancūzų rašytoju, ir tai sakoma kaip priekaištas. Tačiau cinizmas visuomet tėra poza, o G. Flaubert’o suvokimo ir išraiškos maniera tokia nėra; joje slypi tiek doros ir tikrumo, kad šito net neįmanoma pavadinti įsitikinimu, rašytojo sąmoningai įskiepytu savyje. G. Flaubert’o, manau, visiškai neįmanoma suprasti, jeigu neatkreipiamas dėmesys į medicininę aplinką, kurioje jis užaugo: ne vienos kartos chirurgų šeima, tad įsivaizduokime, kokie būdavo tėvų pokalbiai prie vakarienės stalo, kuo kvepėdavo koridorius ir ką apskritai reiškia praleisti vaikystę anatomikumo teritorijoje. Vienas pirmųjų „Ponios Bovari“ kritikų rašė, jog „G. Flaubert’as valdo plunksną lyg chirurgas skalpelį“. Tiksliau pasakyti neįmanoma. (...) Būtent todėl, kad G. Flaubert’o proza mediciniška, ji jokiu būdu nėra fiziologiška ar natūralistiška, nors G. Flaubert’as ir laikomas šio rašymo stiliaus pradininku romano istorijoje. Ji gali būti vadinama gydomąja (...), nes pajėgi kai ką pakeisti skaitytojo gyvenime. Pavyzdžiui, jis užmiega vienoje, o pabunda kitoje palatoje, šviesesnėje, su vaizdu į sodą, o sode žydi pirmosios raktažolės.

* * *

Kai G. Flaubert’ui buvo beveik keturiolika metų, jis sutiko Elisą Schlézinger –­ daug vyresnę, jau ištekėjusią moterį su vaiku. Neįmanomas ryšys neperkopė priimtinų paauglio ir suaugusios moters santykių slenksčio. Susitikimas su ponia Schlézinger G. Flaubert’ui suvaidino panašų vaidmenį kaip pirmasis balius Emai Bovari –­ tapo įvykiu, „pramušusiu gyvenime skylę“. „Kai dar buvau beveik vaikas, –­ rašo jis, – patyriau didelę aistrą. Paskui toji baigėsi, o aš savo gyvenimą padalijau į dvi dalis – vienoje pusėje liko dvasia, kurią saugojau tiktai Menui, o kitoje pusėje – kūnas, kuris galėjo gyventi nesvarbu kaip.“

Taip ir buvo, tiktai kūnas vis labiau apsunkindavo G. Flaubert’ą. 1844 m. 23-ejų metų G. Flaubert’ui, beveik baigiančiam teisės studijas, staiga užėjo silpnumas. Važiuodamas Ruano keliu, jis susmuko ratuose lyg miręs. Nuoalpiai kartodavosi, o po jų jaunuolis jausdavosi lyg būtų atsisveikinęs su šiuo pasauliu, bet jo kūne per nesusipratimą dar užsilikusi siela. Nei jis, nei jo šeima nė karto neišdrįso ištarti žodžio „epilepsija“ – tokia diagnozė publikacijose pasirodė tik po rašytojo mirties. G. Flaubert’as šiuos staigius sąmonės praradimus, lydimus traukulių, vadino „nervų krizėmis“. Kūnas gyveno „nesvarbu kaip“ ir darėsi nebekontroliuojamas. Vis dėlto rašytojas su tam tikru pasitenkinimu pripažino, kad liga jį išvadavusi nuo kai kurių kankinačių pareigų ir kad dabar visi jį „palieką ramybėje“, kuri reikalinga rašymui. G. Flaubert’as nutraukė studijas, ėmė vengti kelionių ir apsigyveno Kruasėje, kur motina jį be paliovos prižiūrėjo. Vėliau, laikantis savidisciplinos, krizės pasidarė retesnės: „Dažnai pajusdavau besi­artinant pamišimą. Mano vargšėje galvoje įsisukdavo minčių ir vaizdų verpetas, ir man atrodydavo, kad mano sąmonė, manasis „aš“ skęsta tarsi laivas audroje. Tačiau tada aš stipriai įsikibdavau sąmonės.“

XIX a. viduryje nervų ligos būdavo gydomos dėlėmis, kraujo nuleidinėjimu (net tris kartus per dieną), dieta ir bromo preparatais. G. Flaubert’as jau tais metais ir ligi gyvenimo pabaigos kentėjo nuo venerinių ligų, greičiausiai būtent nuo sifilio. Reguliarūs apsilankymai „pas mergaites“, kitaip sakant, viešnamiuose, priklausė inteligentiško nevedusio vyro kasdienybei, jo gyvenimo higienai. Čia nebuvo nieko gėdinga, o G. Flaubert’as šią gyvenimo pusę, atrodo, slėpė tik nuo motinos. „Gali būti, jog tai polinkis į perversiją, – atviravo jis laiške vienai moteriai, – bet aš myliu prostituciją nepriklausomai nuo to, kas slypi jos gelmėse (…). Pati prostitucijos sąvoka tokia paini ir daugialypė – joje vienu metu glūdi ir malonumas, ir kartėlis, ir žmogiškųjų santykių menkumas, ir raumenų aistra, ir pinigų žvangčiojimas...“ Liga tapo užmokesčiu už šią gyvenimo mokyklą, bet, sprendžiant iš G. Flaubert’o korespondencijos, anuomet ne itin jaudintasi dėl šios ligos padarinių. (…)

Sifilis tais laikais buvo gydomas vaistais, kurių sudėtyje būta daug gyvsidabrio. Gali būti, jog prie ankstyvo G. Flaubert’o nuplikimo, kankinančių odos problemų (išbėrimai, votys, niežai) ir nemigos prisidėjo ne nervai ar infekcija, o terapijos priemonės. Žala, kurią XIX a. intelektualų aplinkoje padarė sifilis, teprilygsta žalai, padarytai gyvsidabrio preparatų, naudotų šiai ligai gydyti. Kalbant tiktai apie artimiausius G. Flaubert’o draugus, rašytojas G. Goncourt’as (jo vardu pavadinta Goncourt’ų premija), korektiškas ir jautrus žmogus, mirė nuo sifilio padarinių 39 metų amžiaus, apimtas baltosios karštinės kliedesių ir dėl visų pasaulio nelaimių kaltindamas žydus; G. de Maupassant’as, kuris kartais laikomas G. Flaubert’o sūnumi, mirė 42 metų, pririštas prie lovos psichiatrijos ligoninėje ir būdamas įsitikinęs, kad yra mergelės Marijos sūnus.

Prostitutės nuo mylimųjų skiriasi tuo, jog pastarosioms rašomi laiškai, daug laiškų. Viena iš G. Flaubert’o mylimųjų buvo Louise Colet. Ji rašydavo laiškus apie meilę, o jis – apie literatūrą, savo darbą. Paštas anuomet dirbdavo geriau negu dabar –­ laiškai, įmesti į pašto dėžutę Ruane iki pusiaudienio, tos pačios dienos vakare pasiekdavo Paryžių. Susirašinėti G. Flaubert’ui buvo lengva ir paprasta, bet susitikinėti – ne; jis pasakė negalįs sau to leisti dažniau negu kartą per mėnesį, nes privaląs dirbti; ir net jeigu atvažiuotų tik vienai dienai susitikti su Louise, paskui jam reikėtų dar kelių dienų grįžti į senąsias vėžes. Gyventi kartu? Visiškai neįmanoma. Louise kankinosi daugelį metų: pasakyk kartą ir visiems laikams –­ vis dėlto taip ar ne? „Jeigu meilė privalo tapti vieninteliu egzistencijos tikslu, – atsakė Floberas, – tai ne. Bet jeigu galima susitikti ir patirti džiaugsmą, o paskui išsiskirti be nevilties, tada taip.“ Jų išsiskyrimas buvo nevilties pilna drama. Louise G. Flaubert’ui atkeršijo publikuodama romaną pavadinimu „Jis“. Knygoje visam pasauliui atskleidė, kad jos mylimasis yra egoistas ir žemiškas kretinas. Rašytojas apsimetė, jog šis viešumas jam kaip vanduo nuo žąsies, bet iš tikrųjų įvykis buvo nemalonus ir didino jo kartėlį. Viename laiške jis prisipažino: „Aš visuomet stengiausi gyventi dramblio kaulo bokšte, bet mėšlo jūra trankosi į jį iš išorės ir griauna sienas.“

Be ligų, problemų su moterimis bei pinigų stygiaus, kurį minėjau pradžioje, būta ir kitų nemalonumų. G. Flaubert’as buvo kritiškas savo darbo atžvilgiu, bet jeigu jį kritikuoti sau leisdavo kas nors kitas, užšokdavo kone ant akėčių. Labai daug energijos atimdavo kova su leidėjais. Baigęs „Ponią Bovari“, G. Flaubert’as be didelio entuziazmo sutiko, kad romaną dalimis spausdintų vienas literatūrinis žurnalas. Redaktoriui kai kurios vietos pasirodė pernelyg ilgos ir nuobodžios, tad jas ketinta patrumpinti. G. Flaubert’as, sužinojęs apie planuojamas korekcijas, užvirė iš pykčio („Daugiau nė vieno kablelio! – šaukė. – Nė vieno! Nė vieno!“). Jis privertė leidėjus išspausdinti ir savo laišką, kuriame paskelbė: tekstas pataisytas ir todėl autorius po juo pasirašyti nebegalįs.

G. Flaubert’as nė karto neįsipainiojo į politiką ir nepriklausė nė vienai partijai, tačiau gana jautriai išgyveno savo meto įvykius – įvairius valstybės perversmus ir neramumus, prancūzų ir prūsų karą, kuriame Prancūzija, pati arogantiškai jį pradėjusi, buvo žeminamai sumušta, o vokiečių žandarai niokojo Kruasėje namą. G. Flaubert’as manė, jog prancūzai nusipelnė tokios baigties, bet kodėl turėtų kentėti ir jis? „Jaučiu dėl savo epochos bukumo tokius neapykantos antplūdžius, kad jie mane dusina“, – prisipažino jis. (...)

Kalbant apie epochos kvailumą – milžiniška G. Flaubert’o biblioteka ir jo rašomojo stalo didysis krės las dabar pastatyti Kontelo merijos vestuvių ceremonijos salėje (floberiškais tikslais ten galima patekti tik gavus specialų leidimą) – turbūt įsivaizduojant, jog visa tai jaunavedžius pakylės. Pats G. Flaubert’as buvo toks aistringas vestuvių priešininkas, kad net nutraukė santykius su kai kuriais draugais, kai tie vedė. Santuoką jis vadino „atskilimu“ ir tvirtindavo, jog reikia pasirinkti: arba užsiimti Menu (šį žodį jis visuomet rašė didžiąja raide), arba santuoka. Moterims prie savo darbo kambario jis neleisdavo net prisiartinti. Kartą atvažiavo Louise Colet, įveikusi gerą gabalą kelio iš Pary­žiaus, bet jis jos net nepakvietė vidun. O galbūt šie daiktai Kontelo santuokų salėje padėti, kad įspėtų? Būtent – gerai pamąstykit, prisiminkite, kokia buvo ponios Bovari santuoka?

* * *

Dėl skandalo ir teismo proceso, nukreipto prieš amoralų turinį, „Ponia Bovari“ – pirmasis išspausdintas G. Flaubert’o darbas, pradėtas trisdešimties, o baigtas trisdešimt šešerių metų, rašytojui atnešė staigią šlovę. Vėliau jis parašė ir išleido dar tris puikius, tvirtai suręstus romanus – „Salambo“ (apie antikinę Kartaginą), „Jausmų auklėjimą“ (apie sugadintą gyvenimą) bei „Buvarą ir Pekiuše“ (apie žmogaus kvailumą), tačiau prancūzams, o dar labiau – pasaulio literatūrinei sąmonei jis lieka vienui vienos knygos autorius.

„Ponios Bovari“ pagrindinės linijos paimtos iš banalios žinutės vietiniame laikraštyje, kurią, tarp kita ko, G. Flaubert’ui padavė draugai, manę, jog savo pirmaisiais literatūriniais bandymais jis pernelyg įklimpęs į lyrizmą. Vienoje Normandijos gyvenvietėje kažkoks E. Delamaras, anksčiau įgijęs medicinos žinių pas G. Flaubert’o tėvą, 1849 m. nusižudė, negalėdamas pakelti žmonos Delfine savižudybės. Ponios Bovari prototipo – Delfine Delamar kapavietę dar ir šiandien galima apžiūrėti Ri gyvenvietės kapinėse prie bažnyčios, tačiau ten man nuvykti nepavyko. Tomis dienomis, kai lankiausi Ruane, į Ri (romane ši gyvenvietė vadinama Jonviliu) nevažiavo autobusai. Šis apgailėtinas faktas sugadino man nuotaiką, tačiau tai galbūt geriausiai liudija apie nekintantį, tikrą G. Flaubert’o nupieštą provincijos vaizdą: kaip ponia Bovari negalėjo išvykti iš Jonvilio, niekada gyvenime neperkirto Normandijos ribų ir nė karto nematė Paryžiaus, taip ir tie, kurie lyg šilti pyragėliai ką tik išsirito iš greitojo Paryžiaus traukinio, pasiryžę abiem rankom apkabinti Normandiją, negali patekti į Jonvilį.

„Ponia Bovari“ yra perdėm normandiškas romanas (dialoguose G. Flaubert’as vartoja normandų žargoną ir pamini virtinę šios provincijos realijų, pavyzdžiui, ypatinguosius Ruano sausainius, vadinamus „geležinkeliečiais“), nors jis buvo sumanytas ir mintyse išpuoselėtas Egipte. G. Flaubert’as su draugu 1849 m. pradėjo didžiausią savo gyvenimo kelionę į Rytus („Rytai. Aš gimiau, kad ten gyvenčiau“, – rašo jis) – taip, kaip anuomet buvo mėgstama keliauti, išvykstant beveik trejiems metams ir pasiėmus 300 kilogramų bagažą. Romano veikėjos vardą jis esą sugalvojęs plaukdamas plaustu Nilo upe: „Suradau! Suradau! Pavadinsiu ją Ema Bovari!“ O prie Sfinkso, kuris ligi pusės buvo užneštas smėliu ir prieš kurį egiptiečiai, stengdamiesi, kad žvėris neprasmegtų dykumoje, buvo iškasę didelę duobę, G. Flaubert’as esą pajutęs staigų ir galingą troškimą numirti. Ir nenumiręs todėl, kad jo žirgas ir Dievas šito nenorėję. Štai tokia knygos priešistorė. (...)

* * *

1857 m. G. Flaubert’as stojo prieš teismą, apkaltintas, kad romanas „Ponia Bovari“ užgauna moralinius ir religinius skaitytojo jausmus. Tais pačiais metais buvo teisiamas ir Ch. Baudelaire’as – už paleistuvybės aukštinimą eilėraščių rinkinyje „Piktybės gėlės“. Tarp kita ko, įdomu, kodėl buvo teisiami būtent šie du autoriai ir darbai, kurie ano meto literatūriniame kontekste nebuvo patys „amoraliausi“. (...) Ar tai sutapimas, kad imtasi persekioti autorius, kurių darbai turėjo didelę literatūrinę vertę – būtent tuos, kurie grasėsi iš esmės pakeisti prancūzų literatūrą, tapti susižavėjimo ir gilesnių studijų objektu? Kaltinimai, pateikti romanui „Ponia Bovari“, atrodo absurdiški, nes neįmanoma įsivaizduoti skaitytojo, kuris norėtų būti panašus į Emą Bovari, norėtų tokio paties gyvenimo kaip jos. G. Flaubert’o veikėja yra nusidėjėlė, tiesa, bet ji sulaukia siaubingos bausmės. Tačiau kalbant apie detales, kurias savo kaltinamojoje kalboje iškėlė prokuroras, galima būtų pritarti, jog, pavyzdžiui, būdas, kaip G. Flaubert’as erotizuoja Emos religingumą, kuriam ji pasiduoda tuo metu, kai šalia nėra vyriško grobio (Jėzus yra „dangiškasis mylimasis“, o nukryžiuotajam ji skiria „didžiausią meilės bučinį“), anuomet, pusę šimto metų prieš S. Freudą, galėjo pasirodyti užgaulus. Tačiau ir vėl – kuris čia „šaiposi iš katalikybės“ – G. Flaubert’as ar jo vargšė veikėja, o gal vis dėlto nei vienas, nei kitas? G. Flaubert’as buvo išteisintas.

„Ponia Bovari“ kartais vadinama moteriškuoju „Don Kichotu“, remiantis tuo, kad M. de Cervanteso epopėja buvo viena mėgstamiausių G. Flaubert’o knygų, taigi šaltinis neabejotinai padaręs jam įtaką, ir kad Ema, panašiai kaip Don Kichotas, ieško knygoje perskaitytų idealų ir stengiasi juos įkūnyti gyvenime. Tačiau skirtumų daugiau negu panašumų: Don Kichotas juokingas, mielas ir jaudinantis, o ponia Bovari niekada nebūna miela, jos donkichotiškumas kietaširdis ir savanaudis, o akyse spindi pinigai – laisvės sinonimas. Ji gyvena vadovaudamasi „falšyvais jausmais“ ir „falšyva poezija“, kaip viename laiške rašo G. Flaubert’as, bet jai būdingas nuostabus gebėjimas puoselėti šiuos jausmus, nepastebint jų melagingumo ir nuolatinio išorinio pasipriešinimo. Ponios Bovari akstinas ir aistra vadinami ne „donkichotizmu“, o „bovarizmu“ (šį apibūdinimą pirmąkart pavartojo prancūzų eseistas G. de Gautier XIX a. pabaigoje) – nesugebėjimas priimti realybės, susitaikyti su tuo, kas yra.

„Ponia Bovari“ – daugiasluoksnis romanas, jį galima skaityti įvairiais būdais: socialiniu (moters vieta XIX a. visuomenėje; kas atsitinka moteriai, jeigu ji stengiasi iš jos išsiveržti), psichoanalitiniu (Emos polinkis į perteklių, pavyzdžiui, į nekontroliuojamus pirkinius, kaip seksualinio nepasitenkinimo padarinys) ir filosofiniu aspektais – nors ji ir atrodo ribota bei kvaila, kovoja už „falšą“, pati jos kova yra teisinga ir vyriška, tad Emos kančioje ir pralaimėjime galima įžiūrėti žmogiškai tragišką, egzistencinę dimensiją. Egzistencinę todėl, kad Ema ir kiti G. Flaubert’o veikėjai visiškai vieniši, sandariai užtraukę užuolaidas kovoja su savo aistromis, didesnėmis, stipresnėmis ir pragaištingesnėmis už žingsnius, žengiamus siekiant su jomis susidoroti. „Ponioje Bovari“ G. Flaubert’as vaizduoja moterį, priimančią visus iššūkius, „Jausmų auklėjime“ jis nupiešia jos priešybę – dorą moterį, kuri, nepaisydama aistros jaunesniam vyrui, lieka ištikima savo vyrui, ir tik tada, kai jau per vėlu, supranta, jog pati iš savęs pavogė vienintelę laimės viltį. Ši egzistencinė dimensija (manau, jog ji ir yra tikroji, kitaip G. Flaubert’as nebūtų pasakęs garsiųjų žodžių: „Ponia Bovari – tai aš“) mus sugrąžina prie knygos priešistorės, prie Egipto Sfinkso – jeigu atspėsi mano paslaptį, liksi gyvas.

* * *

Taip galima ir toliau kalbėti apie turinį ir įvykius, apie šį gana banalų pasakojimą, jeigu tik G. Flaubert’as nebūtų pasakęs, kad turinys ir įvykiai jam visiškai nesvarbūs. Esą visai tas pat, apie ką rašyti, –­ svarbu tik būdas, kaip tai padaryti, arba stilius. „Aš norėčiau sukurti knygą apie nieką, – rašo jis, – knygą, kuri neturėtų jokio išorinio atramos taško ir kuri išliktų tik savojo stiliaus vidine jėga.“ „Ponia Bovari“ nėra tokia ideali knyga – prie šio idealo daug labiau priartėja „Jausmų auklėjimas“, bet neįmanoma neįvertinti G. Flaubert’o, jeigu neatsižvelgiama į itin jautrų ir reiklų jo santykį su kalba.

G. Flaubert’ui prozos kalba nėra ta pati kalba, kuria kalba žmonės. Rašant taip, kaip kalbama, nesukuriama literatūra. (Tiesioginis G. Flaubert’o įpėdinis prancūzų literatūroje yra M. Proustas.) Rašytojo kalba sukurta dirbtinai, ji tam tikra prasme net nenatūrali – G. Flaubert’as leidžia sau pritaikyti gramatinių konstrukcijų dėsnius savo reikmėms ir knygos pabaigoje vieną vyriškos giminės žodį parašo moteriškąja gimine (dėl sąskambio arba galbūt tam, kad romanas turėtų „moterišką“ pabaigą net ir gramatikos atžvilgiu). Kiekvienas sakinys privalo būti „sukaltas“, „švarus ir sklandus“; jis privalo pasiekti kulminaciją ir baigtis „kryčiu“. „Gera prozos frazė, – rašo jis, – turi būti kaip gera eilėraščio eilutė – tokia, kad joje negalėtum nieko pakeisti ir tokia pat ritmiška, tokia pat skambi“. Knygoje nevalia palikti jokio „minkšto“ sakinio: „Reikia apvartyti visus žodžius iš visų pusių ir pasielgti su jais taip, kaip elgėsi spartiečių tėvai – be gailesčio išmesdavo į mėšlyną tuos, kurių kojelės buvo raišos arba siaura krūtinė.“ G. Flaubert’as vertino Victorą Hugo ir Stendhalį, bet negalėjo suprasti, kaip galima „taip paviršutiniškai“ rašyti, o apie savo amžininkę George Sand pastebėjęs taip: „Mintis jai bėga tarp žodžių kaip tarp suglebusių kulšių; galva reikia rašyti, galva!“ Didžiausias „Ponios Bovari“ kuriozas yra G. Flaubert’o saviplaka dėl to, kad jis per neapsižiūrėjimą į mėšlyną neišmetė vieno žodžių junginio su dviem kilmininkais iš eilės: couronne des fleurs d’oranger („apelsinmedžio žiedų vainikas“) – ar ir jūs šiame posakyje įžiūrite stiliaus nerangumą?

Tokie tikslai ir toks darbo uždavinys paaiškina titaniškas G. Flaubert’o kančias rašant „Ponią Bovari“. Prie šio romano jis dirbo daugiau negu penkerius metus, laikydamasis štai tokio dienos režimo: keldavosi devintą, rašydavo ligi vidurdienio, paskui valgydavo vienas su šunimi, valandą skirdavo pietų miegui ir vėl rašydavo ligi keturių ar penkių ryto (ir per parą surūkydavo 15 pypkių). Knygai einant į pabaigą, jam yra tekę dirbti net 36 valandas iš eilės: jas jis vadino „olimpinėmis valandomis“. Dažnai jam prireikdavo visos savaitės pabaigti vieną puslapį, kai kurios eilutės perrašytos net aštuoniolika kartų. „Aš nežinau, kada pasibaigs šie sunkumai surasti teisingą žodį“, – skundėsi jis viename laiške Louise Colet. G. Flaubert’as visą laiką būdavo užkimęs, nes šlifuodavo tekstą skaitydamas jį garsiai. Skaitymą balsu jis vadino „riaumojimu“, o vietą, kurioje tai būdavo daroma – „riaumokle“ (gueuloir). G. Flaubert’o namuose Kruasėje buvo dvi riaumoklės – liepų alėja sode, kur ir aš šiek tiek pastoviniavau, pasiklausiau tylos, ir ilgasis koridorius namuose, pirmajame aukšte. G. Flaubert’as netikėjo įgimtu talentu ir genialumu – genialumas esąs ne kas kita, kaip „ypatinga kantrybė“. Sprenžiant iš jo laiškų, G. Flaubert’as visai nepriklausė prie tų žmonių, kuriuos gamta apdovanojo „geru kalbos pojūčiu“.

* * *

Kaip galima suprasti G. Flaubert’o motyvaciją? Juk turi būti koks nors pagrindimas, koks nors tikslas, dėl kurio žmogus pasiryžęs išsunkti save kaip citriną. Šis klausimas mane kankino tol, kol perskaičiau jo biografiją, parašytą J. Lotmano. Pripažinimas ir šlovė? Ne, jis net nenorėjo užrašyto teksto spausdinti ir tvirtino, kad jam atrodo daug teisingiau per gyvenimą apskritai nieko neišspausdinti. Noras dėl ko nors įsitikinti, ką nors sau įrodyti? Man jis neatrodo menkavertiškumo kompleksų iškankintas, greičiau priešingai. Troškimas ką nors įrodyti kitam? Kam įrodyti?

Psichiatrijos konferencijose ne juokais aptarinėjama tezė, kad G. Flaubert’o darbo metodas išsirutulioja iš jo ligos – epileptikams esą būdingas polinkis maniakiškai prisirišti prie detalių; epilepsija esą paaiškina ir G. Flaubert’o mizantropiją, pesimizmą bei uždarumą... Po tokios diagnozės nebetoli ir išvada, jog G. Flaubert’o proza yra ligoto žmogaus grafomanijos išraiška. Kaip būtų nuostabu, jeigu visi epileptikai rašytų taip, kaip jis.

Galbūt tai bovariškoji aistra verčia nenuilstant siekti pilnatvės, absoliučios raiškos, kurioje nieko neįmanoma pakeisti, nepriekaištingos formos, kuri transcenduotų bukagalvišką gyvenimo turinį, žmonių ambicijas, netikrus idealus, bejėgiškumą ir bukumą – visa tai, ką jis vadino „mėšlo jūra“? Aš atsakymo nežinau. Tačiau G. Flaubert’as numatė, jog atsiras žmonių, kuriems jo darbas bus reikalingas ir svarbus. Rašytojas kalbėjo net apie giminystės ryšius, jungiančius jį su tais žmonėmis, nors jis jų niekuomet nesutiks. Apie šiuos ryšius byloja 1854 m. kovą rašytas laiškas: „Aš dažnai švelniai mąstau apie dar negimusius svetimus žmones, apie užsieniečius ir kitus, kuriuos jaudina ir jaudins tie patys dalykai, jaudinantys ir mane. Parašyta knyga tau žmonijoje sukuria amžiną šeimą, nes visi tie, kurie gyvens iš tavo minčių, yra tarsi vaikai, sėdintys prie tavo šeimos stalo.“

„Rīgas laiks“, 2006, Nr. 1

Vertė VILMA KALADYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


51108. pl :-) 2009-01-27 21:42
labai įdomu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:04:09 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba