Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-23 nr. 3221

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
akmenpašys
5
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Jonai, duok, Jonai, bėk

POKALBIAI 
• „Pažodiškumo virusas labai gajus“

KNYGOS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Apie praeitį ir dabartį – baladiškai
1
• Lietuvos nacionalinė M.Mažvydo biblioteka Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
2
• Naujos knygos

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Apie eliksyrą, balzamą ir kitokius meilės gėrimus
8
• Nepaklusnūs entuziastai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
„Videoekranas“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
5

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Nestabilių laikų fone – dėmesys nacionaliniam orumui
2

TEATRAS 
• Miuziklo „Žmogus iš La Mančos“ premjera LNDT
• Ridas Viskauskas.
Kameriniame spektaklyje – inteligentiškų žmonių drama

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Ramus savaitgalis

POEZIJA 
 GINTAUTAS IEŠMANTAS.
Kaip tie medžiai ties upės krantu
3

PROZA 
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ.
Gyventi negalima mirti
2

VERTIMAI 
• AGNESĖ GAILĖ.
Prie šeimos stalo: Gustave’as Flaubert’as, jo knyga ir visai nedaug Normandijos
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Semiotinės autorefleksijos pratybos
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mindaugas Peleckis.
Projekto „Driezhas“ muzika – šviesi viltis mums, akliesiems
6

 
• Dėl paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos apie Valdovų rūmams įsigyjamas vertybes8

KRONIKA 
• Klaipėdoje – Ivano Turgenevo „Įnamis“
• OKT „Hamleto“ maršrutai
• „Draugiškos zonos autobusas“ Kaune

DE PROFUNDIS 
• De profundis atsiskiria1
• Antikreizinis 2009-ųjų Jaučio metų horoskopas4

POEZIJA

Kaip tie medžiai ties upės krantu

Algirdo kareivio ištara, nugirsta atstatomuose Valdovų rūmuose

GINTAUTAS IEŠMANTAS

[skaityti komentarus]



        Ar mes tuomet galėjome žinoti,
        Kad toji ietis, įsmeigta įsibėgėjus
        Į priešų miesto išdidžius vartus,
        Tebus didingas simbolis, o ne tikrasis
        Likimo kryptį nužymintis veiksmas?
        Mes atsitraukėme, patenkinti savim,
        Tikėdami pasiekę žygio tikslą.
        Bet širdyse vis tiek it kirminas, pajutom,
        Kirbėjo neramus kartėlio alpesys.
        Mat visos lengvos pergalės – apgaulė.
        Jų skambesy kaip nelemtis ar rūstis
        Jau įrašytas pralaimėjimo slogutis,
        Klastingai mūsų tykantis kažkur
        Už šimtmečiuos dūluojančių kalnynų.
        Tik ar tuomet galėjom tai žinoti?

        2007 03 06


          * * *

        Pasiskelbiau –
        Parduodu gyvenimą.
        Reklamuoju televizijoj,
        Radijuje ir laikraščiuose,
        Reklamuoju internete.
        Piešiu, kaip dabar įprasta,
        Gražiausiomis spalvomis,
        Prie to, kas buvo iš tikro,
        Pridedu ir tai, ko nebūta
        Ar tik galėjo nutikti.
        Išeina palyginti visai gražus paveikslas.

        O vis tiek niekas neatsiliepia,
        Niekas nesirengia patuštinti
        Savo prikimštų piniginių. Sako,
        Kam mums tie aukšti siekiai, pasiaukojimas?
        Tai, girdi, nereikalingos atgyvenos.
        Kaip ir kančia, skausmingi ieškojimai, principai.
        Netinka ir sąžinės priekaištai, jausmų gilumas.
        Jie žmogui vien trukdo džiaugtis,
        Patirti pasaulio malonumų.

        Kas kita, jeigu jis, tas gyvenimas, tikina,
        Kūpėtų pilnas įstabiausių nuotykių
        Kaip, tarkime, Kazanovos arba markizo de Sado,
        Žėrėtų mafijos išgyvenimais, politikų suktybėm,
        Kvapą gniaužiančiais siaubais, apskritai
        Visu tuo, ko turtinga šiandienybė,
        Kad veiksmas ir įvykiai šuoliuote šuoliuotų
        Nelyginant Holivudo filmuose,
        Atitraukdami nuo rūpesčių ir kasdienybės.
        O dabar tu mums siūlai, net gėda,
        Tai, kas pilka ir banalu, nešiuolaikiška.
        Girk negyręs, o vis tiek menka,
        Balti siūlai taip ir kyšo.

        Ir iš tikrųjų... Pasižiūrėjau
        Ir pasijutau kvailio vietoje.
        Matau, nepasipelnysiu... Nebus nei garbės,
        Nei pasitenkinimo. Liūdna, graudu...
        Kol ne vėlu, galvoju, reikia atšaukti.
        Skubėk, kažkas šnibžda paširdžiuose.
        Tik ar įmanoma? Ar verta?

        2007 06 28



Sapfo, išplaukianti į tremtį Sicilijon


        Jūs ne manim tikėkit, – legenda.
        Aš tik bėglė, gimtinės krantą metus,
        Aš tremtinė. Ir gal be ženklo dingsiu
        Nedalioje. O tai, kas virto žodžiais,
        Įsikuriančiais protuose ir dvasioj,
        Čia amžinai širdžių valia išliks.
        Tad kai pro uolą, kylančią aukštai
        Viršum bangų, mus vėjas nešė tolin,
        Srovėn paleidom gaivų tartum rytas
        Gėlių vainiką, sieloje meldžiaus
        Už tą, kurio nebuvo, bet kurs tapo
        Mana lemtim. Kaip porina, vaikiną
        Tenai gelmė priglaudus. Kažkada,
        Beviltiškai didžiuoklės apkerėtas,
        Rūsčion bedugnėn puolęs. Ir nuo tol
        Žiedų aukos ta nuolat reikalauja
        It išpirkimo, kad nesikartotų
        Gėla daugiau. Jų spindinčią grožybę
        Ir aš taip skyriau jūrai. Vilnys ūžę
        Tuoj pat nutilo. Mes tuomet supratom, –
        Pasieksim tikslą, dangstomą ūkų.
        Vien tiek ir buvo. Stebitės? Nuvyliau?
        Tačiau pasauly, kupinam aitrybių,
        Gyvesnės, žinom, sakmės už gyvuosius,
        Jos mus papildo, perkuria. Užtat
        Jūs ne manim tikėkit, – legenda.

        2007 09 19



Įspėjimas


        Pučia vėjas į veidą,
        Vėjas nuo marių.
        Sako, būk pasiruošęs,
        Audra artėja.
        Uždaryk langus,
        Uždaryk duris,
        Užgesink ugnį.
        Girdi? Kažkur tolyj
        Dunda griaustinis
        Ir miškas ūžia
        Nelyg įspėjimas:
        Būk pasiruošęs!
        O lįs ir pro plyšį,
        Eis ir pro sieną.
        Užtat apžiūrėk
        Kiekvieną detalę,
        Menkiausią įtrūkimą.
        Ir išvis kas žino,
        Pro kur ir kaip...
        Būk pasiruošęs!

        2008 07 30



Marcialis*


        Dabar tyla, palaiminta ramybė,
        Gaivinantis upokšnio skambesys
        Ir saulėje užsnūdę vešlios palmės.

        Nutolo triukšmas, skaudinęs ir trikdęs,
        Anksti pakirdęs miesto gaudesys,
        Žmonių minia, prekyviečių grūstynės;
        Nereikia bėgti, nervintis, kad spėtum
        Pasveikinti su rytu savo poną,
        Kuriam tarnauji darbu, net mintim;
        Nereik it vergui nuobodžiui lankstytis
        Ir pataikauti, viliantis gėrybių
        Kaip trupinių, pabyrančių nuo stalo.
        Ar to šlovė, kurios geidei, verta?
        Juolab tokia menka ir trumpaamžė?

        Kažkas ateina... tartum vėjo dvelksmas,
        Nelyg gėlyne bičių dūzgesys,
        Balandės sparno plazdesys, atskriejęs
        Iš balto bokšto sodo pakrašty,
        Lyg tvenkiny staiga žuvis pašoko,
        Ir į pakrantę plakas ratilai...
        Ak, ne! Tai ji, švelnioji geradarė,
        Iš lėto žengia smėlio takučiu,
        Šviesus drabužis plyksčioja tarp rožių
        Ir tamsios akys šypsos iš toli.

        Taip! Jai dėkingas liksi amžinai
        Už šią sodybą, kupiną jaukumo,
        Kurią tau skyrė, grįžusiam iš Romos
        Į gimtąją Ispaniją! Tačiau
        Kur kas labiau tu jausiesi dėkingas
        Už tai, kad leista džiaugtis ir gėrėtis
        Širdies ir veido spindinčiu grožiu
        Ir gerumu, kuris nereikalauja
        Nei pagyrų, nei atlygio. Tad kelkis
        Ir pasitik, su meile nusilenkęs
        Jai kaip valdovei, deivei. Juk žinai,
        Nublanksta žodžiai prieš svajonės šviesą
        Ir sielos balsą, tvieskiantį giedra.

        2008 02 14

        * Marcialis – romėnų poetas (40–104), kuriam turtinga ir apsišvietusi ispanė Marcela padovanojo gerą sodybą




Katulas*


        Kada beateičiau,
        Ji vis su tuo žvirbliuku,
        Manoji Lesbija, tik jam
        Visas dėmesys, bučiuoja
        Ir šnekas, tarsi manęs
        Tiesiog nebūtų, netgi nežvilgters
        Į mano pusę didelėmis
        Savo akimis. Pavydas ir pyktis
        Širdyje pašoka, tokie juodi,
        Jog, rodos, paimčiau tą paukštį
        Ir išmesčiau į lauką, teskrieja!
        Bet susilaikau, pagalvojęs,
        Kad jis, taip mylimas, sugrįš,
        O ji man užgins pasirodyti
        Prie savo durų, pamačius
        Užtrenks jas. Tad, užgniaužęs kartėlį,
        Grūdinu valią ir slapčiomis
        Meldžiu meilės dievaitę
        Pasigailėti nelaimėlio.

        2008 03 20

        * Gajus Valerijus Katulas, romėnų poetas (apie 87–54 m. p. m. e.)



          * * *

        Ir jau nieko nereikia,
        Vien tylios džiaugsmo saulės,
        Kad ji šviestų į veidą.

        Spinduliuos nuskaidrėja
        Vakarėjančios erdvės.

        Žiedas glaudžias prie žiedo.

        2007 01 30
 

Skaitytojų vertinimai


51109. pl :-) 2009-01-27 21:44
Gražu ir prasminga

51119. JONAS2009-01-28 12:12
Gera jausti širdies balsą,suprasti, kad ne žodžių ekvilibristika, o nuoširdumas yra poezijos esmė.Visokius fokusus nupūs laiko vėjai, o rami poezija vėl prisikels

58446. Ana Brada :-) 2010-04-24 22:45
Kaip purienos galva nuriedėjo likimas ir sugniužo palei motinos pabarėlį. Iš kur tiek tos drąsos, iš kur potėpis imas, kad apverti gali žaizdos mėlį į gėlę?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:03:57 Nov 7, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba