Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-07-09 nr. 3009

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Federico Garcìa Lorca.
BALADĖ APIE JŪROS VANDENĮ
16
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Rašytoją VYTAUTĄ BUBNĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
ISTORIJA IR PERSONAŽAS
1
• Alvydas Jegelevičius.
ĮSIMYLĖJĘS VILNIŲ IR MARIJĄ
4

ESĖ 
• Liudvikas Jakimavičius.
TRUMPA VASAROS ESĖ. ŠUNYS IR KATĖS
22

KNYGOS 
• Algimantas Zurba.
Į ŽAIDIMĄ ĮTRAUKUS VAIKĄ
3
• Apie Luigį Pirandello kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir GALINA BAUŽYTĖ-ČEPINSKIENĖ.
LUIGI PIRANDELLO
• NAŠLIŲ KELIONĖS
• VAKARĖJ ŽAROJ. BŪTIES VALANDA. LANGAS
• BANGOS, DUOKIT KELIĄ
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
FESTIVALIO PABAIGAI – LIETUVIŠKA PREMJERA, ĮSPŪDINGI VARDAI IR KLASIKA
• MUZIKINĖ EDIPO MITO INTERPRETACIJA

FOTOGRAFIJA 
• Jonas Petronis.
"GYVIEJI PAVEIKSLAI" FOTOGRAFIJOJE: MADAME YEVONDE IR SAULIUS PAUKŠTYS
9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MONGOLIJOS DAILĖS ATŠVAITAI

LITERATŪRA, RETRO 
• Petras Tarulis.
KĄ PASAKOJO MERGINOS DIENORAŠTIS
3

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA16

PROZA 
• Andrius Jakučiūnas.
SERVIJAUS GALO UŽRAŠAI
3

VERTIMAI 
• Lena Eltang.
NOLIO MIESTO PASAKOS
4

MENO DIS/KURSE* 
• raimundas malašauskas.
Wilno Mon Amour
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
(NE)KASDIENIŠKA KELIONĖ SKRAIDANČIU ARBATINUKU
9

AKTYVIOS JUNGTYS 
 PASKUI BESIRITANTĮ RATĄ1

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
ITALIJOS KUNIGAIKŠČIŲ REZIDENCIJOS IR LIETUVOS VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMAS
2

KRONIKA 
• ILGIAUSIŲ METŲ
• RELIGINIO MENO VERTYBĖS – ATEITIES KARTOMS
• KERNAVĖS ARCHEOLOGINĖ VIETOVĖ ĮTRAUKTA Į UNESCO PASAULIO PAVELDO SĄRAŠĄ
• KARTOJIMŲ METAS

SKELBIMAI 
• VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO DAILĖS FAKULTETAS SKELBIA

DE PROFUNDIS 
• KAUNO RETRO: SKRYDŽIAI IR NUOPUOLIAI11

AKTYVIOS JUNGTYS

PASKUI BESIRITANTĮ RATĄ

Dainiaus Razausko knygos "Ryto ratų ritimai" paraštės

[skaityti komentarus]


Viskas pasauly gimsta iš buvimo; buvimas iš nebuvimo gimsta.
Laozi

Ratas, matyt, vienas universaliausių simbolių žmonijos kultūros istorijoje. Žvelgiant tiek iš rytų į vakarus, tiek ir iš pietų į šiaurę įvairių tautų folklorinėse, religinėse filosofinėse, visuomeninėse bei tiesiog buitinėse tradicijose galima atrasti daugiau ar mažiau panašių rato, ne tik kaip simbolio, panaudojimo būdų. Šio ženklo paskirtis yra labai plati. Jis įsiliejo į archajinio žmogaus pasaulėjautą ne tik fiziniu pavidalu, tapo ne tik Didžiųjų gamtos reiškinių bei Pasaulio elementų simboliu, tačiau net ir kosminių ciklų – "Didžiojo Laiko" vaizdiniu1 bei harmonijos2 grafine išraiška. Dienos – nakties, metų laikų ciklai žmogaus sąmonėje natūraliai peraugo ir į žmogaus gyvenimo cikliškumą, arba kinų poeto Tao Juanmingo žodžiais tariant: "Jei gyvybė yra / turi būti ir mirtis". Gyvenimą keičia mirtis, mirtį – gyvenimas. Ir taip be galo. Šiuolaikinėje postmodernioje industrinėje visuomenėje, kurioje, rodos, archajinių bendruomenių patirties jau nė kvapo, rato simbolis yra labai gyvybingas. Ir nors dažnai tai tėra reklaminis atributas ar grafiškai gražiai atrodantis ženklas (kelio ženklai, TV kanalų bei žaidimų ornamentai), vis dėlto, ligi šiol žmonija neatrado bent kiek tobulesnio ir natūralesnio simbolio nei ratas. Todėl įvairūs judėjimai (anarchistai, pacifistai), asociacijos, agentūros, firmos savo emblema ar simboliu renkasi būtent ratą su įvairiais galimais jo niuansais ir variantais. Paklausti, kodėl, turbūt nieko protingesnio nė neišlementų, kaip tik "gražiai atrodo". Ratas, savo grafine struktūra, yra tobula forma (ką jau kalbėti apie jo praktinį panaudojimą), gal todėl žmogus net nesąmoningai, intuityviai ar dvasiškai ieškojo jo atitikmenų savo, o taip pat ir visos Visatos bei dievų gyvenimuose. Tai, kas kartojasi mažuose dalykuose, turi kartotis ir Didžiuose, arba kaip rašė Hermann Hessė: "Nieko nėra išorėje, nieko nėra viduje, nes tai, kas yra išorėje, yra ir viduje".

Dainiaus Razausko knyga "Ryto ratų ritimai" įsuka į savotišką verpetą netikėtais sugretinimais, palyginimais bei išvadomis. Kaip byloja šios knygos paantraštė, tai – "Pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais". Todėl neatsitiktinai čia dažnai remiamasi tokių tyrinėtojų, kaip Mircea Eliade, Vladimir Toporov ar Gintaro Beresnevičiaus darbais, o šalia – gausūs žodžių ir jų reikšmių sugretinimai iš indoeuropiečių kalbų žodynų. Tai dvilytė knyga, kurioje religijotyriniai tyrinėjimai papildomi etimologiniais priedainiais, kits kitą pratęsia bei sukuria naujas galimas prasmes bei įžvalgas. Rato simbolis, jo įvaizdis šiame darbe tampa pagrindiniu atspirties tašku, jungiančiu ne tik dieną su naktimi, kūną su siela, bet ir šį pasaulį su anuo, mikropasaulį su makropasauliu, bei fizinę archainio žmogaus patirtį su metafizine. Nesunkiai čia atpažįstama jau minėto rumunų religijotyrininko Mircea Eliade stilistika bei jo noras "suprasti kitus, kitas religijas ir kitus žmones, nutolusius nuo mūsų laiko bei erdvės atžvilgiu"3 . Tai universalijų paieška įvairių tautų religiniuose, filosofiniuose, folkloriniuose, literatūriniuose paminkluose. Beje, D. Razauskas čia neapsiriboja rato simbolikos atskleidimu vien indoeuropiečių tautų folklore. Lygiai taip pat čia dažnai minimi pavyzdžiai iš Meksikos, Pueblo, Kolumbijos indėnų mitologijos, o taip pat Afrikos, Brazilijos, Egipto, Tibeto bei kitų tautų folklorinių tradicijų. Dar daugiau, autorius plačiai naudoja psichologines, biologines, fiziologines bei grynai ūkiškas žinias savo teiginių pagrindimui ir šie sugretinimai neretai kontrastuoja – archajinio ar, M. Eliade žodžiais tariant, homo religiosus patirtis ir XXI amžiaus žmogaus patirtis, kuriai, šiuo atveju, atstovauja autorius. Pavyzdžiui – "Neatsitiktinai lietuvių tradiciniuose tikėjimuose "raudona saulės spalva rodo, kad ji yra nusiminusi arba supykusi", taip pat "raudona saulė siejasi su mirtimi", be to, pateikėjo žodžiais, "kai saulė laidžiasi raudonai, tai, kur yra karas, tai saulė jų kraujo gailisi". Tačiau iš tikrųjų šis saulės raudonis – ne jos prigimtinė spalva, o tik atmosferos sluoksnio, laikinai ją apniaukusių žemės miglų padarinys, tik dalinis aptemimas prieš panyrant iš visiškai baltos šviesos į visiškai juodą tamsą..." (P. 50) (išskirta kursyvu – M.K.). Tokie sugretinimai, mano nuomone, yra visiškai neadekvatūs. Ši XXI amžiaus žmogaus patirtis niekuo nepapildo tiriamosios medžiagos, o kalbant apie archetipus ir archajinio žmogaus pasaulėjautą bei jo pasaulėžiūrą, tiesiog gadina teksto vienalytiškumą grynai logine prasme (tam archajiniam žmogui yra nusišvilpt į tokį vprofanišką šiuolaikinio žmogaus požiūrį, dar daugiau – tikėjimas ir žinojimas yra nelygiaverčiai dalykai). Šitokie sugretinimai ar paaiškinimai remiantis "sveiku protu", "žinojimu", "Koperniko žvilgsniu" ir praktine patirtimi (psichoanalize ar gamtos reiškinių tyrinėjimais) nepuošia teksto, o komplikuoja jo perskaitymo galimybes. Kita vertus – dažnai čia pasitaiko poetinių etimologinių paralelių, pvz.: "Kaip tik pastarosios šaknies žodžiu savo ruožtu, pasitelkiant dargi poetinį sąskambį" (p.40), "šia prasme ir liet. vyras palygintas – vėlgi grynai poetiškai..." (p.86), "Šiaip ar taip, poetinis ryšys čia akivaizdus" (p.95). Šia prasme D. Razauskas aklai neseka V.Toporovo etimologinėmis paralelėmis ir, apskritai, akademiniu lingvistiniu būdu, o lengvai poetiškai flirtuoja žodžių galimomis reikšmėmis ir jų sugretinimais. Tai kur kas įtikinamiau skamba (šiame darbe, kuriame nagrinėjamas ir aptariamas ratas, kaip simbolis) nei pragmatiškas požiūris į supančią aplinką, juolab, neatsitiktinai čia nuskamba C. G. Jungo įžvalga – "Žodžiais, kuriais žmonės pavadina savo patyrimus, kartais daug ką paaiškina"(P. 115). Neįsispraudžia šis darbas į siaurus akademinius rėmus. Be to, nepaisant gausaus mokslinio aparato, kaip rašo G. Beresnevičius, knyga parašyta puikiu stiliumi, lengvai skaitoma ir turi intriguojantį minties siužetą, o be poetinių įžvalgų čia gausu ir metaforinio kalbėjimo, ir simbolinio mąstymo, ir laisvų asociacijų, ir net publicistinio stiliaus ypatumų.

D. Razausko darbe ne tik didžiausias dėmesys skiriamas rato simboliui ir jo vaizdiniams įvairiausių tautų bei tradicijų folklore bei skirtingų lygmenų ratams – nuo saulės ligi akiračio, tačiau pats tekstas sukasi, verčiasi, juda, teka ir vis atsikartoja jau girdėtais motyvais bei palyginimais. Naujos įžvalgos patvirtinamos ir praplečiamos jau žinomomis, ankstesniuose skyriuose įvardyti dalykai pratęsiami naujuose skyriuose. Tokiu būdu ši knyga smagiai įsuka skaitytoją į savo ritimąsi ratu ir belieka tik žiūrėti, kad nenusprūstum nuo ašies ir nenusiristum ligi "artimiausio griovio" (P. 34) ar, kad, tiesiog, neapsivemtum4 . Juk negražu būtų. Kažkaip net gėda. Beje, nuolatinis jau žinomų dalykų kartojimas šiai knygai suteikia "labai pedagogiškos knygos" vardą, nes juk sakoma – "Kartojimas – mokslų Motina" ir net šia prasme – tai tas pats sukimasis ratu.

Į klausimą, kur yra pasaulio vidurys, archajinis žmogus paprastai ilgai nė negalvojęs atsakytų – "Šitoj vietoj, kur aš stoviu" (P. 195). Kaip gi kitaip jis galėtų suvokti pasaulį. Todėl saulė ir suka ratus būtent apie jį, apie jo gyvenamą vietą ir jo šeimynykščius. Jo akies vyzdys kasdien stebi saulės ratą iš rytų iki vakarų, tai yra, virš jo galvos, o nakties kelias – saulės nusileidimas į požemius – tai švietimas mirusiesiems, arba, net pačios saulės mirtis (gyvenimo ir mirties ratas palytėja net ir saulę). Tačiau abiem atvejais šis saulės ritualas yra nuolatinis – grįžimas iš mirties viešpatystės yra virsmas, virsmas iš mirties į gyvenimą ir vėl iš gyvenimo į mirtį. Taip mikropasaulis palengva persirita į makropasaulį ir tai, kas atsikartoja žmogaus buityje ir jo dalykuose, tas pats vyksta ir antgamtiškame cikle bei metafizinėse plotmėse. Todėl neatsitiktinai "Saulės ratą" autorius jau pačioje darbo pradžioje įveda į kur kas gilesnį ir platesnį kontekstą – saulė, kaip totalios šviesos ir vidinio Nušvitimo įvaizdis: "Tada, prasiskverbęs pro visus apvalkalus, jis išvys Brahmaną, žaižaruojantį lyg ugnies ratas, spalvos it saulė, gryną spindesį virš bet kokios tamsos, tą patį, kurs štai švyti saulėje" (iš Upanišadų) (P.13). Ir būtent tai, kad rato simbolis mus pasiekia iš tų laikų, kai niekas dar nė negalvojo apie ratą kaip mechaninį padargą, jo kilmės šaltinis negali būti išorinio pasaulio patirtis, juolab, rato simbolis nuo neatmenamų laikų "telkia savyje ir "veža" priešingų pradų jungties bei darnos ilgesį" (P. 11)5 .

Jau pačioje darbo pradžioje autorius rato simbolį ima nagrinėti detaliai, su visomis jo dalimis – stebulė, stipinai ir ratlankis. Būtent toks grafinis ar net ūkiškas vaizdinys rutuliojamas visuose knygos skyriuose kaskart naujai papildant ir pratęsiant. Taip pamažu skyrius gena kitą skyrių, įsisukęs ratas nė nemėgina sustoti, balta-raudona-juoda atsikartoja vidurdieny-vakare-nakty, o šiedu – stubure-kraujuje-odoje ir taip toliau, ir t.t. Tačiau keista, bet autorius nė žodeliu neužsimena apie atitinkamą horizontalų homo religiosus pasaulio įsivaizdavimą, būdingą ne tik indoeuropiečių pasaulėžiūrai, bet ir visam svietui. Kaip rašo M. Eliade: "Religingam žmogui erdvė nėra vienalytė: joje esama trūkių, lūžių, kai kurios erdvės dalys kokybiškai skiriasi nuo kitų"6 . Tradicinėms visuomenėms yra būdinga jų gyvenamosios teritorijos ir nepažįstamos erdvės priešprieša: pirmoji – tai "pasaulis", kosmosas; visa kita – nebe kosmosas, bet savotiškas "kitas pasaulis", svetima, chaotiška erdvė, chaosas. Prieš įsikurdamas naujoje erdvėje, žmogus ją simboliškai paversdavo kosmosu, pašventindavo – pastatydavo aukurą, stabą ar simbolinę axis mundi. Visi šie simboliai, vienaip ar kitaip padėdavo žmonėms bendrauti su dievais, vadinasi – žmogus paversdavo chaosą pasauliu tik rituališkai atkartodamas dievų veiksmus. Ir ten, kur pastatomas aukuras ar įbedamas visatos stulpas, ten atsiveria "vartai" aukštyn į dievų pasaulį arba žemyn – į žemutines sritis, mirusiųjų pasaulį. Trys kosminiai lygmenys – žemė, dangus, žemutinės sritys dėl to susisiekia. Pasak M. Eliade – "Toks kosminis stulpas gali stovėti tik pačiame visatos centre, nes visas gyvenamasis pasaulis driekiasi aplink jį"7 . Štai ir turime naują ratą – stebulė – aukuras ar simbolinė axis mundi, kuri įgalina žmogų judėti tiek viršun, tiek apačion (šis judėjimas gali būti ir fizinis – šamanistinės tradicijos, ir dvasinis – aukojimai) ir apie kurią sukasi visas gyvenimas; stipinai – tai visa buitis, tarpusavio santykiai, gyvenimai ir mirtys – grynai fizine prasme; ir ratlankis – tai išėjimas iš "pasaulio" teritorijos ir susidūrimas su chaosu. Analogiškai, visą šią rato schemą galima pritaikyti ir "Kūno ratui" – axis mundi ar altorius – tai stuburas, ant kurio laikosi ir apie kurį sukasi visas homo religiosus gyvenimas; gyvenamoji vieta aplink centrą, kur vyksta visas gyvenimas – tai minkštieji audiniai, mėsa, perpinta kraujagyslėmis, ir juolab pats skystas, takus kraujas; o kaip išėjęs iš "savo pasaulio" archajinis žmogus atsiduria "chaoso" apsuptyje, lygiai taip pat ir oda prisiliečia prie svetimo, jau už-kūniško pasaulio. Tas pats tinka ir "Spalvų ratui" – "balta – tai šviesos, tyrumo ir tobulumo spalva", tai "skaistumas, nekaltybė, dievotumas, šventumas, dvasinis autoritetas" (P. 38). Šios spalvos atitikmuo gyvenamojoje vietoje, žinoma, būtų axis mundi ar altorius. Ir lygiai taip pat, kaip ant stuburo kaulų (spalva – balta) laikosi visas kūnas, lygiai taip pat, homo religiosus gyvenimas laikosi ar yra palaikomas dievybės ir santykio su ja. Dievas irgi visada tik baltas (plačiąja, metafizine prasme, mat pvz.: budistų dievybės toli gražu, paprastai, nebūtinai tik baltos). Kaip raudona spalva yra kraujo spalva, kraujo, kuris palaiko kūno gyvybę, taip ir gyvenimas apie centrą yra raudonas – kupinas "meilės, šilumos, didžiulės aistros ir vaisingumo, o taip pat, karo, pralieto kraujo ir neapykantos" (P. 35). Ir, kaip rašo D. Razauskas: "Juoda spalva lyg ir nebepriklauso pačiam ratui, nebent tiek, kad žymi ir atstoja ribą, kur ratas susiliečia su "neratu", organizmas – su jam svetima aplinka, kosmosas – su chaosu" (P. 41). Šis paskutinis pavyzdys jau viską ir pasako – archajinio žmogaus išėjimas iš už rato, iš už savo pasaulio ribų, yra susitikimas akis į akį su svetima, pavojinga ir nesvetinga erdve, kuri nėra šventa, nes nėra pašvęsta, ji neapgyvendinta dievų, todėl yra chaosas – pasaulis iki sukūrimo. Įsikurdamas naujoje teritorijoje archajinis žmogus atkartoja dievų pasaulio sukūrimo aktą taip chaosą paversdamas pasauliu, tinkamu gyventi jo šeimai bei jo dievams. Jo pasaulis irgi sukasi ratu, kurio centre – Pasaulio ašis.

Matyt, netikėčiausia knygoje yra lyginamosios kalbotyros duomenys. Paprastajam mirtingajam nė nešautų į galvą sieti tokius žodžius kaip ratas ir ritualas, stebulė ir stulpas, stuburas, stabas, ratas ir ritmas ir ką jau kalbėti apie tokius žodžius kaip sėkla ir siela, ar, pvz., tokį palyginimą: "trumpai drūtai, sėkla – tai "vyro pienas", o pienas – tai "moters sėkla" (P. 91). Viskas pasirodo labai paprasta. Viskas iš žodyno, tiesa, ne tik lietuvių, bet geros krūvos kitų indoeuropiečių kalbų. Netikėti sugretinimai ir išvados apstulbina ne tik reikšmių galimybėmis, bet ir prasmių giluma. Štai koks atrandamas "Sėklos ratas": "Kaip tik čia, šitame raudoname gyvybės tarpe, ir sukasi žemiškasis baltojo prado ratas: siela, leisdamasi vyro stuburu žemyn, virsta sėkla; sėkla išteka į moterį, kur siela galutinai materializuojasi, įsikūnija; moters įsčiose ji pereina į baltąsias vaiko kūno dalis bei sudaro vėliau nubusiančios jo sielos užuomazgą, o pačiame moters kūne pakyla ligi krūtų, kur virsta motinos pienu; motinos pienas išteka į žindomą kūdikį, sugrįžta atgal į vyrą (jeigu tai berniukas) ir pamaitina jo augančias gyvybines jėgas, jo tolydžio bundančią sielą; užaugusio, subrendusio jaunuolio siela, moters vaizdinio (sujudusio jo "animos") sujaudinta, vėl leidžiasi žemyn ir materializuojasi, virsta sėkla, kad vėl ištekėtų į moterį" (P. 106). "Sėklos ratas" darbe minimas ne kartą ir nors šis mechanizmas turi nesklandumų – jei moters kūne bebundanti siela yra mergaitės, tuomet sėklos ratas teapeina puslankį – vis dėlto šitokia įžvalga tiesiog apsvaigina ir negali likti abejingas jai. Juolab, tai nėra tik iš piršto laužti sapaliojimai, tačiau išsami ir nuodugni įvairių tautų šventraščių, folklorinių, mitinių ir religinių tradicijų analizė, nors, kaip jau minėta, ir su neretomis poetinėmis interpretacijomis. Arba, ko vertas toks išsireiškimas, kaip "pastoja būtimi" (ir tokių yra ne vienas) – tai juk toli gražu ne akademinis stilius, o metaforinis, kuris visą šį tekstą paverčia meniškai gražiu.

Bene labiausiai iš visų knygos skyrių išsiskiria skyrius "Akiratis". Čia kur kas mažiau yra etimologinių priedainių, o indoeuropietiškos tradicijos labai aiškiai persipina su budizmo mokymu apie aukščiausiąją, pirmapradę Sąmonę. Šis perėjimas nuo mikropasaulio prie makro, nuo fizinės archajinio žmogaus patirties prie dvasinės yra stebėtinai kitoniškas. Kur kas dažniau nei ankstesniuose skyriuose naudojamasi C. G. Jungo citatomis ir, tokiu būdu, palaipsniui, nuo archetipinio mąstymo pavyzdžių pereinama prie mąstymo apie archetipus ir jų interpretavimo. Ir vis dėlto, būtent šio skyriaus išvados metafizine ar dvasine prasme yra aukščiausios prabos: "Taigi "mikrokosmas" išties yra tas pats "makrokosmas", tik išvirkščias tarsi išversta kojinė, arba atvirkščiai. Tarp vidaus ir išorės tad nebėra jokio skirtumo, jokios ribos, o dar tiksliau, išvis nebėra jokios "išorės", o tik vienas visa apimantis aukščiausios Sąmonės "vidus" (P. 191). Aukščiausia Sąmonė, pasak budistų, neskirsto, joje nėra nei gera, nei bloga, nei gražu, nei bjauru, todėl joje nėra nei vidaus, nei išorės. Ji tiesiog yra. Kaip yra ir rato stebulė, dalis, kuri nejuda, o apie kurią sukasi visa. Samsara, šia prasme, yra nuolatinis sukimasis ratu sąmonei tikint, kad ji irgi ritasi, vartosi, juda ir kinta. Iš tiesų ji tik kuria iliuziją ir apgaudinėja save, pati sau meluoja. Tačiau aukščiausia Sąmonė yra nejudri. Ji kaip akis – vokui užsidengus nepranyksta, tiesiog yra apgaubiama majos skraiste ar matrica 8 . Tik tiek. Skyrius "Akiratis" peržengia kultūros istorijos teorinius samprotavimus ir gerokai priartėja prie dzenbudizmo mokymo. Tai jau visiškai ne akademinis-mokslinis tekstas, bet, sakyčiau, dvasinio kelio pradžiamokslis9 . Beje, neatsitiktinai pirmasis Budos pamokslas, kuriame jis išdėstė Keturias Tauriąsias Tiesas, dažnai vadinamas "Mokymo Rato Įsukimu" – "Kaip saulės diskas apšviečia pasaulį, taip Ratas, vaizduojantis Mokymą ir Budą, Pasaulio šviesą, spindi visoms būtybėms"10 ir kviečia jas į galutinį Išsivadavimą, į Amžiną Ramybę. Į atradimą, kad visos jos yra rato stebulės – nejudančios ir nekintančios Didžiosios Sąmonės, iš kurios viskas prasideda ir kuria viskas baigiasi, dalis.

D.Razausko knyga "Ryto ratų ritimai" yra unikali ne tik pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija įvairiuose mikro ir makropasaulių lygmenyse, unikali ne tik stebėtinai netikėtais lyginamosios kalbotyros pavyzdžiais bei paralelėmis, kurios praturtintos prasminiais archajinio žmogaus pasaulėjautos ir pasaulėžiūros archetipais, bet ir dvasiniu, sąmonės lygmeniu, kuriam taip pat suteikiama grafinė rato išraiška. Pasaulis yra ratas. Jame viskas kinta ir mainosi. Ir mes tame rate bruzdame bei vartaliojamės. Bet pačiame šio rato centre yra tai, kas STOVI Amžinoje rimtyje. Paskutiniame šios knygos sakinyje įvedama "Dievo" sąvoka. Galbūt vien dėl to šis darbas gali būti priskirtas net ir teologiniam diskursui.

M.K.

_________________

1 Tikėjimas, kad Visata periodiškai sunaikinama ir vėl atkuriama, išsakytas ne tik indų tradicijoje, tačiau būtent čia įgavo itin gilią reikšmę. Indų mintis net išplėtojo ir sustygavo ritmus, lemiančius kosminės sankūros ir sunaikinimo periodiškumą.

2 Čia galima prisiminti kinų Yin ir Yang principą, kur vienas papildo kitą sudarydami tobulą apskritimą.

3 Gintaras Beresnevičius. Mircea Eliade: Gyvenimas ir kūryba. // Mircea Eliade "Amžinojo sugrįžimo mitas". V. 1996. P. xiii.

4 Šioje vietoje pavartota puiki metafora neapeliuoja į teksto blogumą, gal net priešingai – į jo gerumą: jei smagiai išsuka atrakciono ratas ir sąmonė nespėja priimti taip greitai besikeičiančių vaizdų, belieka tik apsivemti. Todėl, geriausia, šią knygą skaityti palengva, o sukimosi ratu įspūdis vis tiek išliks.

5 Čia vėlgi galima prisiminti kinų Yin ir Yang principą, indų vienalytės sąmonės, kurioje nėra "aš" ir "tu", juoda ir balta skaidymo ar budistų "forma yra tuštuma, tuštuma yra forma".

6 Mircea Eliade. "Šventenybė ir pasaulietiškumas" V. 1997. P. 15.

7 Ten pat. P.26.

8 Beje, filmas "Matrica" gali būti perskaitytas labai budistiškai.

9 Lygiai apie tą patį ir net labai panašiai kalba dzenbudizmo meistrai.

10 Jean Boisselier "Budos išmintis" V.1997. P.74.

 

Skaitytojų vertinimai


9601. proms :-) 2004-07-16 22:24
Reziumuojant: Kalbejimas apie ratus irgi yra ejimas ratais. Galejo sitas straipsnis but parasytas kokiu geru pusmeciu anksciau, but labai pagelbejes... :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:03:23 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba