Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-23 nr. 3294

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KOIČIS JAKUČIGAVA.
9

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Dvasios diduomenės klaustukai
2
• Prezidento Valdo Adamkaus kalba,8

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Mano PIN kodas
4

KNYGOS 
 EGLĖ MYKOLAITYTĖ.
Postilių dialogai
1
• JANINA SURVILAITĖ.
Dorybingumas pagal M. Martinaičio biografinius užrašus „Mes gyvenome“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AIVARĄ LEIMANĮ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Latvijos baleto kasdienybę ir svajones
• KAMILĖ ŠULCAITĖ.
Skleisti meną ir grožį – gyvenimo tikslas
1

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Meninis stiklas virtualioje erdvėje
3

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Dar kartą apie Chopiną – Lenkijoje ir Lietuvoje

KULTŪRA 
• AUŠRA JAKUBELSKIENĖ.
Laukiami gimtinėje
1

POEZIJA 
• TADAS ZARONSKIS.
5
• ROMUALDAS ALEKNA.
8

PROZA 
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
Karpiai
7

VERTIMAI 
• MARLEN HAUSHOFER.
Pragaras
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Įtikėjimas
5

FOTOGRAFIJA 
• RŪTA ŪSAITĖ.
Fotografo atminimas: Žilvinas Jasys
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Peizažas po mūšio

DE PROFUNDIS
Prisėlina saulėlydis / Mano minkštas vietas paliečia
 
• JONAS JAKŠTAS.
Šeši (SEX)centonai
5

Šatėnų prieglobstis 
• Aštuonioliktoji savaitė62

KNYGOS

Postilių dialogai

EGLĖ MYKOLAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Sasnauskas J., Kazlauskaitė G. POSTILĖS.
– Vilnius: Tyto alba, 2009.

Neseniai pasirodė Juliaus Sasnausko ir Giedrės Kazlauskaitės bendra knyga „Postilės“. Postilės pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių post illa verba („po tų žodžių“). Tai populiarus Biblijos temų išdėstymas pagal atskirus klausimus. Labiausiai intriguoja duetas: teologo ir pasaulietės „pamokslai“ knygoje sudėti paeiliui, dažnai komentuojama ta pati Biblijos ištrauka. Kokio efekto tokiu būdu siekiama? Kaip jautiesi, perskaitęs dviejų skirtingų žmonių Biblijos aiškinimus?

Bet iš pradžių verta priminti lietuviškų postilių istoriją ir pamokslo tradiciją.


* * *

Teorinius pamokslo pagrindus padėjo šv. Augustinas. Vėliau žanras plėtotas viduramžiais, Renesanso ir baroko laikais. Vėlyvaisiais viduramžiais išpopuliarėjo postilės – Biblijos aiškinimų ir interpretacijų rinkiniai. Tuo tarpu Lietuvoje pamokslo pradžia siejama su XVI a. viduryje kilusia protestantizmo ir katalikybės santykių įtampa. Vykstant religiniams ginčams, ypač išplito postilės, pateikiančios skirtingas krikščionybės doktrinų interpretacijas. Spausdintose postilėse buvo ne tik aiškinamas Jėzaus mokslas, bet ir polemizuojama įvairiais gyvenimo ir religijos klausimais (E. Ulčinaitė ir A. Jovaišas. „Lietuvių literatūros istorija. XIII–XVIII amžius“, 2003, p. 187). Pirmoji lietuviška vadinamoji Wolfenbüttelio postilė (1573) žinoma tik iš nuorašo, ši postilė nebuvo išleista. Nežinoma, kas galėjo ją kurti ir nurašinėti. XVI a. išleistos pagrindinės postilės lietuvių kalba –­ pusiau originali liuteroniška Jono Bretkūno postilė (1591), iš lenkų kalbos versta katalikiška Mikalojaus Daukšos postilė (1599) ir kalvinistiška Jokūbo Morkūno postilė (1600). Visų jų tikslas buvo diegti krikščionybės tikėjimo pagrindus, aiškinti krikščioniško tikėjimo tiesas, skatinti idealaus krikščionio moralę. J. Bretkūno postilė – pirmoji spausdinta postilė lietuvių kalba, joje gausu socialinių ir istorinių realijų. M. Daukšos „Postila katolicka“ – tai lenkų rašytojo, jėzuito J. Wujeko mažesnės postilės vertimas. Šiuo vertimu buvo stengtasi stiprinti lietuvišką katalikų bažnyčią, perimti iniciatyvą iš kunigų lenkų.

Baroko epochoje buvo ištobulinta pamokslų stilistinė raiška. Lietuviško pamokslo raidoje išskirtinės vertės yra Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ (pirmoji dalis išleista 1629, antra – 1644 metais). Minėtini kalvinistų veikalo „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ pamokslai, kuriuos iš lenkų kalbos vertė S. Minvydas ir J. Božimovskis. Vėlyvojo baroko pamokslams būdingos misticizmo tendencijos, rafinuotesnė retorika. Žymiausias to laiko pamokslininkas – Mykolas Olševskis, kurio mirties meditacijos pamokslų rinkinyje „Broma atverta ing viečnastį“ (1753) sulaukė pakartotinių leidimų. XVIII a. antroje pusėje lietuvių literatūroje pradėjus reikštis švietimo idėjoms, keitėsi ir pamokslai: ėmė dominuoti moralės, politikos, kasdieninės veiklos, visuomeniškumo temos: tai ir pranciškono Kiprijono Lukausko rankraščiais likę lietuviškų pamokslų rinkiniai, ir M. P. Karpavičiaus kūriniai, rašyti lenkų kalba.

Iki XIX a. pamokslai lietuvių literatūroje buvo beveik vieninteliai lietuvių prozos pavyzdžiai. XIX a. grožinė literatūra nustelbė pamokslų ir kitų bažnytinių žanrų literatūrinę reikšmę, nors jų rinkiniai tebebuvo populiarūs.


* * *

Pranciškonas Julius Sasnauskas skaitytojui pažįstamas iš kitų išleistų knygų –­ „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ (1999), „Bernardinų dienoraščiai“ (2002), „Malonės akrobatika“ (2006), o Giedrė Kazlauskaitė – iš aktyvaus dalyvavimo kultūrinėje erdvėje ir knygų „Sudie, mokykla“ (2001), „Heterų dainos“ (2006). Daugelis postilių buvo publikuota „Šiaurės Atė­nuose“ ir „Bernardinuose“.

Kur slypi šių postilių skaitymo malonumas?.. Tai ir netikėtos asociacijos, palyginimai, ir pasaulietės G. Kazlauskaitės nuoširdumas, šmaikšti, dažnai provokuojanti laikysena. Ši provokacija atsveriama Juliaus Sasnausko – teologo – žodžiu, netikėtomis, giliomis įžvalgomis ir nestereotipine, bet jautria pozicija.

Nors „Postilių“ autoriai yra visiškai skirtingų „luomų“, kaip pavadina Liudvikas Jakimavičius, skirtingų išsilavinimų ir pasaulėžiūros žmonės, tačiau jų pažiūros nesikerta. Tai dviejų katalikų, daug nusimanančių Šventojo Rašto ir kultūros srityje, dviejų rašto žmonių pasvarstymai. G. Kazlauskaitė gana provokatyviai apibūdina save kaip „nepavyzdingą krikščionę“: „Na, nesimeldžiu aš taip, kaip būtų taisyklingai. Nelakstau į mišias ir adoracijas. Ne itin nusimanau apie sakramentų teikiamas malones. Nesu nei gera, nei graži“ („Brutalios krikščionybės saulėlydis“, p.186). Toje pačioje postilėje ji atskleidžia ir autentišką santykį su religija: „Todėl esu vien Jėzų sekantis šunytis, nesusivokusi vegetacinė grandis, pernokusi (irgi!) mažutėlė“ (ten pat). G. Kazlauskaitės postilėse išryškėja jauno žmogaus dievoieškos kelias, nesuvaržyta stereotipų ir taisyklių pozicija: „Sekmadienį vėl nebuvau bažnyčioje. Nuodėmė kartojasi. „Kaip negražu!“ – telefonu pasibaisėjo mano draugė vienuolė, kai pasakiau, kad tingėjau ateiti, nes žiūrėjau prancūziškus filmukus apie zombius“ („Šma, Israel“, p. 168). Filmukų apie zombius alternatyva bažnyčiai nuskamba šmaikščiai, drąsiai ir netikėtai. Žmogus, susidūręs su evangelija, visuomet tarsi vaikas: Biblija neišaiškinama pasitelkiant mokslo žinias. Šventojo Rašto tiesos lieka šalia stebuklo, t. y. to, kuo reikia tiesiog patikėti. Biblijos suvokimas, nepaisant to, kad tampama suaugusiuoju, lieka toks pat menkas: „Šventųjų bendravimas man lig šiol atrodo viena sudėtingiausių teologinių dogmų. Vaikystėje įsivaizduodavau tą reikalą maždaug kaip mobiliųjų telefonų tinklą...“ („Blizgančių skrituliukų diena“, p. 310). Kuriamas ironijos, atsainumo įspūdis. Danguje sėdintis policininkas Dievo veidu, trokštamas Jėzaus mirktelėjimas nuo altoriaus – tai autorės fantazijos, siekiant komiškumo efekto, bet liudijančios beviltišką žmogaus supratimo ribotumą. Autorė iš pagrindų judina svarbiausius praktikuojančio religiją žmogaus įpročius, mintis, priverčia skaitytoją apie tai susimąstyti: „Nepaliauju galvoti apie tai, ką reiškia melstis“, „Religijoje taip pat negaliu apsispręsti: svyruoju tarp katalikų ir liuteronų.“ („Bed of roses“, p. 323). G. Kazlauskaitė stengiasi pažadinti evangelijos žodį, ištraukti jį iš banalių žodžių pasaulio: „Nenuvalkiokit gailestingumo taip, kaip jau nuvalkiojot meilę“ (ten pat). Taigi – jokio lyriškumo ir sentimentų. Bent jau stengiamasi, kad to nebūtų.

Aštraus žodžio vartojimas, bodėjimasis viskuo, kas gali kvepėti banalybe – toks yra ar nori būti šiuolaikinis žmogus. Ieškoma savito kelio aprašyti įžvalgoms ir išgyvenimams. Galima netgi įžvelgti polemiką su įprastu Biblijos aiškinimu: „Ką reiškia pagarba Šventajam Raštui, kurios stygiumi vis esu kaltinama? Tikriausiai nuolankų aikčiojimą, koks įstabus rašytojas yra Dievas, periodiškai įterpiant tokias sąvokas kaip „malonė“, „dvasingumas“, „apreiškimas“, „stebuklas“ ir kitus optimizmą skatinančius žodžius. Kaip tik dėl šitos pagarbos paauglystėje atskilau nuo Bažnyčios ir keletą metų blaškiausi skausminguose Dievo ieškojimuose, negalėdama patikėti, kad įmanomi tik cukriniai pamokslai, nenatūralus ir šleikštulį keliantis pozityvumas. Galbūt padorūs kunigai sako pamokslus pavyzdingai tikintiems, o aš rašau bedieviams, nusidėjėliams, agnostikams ir indiferentams –­ ne geresniems už mane, neigiantiems kiekvieną dar nepasakytą sakinį iš anksto; nežinantiems, kokia kalba susikalbėti su pačiais savimi...“ (p.122). Tokią provokuojančią apmąstymams būseną iš G. Kazlauskaitės postilės „Prisikėlimo paskutinė repeticija“, galimas dalykas, atpažins daugelis šiuolaikinių skaitytojų, kurie bando ir nori suprasti, o ne pasiduoda aklai tradicijos vergystei.

Abiem rašytojams pavyksta išprovokuoti skaitytoją, netgi sudrebinti įprastą religinei literatūrai estetiką, įvedant netikėtų įvaizdžių ir asociacijų. J. Sasnauskas atkreipia dėmesį į tai, kad Jėzus visuomet elgiasi kitaip nei įprasta mūsų logikai. Tai nuolatinė nuostaba, susidūrus su šventraščio žodžiu: „Pirmiausia maga pašmaikštauti. Na kodėl tas pamokslas apie santuokos „vienumą ir neišardomumą“ nepasakytas per vestuves Galilėjos Kanoje? Tada buvo puiki proga, tinkamas kontekstas. Pavertus vandenį vynu ir pribloškus vestuvininkus. (...) Deja, per vestuves Kanoje Viešpats nuo pamokslų susilaiko. Paleidžia nelabai mandagią repliką savo motinos pusėn, o paskui rūpinasi gėrimais. Paskandina Santuokos sakramentą vyno upeliuose. Rūpestis dėl teisingos doktrinos klausimų ateis pavėluotai, fariziejams provokuojant. Pasirodo, ir evangelijose ne viskas nuoseklu ir suderinta. (...) Būtų gana linksma, bet prisimenu, kad šis keistai išdygęs ir perdėm kategoriškas pasažas tapo Bažnyčios įsakymu“ („Paslapties aukos“, p. 152). Švelni ironija ir komizmo elementai, žodžio ekspresyvumas kuria paradokso įspūdį, brėžia nenuspėjamo Jėzaus kontūrus, atmeta įprastas mums normas ir logiką.

J. Sasnausko postilėse esama ir visuomenės kritikos, ir jos išteisinimo. Nesiimama moralizuotojo vaidmens, justi patraukiantis skaitytoją objektyvumas. Atvirai kalbama apie Bažnyčios ir visuomenės problemas, demaskuojama: „Nekalbu apie įvairias bažnytines ir nebažnytines turto imitacijas, naivius porinimus, esą svarbu išsaugoti laisvą širdį, „neprisirišti“, kad ir kiek ko turėtum“ („Derliaus ir klojimų kvailybė“, p. 279), „Rimti ir uolūs dvasininkai šiandien visas meilės poringes bažnyčiose tuoj pat pasidygėdami priskiria prie populizmo ir pataikavimo masėms“ („Įsakymas vaikeliams“, p. 244). Biblijos komentaras tampa šių dienų atšvaitu: „Žinios apie atsivertimą tikrai neperskaitysi „Coca Cola“ sunkvežimių kolonoje ar net vaikelių džiūgavime prie eglutės“ („Jei suprastume, ko laukiama“, p. 189). Modernus pasaulis nepasiūlo stebuklų, jis lieka toli nuo evangelijos. Populiariosios kultūros leksikos įvedimas į religinį diskursą maksimaliai priartina jį prie kasdienio gyvenimo, kuria laisvą, neįpareigojančią pamokslo atmosferą. J. Sasnauskas, kaip ir G. Kazlauskaitė, imasi griauti stereotipus, tarsi nuspėdamas skaitytojo įsivaizdavimus, klišes: „Galvoju apie Kūdikėlio Jėzaus Teresę, kuri anaiptol nebuvo egzaltuota vienuolyno seselė, pabėgusi iš pasaulio, kad galėtų ramiai ir saugiai mėgautis savo dvasiniais potyriais“ („Atsiskyręs nuo mūsų“, p. 250).

Laužant stereotipus, nukenčia visos „davatkos“, abiem autoriams įkūnijančios tikėjimo sustabarėjimą, aklą religingumą. Pavyzdžiui, J. Sasnausko postilėje „Įsakymas vaikeliams“: „Visas Šventasis Raštas nesyk tituluojamas Dievo meilės laišku, ir tai ne kokių davatkų sugalvota“ (p. 242). Taigi Žodis ginamas nuo banalios potekstės. Arba G. Kazlauskaitės postilėse: „Kaip pasakytų viską žinantis davatkų fundamentas, tik melstis lieka už tokias“ („Šma, Israel“, p. 169). „Ir tokia krikščionybė yra kur kas agresyvesnė už legendines fasadines bobutes“ („Brutalios krikščionybės saulėlydis“, p. 186).

G. Kazlauskaitė atsisako visažinio pozos, bet kokios pedagogikos ar moralizavimo, atvirkščiai, ji žaisminga, kartais net tyčia buitiška kalba skelbia maištingą ir kartu orią poziciją. Autorė reprezentuoja save kaip netobulą, kartu stebėdamasi tais, kurie gali būti atsidavę idėjai: „Prisiekiu, negalėčiau būti gydytoja. (Kursyvas – E. M.) Gydytojai, regis, turi taip tikėti savo gydomąja galia, kad atsižadėtų visų daiktų ir visų patogumų. (...) Galbūt akimirkai ar dviem, bet niekada visam laikui nesugebėčiau tam pasiryžti“ („Išbandymas daiktais ir gydytojo priesaika“, p. 112). J. Sasnauskas taip pat vartoja netikėtus žodžius, taip sustiprindamas teksto ekspresyvumą: „Jo dieviškasis statusas niekada nereikš dovanų ir privilegijų tiems, kurie tariasi priklausą jo „chebrai“. (...) Šiame sąraše niekada nebus šeimos ryšių, pasitapšnojimo viens kitam per petį“, „...ir nebeprisimena, kad jie neseniai bėgiojo trumpomis kelnėmis ir krapštė nosį“ („Neturintis namų ir tėviškės“, p. 107). Tokie, sakytume, buitiški žodžiai primena K. Donelaičio tradiciją. Tai išeitis, norint išvengti stereotipų ir banalybių.

Neatsiejama J. Sasnausko postilių struktūros dalis – klausimų retorika: „Bet kuo čia dėtas Jėzus ir jo stebuklas? Tvirtinti, kad padaugintos duonos istorija evangelijose per amžius įkvepia troškimą dalytis duona su kitu? Kiekvieną pamaitinimą, kiekvieną pakvietimą prie svetimo stalo pavadinti anų Evangelijos pasakojimų tęsiniu ir patvirtinimu?“ („Gyvosios duonos kelias“, p. 126). Paprastai šie klausimai užduodami tam, kad būtų iš dalies paneigti, arba tam, kad būtų galima pateikti numanomus atsakymus: „Graži mintis, galima jos griebtis, kai krataisi žodžio „stebuklas“ ar kai duoną dauginančio Jėzaus paveikslo negali suderinti su nemažėjančiais alkio ir bado plotais žemėje. Tačiau Jono evangelija pasuka kitu keliu“ (ten pat, p. 126). Tie klausimai – tarsi laiptai supratimo link, bendra autoriaus ir skaitytojo minties kelionė.

Svarbus J. Sasnausko estetikos bruožas –­ detalė, objektai, įgaunantys didelį emocinį krūvį ir tampantys simboliais, įkūnijančiais kokią nors krikščionišką idėją. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie turto atsisakymą, autorius mini Česlovo Kavaliausko lietpaltį ir kasdienius šprotų konservus, akmenukus kunigo Zdebskio stalčiuose, Pranciškaus Asyžiečio ištiestą ranką („Derliaus ir klojimų kvailybė“, p. 279). Detalių, skirtų iliustruoti idėją, apstu visai šalia – tai ir maisto dėžutės, siunčiamos kaliniams („Gyvosios duonos kelias“, p. 126), ir pagyvenusių žmonių porelė kavinėje, įkūnijanti „meilės apoteozę“, ir metaforiškai aprašytas moters portretas: „Ji turbūt vyresnė, nuolankiu ir graudoku, dabar jau benykstančiu tarybinės madonos veidu“ („Įsakymas vaikeliams“, p. 243). Humaniškumas atskleidžiamas per opozicijas, pavyzdžiui, turto ir neturto: „Net jeigu Pilies gatvė su gausiai valgančiais ir geriančiais sostinės svečiais šiomis dienomis vargiai betiktų evangelijai iliustruoti, žiūrėk, ir ten kokia nors detalė ar judesys, ar žvilgsnis jau priklauso tam keliui, kuriuo ateina Gyvoji Duona. Vienarankis elgeta už kampo, pritūpęs ant šaligatvio, dideliais kąsniais ryja kažkieno dovanotus ledus“ („Gyvosios duonos kelias“, p. 128). Atrodytų, kad kritikuojama visuomenė, bet čia pat atsiskleidžia ir pagrindinis J. Sasnausko rašymo bruožas – gebėjimas visur įžvelgti evangelinius įvykius ir pras­mę. Nesiimama moralizuoti, atvirkščiai –­ puota ir elgeta čia ne atskiriami, kas reikštų visuomenės kritiką, o sujungiami gerumo idėja.

Bendri šiųdviejų autorių postilių bruožai – atvirumas, objektyvumas, stereotipų laužymas, žodžio ekspresyvumas. Knygoje telpa dvi evangelijos perskaitymo alternatyvos, du keliai, vedantys į tą patį Miestą. Vienas jų kalba apie tai, kaip žmogus ieško Dievo ir maištauja prieš stereotipinį mąstymą. Kitas su nuostaba leidžiasi į apmąstymų kelionę Evangelijos keliais. Vienas „neigia iš anksto dar nepasakytą žodį“, kitas tą žodį iš anksto teisina. Vienas nustemba, kitas stebisi. Šioms alternatyvoms atsidūrus greta, sukuriama polifonija, kalbėjimas apie tą patį iš skirtingų pozicijų, skirtingų patirčių. Tai daro evangelijos tekstą artimą kiekvienam. J. Sasnauskas vienoje postilėje rašo: „Evangelija negali gyvuoti pasaulyje nesukeldama susipriešinimo. Kada krikščionybė ima niekam neužkliūti, tiek ten jos ir telikę“ (p. 286). Ši citata nusako idėją, vienijančią „Postiles“, –­ dviejų skirtingų žmonių dialogą rašto erdvėje.

 

Skaitytojų vertinimai


61698. :(2010-07-26 12:42
Straipsnis skirtas pirmokams, geriausiu atveju antrokams. Jau pabodo tokius skystalus (a la recenzija) skaityti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:02:15 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba