Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-23 nr. 3294

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KOIČIS JAKUČIGAVA.
9

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Dvasios diduomenės klaustukai
2
• Prezidento Valdo Adamkaus kalba,8

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Mano PIN kodas
4

KNYGOS 
• EGLĖ MYKOLAITYTĖ.
Postilių dialogai
1
• JANINA SURVILAITĖ.
Dorybingumas pagal M. Martinaičio biografinius užrašus „Mes gyvenome“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AIVARĄ LEIMANĮ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Latvijos baleto kasdienybę ir svajones
• KAMILĖ ŠULCAITĖ.
Skleisti meną ir grožį – gyvenimo tikslas
1

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Meninis stiklas virtualioje erdvėje
3

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Dar kartą apie Chopiną – Lenkijoje ir Lietuvoje

KULTŪRA 
• AUŠRA JAKUBELSKIENĖ.
Laukiami gimtinėje
1

POEZIJA 
• TADAS ZARONSKIS.
5
• ROMUALDAS ALEKNA.
8

PROZA 
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
Karpiai
7

VERTIMAI 
• MARLEN HAUSHOFER.
Pragaras
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Įtikėjimas
5

FOTOGRAFIJA 
 RŪTA ŪSAITĖ.
Fotografo atminimas: Žilvinas Jasys
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Peizažas po mūšio

DE PROFUNDIS
Prisėlina saulėlydis / Mano minkštas vietas paliečia
 
• JONAS JAKŠTAS.
Šeši (SEX)centonai
5

Šatėnų prieglobstis 
• Aštuonioliktoji savaitė62

FOTOGRAFIJA

Fotografo atminimas: Žilvinas Jasys

RŪTA ŪSAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Užupio galerijoje „Galera“ pristatytas šviesaus atminimo Žilvino Jasio fotoalbumas „Tarp šviesos ir šešėlių“, kuris suteikia galimybę pažinti autorių ne tik kaip įdomų žmogų, parodų kuratorių, bet ir kaip profesionalų fotografą. Žinant tai, kad autorius paliko tūkstantinį fotoarchyvą, galima pasidžiaugti sudarytojų įžvalgumu, kurie vos šimte vienuolikoje albumo puslapių pateikė labiausiai menininko žvilgsnį į jį supantį pasaulį įkūnijančias fotografijas.

1992 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“ pasirodžiusiame straipsnelyje Jurgita Vitkauskaitė pastebi svarbiausius Ž. Ja­sio kūrybos bruožus. Pirmiausiai autorė išskiria fotografo natūralumą. Atsidavimas vaizdui ir pasitikėjimas aplinka darbuose verčia atsisakyti efektų. Kūrinius jis skiria kiekvienam žiūrovui individualiai, nesupančiodamas tekstais ir nevaržydamas užuominomis leidžia bendrauti tik vienas kitam suprantamomis kalbomis. Svarbiausia ir reikšmingiausia – šviesos koncepcija, atliekanti ne tik vaizdo konstravimo funkciją. Tai dvasia, kurianti formas, nušviečianti mūsų egzistenciją ir padedanti pamatyti tai, ko nesuspėjame pamatyti patys. Ypatingą šviesos galią fotografo darbuose pastebi ir Vladas Braziūnas:


        Bet krito gaivinga šviesa pro audrų
        išdaužytą vitražą, bet krito į veidus
        ir širdis, bet sakė mums nesančius
        esant maldoj ir ramybėj: regėjau
        tą angelą skrendant ir leidžiantis
        naktį ant apsnigto avilio: šviesą ir
        gyvą dūzgimą, ir miegantį korį
        girdėjau. (...)

Poetas eilėraščiuose, skirtuose Žilvino Jasio fotografijoms, linkęs pabrėžti jų dramatizmą ir vyksmą. Nenumaldomą laiko tėkmę ir pasikeitimų negailestingumą žadina jautriai užfiksuotos akimirkos.

Fotoalbume pateikiami trys svarbiausi menininko fotografijų ciklai: „Mano Paberžė“, „Tiltai Neries veidrodyje“ ir „Smėlio mūzos“. Tai skirtingi ir individualūs kūrybiniai sprendimai, kiekvienas su savo charakteriu, nuotaika, motyvu, juos visus jungia laiko sustabdymo momentas, užrakinantis laike akimirkos dvasią.

Pirmoje dalyje „Mano Paberžė“ pateikiamos fotografijos, kauptos dvidešimt metų. Su jomis menininkas augo, brendo kaip asmenybė, kaupė savyje viską, ką davė ši nepaprasta vieta. Ciklas brandus, nesenstantis. Neįmanoma nepastebėti ilgesio, susimąstymo, kreipimosi į Dievą. Kūrėjo žvilgsnis koncentruojamas ne į konkretybę, ne į daiktų paviršių, bet skverbiasi gilyn, ieškant prasmių, asociacijų, platesnių kontekstų, dialogo su jais ir savimi. Nei viena šio ciklo fotografija neapsiriboja tik savo rėmu ar plokštuma. Ir nesvarbu, ar fiksuojamas valgymo procesas, ar medinis kryžius –­ vi­si momentai neša savo prasmės svertį.

Akimirkos išlaikymas fotomenininko cikle „Mano Paberžė“ gana artimas XX a. Vilniaus fotografo Jano Bułhako darbams. Ypatingas šviesos pajautimas, vietos savitumo fiksavimas, išjautimas ir išgyvenimas. Tik vieno siekis – dvasingai užfiksuoti vietovę, o kito – vietovėje užfiksuoti dvasią. Ryškūs kontrastai, išblyškusi šviesa, įdomus šešėlių žaismas nesvetimas abiem fotografams.

Kitas albumo ciklas „Tiltai Neries veidrodyje“ stebina nepaprastu laiko tėkmės sustabdymu. Tapybiški, lengvi ir švelnūs darbai fiksuoja tiltų atspindžius upėje. Tai žmogaus ir gamtos kuriami laikini paveikslai, kurie keičiasi kiekvieną akimirką, o menininkas išlaukia tobuliausio, įspūdingiausio, žaismingiausio momento. Fotografui kartais jie virsta impresionistiniais paveikslais, o kartais išsilieja simbolizmo banga. Kiekvienas kitoks. Fotografui nerūpi smulkios detalės, svarbiausia visuma, civilizacijos ir gamtos harmonija (kaip gražiai Žilvino fotografijose jos dera!).

Ž. Jasys tapo savotišku Neries pakrantės gyventoju ir kasdien besikeičiančių tiltų liudininku.

Tarsi ritualinių simbolių, ženklų kupinas „Smėlio mūzų“ ciklas. Jei ankščiau aptartuose darbuose fotografas labiau orientavosi į momento fiksavimą, akimirkos, jos dvasios bei nuotaikos sustabdymą, tai čia jį labiau domina forma, ženklai, faktūra, jaučiamas stiprus medžiagiškumas. Svarbiausia – žaidimas su medžiaga. Tarsi tvirtovių, pilių sienos namų kontūrai – saugumo, artimos erdvės jaukumo šauksmas. Žaidžiama rankų, batų, gėlių antspaudais. Pabrėžiamas būties laikinumas.

Albume menininkas pristatomas ir kaip spaudos fotografas bei Vilniaus Užupio gyventojas ir puoselėtojas. Dirbdamas spaudos fotografu jis nesijautė patogiai –­ lyg apsivilkęs per ankštus marškinius. Menininką varžė laikraštiniai standartai. O bandydamas patenkinti savo, kaip menininko, poreikį jis nemažai eksperimentavo, ieškojo geriausio, reikšmingiausio, patraukliausio kadro.

Fotografas kritiškai vertino portretus, tad prie šio žanro dirbo ypač daug ir atsakingai, stengdamasis pasiekti portretuojamojo vidines mintis. Jam portretas pirmiausia – žmogus, jo mintis, emocija, būsena, išgyvenimas.

Pagrindinis albumo tikslas – išsaugoti Ž. Jasio atminimą, tad į albumą įtraukiami atsiminimai, trumpos fotografo gyvenimo akimirkos, draugų, pažįstamų komentarai. Toks albumo sudarymo pasirinkimas žiūrovui-skaitytojui konstruoja platesnį vaizdinį apie autorių ir leidžia lengviau suprasti jo pasaulėvaizdį, išgyventi kiekvieną kūrinį.

„Tarp šviesos ir šešėlių“ – pirmasis Ž. Jasio fotoalbumas, parengtas ir išleistas jo tėvų lėšomis. Natūralu, kad linkstama gamtos link, bet pateikiama ji ne kaip savaime suprantamas objektas, o kaip savasties ženklai, kruopščiai atrinkti ir sudėlioti. Aiškiai girdimas ir laisvės šauksmas, kuris siejasi su fotografo gyvenimo pažiūromis bei nuostatomis. Siekis kiek įmanoma išbalansuoti tarp to, ko reikalauja aplinka ir ko trokšta širdis. Deja, albume pateikiama nedidelė fotografijų dalis, kuri yra tik kruopelė šio menininko palikimo.

 

Skaitytojų vertinimai


61715. aciu2010-07-27 11:00
uz gera straipsni. geras zmogus buvo Zilva...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:02:07 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba