Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
• VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
 PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
• WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

ESĖ

Kol dar širdis pluša

PRANAS VISVYDAS

[skaityti komentarus]


Išdygo vaidybos pavidalas, prie jo prisišliejęs žvelgiau į didmiesčio sceną. Ir vėl ta pati kerėtoja Madonos plaukais ir veidu lyg užkimusi kartojo tą patį sultingą refreną: mylėk mane, nors niekada nepažinsi! Mylėk, nors niekada nepaliesi! Mylėk – nepasiekiamą! Ji buvo tokia apčiuopiamai tikra.

Taip, tada buvau tapęs vaidmens šešėliu. Netrukus pasirodė kitoks pavidalas – literatūrinė kilnumo dalyvė. Kartais minima vokiečių poeto eilėraščiuose. Diotima. Užsigeidžiau paversti ją sau artimu intelektualiu idealu. Apkerėjo mane ne kūnu, bet savo esybe, ir tapo mano skaidraus liūdesio įkvėpėja. Moteris.

Nieko dabar taip aiškiai nematau, kaip jos liauną atokumą, besibeldžiantį į mano sąmonę. Neilgai būna, staiga pradingsta. Rodos, ką tik stovėjo prie rožių kerais apsupto tvenkinio ir ūmai išnyko su paukščiais. Liko tik reginys. Malonu su juo gyventi. Su vaizdiniu. Ir miestas iki pakrantės dėl to yra kitoks.

Išgirskite, mylimieji, ir pasakykite man Fausto lūpomis, kad nakties tylumoje nėra nei svajonių, nei maldų, nei gėlių kvepėjimo. Yra tik gretimos gatvės ūžesys ir įjungto radijo kuždesys. Atseit, šiušenanti monotonija. Nemiga. Neturėčiau apie tai rašyti: skamba banalokai. Bet negaliu to išvengti. Esu savo minčių kalinys.

Gerai, kad nėra to, ko neturėtų būti. Bet yra šiek tiek to, kas turėtų būti. Daug geriau, kai yra tai, ko kartais nebūna. Tad neimk į galvą, mielas Arlekine. Būk linksmas kaip visada. Gyvenk tuo, kas yra, ir tuo, ko nėra. Klausykis muzikos. Tik ne šios patetiškos Valentino arijos. Išeik pasivaikščioti. Nesivelk į smulkmenas. Jos dažnai būna kaip piktžolės. Svajok ir kalbėk tauriomis bendrybėmis. Nendrių šneka. Ir būsi gamtiškai laimingas. Bent trumpą gyvenimo tarpsnį.

Rašau šiuos sakinius ne tam, kad jie kuo nors taptų. Rašant jau seniai knietėjo šiek tiek pamankštinti sintaksę: joje gausu neregimų kalbos raumenų, be kurių sunku bendrauti su žmonėmis ir skraidyti miesto padangėje. Man regis, verlibrą sulankstau be didelio vargo, vis tiek daug kas pavirsta laužu. Nėra naujausių padargų. O be jų sunku dirvą purenti, akėti ar arti. Ar liūdinčiai sielai ką nors rimta patarti.

Planeta sukasi ne pagal mūsų norus ir ne visi esame ganėtinai orūs. Yra ir kiti pasaulio piliečiai, kuriems kitoniškai dienos šviečia. Yra ir Augustino, ir Markso sekėjų, yra Spinozos ir Voltero skaitytojų, ir Mahometo, ir Budos išpažinėjų, ir svaigiųjų kanapių augintojų, yra lėtas irimas ir spartus augimas. Dar yra ir lyrika, ir gabūs jauni Lietuvos rašytojai, kuriantys kaip pašėlę. O aš tekstui tebeieškau formos. Ne triukšmo, o ramiai įtikinančio pavidalo. Sąrangos. Formos. Diotimos.

Triukšmas ir ten, ir čia, ir niekur. Bet man vis tiek – kas kur betriukšmautų, kad tik ne mano panosėje, ne už durų, ne laiptinėje, kurios pakraigėje matau miegančią balandę. Jau antrą savaitę – kamputyje, prie gelsvos sienos ir stogo latako. Ja tupinčia gėriuosi. Ji peri. Jai irgi reikia ramaus kampelio. Jai ir man, nors aš neperiu, tik stebėdamas būnu su ja.

Nuo paikų minčių nepabėgsi. Raizgios savijautos kartais neišvengsi. Va, kilo klausimas: kiek sveria liūdesys? Nejau sveria daugiau nei džiaugsmas? Pasverk tuštumą – pamatysi, kad ji sveria daugiau nei mano siela. Tuštumoj yra oras, o mano sieloj jo nėra. Juk ji ne organizmas. Tai visi gerai žinome, bet reikia pakartoti.

Štai moteris. Jos likimas su visa mitologija man rūpi labiau negu panosėje ką tik pastatyta lėkštė šaltibarščių. Atleiskite, estetai, kad šitaip tuščiai kalbu. Jei tai, ką šiuo metu matau, apibūdinčiau spalvomis, būtų gana gražus paveikslas. Juk, šiaip ar taip, moters aprangoje pinasi modernių spalvų darna ir ji pati gana spalvinga, o šių šaltibarščių žaliai raudonai geltona paletė panaši į Jacksono Polocko abstraktą. Žiūriu neatsižiūrėdamas. Įdomu, ką apie tai pasakytų Diotima. Mačiau ją sykį vienoje galerijoje šalia didžiulio Helen Frankenthaler tapinio. Be abejo, buvo sužavėta spalvų patoso.

Ne tai šiuo metu man rūpi. Ne mitologija. Šiai gražuolei yra esmingas dabarties tragizmas. Juo daugiau apie tai galvoju, lėkštė šaltibarščių neišvengiamai tampa dramatišku paveikslu, kurį reikia iki dugno išsrėbti.

Neseniai pastebėjau, jog nuolat esu ten, kur mano kūnas. O tai yra nesugriaunama tiesa. Mano kūnas visad prie manęs ir prie tiesos. Taip sykį sapne aiškino Naktis. Vėliau pakartojo Diena. Lyg dvi susitarusios kaimynės. Jos neretai suraito mane į ragą. Gandonešės. Jei jųdviejų išvadas paneigčiau, neliktų nei mano kūno, nei tiesos. Ir atmintis man nieko gero nesako. Esu rimtai apkerėtas. Dabar kėdėj įsikniaubęs imu spėlioti: kas įvyko tada, kad šitaip susiklostė? Kur dingo Diotima? Netikrybės iškankintas, suabejojau pagrindinėmis savo sąžinės gairėmis. Daug kas galvoje išblėso. Liko tik devintoji nuoroda – kaip nors prisiderinti prie esamos padėties. Būtinai reikia pasistengti. Išklausyti Devintąją simfoniją.

Nuo seno žinau, jog pagrindinis Nakties įrankis yra tamsa, o esminis Dienos aspektas yra šviesa. Tai dvi paprastai suprastos tiesos, ir aš jų laikausi. Juk nėra kitos išeities: visą laiką vyksta nuolatinė kaita. Tai jau yra pabrėžę graikų filosofai ikisokratikai. Esame pasmerkti šiam vyksmui.

Pradžioje viena ir ta pati ekstazė. Pas­kui – fazė. Vėliau jau ilgėtasi oazė. Dar vėliau galbūt emfazė. Gazuoto vandens atsigerti įeinu į bazę. Ten laukia trys moterys. Gal jos tik vėlės – Ekstazė, Emfazė, Fazė. Trys antikinės būsenos. Sakau joms iškilmingai: Esu Empedoklis, ar nematėte Diotimos? Kaip susitarusios tyli, žiūrėdamos į šalį. Reiškia, nematė. Padėtis platoniška. Nenusimenu. Pabūti su idealais pravartu.

Mintyse užsimezga monologas: matai, kaip susiklostė, man nelemta patirti, kaip vaizduotė lydosi su tikrove ir viskas tampa energijos iškrova. Tu matai, o aš nežinau į ką pažvelgti. Į ką? Pažvelgus –­ ką pamatyti? Ką? Nežinojimas nėra toks reikšmingas. Tik šiaip sau būsena – ką nors sakyti nežinant. O būna ir visiškai priešingai. Pavyzdžiui, mano miręs draugas Kostas, visada pirmas mokinys gimnazijoje, lygiai po lygiai visiems išdalijo savo racionalaus mąstymo ir žinojimo kraitį. Paskui nutilo. Ilgai į praverto lango stiklą žiūrėjo. Tuo metu ten švytėjo jo proto didysis akstinas – saulė. Puikiai žinau, kad Lietuvoje žymi glaustų esminių formų skulptorė Ksenija Jaroševaitė yra jo duktė.


 

Skaitytojų vertinimai


70905. ups!2011-09-19 13:48
padėtis platoniška. Įdomu būtų sužinoti Platono nuomonę apie šį ese

70907. musse 2011-09-19 13:51
mincių srautas, įkveptas muses. nepainioti su "muse", kuri anglų kalboje reiskia "muza"...

71035. lape :-) 2011-09-22 18:27
Labai gražu. Niekada neatsiprašinėkite, rašykite. Sveikatos ir dar daug susitikimų su Diotima!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
5:01:26 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba