Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
 RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
• VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
• PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
• WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

LITERATŪRA

Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos

RAMŪNAS ČIČELIS

[skaityti komentarus]


Tomo Sakalausko kūryba – atskiras ir savitas žanras lietuvių literatūros procese. Jo straipsniai kadaise būdavo publikuojami elitiniame sovietmečio Lietuvos žurnale „Švyturys“. Nuo kitų eseistų šį autorių skiria ir tai, kad jis nesitenkina vienu dviem trumpais tekstais apie meną ir menininkus. T. Sakalausko rašiniai tęsia vienas kitą, visą jo kūrybinį kraitį galėtume vadinti vientisa eseistine epopėja. R. Rastauskas, Alfonsas Andriuškevičius ir kiti esė korifėjai įpratę rašyti daugiausia keliolikos puslapių tekstus apie vieną ar kitą reiškinį, problemą, žmogų. T. Sakalauskas valdo daug daugiau medžiagos ir sukuria esė romanus, kuriems būdingas ne fragmentiškumas, o pagrindinis romano bruožas – vientisas meninis pasaulis.

Pats aptariamas autorius ne kartą yra teigęs, kad kiekviena jo knyga – skirtinga, nes tik jautrus būsimo herojaus gyvenimo suvokimas padiktuoja dar vieno esė romano formą. Kiekviena knyga pagrįsta vis kitokiu komponavimo ir minčių dėstymo būdu, savitu stiliumi.

T. Sakalauskas ilgą laiką buvo nepripažintas rašytojas. Šį faktą patvirtina vėlyvas priėmimas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas į šį klausimą yra visos T. Sakalausko kūrybos suvokimo raktas. Eseistas visada buvo „tarp“: tarp žurnalistikos ir literatūros, tarp menotyros standartus atitinkančių ir laisvesnės formos bei turinio tekstų. Įdomu, kad eseistai, rašantys apie literatūrą ir kitas meno sritis, bet tik ne apie dailę, pripažįstami kur kas greičiau ir ne taip problemiškai.

T. Sakalauskas Lietuvoje pateikė naują menotyros teksto sampratą. Rašydamas jis beveik niekada nesiekia kalbėti objektyviai, visažinio tonu. Nedaug berasime jo tekstuose specifinių menotyros terminų. Knygoje „Ketvirtoji dimensija“ T. Sakalauskas suprantamai rašo apie žymiojo skulptoriaus Antano Mončio kūrybą bei gyvenimo filosofo Justino Mikučio likimą. A. Mončio skulptūros darbai šioje knygoje tartum stovi prieš skaitytojo akis, kiekvienas gali suprasti ir patirti šio lietuvio, emigravusio į Prancūziją, kelią: „Antanas, išbandęs daugelį medžiagų, pasiliko prie akmens ir medžio. Šį pasirinkimą, matyt, lėmė skirtingas prisilietimas prie skirtingos medžiagos – ar ji lipdoma, ar kalama. (...) Antanas renkasi akmenį, medį, nes geidžia išlaisvinti medžiagos gyvastį“ (T. Sakalauskas. „Ketvirtoji dimensija“, 1998, p. 160). Bendrysčių ieškojimas kultūroje –­ šios knygos ir visos T. Sakalausko kūrybos ypatumas. T. Sakalauskas ne skaido, o sieja. Autorius neapsimeta vienintelis žinąs kūrėjo ir kūrybos paslaptį. Štai esė rinkinyje „Homo Creator“ svarstymus apie meną ir menininkus jis baigia savotišku teoriniu eskizu –­ bando pateikti lyg ir pretenduojančią į sąlygišką objektyvumą meno sampratą, tačiau išvados yra tokios, kokių ir reikia laukti iš šio autoriaus: menas individualus, tai – dvasinės energijos forma, santykis tarp kūrėjo ir kūrinio, tarp kūrinio ir suvokėjo (T. Sakalausko tekstuose nerasime žodžių junginio „meno vartotojai“): „Negi jau užmiršome (ar nežinojome), kad tikrasis gyvenimas yra susitikimai, o menas – dar likusi maža, nykstanti oazė daiktų tyrlaukiuose, kur dar įmanoma susitikti kitą sielą“ (T. Sakalauskas. „Homo Creator“, 1996, p. 270).

Tradicinės menotyros straipsniai dažniausiai būna skirti siauram besidominčiųjų sluoksniui. T. Sakalausko subjektyvumas yra ne mažesnė vertybė nei tradicinių menotyrininkų prisiimamas abejotinas objektyvumas. Analizuojamam eseistui nėra paslėptų kūrybos ir kūrėjo reikšmių, jos visos prieinamos ir suprantamos. Aišku, skaitytojas turi būti ne mažiau intelektualus už autorių. Ypač išsiskirianti šiuo požiūriu yra vienos Temos ir trisdešimties vizijų knyga „Čakona“. Ji skirta Kuršių nerijos istorijai, kultūrai ir ją formavusiems žmonėms. Be išankstinių žinių jos interpretacija negalima. Pats autorius šią knygą yra apibūdinęs kaip „pyragą, kurio niekas nežino kaip valgyti“. Vieni čia ieškojo objektyvistinės istorijos, kiti žiūrėjo kaip į autoriaus individualybės išraišką. Tik nedaugelis ar, tiksliau sakant, beveik niekas nepastebėjo, kad „Čakona“ – tai atsakymas į daugelį kultūros žmonių kankinusį ir tebekankinantį klausimą: kas yra lietuvis? „Šaukia smėlio kalnai. Gal tai baltiškasis skaistijos pasaulis, kur iš materijos spąstų išsivaduojama ne numirštant, ne užgęstant troškimams ir norams, bet kur tampama perregimu, vydžiu?“ (T. Sakalauskas. „Čakona“, 1994, p. 8).

Įdomu, kad T. Sakalauskas nesistengia meninės kūrybos atsieti nuo jos autoriaus. Iš pirmo žvilgsnio tai lengvas kelias –­ paklausti autoriaus, kaip jis interpretuoja pats save. Tokio kūrybinio ėjimo pavyzdžiu galėtume vadinti knygą „Monologai: Miltinio gyvenimas“. Čia T. Sakalauskas leidžia kalbėti pačiam legendiniam režisieriui. „Monologai“ – bene pirmasis ryškesnis ženklas, kad autorius tampa metraštininku: „Važys pajudėjo; į jį dėjau, ką radęs, ką sužinojęs. Surinkau ir perskaičiau visa, kas apie J. Miltinį buvo spausdinta, taip pat neskelbtus dokumentus, archyvuose saugomą medžiagą. Aplankiau vietas, susijusias su jo gyvenimu...“ (T. Sakalauskas. „Monologai: Miltinio gyvenimas“, 1981, p. 5). T. Sakalausko metraščiai – tai margi, kaip ir pats menas bei jo kūrėjai, raštai. Reikia abipusio pasitikėjimo, kad autorius leistų kalbėti knygos veikėjui. T. Sakalauskas šioje ir kitose knygose, lyginant su dabartine eseistika, yra senamadiškas: negaili laiko ir pastangų bendrauti ir pažinti būsimos knygos herojų. Suprasdamas, kad meninė kūryba – individualus aktas (ne vien paties autoriaus kūrybos proceso, bet ir suvokėjų santykio su kūriniais prasme), T. Sakalauskas puslapis po puslapio koreguoja savo paties ir skaitytojų ankstesnę patirtį. Taip turtėjama kultūra, jos žiniomis, jutimu, kūrybine intuicija.

Savo esė romanuose T. Sakalauskas pabrėžia, kad svarbus ne vien dailininko asmuo, bet ir jo kūriniai, pastarieji gal net svarbesni. Tradiciniai menotyrininkai dažniausiai ieško autoriaus biografijos, kultūrinio konteksto žinių, todėl konkretaus kūrinio interpretaciją diktuoja jau iš anksto sukaupti faktai. T. Sakalauskas nebijo stoti prieš meno kūrinį kaip vaikas, vadovautis pirminiu patyrimu, kurio nelemia milžiniškas išmanymas. Tokiam santykiui su istorine ir menine medžiaga bene pats priimtiniausias buvo „Regėjimų nakties“ personažas Vytautas Mačernis. Čia T. Sakalauskas patyrė ir užrašė vizijas – visiškai sutapo su pačiu knygos herojumi. Tai – vizijų pasaulio knyga. T. Sakalauskas joje yra lygiavertis su aprašomu poetu, sukuria ne mažiau įtikimą nei V. Mačernio vizijų plotmę: „Jis (biografas) brangina regėjimų realybę. Mato, ko kiti visai nepastebi, net neįtaria esant“ (T. Sakalauskas. „Regėjimų naktis“, 1996, p. 12). Kad patirtum viziją, reikia pasirengimo pirminiam patyrimui, kurio neveikia jokios sistemos, ideologijos, prietarai. Autoriaus santykis su menu, menininkais yra labai liberalus, todėl ne kiekvienam patinkantis.

Tradicinės menotyros tekstuose autoriai paprastai ieško tam tikrų gyvenimo tiesų rinkinio, nepatiria sukrečiančio santykio su meno kūriniu. T. Sakalauskas savo gyvenimo tiesas kiekvienoje knygoje peržiūri tarsi iš naujo, vis atranda nepatirtų jausmų, anksčiau neprieitų minčių. Tokio veiksmo pavyzdys – knyga „Žiūrėjimas į ugnį“. Ji skirta žymiajam lietuviui Amerikoje, Fluxus judėjimo įkūrėjui Jurgiui Mačiūnui. Šioje knygoje autorius, regis, nustebo ir nustebino pats save, su­rasdamas niekieno iki šiol neliestą J. Mačiūno gyvenimo aspektą – jo santykius su motina Leokadija Mačiūniene. Amerikiečių ar Vakarų Europos menotyrininkai paprastai visą dėmesį skiria Fluxus judėjimo istorijai. T. Sakalauskas renkasi kitokį kelią: „Parašiau pabaigos žodžius apie Jurgio Mačiūno gyvenimą ir pasidarė liūdna. Tarytumei būčiau praradęs gerą draugą. Rašydamas susipažinau su juo, susigyvenau, pripratau prie jo, pamilau. Džiaugiausi, kad dieną apie jį galiu galvoti, o naktį – sapnuoti. Rodos, geriausia būtų buvę rašyti, rašyti ir nebaigti“ (T. Sakalauskas. „Žiūrėjimas į ugnį“, 2002, p. 406). Toks pasirinkimas galimas tik esant lietuviu: kalbėti apie sudėtingas šeimos peripetijas, papildant jas lietuvių gyvenimo tarpukariu ir po jo detalėmis. Autoriaus santykis diktuoja ir kritinę nuostatą kūrinių ir menininkų atžvilgiu. Tačiau sakalauskiška laikysena ypatinga tuo, kad autorius rašo tik apie tai, kas jam atrodo vertinga, įdomu. Tokiu būdu T. Sakalauskas lyg ir atitolsta nuo to, ką esame įpratę vadinti gyvenimu, kasdienybe – autorius nuolat rašo, patiria nauja ir tai išreiškia. Jo tekstai – tai nuorodos į plačius kultūros tekstynus, kuriuose pasiklysta daugelis, bet tik ne T. Sakalauskas.

Aptariamo eseisto tikslas yra ne tarpininkauti tarp skaitytojų ir kultūros, o pateikti savąją kūrybos sampratą. Publika gali nesutikti, prieštarauti, pritarti ar kitaip reikšti savo santykį, bet neįsitraukti į kultūrą jau neįmanoma. Regis, labiausiai T. Sakalausko mėgstamas skaitytojas būtų tas, kuris skaitomus dalykus papildo savo patirtimi, erudicija, jausmais ir mintimis. Svarbiausia – nebijoti rafinuoto ir įdomaus intelektinio nuotykio, kuris yra dvejopas – viena vertus, skatina prisimenančią kultūrą, bet tuoj pat ir griauna jos stereotipus, dogmas, konvencijas.

Tradiciniuose meno istorijos vadovėliuose dailės procesas pateikiamas kaip monumentalių autorių ir ne mažiau reikšmingų darbų aprašymų rinkinys. Daugeliu atvejų vaikai turėtų patirti šoką ir pasijusti menkaverčiai. T. Sakalausko meno istorijos supratimas visiškai kitoks, netradicinis – kultūros istorija turi daugybę versijų, esama marginalių tekstų ir autorių, apie kuriuos mažai kas kalba. Eseistas nesiekia formuoti meno istorijos, kaip nesibaigiančios pažangos, suvokimo. Meno istorija T. Sakalauskui – tai ne faktai ar kūrinių antraštės, o saviti, originalūs istoriniai pasakojimai. Ryškiausias tokio pasakojimo pavyzdys – prieš kelerius metus parašyta ir išleista knyga „Missa Vilnensis“. Autorius susitinka su keliomis dešimtimis sostinės kūrėjų, kurie padarė didžiulę įtaką miesto kultūrai ir menui. Pažvelgus į knygos šaltinių sąrašą, logiška būtų tikėtis enciklopedinio pobūdžio veikalo. T. Sakalauskas čia kuria originalią ir daug įdomesnę už tradicinę Vilniaus enciklopediją: „Tą senojo miesto „sielos melodiją“ man padėjo išgirsti tikrieji vilniečiai“ (T. Sakalauskas. „Missa Vilnensis“, 2006, p. 8). T. Sakalausko kūriniams kartais visai nebūdingas griežtas racionalumas, struktūra. Tai labiau intuityvaus nei proto padiktuoto istorijos suvokimo autorius. Vis dėlto aišku, kad jam meninė kūryba yra Didžioji Paslaptis, o ne Didysis Pasakojimas. Menininkų gyvenimo faktus T. Sakalausko tekstuose dažnai lemia atsitiktinumas. Labai reikšmingas tampa atsiminimas, kaip aktas. Ir individualaus gyvenimo, ir bendrosios kultūros reikšme.

Dėsninga, kad T. Sakalauskas yra rašęs ir apie pirmuosius žmonijos dailės kūrinius – piešinius olose. Rašytojui, kuris siekia suprasti meno istoriją, negali būti neįdomūs kūriniai, sukurti iki to laikotarpio, kai meną apniko ideologija, visuomeninės santvarkos ir kiti socialiniai reiškiniai. Knygoje „Šventės mansardose“ tekstas apie pirmuosius žmonijos dailės kūrinius savitai dera prie daugelio menininkų ir jų kūrybos interpretacijų. Žodis, kuris visiškai netiktų apibūdinti šiai knygai, būtų „analizė“ – autorius išgyvena, o ne analizuoja. Meno istorija T. Sakalauskui – ne vien socialinis, bet ir psichologinis objektas. Skaitantieji šio autoriaus knygas dažnai pastebi, kad jis operuoja daugybe tekstų, šaltinių, kuriuos įtraukia į pasakojimo audinį. Taigi T. Sakalauskas –­ intertekstualus autorius. Jį domina ne vien menas siaurąja prasme, o kūryba kaip žmonijos kodas, mįslė. T. Sakalausko tekstai – ir tarpdisciplininiai: literatūra, dailė, istorija, psichologija čia pinasi į meninę visumą. Joje nėra kūrybos ir kūrėjo dirbtinės skirties, dažnai būdingos tradicinei menotyrai. Meno reiškinių priežastys yra labiau tikėtinos nei susijusios priežasties ir pasekmės santykiais. T. Sakalauskas savo esė beveik nekelia klausimų apie meno evoliuciją, nėra regreso nuojautų, taip būdingų eseistiniams kultūros istorijos tekstams. Kiekvienas aprašomas kūrėjas tampa visos kultūros lakmuso popierėliu – per dalį skleidžiasi nešabloniški visumos apibendrinimai. Istorija virsta išgyventa, užrašyta ir, perfrazuojant T. Sakalauską, duetinė.


 

Skaitytojų vertinimai


71001. ups!2011-09-21 16:09
nieko negirdėjau apie Tomą Sakalauską. net gėda

71002. ups!2011-09-21 16:13
Kad patirtum viziją, reikia pasirengimo pirminiam patyrimui, kurio neveikia jokios sistemos, ideologijos, prietarai. Autoriaus santykis su menu, menininkais yra labai liberalus, todėl ne kiekvienam patinkantis....... sunku ką čia bepridėti

71003. ups!2011-09-21 16:18
tai kas ten buvo tarp Jurgio Mačiūno ir jo motinos? Taip autorius ir nepaaiškina. Ir palieka skaitytoją it musę kandus. Vis ta sovietinė mada neliest privatumo? sovietmečiu mes jo ir neturėjom teisės turėti... jei ką. Gal Mačiūnas buvo Gėjus? O Mekas?

71020. selė :-) 2011-09-22 09:22
Pasiilgau "Švyturio" ir Sakalausko jame... Knygos "Monologai" nugarėlė matėsi beveik kas antroje bent kiek save gerbiančių panevėžiečių lentynoje.

71037. atsakymas :-) 2011-09-22 19:31
T. Sakalauskas ilgą laiką buvo nepripažintas rašytojas. Šį faktą patvirtina vėlyvas priėmimas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas į šį klausimą yra visos T. Sakalausko kūrybos suvokimo raktas. Eseistas visada buvo „tarp“: tarp žurnalistikos ir literatūros, tarp menotyros standartus atitinkančių ir laisvesnės formos bei turinio tekstų. Įdomu, kad eseistai, rašantys apie literatūrą ir kitas meno sritis, bet tik ne apie dailę, pripažįstami kur kas greičiau ir ne taip problemiškai.

71092. et - selei 2011-09-25 10:11
Sakalauskui redaktorius ir sąvininkas Balčiūnas, manau, netrukdytų ir toliau rašyt į Švyturį.

71099. vovovo2011-09-25 11:09
Sakalauskas yra specifinis "dvaro" raseiva.Neidomus.

71109. ! ! ! > vovovo2011-09-25 18:26
Užmiršote įrašyti įvardį "man"...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
5:01:24 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba