Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
• VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
• PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
• WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

DAILĖ

Grafikos kontekstai. Deklaracija

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]


      Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, liepos 1–rugpjūčio 21 d. veikė paroda „Grafikos kontekstai. Deklaracija“. Parodos organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjunga. Kuratoriai – Arvydas Žalpys, Ignas Kazakevičius, Jurga Minčinauskienė, Vidas Poškus, Kristina Stančienė. Kolegoms, kuravusiems parodą, nutariau užduoti keletą klausimų apie parodos rengimą, joje išryškėjusias šiuolaikinės lietuvių grafikos tendencijas. Neseniai „Literatūroje ir mene“ savo mintimis dalijosi Ignas Kazakevičius. Šįkart siūlau susipažinti su VIDO POŠKAUS ir ARVYDO ŽALPIO pamąstymais.


Ar galutinis parodos vaizdas nenutolo nuo jos koncepcijos? Ekspozicijoje atrodė, kad tekstai čia neretai tampa antraplaniai, o dominuoja „vaizdiniai“ prisistatymai.

Vidas Poškus. Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu. Koncepcijoje tikėtasi didesnio balanso, galbūt – teksto dominavimo. Bet kai kurių autorių prisistatymuose vaizdas paėmė viršų teksto atžvilgiu. Tą lėmė pirmiausia teksto „baimė“. Dauguma autorių kiek suglumo, pirmajame parodos rengimo etape paprašius deklaruoti savo kūrybinius kontekstus. Daugelis pateikė pagal visus klasikinius kanonus parašytas savo kūrybos charakteristikas, nedideles anotacijas, deklaruojančias imanentinius, kultūrinius ir biografinius „grafinės“ karjeros motyvus. Antrajame etape, vizualizuodami deklaracijas, menininkai sutriko antrąkart. Suprantama – jie apie tai sužinojo tik likus keletui dienų iki atidarymo. Į deklaraciją nutarėme pažvelgti kaip į spontaniško veiksmo pasekmę (prisiminkime demonstracijas ir manifestacijas, kurių metu nešami ekspromtu surašyti šūkiai). Todėl trumpas laikotarpis, per kurį menininkai turėjo apipavidalinti savo kūrybinį lauką, pasiteisino – ekspozicija tapo gaivi, laisva, „neužkankinta“. Prisipažinsiu – didžioji kuratorių problema ir buvo deklaracijų pateikimas. Buvo siūlytas ne vienas variantas, tačiau galutinį sprendimą pasiūlė parodos architektas Valdas Ozarinskas.

Arvydas Žalpys. Nuo koncepcijos nenutolta. Tai, kad dominuoja vaizdas, t. y. kūriniai, visiškai suprantama. Nesiekėme paro­dyti dalies ar juolab viso dabarties lietuvių grafikos konteksto per menininkų deklaracijas. Norėjosi prakalbinti grafikus, padiskutuoti apie jų kūrybą, mąstymą, poziciją. Tą bent iš dalies pavyko padaryti. Menininkai sutiko pasidalyti mintimis –­ tai bendras kuratorių ir parodos dalyvių pasiekimas. Tekstas parodoje tikrai neišnyko. Svarių apmąstymų joje buvo apstu. Ekspozicijoje matėme ir labai organiškai pateiktų kūrinių ir tekstų. Rengiant parodą, suformuluota gera „deklaracijos“ idėja. Tačiau pritrūko laiko ir atkaklumo, ieškant geriausio sprendimo jai pateikti. Tai, ką matėme parodoje, – geriausias sprendimas šioje situacijoje. Parodos kuratoriai turėtų nulenkti galvas prieš menininkus, kad jie sutiko ir pajėgė profesionaliai ir originaliai pateikti savo „žodines“ deklaracijas, nors ir mažai laiko turėjo.

Parodos lankytojams buvo pateikti ir deklaracijų tekstai (lietuvių ir anglų k.), kuriuos buvo galima skaityti čia pat ar pasiimti.Teko spausdinti papildomą jų tiražą –­ vadinasi, deklaracijomis domėtąsi, žmonės jas skaitė.

Daug kam pagrįstai parūpo, kodėl prie parodos dirbo tokia didelė komanda. Tai, beje, būdinga visiems iki šiol rengtiems didesniems LDS projektams. Kokių pajėgų reikia panašaus masto parodai parengti ir įgyvendinti?

A.Ž. Manau, turiu teisę vadinti save šio projekto „krikštatėviu“: parengiau būsimos parodos siūlymus, projekto idėjas, pirmąją koncepciją, kuri buvo aptarta su LDS ir pateikta ŠMC. Nemąstydamas apie kuratorystės „tradicijas“ LDS, jau tada žinojau, kad parodą turėtų rengti kuratorių komanda, 2 ar 3 žmonės. Panašius projektus turi rengti dar daugiau žmonių nei šįkart: ne tik kuratoriai, bet ir už techninius dalykus atsakingi žmonės. Manantiems, kad parodą rengė per didelė komanda, galėčiau atsakyti, kad jiems trūksta žinių apie realų didelių projektų vykdymą. Beveik 20 metų kuruoju įvairias parodas ir labiau vertinu komandinį didelių projektų rengimą. Tai leidžia sumažinti subjektyvią vieno asmens įtaką, nors grupinis darbas sunkesnis, kiekvienas turi dirbti, profesionaliai ir argumentuotai ginti savo poziciją.

Neplanavau, kad šios parodos rengėjų bus penketas, bet nei vienas iš jų nebuvo atsitiktinis. Žinoma, svarbus ne žmonių skaičius. Reikia pripažinti, kad mes, kuratoriai, galbūt ne viską organizavome tinkamai. Kitas dalykas – juk visi dirbame nenormaliomis sąlygomis, tuo pačiu metu atliekame kelis svarbius darbus, kuruojame parodas ir taip toliau. Akivaizdu, kad tai turi įtakos darbo kokybei. Deja, dėl visiems žinomų priežasčių nei vienas prie parodos dirbusių kuratorių (kaip ir daugelis kitų parodų rengėjų) negali sau leisti prabangos vykdyti tik vieną projektą. Terminai tokiems projektams parengti taip pat turi būti kitokie, bet apie tai galime tik pasvajoti. Svarbi ir paro­dos techninė pusė, kuri šįkart buvo silpna. Tai ne tik mūsų, bet ir sena LDS problema. Bet tai jau atskiros diskusijos tema...

V. P. Kuratorių grupių principas populiarus LDS parodinėje politikoje. Tai keista, primena sovietmečio praktiką: komisijas, žiuri ir pan. Man priimtinesnė kuratoriaus-diktatoriaus idėja. Suformulavus pagrindinę koncepciją, prasmingiau pačiam atsirinkti menininkus, o ne palikti juos Prokrusto lovoje. Žvelgdamas į lietuviškos grafikos kontekstą, sakyčiau, kad ji toli gražu nedeklaratyvi (su tam tikromis didelėmis išimtimis), todėl parodoje vietomis būta ir „pritempimo“ prie idėjos. Kita vertus, lyrikai ir poetai (tokių grafikų apstu) taip pat būna priversti deklaruoti savo pajamas mokesčių inspekcijoje, gabenamus turtus muitinės įstaigose, pažiūras mitinguose, rinkimuose. Tad kodėl jie negali deklaruoti savo kūrybinių technologijų bei ideologijų?

Komandinio darbo būdas parodoje pasitarnavo keliais atvejais. Pirma, kandidatai į parodą buvo atrinkti demokratiško viešo kuratorių balsavimo principu. Rengiant atrankinę-suneštinę parodą man tai pasirodė priimtina, ypač tais skausmingais atvejais, kai susidurdavau su pažįstamų, draugų, bičiulių, norinčių dalyvauti parodoje, dosjė. Belikdavo užimti neutralią, susilaikančiojo poziciją... Kita vertus, kai kurie autoriai, kurių nepastebėjau, kolegų argumentų dėka buvo „reabilituoti“ (arba išbraukti...). Antra, kuratorinė komanda (kartu su V. Ozarinsku) padėjo surasti geriausius sprendimus galutiniame parodos koncepcijos vizualizacijos etape. Labiausiai graužiuosi dėl nepatekusiųjų autorių deklaracijų, kurių nepavyko „apginti“ prieš visą komandą. Pliuralistinis pateikimas –­ nedidelis atmestųjų „info stendas“, atliekantis satisfakcinę ir kognityvinę funkcijas, būtų tapęs įdomiu parodos akcentu.

Manau, kai parodas rengia daug žmonių, nebelieka asmeninės atsakomybės. O štai jaunieji šios parodos dalyviai pokalbyje „7 meno dienose“ („Kodėl jie vis dar nemeta grafikos“, 2011 m. liepos 22 d.) pripažino, kad joje trūko kuratorių ir menininkų bendro dialogo.

V.P. Pritariu – komandoje asmeninė atsakomybė pasislepia už kitų pečių. Kita vertus, jaunųjų menininkų išsakytas priekaištas labiau liudija, kad jie pasigedo ne dialogo, o savo pačių iniciatyvų. Manau, niekas iš kuratorių nesislapstė ir nevengė atsakyti į klausimus. Tai liudija Lietuvos meniniame (ir ne tik) gyvenime vis dar gajų vangumą ir inertiškumą. Iki šiol tikima, kad ateis geras dėdulė kuratorius, paplekšnos per petį, pagirs ir atvers plačias, neribotas galimybes. Juk šiuo atveju patys menininkai nebuvo itin aktyvūs. Tiksliau –­ vyresnės, viduriniosios kartos kūrėjai buvo linkę klausti, siūlyti, jie deklaracijas pateikė laisviau, išradingiau.

Netaikau to visiems jaunesniems grafikams, bet vieno vaikino pavyzdys – simptomatiškas. Parodos architektas ir kuratoriai siūlė kelias jo kūrinio eksponavimo galimybes, nes autoriaus sumanymas griovė bendrą ekspozicijos vaizdą. Bet šis nesutiko su vyresnių ir parodinio darbo patirtimi tikrai nesiskundžiančių kolegų nuomonėmis ir atsisakė dalyvauti parodoje. Tokių asmeninėmis ambicijomis pagrįsto elgesio apraiškų būta ir daugiau. Įdomiausia, kad taip elgėsi būtent jaunieji.

Beje, didžioji dalis parodos dalyvių vis dėlto nesuprato, kad, deklaruojant kūrybines strategijas, nebuvo peršama rašyti teksto. Jos galėjo būti pateiktos ir kitaip (pavyzdžiui, eksponuojant savo fetišus ar darbo įrankius). Tačiau galutinis rezultatas nuostabiai sutapo su Alfonso Andriuškevičiaus sudaryta knyga „72 lietuvių dailininkai apie dailę“. Tai nėra blogai – vadinasi, parodos medžiaga turi išliekamąją vertę.

A. Ž. Man atsakomybė tokiu atveju atrodo tik didesnė. Juk jei dirbi grupėje, vien tai byloja, kad šie žmonės pasitiki vienas kitu, gerbia vienas kito nuomonę, geba sukurti bendrą „produktą“, o tai tikrai nėra lengva. Juk jei vienas dirbs blogai, jis gadins bendrą darbą, kitų reputaciją.

Parodos koncepcija, atviras konkursas dalyviams nuo pat pradžių nelėmė itin glaudaus bendradarbiavimo. Šiuo atveju nebuvo kviestinių autorių, kuratorių iš anksto numatytų ar atrinktų darbų. Kartu menininkams buvo suteiktos plačios galimybės jų idėjoms išreikšti.

Be to, neretai menininkui kuratorius atrodo tarsi visagalis valdovas, arba jų santykis panėši į piemens ir bandos santykį. Kas trukdo menininkui glaudžiau bendrauti su kuratoriumi? Šiame projekte tam buvo suteiktos visos galimybės (skelbiami kuratorių kontaktai). Jei dialogo ir pritrūko, tai nebent formuojant ekspoziciją. Kita vertus, ir tada menininkai turėjo daug laisvės ir galimybių dalyvauti darbe, ne su vienu iš jų diskutavome, įsiklausėme į pageidavimus dėl ekspozicijos, idėjos realizavimo. Gaila, kad savitarpio ryšys menininkų kartais suvokiamas vienpusiškai: viską daro kuratorius. Laikas tokį požiūrį keisti.

Dar dėl susikalbėjimo: atrenkant darbus parodai, juos matėme tik skaitmeninėse laikmenose. Nors daugelis autorių ir darbų kuratoriams buvo žinomi, matyti, tačiau ypač instaliatyvaus pobūdžio kūrinius vertėjo peržiūrėti įdėmiau, padiskutuoti tarpusavyje ir su autoriais. Tai jau mūsų, kuratorių, darbo trūkumas.

Ši paroda – atrankinė. Natūralu, kad parodoje dalyvauja ne visi, pateikę paraiškas. Bet ne kartą pagalvojau, kad kai kurių stipresnių grafikų joje labai trūksta...

V. P. Pasigedau kai kurių autorių, be kurių lietuviškosios dailės paveikslas toli gražu nėra pilnas – G. Jonaičio, R. Kepežinsko, M. P. Vilučio... Jei tai būtų buvusi kuratorinė paroda tikrąja ta žodžio prasme, kai einama į menininkų studijas, analizuojami kūriniai, parodos dalyvių sudėtis būtų labiau motyvuota. Šiuo atveju buvo suteikta galimybė – kas norėjo, tas pasinaudojo.

A. Ž. Natūralu, kad parodoje dalyvauja ne visi menininkai iš pateikusiųjų paraiškas. Aš tikėjausi didesnio menininkų aktyvumo, vyresnės grafikų kartos dalyvavimo –­ projekto koncepcija buvo gana liberali (neribojamas darbų sukūrimo laikotarpis ir pan). Bet tai tik patvirtino skaudžią realybę – atotrūkis tarp aktyviai kuriančių, jaunos kartos menininkų ir vyresniųjų tik didėja.

Sutinku, kad parodoje trūko kai kurių ryškesnių grafikų. Tačiau esu įsitikinęs, kad sąlygos visiems turi būti vienodos. Nepritariu (nors teko dirbti ir tokiu būdu) LDS praktikai, kai vieni menininkai siūlo savo kandidatūras, kitus rengėjai kviečia, ypač turint omenyje, kad tai vienos organizacijos, vieno „cecho“ nariai. Esu už tokias kuruojamas parodas, kai kuratorius kviečia autorius su konkrečiais jų kūriniais ar tariasi dėl jų sukūrimo. Tik tada galima kalbėti apie rimtą analizę, argumentuotą vertinimą.

Kaip galėtumėte apibūdinti, ką atskleidė ši paroda kaip tam tikras tyrimas? Kokie yra mūsų dienų lietuvių grafikai? Kalbant apie amžių, kartas, man kol kas labiausiai imponuoja „viduriniokai“ – E. Vertelkaitė, B. Zokaitytė, L. Šalčiūtė, K. Grigaliūnas, L. Dubauskienė ir kiti, bent jau besižvalgant po parodą... Kokie jūsų įspūdžiai?

V. P. Galbūt nuskambės autopanegiriškai, manau, kad ši paroda ne tik konstatuoja, bet ir analizuoja. Tam padėjo ir jau aptartasis „dvigubas“ organizavimo principas. Galimybė patiems autoriams siūlyti darbus leido pristatyti realią situaciją. Atranka, kurioje bent jau keli kuratoriai laikėsi I. Kazakavičiaus nustatytų kriterijų („estetinis“, technologinis“, „konceptualusis“), leido analizuoti. Įsitikinome, kad lietuviška grafika didžiąja dalimi balansuoja tarp technologinių eksperimentų (prioritetus atiduodant tradicinėms technikoms) ir „grožio dauginimo“ (I. Kazakevičiaus terminas). Konceptualizuoti grafinį procesą ir rezultatą ryžtasi nedaugelis; ne visiems tai pavyksta. Lietuviškoje grafikoje dar egzistuoja tai, ką galėtume pavadinti „mokykla“ (kurioje svarbūs mokytojo ir mokinio santykiai) su visomis iš to išeinančiomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Tai lemia šiokį tokį cechinį uždarumą, kita vertus, skatina išlaikyti neblogą profesinio pasiruošimo lygį. Jaunųjų grafikų (Lino Blažiūno, Tado Gindrėno, Rūtos Spelskytės) kūriniai leidžia manyti, kad tai turi neblogų perspektyvų.

A. Ž. Man ši paroda patvirtino daugelį jau žinotų dalykų. Iš pat pradžių neabejojau, kad tai turi būti grafikos projektas (tapybą „praleidau“ specialiai, nes prieš tai LDS rengė tapybos trienalę). Labiau tikėjau grafika. Gal klystu, tačiau manau, kad šiandien su skulptūra būtų sunkiau, nebent ruošiant kitokį projektą, kolekciją sudarant tik iš kviestinių autorių, suformulavus konkrečią koncepciją.

Grįžkime prie grafikų. Paroda tik patvirtina, kad čia turime plejadą aktyviai ir šiuolaikiškai kuriančių menininkų. Ar jų daug, ar mažai? Manau, tikrai yra menininkų, suvokiančių šiuolaikinės dailės tendencijas, galinčių pareikšti savąjį „Aš“. Jei žiūrėtumėm į visą grafikų armiją, mintys nebūtų tokios džiugios. Nes iš gausaus profesionalų sąrašo norėtųsi kito rezultato. Čia dažnai ima viršų (ir ne tik grafikoje) provincialumas. Visada stebiuosi didžiosios dalies menininkų abejingumu meno scenai ir savo pačių kūrybos sklaidai, pasitenkinimu kukliomis, nereikšmingomis parodėlėmis, nesirenkant erdvių ir žiūrovo. Tad neverta stebėtis ir tokių projektų kaip 2009 m. Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė vertinimais. Nuobodų, metai iš metų besikartojantį vaizdą buvo galima matyti ir ARTVILNIUS ’11, kai didžiuliuose ekspoziciniuose plotuose mažai kas teprikausto žvilgsnį, tvyro ramaus, provincialaus meninio gyvenimo vaizdas.

Sakyčiau, grafikai parodoje pasirodė gerai. Sutinku su tavimi – vidurinioji grafikų karta labai kūrybinga, didžioji jos dalis atstovauja stipriausioms šiuolaikinio meno parodoms. Bėda, kad dedame per mažai pastangų tam branduoliui pristatyti rimtesniuose tarptautiniuose projektuose, nes čia Lietuvoje dažniausiai jiems ankšta. Tą lemia daugybė problemų –­ pradedant pačia Lietuvos kultūros politika, baigiant kūrybinėmis sąjungomis, dažniausiai jokių standartų neatitinkančiomis galerijomis ir taip toliau. Bet apie tai – kitą kartą...

Ačiū už pokalbį.


 

Skaitytojų vertinimai


71004. hmm..2011-09-21 16:21
nebuvau, nemačiau, todėl ir nuomonės neturiu.

71055. rasa2011-09-23 16:02
įdomi paroda, tik ne visi menininkai jos verti buvo. tai kaip ten su ta atranka?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
5:01:23 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba