Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
 VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
• PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
• WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

PROZA

Jau ir tada – laiko paieškos

VILIUS DŽIAVEČKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eugenijaus Žygaičio
nuotrauka

Jau ir tada gyvenimas nebuvo tobulas – šala la la la, and we play, play on... Mane keletą savaičių gydė nuo skrandžio, nuo širdies, nors man atrodė, kad sutriko kepenys, užpuolė diabetas, insultas ar dar bala žino kas. Rijau gumines žarnas, daviau buteliukus kraujo ir kitokių skysčių, and we play... Negerėjo. Kantriai laukdavau vizito pas gydytoją. Man drebėjo rankos ir aš nieko negalėdavau padaryti, tai prasidėdavo ir liaudavosi be jokių aiškių priežasčių. Nebevalgiau šokolado, nebevartojau cukraus, nebegėriau kavos. Ir man nuo to nei blogiau, nei geriau. Jaučiausi kaip Brežnevas. Drebantis ir senas. No glavnoje, čtoby mozgi netriaslis! Bet – ne.

Jau ir tada, eidamas į darbą susikaupdavau, kad nenuvirsčiau ant šaligatvio, o juodos miglos tai nuplaukdavo, tai vėl grįždavo. Stebėdavausi, sustojęs ir žiūrėdamas į žalią pavasarinę žolę, traukdamas švarų, bet nebūtinai gaivų rytinį kamščių orą, kad nieko nejaučiu. Nieko. Absoliučiai. Žolė, tarsi blankus carinis atvirukas keliskart matytas ir perskaitytas palėpėje, manęs visiškai nedžiugindavau, aš nebesugebėdavau pajusti jos kvapo ir grožio, to, kuris mane metų metus skatino eiti, džiaugtis ir laukti pavasarių. Nebesiprausiau. Kaip autistas dešimtis kartų klausydavau tos pačios melodijos ir man vis būdavo negana:

Uhu uuu, what becomes, at the broken hearted... Tin dindin, tin din din dzzzz. Ne kartą rengiausi pasilenkti ir iš arti pauostyti žolę, ar tikrai dingo jos skonis. Kur tas šviežiai nupjautos, arba ne – dygstančios ankstyvos pavasarinės žolės kvapas? Jaučiau, kad ant manęs tebekaba Šiaulių čigonės nužiūrėjimas, blokuojantis mano smegenis, matematinius ir literatūrinius gabumus, loginį mąstymą laiko pajūtį, sugebėjimą susikaupti ir atimantis jėgas bei atmintį. Į akis kažkas tarsi įspraudė pilkas, tamsuojančias ir drumzlinas lindzes, į nosį prikišo vatos, deguonis tarsi išretėjęs. Kas čia vyksta? Norėjau pasigerti, bet negalėjau, ir kartais su pavydu (arba su gailesčiu) žiūrėdavau į žilagalvius raudonžandžius dėdes, parduotuvėse perkančius šnapsą. Aš vakare jaučiausi žymiai blogiau, nei jie jausis iš ryto. Nebetekau to šviežumo jausmo, kurį jauti pirma dieną po pagirių – fizinių ir dvasinių jėgų harmonija, galvoje tuščia, lyg ištrinta lenta. Oh yeah.... I need to know, what becomes, at the broken hearted... Bet kartais naktimis atkuntu ir žiūrėdamas į veidrodį galvoju, ar čia tas pats žmogus?! Viskas gerai, tik kodėl toks geltonas, susiraukšlėjęs ir žilas?

Ir, o stebukle, prarijus pusę dvasios nusiraminimui skirtos stebuklingos pastilės, sugrįžo jėgos, palengvėjo kojos, atsirado daugiau spalvų ir kvapų... Stovėjau pakylėtas saulėtą ir šiltą spalio dieną autobuso stotelėje ir valdžiau. Tik... ar čia tas pats žmogus? Ne, man ne skrandis, man ne širdis, ne diabetas. Man – kažin kokia ...erezija. Iki apmaudo paprastas ir ironiškas, net iki ašarų aiškus atsakymas, o gal apytikslė diagnozė. Aš su ja žaidžiau daug metų. Flirtavau. Ignoravau. Kai grybukų primažindavau, viskas po truputį grįždavo prie nelaimingos pradžios. Atrodydavo, kad kažkur viskas baigiasi. Ir netoliese. Nebe­žinodavau kur esąs.

Svarbiausia man visada buvo išeiti iš tos erezijos. Aš relaksuodavau, lengvai pagiringas matydamas dvylikos aukštų namus Lenkijoje, kurie kažkur šalies pietuose stovėjo ant žolynų, balti ir nežmoniškai ilgi, dešimčių laiptinių namai, tarsi cigarečių blokai ant žalio žolyno stalo (Lietuvoje tada dar nebuvo tokių kvartalų)... Ir beveik nei vieno žmogaus šalia jų, tik keliolika automobilių tingiai ir nerūpestingai priparkuotų šalia. Aš stebėdavausi, kaip uždaroje teritorijoje, šalia Vroclavo, tingiai ir ramiai ėjo laikas. Atrodo, kad išvažiavęs visą gyvenimo ir reikalų tempą palikau Lietuvoje. Visas judėjimas, kurį mes pamatėme ramiai vaikštinėdami po miestą, tai ramiai mėsą skystuose krūmuose, nuosavame sode, kepantis lenkas. Tyliai kilo ir čia pat lapuose sklaidėsi medžio anglių dūmai. Ir nei vieno šiurpiai girto, ir nei vieno jauno norinčio dulkėtoje miesto gatvėje (kaip tai nutiko prie žemaičių garažiukų...) pasiūlyti svetimšaliams rašalo butelį sudaužyti jam į galvą. Jau ir tada norėjau ten pasilikti ilgesniam laikui...

O ausyse skambėjo: I still believe in your eyes / I just don’t care what / You have done in your life /Baby I’ll /always be here by your side / Don’t leave me waiting too long / Please come by / I, I, I, I still believe in your eyes...

Jau ir tada sapnavau pilką sugriautą miestą, vieni dulkėti griuvėsiai, degantys namai, iki baltumo išdegę mašinų griaučiai, jau ir tada sapnavau traukinius, buvo labai įdomu keliauti jais nežinomais keliais, kažkur matytais maršrutais. Tik kartais tapdavo labai baisu. Vaikštinėjau po tą miestą, kaip po vieną iš savo gyvenimų, nesuprasdamas, kur realybė ir ar aš iš viso išeisiu iš to žaidimų kambario. Šaudžiau į nematomus priešus, manęs neimdavo jų kulkos. Buvo labai pavojinga ir iki pat ryto daug kartų nebebuvo išeities. Bet man kažkaip vis pavykdavo išsisukti. Taip, matyt, aš ten buvau – sugriautoje Prahoje, o galbūt Drezdene. Ir dabar mėgstu traukinius. Kai pagiringas nebepasivilkdavau, nušliauždavau į traukinių stotį Šiauliuose ir žiūrėdavu į važiuojančius traukinius. Tai padėdavo ir aš atsigaudavau. Šilumvežis –­ tai amžinas variklis, su rusiškais, tačiau dar įskaitomais užrašais ir numeriais, tai energingi dėdės iš šilumvežio skuoste skuodžiantys į miestelį parsinešti šlapios dešros. Tai amžinas variklis, tik kiekvieną dieną jį varo kiti žmonės. Nesibaiminkite, ir po daug metų taip bus, atrodo, depresija jo nepaveja, o ruporai traukinių stotyje ilgesingai bliauna:

– Am I am on my knees looking for the answers? Are we human, are we dancers?

Megapolių infrastruktūros, milijonus žmonių pervežantys metro, mažo miestelio komunalinis ūkis, jis gyvuos, nors krizės metais mažiau dirbs. Iš bėdos aš ten eisiu šluoti gatves... Keisis tik pazikų grafikai į mūsų vaikystės kaimus. Apmaudžiausia, kad surūdijusius pazikus ir lazus pakeis naudoti švediški autobusai. Ir jų reisai kraupiai retės. O mes eisime pro šalį naudodamiesi jų darbu, naudodamiesi savo gyvenimu ir visada kažko ieškosime, stebėsimės, džiaugsimės, pirksime, sirgsime, vaikščiosime gripuodami, matydami iškreiptą, melsvą gatvės žibintų šviesą, surakinti vidinio pašalo. Kuo geriau jausimės, tuo rečiau galvosime „Kas gi dabar bus?“ ir „Kokia yra gyvenimo prasmė – pasakyk tu man?“ temomis. O miestų šviesos švies visada. Su mumis (ir be mūsų) bus keičiamos lempos, žibintai, gatvių ir miestų kontūrai. Tai nuostabu... kur kas blogiau, kad be pėdsakų dings daugybė kioskų, aludžių, užkandinių, privačių maisto krautuvėlių ir kitokių visą parą dirbusių užeigų – ankstyvojo kapitalizmo ir teisingo kelio ženklų. Visa tai ilgam išnyks, nors tai jie mus pakėlė ir neleido nugrimzti atgal į depresiją. Dabar esame žemutinėje spiralės pusėje. Netrukus nebeliks kaminkrėčių, batsiuvių, laikrodininkų, vaizdo grotuvų ir atominių elektrinių... Vartojam...

iliustracija
Viliaus Džiavečkos nuotrauka

Jeigu jūsų diagnozė lengvesnė, nuostabiai gerai pagelbės aplinkos pakeitimas. Tik reikalingas atitinkamas požiūris, normalios sąlygos, kaip sako chemikai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jaunimo stovykloje, prisimenu, pakeliui iš Klaipėdos pasiprašėme išleidžiami Palangoje. Jau ilgokai iki tol nebuvome lankęsi mieste. O dar čia – Palanga, pabrėžiu devyniasdešimt antrųjų Palanga. Apie ją tuomet dainavo „Pompa“... Išlipome pasiblaškyti ir pasižiūrėti, kas čia vyksta. Kaip poilsiauja ŽMONĖS. Nenorėjome valgyti, nes buvome beveik nealkani, nenorėjome suvenyrų ir mokamų pramogų, nes tam paprasčiausiai nebuvo pinigų. Pats miestas ir čia brazdantys poilsiautojai mums buvo didžiulė pramoga. Kioskelių vitrinose mirgėjo šimtai (neperdedu) rūšių cigarečių, dešimtys rūšių įvairiausių spalvų ir pavadinimų kramtomosios gumos. Jie tiesiog buvo, o mes tiesiog džiaugėmės, kad TAI yra. Ir galbūt kada nors ateis laikais, kai mes TAI galėsime nusipirkti. Jokios nuobodybės, tik prekybos taškai taškeliai ant kiekvieno kampo. Taip pat skustagalviai su automobiliais, kurių derėtų privengti. „Becks“ alinė miesto centre, po kurios bokalais padėdavo nuostabų kartoninį padėkliuką. Suvenyras! Taip buvo. Pagrindine gatve, šalia bažnyčios, linksmos kompanijos viduryje praklegėjo Ruplėnas. Juodaplaukis, garbanotas – juodi plaukai, sniego baltumo marškiniai, juodas diplomatas. Išėjus užmiestin, kelias priminė Route 66. Lygiu, neseniai išlietu asfaltu vienas po kito pralėkdavo ryškiaspalviai automobiliai, iš jų skambėjo muzika, smėlėti kelkraščiai alsavo pušynais, atnešdami netolimos jūros dvelksmą. Nuo kelio nedaug nutolusiuose eglynėliuose pusiau nelegaliai dygo baltai pilkšvi dviaukščiai ir triaukščiai namukai, jų tarpuvartėse amsėjo veisliniai šunys, o šalia rūkydami ir gurkšnodami lengvą alų šnekučiavosi tie patys trumpai kirpti dėdės. (Jei kas save atpažinote, parašykite man!) Pakelėse buvo pilna šviežiai numestų alaus skardinių ir ryškiaspalvių cigarečių pakelių. Jie (jos) ten ilgai neužsibūdavo. Norėjosi juos pakelti ir apžiūrėti tą brangią markę, užuosti prabangių cigarečių kvapą. Mes tai darėme. Ir džiaugėmės, ir neapsakomas dvasios lengvumas, katarsis, mus nešė tuo keliu, kuriuo jau dvidešimt metų nesu ėjęs.

Jei neturite darbo ar nuotaikos, išeikite ryte penktą, šeštą valandą – eikite kartu su kiemsargiais, su skubančiais tarnautojais, stebėkite juos ir nueikite į paštą išsiųsti atvirutės. Būsite nudirbęs svarbų dienos darbą. Eilutėje išpils lengvas prakaitas ir užplūs vidinė ramybė. Stebėkite kaip aušta. Ateina nauja diena. Tik jūs ne to dalis –­ jūs stebėtojas. Didžiuokitės tuo, džiaukitės savo vieninteliškumu, dalyvaukite. Nesirkite depresiją, valykite dantis gera, bet pigia pasta. Naudokitės nuolaidomis prekybos centruose, kol jų yra. Nusipirkite daug kavos, nes ji brangs. Gyvenkite klestinčioje Lietuvoje, neemigruokite, nebūkite mokesčių erkė, būkite gers žmogus, nors tai dabar ir ne profesija. Didžiuokitės. Išgerkite ne per daug. Nors man’ pažįstams sake, ka visi ger’... Būkite verslininkas-bioenergetikas, turėkite savo įmonę, o prie savo namų kasdien kelkite vėliavą ir giedokite himną. Pamatysite, ir jums bus geriau, ir kitiems. Ved’, Kuzmič u nas bol’šoj original...

O štai pernai, Maskvoje, prezidentas Meškinas atrado laiko mus visus pasveikinti su Naujaisiais metais. Kadre, kiek užmato akis, visur atrodo neįtikėtinai ramu, kad net oras nejuda, tik Kremliaus žvaigždės (ereliai gal) pranašauja naują dieną, tik juda pavieniai automobiliai, kaip atvirutėje. Manote, fotošopas – bet ne – tai savotiškas cirkas ir viešųjų ryšių triukai. Aš tai puikiai žinau.

Blogiausia, kad maždaug apie dešimtą valandą ryto jums gresią naujas stiprus prastos nuotaikos priepuolis. Visi, kam skirta, išsivaikščios į darbus, diena vis dėlto išauš, ji bus apsiniaukus, nors iš ryto nebuvo nė debesėlio. Pilki provincijos namai susilies su pilkšvu sniegu ir jūsų labili nuotaika nenumaldomai nusiris žemyn. Nepadės net autogeninė treniruotė. Padės veikla ir valdiškas darbas. Ieškokite jo, kaip aš iki dabar, iki šiol ieškau laiko. Pagarbiai Jūsų.

P. S. Kartais blogai yra žinoti. Aš žinau, kad nebebūsiu kosmonautas, žinau, kad nebūsiu lakūnas ar gaisrininkas. Nors ir norėčiau. O sako, svajonėms negalima labai nutolti nuo realybės. Jei taip įvyksta – žmogus išprotėja, nors dažniausiai tai mažai kam svarbu. Dėkokime televizijai už tai, kad žinome, kaip gali būti blogai – kaip gali tapti skurdžium, beviltišku ligoniu, padegėliu. Dėkokime, kad sužinojome, jog tikrieji masajų batai yra tik gabalas lygios kaip popieriaus lapas odos ir viena įmantriai surišta virvutė. Žiūrėkime atidžiai ir žinokime – kartokime prieš veidrodį: Aš nesu išrinktas.

Ir tai ne filmas, tai gyvenimas. Jei netikite – aš jums parodysiu šiuos žmones. Aukokite jiems, o ne Afrikos vaikams...

Žinau, kad dar galiu būti dainininkas. Šleivas šou verslo atstovas, ir dar tikrai ne vėlu. Galiu daug pasiekti. Ir apskritai dar daug kam nėra vėlu. Jeigu norite statyti namus, sodinti medžius ir auginti vaikus, pradėkite tai dabar, nesvarbu, kad naktis. Jau ir dabar...


 

Skaitytojų vertinimai


70911. komisija :-) 2011-09-19 14:20
geras stilius. Ekspresyvu. Dešimt.

70912. musse 2011-09-19 14:24
aisku, zmogui ne lietuviska muse, bet angliska muse-muza ikando. smagu skaityti, nors tu ka ka...

70913. et - :-) 2011-09-19 14:36
gal net geriau nei Voodi Alen

70990. s.j. :-) 2011-09-21 12:49
Labai patiko. Nuo šiol stengsiuosi visada pasiklausyti radijo laidos Laisvai, nes žinosiu, kad ją veda ne tik malonaus balso, bet ir labai pastabus, išmintingas, protingas, subtilų jumorą "prilaikantis" ir dar visokių kitokių pliusiukų turintis žmogus... Sėkmės Jam!

70992. kiskis p2011-09-21 13:07
iki galo neiveikiau, bet jeigu turima omeny sita daina: http://www.youtube.com/watch?v=2vf3ZE7CLg0, tai fraze uzrasyta su klaida. ziuredami atkreipkite demesi i marskiniu ir svarko atvartus.

71031. Nusivylęs2011-09-22 13:59
Tai proza? Meninis tekstas?.. Panašiau į - sklandžiai surašytus sakinius, ir tiek. Todėl kiškis ir neįveikė, nėra prasmės įveikti, kam? Aš nusivylęs ne autoriumi - tokių, vien sklandžiai ir su `pamąstymais` rašančių, daug. Nuvilia musse, komisija, et komentarai - ir tokių, beje, net kultūrinėje erdvėje dauguma. Tai tiesiog žmonės nesugebantys skirti meninio teksto nuo nemeninio, žurnalistinio. Žmonės su numinta menine ausimi. Kur prozos problema? Yra žmonių, kurie pripažįsta, kad nesupranta dailės, nesupranta skulptūros, operos, net poezijos ar teatro ir pan., bet štai niekas nepripažįsta, kad nesupranta prozos kaip meno. Dar ko, atseit, skaityk ir suprasi. O jei bus neįdomu, neskaitysi. Ir viskas - tokia nyki plokštuma: vien informacinė plokštuma. Tad nepaprastai daugėja žmonių, kurie mano, kad proza - tai vien papasakota istorija, papasakoti įvykiai. Na, tarsi kitokia žurnalistikos atmaina ir neva: o, ko daugiau norėti?.. Sėdint darbe, darbo laiku ir gaunant už tai algą, visai smagu pasiskaityti kažkokią istoriją - vis smagiau nei nuobodžiauti ir spoksoti į sieną... Toks prozos suvokimas. Tokie žmonės be plotmės, be meninės jausenos. Bet ne jie kalti - mokykloje jų nemokė pažinti meninio teksto, o ir neretai jiems niekad nėra pakliuvusi į rankas meninė knyga... ir jie nepažinę to burto: kai tekstas yra daugiau nei informacija.

71068. terra2011-09-24 08:12
"be plotmės", pavarai, Nusivylęs

71072. kiskis p teisus2011-09-24 14:32
iveikti imanoma tik iki puses. Beviltiska. Teisingai surase Nusivyles, pasirasau po visom jo mintim, net taja "be plotmes". Meskos mums numyne " MENINES AUSIS". Kai pagalvoji, - tada jau viskas proza , - restoranu meniu, autobusu tvarkarasciai, skalbimo masinu instrukcijos (svarbu sklandziai surasyta, tsknt, "sklandus sakinys"), o telefonu knyga - tai tiesiog Vergilijaus Eneida? Ane, literatoriai?

71083. s.j.2011-09-24 22:54
Visi čia teisūs, tik kiekvienas savaip. Man, tai aš labai teisi. Pasilieku prie savo nuomonės, kad šio pasakojimo autorius yra labai pastabus ir savo pastebėjimus moka labai gražiai papasakoti. Su malonumu perbėgau per savo gyventą aprašomą laikotarpį. Labai gerai prisimenu tas kapitalizmo užuomazgas privačias parduotuvėlea ir nuostabų snikerį jose, ir pirmą kartą paragautą colą... o laisvai perkama kramtoškė, tai ką jau ir bešnekėti... Visos tos buitinės prabėgusio laiko smulkmenos, ta laisvėjimo ir permainų atmosfera. Ir dabartis... Tikrai nusipirksiu kokias penkias, o gal ir visas dešimt atviručių ir išsiųsiu žmonėms, kurie labiausiai nesitiki jų gauti... Kol kas nesiūlau autoriaus, kaip geriausio pasakotojo Nobelio ar mūsiškei Nacionalinei premijai, nes turiu kitą kandidatą - britą Grahamą Sviftą /Graham Swift/, kurį premijuočiau už jo "Vandenų žemės" 42 skyriuje/304psl/ pasakojamą, ar atpasakojamą įvykį.

71085. Man, tai aš labai teisi, (sako s. j.)2011-09-25 00:02
Man, tai aš labai nesuprantu, kokia čia kalba.

71089. et - nusivylusiam2011-09-25 09:46
tai ko pats tylite, lyg vandens į burną prisirėbęs? Ir prabylate (iš pavydo?) tik tada kai mes, literatūriniai profanai, kokį kokį komplimentą pažeriame? Griebiamės už šiaudo, kas neaišku? Man neaišku kitkas. Kodėl pats nerašote nei geresnių ese, nei komentarų, kuriais visi galėtume pasidžiaugti ir savo literatūrinio išprusimo lygį pakelti. beje, gal galėtumėte man paaiškinti, kodėl Rašytojas Granauskas ne Į "Literatūrą ir meną" rašo, bet į "Lietuvos žinias"? Gal šis laikraštis geriems rašytojams nebeprieinamas? O gal jie net nežino, kad toks yra, internetiniam variante?

71090. nusivyles`ui2011-09-25 10:00
komplimentus užtenka žerti. gana beprasmiškų kalbų. aš apie jūsų tikrą vertę norėčiau spręsti iš darbų. mussė.

71091. beje, 2011-09-25 10:03
ir aš komplimentą autoriui parašiau neperskaičius nė iki pusės. sorry. bet tiek man patiko ir nors tu ką

71105. briedis2011-09-25 16:10
bliamba! uzmuse pirmos pastraipos pabaiga- stobi mozgi... negaliu pakesti tokio mandrai sabloninio samojaus. kazkokia durna mada karaliauja- kiekvienas bando sublizgeti kaip sudmuse ant karvasudzio- stobi cevo nevyslo tak skazat su variacijomis. toliau ir neskaiciau. gal ir neblogai surasyta, bet... nenoriu lingvistinese iskasenose knaisiotis, o dar kaip tycia salia tautine nenaudinga iskasena pokstauja. atsimenat?- bjauri savijauta- vakar padauginom. ir laukia issiziojes kol ji atlaidziai ir supratingai uzjausim. ka cia sakysi?- nebent: kiesa (kestai), nesyp mnie sol na ranu. tada visi kazkodel stropiai pazvengia, nors negeriam jau du menesius...

71110. briedis`ui2011-09-25 18:52
tavo,beje, irgi tik pradžia patiko, toliau nė velnio nesupratau. Išsipagiriok ar ką..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
5:01:21 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba