Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
 BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
• VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
• PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
• WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

MUZIKA

Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline

BEATA LEŠČINSKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
M. A. Hofmann – Kundri,
R. Sadnikas – Parsifalis

Harri Rospu nuotrauka

Ką mes žinome apie operos gyvenimą Estijoje? Nelabai daug ką, o tiksliau –­­ beveik nieko. Puiki proga žingeidžiųjų laukia visai netrukus. Rugsėjo 23–28 d. Estijos nacionalinė opera gastroliuos Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodys G. Puccini’o „Toską“, „Bohemą“, S. Prokofjevo „Meilę trims apelsinams“ ir du baletus; ypatingą dėmesį siūlau atkreipti į Kennetho MacMillano baletą „Manon“ – tai XX amžiaus choreografijos klasika.

Tačiau šviežiausia Estijos operos naujiena – Richardo Wagnerio opera „Parsifalis“, rodyta rugpjūčio 25–28 d. Taline kaip šių metų „Europos kultūros sostinės“ programos dalis. Estijos nacionalinis operos ir baleto teatras šią europinę programą suvokė kaip šansą pristatyti savo publikai išskirtinį veikalą, kurio repertuarinio ritmo sąlygomis galbūt nė nesiryžtų imtis. Paskutinė, sumanymu ir trukme didinga R. Wagnerio opera „Parsifalis“ (1882) Estijoje pastatyta pirmą kartą.

Jei kiek daugiau esate domėjęsi šio kompozitoriaus muzika, žinote, kad viena iš didžiausių problemų statant jo operas yra akustinis balansas tarp kone maniakiškai išplėsto (ypač lyginant su klasikinėmis itališkomis operomis) orkestro ir jo galingo skambesio gožiamų dainininkų balsų. Pats Wagneris, kaip žinia, savo operoms atlikti su dosnių gerbėjų pagalba 1876 m. pasistatė teatrą Bairoite (Vokietijoje), kur orkestro duobė paslėpta po atitinkamo dydžio scena, o salė kone tobulos akustinės konstrukcijos. O ką daryti nedideliam, jaukios, tačiau standartinės XX a. pradžios architektūros teatrui, kokiame įsikūrusi Talino opera? Kai kas galbūt ambicingai mesteltų – reikia statyti naują teatrą. Estai, tiesą sakant, apie tai labai rimtai galvoja, o gal jau net kažką ir projektuoja. Tačiau „Parsifaliui“ –­­ čia ir dabar – rado netikėtą ir vykusį sprendimą.

Operą pastatė apleistoje, sovietinį industrinį paveldą menančioje erdvėje –­­ Noblesnerio laivų remonto dokuose. Dalis teritorijoje esančių angarų nebenaudojami, tad teatro ir pastatymo partnerio „Nargenfestival“ buvo kūrybiškai pritaikyti. Prisiminus „Parsifalio“ siužetą ir ypač kūrinio „žinią“ (senos tvarkos puvėsiuose stiprus tikėjimas ir viltis subrandina naujo pasaulio, kurio gelbėtojas yra Parsifalis, daigus), vietos pasirinkimą reiktų pavadinti netgi labai taikliu. Jos savaiminis, sakyčiau, „postindustrinis barokas“ tapo natūralia spektaklio scenografija ir lėmė jo stilių. Sovietiniais laikais tai buvo uždara uosto teritorija, tad statytojų valia veiksmas vyksta lyg ir konclageryje, o gal Spalio revoliucijos laikais (režisierė –­­ jauna, bet jau Vienos, Bavarijos valstybinėse operose, Zalcburgo festivalyje ir kitur spektaklius stačiusi menininkė iš Vokietijos Nicola Raab, antrasis režisierius ir choreografas Ranas Arthuras Braunas, Izraelis). Konkrečių vietos ir laiko nuorodų vengiama, bet kostiumai išduoda vieną iš XX a. pirmosios pusės suirutės laikotarpų: charakteringos milinės, senovinio kirpimo paltai skurdo estetika pirmame ir trečiame veiksmuose, kita vertus – retro kabareto estetika antrame veiksme (spektaklio dailininkas Robertas Innesas Hopkinsas, Jungtinė Karalystė; šviesų dailininkas Davidas Cunninghamas, Škotija).

Smulkmena, bet reikšminga: nepai­sant „proletariškos“ aplinkos, kėdės žiūrovų salėje buvo aptrauktos baltais elegantiškais apdangalais, į salę vedė raudonu kilimu užtiesti takeliai, milžiniškoje baltoje palapinėje įrengtas kilnojamasis bufetas su puikia kava, pyragaičiais ir pan., matomoje vietoje – stovas su spektaklio programa, teatro išleistais CD, teatriniais žiūronais ir t. t. Kuo ne antrasis Bairoitas?..

Vis dėlto svarbiausia juk yra muzika, ar ne? Čia išaiškėjo netikėtas erdvės privalu­mas –­ jos puiki akustika. Suskambus uvertiūrai išties pasijutau lyg Bairoite (teko ten pabūti): kone transcendentinis styginių skambesys, tiksliai artikuliuojamos varinių pučiamųjų temos iš karto paliudijo aukštą Estijos nacionalinės operos orkestro lygį ir spektaklio muzikos vadovo, vyriausiojo teatro dirigento Arvo Volmerio meistrystę bei, sakyčiau, muzikinį perfekcionizmą. Orkestras buvo susodintas išmintingai, varinių pučiamųjų grupė atsidūrė gerokai šone, improvizuotos scenos „užkulisiuose“, tad nė kiek negožė puikių, šiam pastatymui kviestų dainininkų, nuolat tobulinančių Wagnerio muzikos atlikimą. Rugpjūčio 26 d. dainavo austrų tenoras Romanas Sadnikas (Parsifalis), bosas Martinas Winkleris (Klingzoras), nepaprastai įtaigų gundytojos Kundri vaidmenį sukūrusi Magdalena Anna Hofmann (mecosopranas), britų bosas Richardas Wiegoldas (Gurnemancas) ir į tarptautinę žvaigždžių komandą įsilieję Estijos nacionalinės operos solistai: baritonas Rauno Elpas (Amfortas) ir bosas Priitas Volmeris (Titurelis).

iliustracija
Operos „Persifalis“ III veiksmas
Harri Rospu nuotrauka

Apskritai „Parsifalį“ pavadinčiau opera, kurioje „persona nr. 1“ yra dirigentas. Ne veltui pagrindinis šio pastatymo iniciatorius ir buvo Arvo Volmeris. O jei prisimintume Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertinį šios operos atlikimą, diriguojamą Gintaro Rinkevičiaus, arba Marijos teatro spektaklį 2009 m. LNOBT, vadovaujamą Valerijaus Gergijevo, sutiksime, kad teatro ar koncertų scenose šis veikalas atsiranda greičiausiai dirigentų iniciatyva. Nes sudiriguoti „Parsifalį“ – ypač sudėtingą, bet nepaprastai įtraukiantį daugiau nei penkias valandas trunkantį veikalą – tarsi užkopti į Everestą. Kadangi spektaklio metu galima buvo aiškiai matyti A. Volmerį ir orkestrą, galėjai stebėti, kaip kūriniui įsibėgėjus dirigentas panyra į savotišką muzikinę nirvaną.

Arvo Volmerio interpretaciją pavadinčiau „R. Wagneris žmogišku veidu“, muzikinės visumos alsavimas buvo labai natūralus ir nuoseklus. Nors partitūra, kaip ir dera muzikinio teatro veikalui, ganėtinai daugialypė: pavyzdžiui, unisoninės choro grupių – vyrų, moterų, berniukų – partijos turi būti atliekamos susikaupus, vos ne J. S. Bacho oratorinio dainavimo maniera. Drauge dirigento vedamas orkestras gebėjo išgauti rafinuotą, subtilų piano, kaip minėjau – ypač tikslios ir įtaigios buvo varinių pučiamųjų grupės grojamos temos –­ reikšmingi Wagnerio leitmotyvai, tačiau ir kulminacijos užauginamos iki deramo galingo skambesio, kuris visiškai nebuvo šiaurietiškai santūrus.

Tiesą sakant, operai prasidėjus atrodė, lyg režisierė iškėlė sau uždavinį vos keliais minimaliais akcentais pabrėžti muzikoje vykstančią dramą. Tuo didesnis netikėtumas laukė antrame veiksme, kai viena iš scenos grindų plokščių pakilo į viršų ir į salę pliūptelėjo ryškus kabaretinis raudonis. Taip Klingzoro –­ įtaigiai M. Winklerio įkūnyto ironiškojo blogio genijaus, lyg kokio kabareto konferansjė –­­ valdos. Pagal libretą – tai turėtų būti magiškasis Klingzoro sodas, į kurį užklydusius Gralio karalystės riterius vilioja Gėlių mergaitės. Jų scena buvo puikiai choreografiškai surežisuota (dainavo Kristel Pärtna, Kristina Vähi, Albina Kotšetova, Kadri Kipper, Angelika Mikk, Janne Ševtšenko). Tačiau tobuliausia iš Klingzoro „įrankių“ yra Kundri, kurios kerams kadaise neatsispyrė net Gralio valdovas Amfortas: nuopolio akimirką jį ietimi sužeidė Klingzoras, tačiau Amfortas negali net numirti, pasmerktas amžinai kančiai (įtaigi Rauno Elpo interpretacija). Jį tegali išgelbėti „šventasis kvailelis“ Parsifalis, kuris kaip tik ir užklydo į magišką Klingzoro sodą, tačiau šį kartą Kundri nepavyksta. Režisūriškai tai gana taikliai išpręsta, vaizduojant Parsifalį kaip infantilų tipažą (puikiai R. Sadniko įkūnytas charakteris), kuris galbūt dar per jaunas suprasti visą moterišką Kundri žavesį. M. A. Hofmann tiesiog fenomenaliai įkūnijo tobulą gundytoją: ji pasižymėjo ne tik plataus diapazono, visuose registruose lygiai skambančiu, sodriu balsu, bet ir nepaprastai tikslia vaidyba, gebėjimu virtuoziškai valdyti plastišką kūną ir suteikti herojei ekspresionistinių spalvų. Šis dinamiškai, tačiau ne padrikai inscenizuotas veiksmas visiškai paneigė Wagnerio muzikos – kaip gana ištęstų scenų, reikalaujančių iš žiūrovų pastangų sutelkti dėmesį –­ mitą.

Beje, operos pabaiga aiški ir šviesi: į sceną išeina berniukas – tarsi koks atsivertusios į doros kelią Kundri ir pagaliau savo misija gelbėti pasaulį įtikėjusio Parsifalio vaikas. Tačiau paskutiniai operos žodžiai, vis kartojami choro, „Palaiminti tikintieji“ galbūt pateisina tokį nukrypusį nuo „intelektualiojo“ teatro sprendimą. Pagaliau, inscenizuoti R. Wagnerio siužetus nėra taip jau paprasta. Be šios tiesioginės citatos iš Šventojo Rašto, visas „Parsifalis“ persmelktas savaip traktuojamų krikščioniškųjų simbolių: Parsifalis –­ tai šventosios Gralio brolijos laukiamas, bet iš pradžių neatpažįstamas Mesijas; nuo baisios žaizdos kenčiantis, tačiau aukoti apeigos verčiamas Gralio valdovas Amfortas – tarsi nukryžiuotasis Kristus, atsivertusi gundytoja Kundri – lyg Marija Magdalietė, Klingzoras – lyg tamsos angelas, su kuriuo į žūtbūtinę kovą privalo stoti gėris, o operos kulminacija – finalinės apeigos, kuriose vos ne tiesiogiai perkelta mišių Aukojimo dalis, raginant valgyti kūną (duoną) ir gerti kraują (vyną).

Iš tiesų „palaiminti tikintieji“, nes be stipraus tikėjimo savo svajone bei dirbamu darbu ar galima būtų imtis tokio sudėtingo veikalo kaip „Parsifalis“ ir keturis vakarus iš eilės sukviesti suinteresuotą publiką žiūrėti operos?


 

Skaitytojų vertinimai


70910. et -2011-09-19 14:13
labai mažai pažįstu Vagnerį. Turbūt nelengva jį suprasti, nežinant istorijos apie Gralį i kas ta Gralio karalystė? Kiek man žinoma, tai Gralis - kristaus kraujas iš kurio buvo kildinamos karališkosios dinastijos ir aplamai "mėlynasis" aristokratų kraujas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
5:01:13 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba