Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
 LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
• VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
• PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
• WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

AKTUALIJOS

Tiltai tarp kultūrų

Pasaulinis vertėjų kongresas ir Amerikos fragmentai

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
San Fransiskas
Autoriaus nuotrauka

Vertėjai tiesia tiltus tarp kultūrų – „Bridging Cultures“: tokia buvo Tarptautinės vertėjų federacijos (Fédération internationale des traducteurs – FIT) kongreso tema. Pasaulinis kongresas, rengiamas kas trejus metus, šiemet vyko San Fransiske. Federacija vienija apie 120 vertėjų asociacijų iš maždaug 60 šalių. Tai ne tik grožinės literatūros vertėjai, bet kongrese vien grožinei literatūrai skirti pranešimai užpildė beveik visą programos laiką (mat tuo pat metu buvo dirbama keliais profiliais).

Prieš tai, liepos 30–31 d., vyko statutinis kongresas, kuriame buvo aptariami vidiniai organizacijos reikalai. Jame dalyvauti su balso teise galėjo tik Federaciją sudarančios asociacijos. Buvo aptarta ligšiolinė veikla, pristatyti įvykę tarptautiniai renginiai, pvz., dalyvavimas Frankfurto knygų mugėje, Paryžiuje surengta konferencija „Jean Genet. Vertimas ir cenzūra“. Ataskaitas pateikė komitetai, sudaryti pagal profilį, ir asociacijos. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) ataskaita padarė gerą įspūdį, pagal veiklos mastus su ja gali lygintis nebent Norvegijos literatūros vertėjų asociacija, bet ji tokia turtinga, kad, be saviškių, paremia ir palestiniečius, gruzinus.

Teigiamas LLVS veiklos įspūdis iš dalies lėmė, kad mūsų atstovas buvo pakviestas į FIT tarybą. LLVS pirmininkei Jurgitai Mikutytei pasiūlius, juo tapau aš. Tarybą sudaro 17 žmonių, tai yra struktūra, tvarkanti Federacijos veiklą tarp kongresų. Taryba FIT prezidente antrai trejų metų kadencijai perrinko Marion Boers (Pietų Afrikos vertėjų institutas).

Kongrese taip pat buvo įteiktos šešios premijos. Galima tikėtis, kad ateityje, LLVS aktyviau įsijungus į veiklą, premijomis bus pažymėti ir lietuvių vertėjai arba institucijos.

FIT palaiko glaudžius ryšius su UNESCO, dabar siekia, kad JTO oficialiai pripažintų Tarptautinę vertėjų dieną (rugsėjo 30).


„Tiltų“ atramos

Rugpjūčio 1–4 d. vyko atvirasis kongresas, kuriame dalyvauti ir net skaityti pranešimus galėjo ne tik FIT nariai. Pranešimų, diskusijų būta įvairių, pvz., apie vietovardžių perteikimą vertimuose, vertėją kaip bendraautorių, kultūrinių realijų vertimo problemas, konkrečių vertimų analizių ir taip toliau. Tiltai tarp kultūrų turi įgyti konkrečias atramas ir perdangas.

Vienas pranešėjas sulaukė aktyvios dalyvės pastabų ir klausimų, iš kurių buvo leista suprasti, kad ji lietuvė. Paaiškėjo, kad čia jų net trys: vardai jų lietuviški, o pavardės ne – ištekėjusios į Europą (Britaniją, Olandiją, Suomiją) ir dabar ten sėkmingai darbuojasi, daugiausia vertėjaudamos teismuose: juk Lietuva yra nusikalstamumą eksportuojanti šalis.

Australas Brianas Nelsonas pranešime „Vertimas ir pasaulinė literatūra“ rutuliojo kontroversinę mintį, kad nacionalinių literatūrų puoselėjimas (pvz., universitetuose) yra atgyvena ir kad reikia orientuotis į pasaulinę literatūrą. Vis dėlto jo kritikos smaigalys nukreiptas prieš anglakalbių šalių praktiką ir gerai žinomą problemą: į anglų kalbą palyginti mažai verčiama knygų iš kitų kalbų. Verstinė literatūra sudaro tik 3 procentus. Be to, jo idėja yra ta, kad, priėmus globalinę perspektyvą, ir toliau būtų orientuojamasi į tuos pačius tekstus kaip ir dabar, tik juos studijuotumėme pasauliniame kontekste. Įdomu, kad autorius pacitavo Vytauto Kavolio mintį apie šiuolaikinių tapatybių įvairialypiškumą.

Portugalas Bernardo De Vasconcelos panagrinėjo du skirtingus J. M. Coetzee’s romano „Nešlovė“ vertimus į portugalų kalbą. Pasak jo, braziliškasis variantas kai kuriais aspektais geriau atitinka originalą, nes Brazilijos, daugiakultūrio krašto, buvusios kolonijos, kultūra turi panašumų su Pietų Afrika.

Iš norvego Steinaro Lonės pranešimo apie vietovardžių vertimą paaiškėjo, kad ne tik kai kurie neišprusę lietuvių vertėjai apsižioplina. Redaguodamas vieną verstinę knygą (bene iš anglų k.), jis rado Styria ir Carinthia, nors norvegiškai šie Austrijos kraštai vadinami taip pat kaip vokiškai: Steiermark ir Kärnten. Šiaip jau iš šio pranešimo buvo galima sužinoti visokių smulkių įdomybių, pvz., tai, kad vietovardis Helsinkis yra tos pačios kilmės kaip garsusis Shakespeare’o „Hamleto“ Danijos Elsinoras (daniškai – Helsingør). Mat Helsinkis įkurtas Švedijos karaliaus nurodymu, kaip Helsingfors, o dėmuo Helsing yra išplitęs iš vienos Švedijos srities.

Rytų Anglijos universiteto dėstytojos bei vertėjos iš švedų kalbos B.J. Epstein pranešimas apie švedų trilerių vertimą į anglų kalbą įdomus ir tuo, ką pasako apie pačią aptariamą literatūrą. Sjöwall ir Wahlöö (rašiusių prieš maždaug 40 metų) detektyvų (šiek tiek verstų ir į lietuvių kalbą) kai kurie personažai kalba tarmiškai, o imigrantai – netaisyklingai. Pastaraisiais metais pasaulį užkariavusiose Stiego Larssono knygose tokio skirtumo jau nebėra (nors tikrovėje jis niekur nedingo) – tai siejama su įsigalėjusia politinio korektiškumo ideologija.

Cristina Vezzaro, verčianti į italų kalbą iš vokiečių ir prancūzų, pažvelgė į visada vertėjo tykančią klaidos galimybę. Vertėjas negali būti visažinis, bet, užuot jautęsis nevisavertis, turėtų suvokti, kada ir kur reikia ieškoti atsakymų, bet kartu turėti galvoje savo klystamumo galimybę. Iš tikrųjų juk ir Lietuvoje ypač jauni vertėjai kartais padaro prasminių klaidų arba palieka neapsižiūrėjimų dėl to, kad nenutuokia, kur tyko povandeninės uolos. Internete galima surasti daug ką, bet tik ne tada, kai manai, kad sakinys, žodis ar tikrinis vardas tau yra aiškūs ir abejonių nekelia, nors iš tikrųjų yra kitaip.

Žinoma, geriausia, kai neaiškumus gali išsklaidyti pats autorius. Minėtoji italė minėjo, kaip Paryžiuje aptarinėjo tekstą su jos verčiamos knygos prancūzų autore. Šioji pasakė: „Jeigu būčiau žinojusi, kad kas nors taip atidžiai skaitys mano knygą, būčiau parašiusi geriau.“ Matyt, autorė buvo ne iš tų, kurie siekia parašyti kuo geresnį sakinį.

Būta įdomių konkrečių vertimų analizių. Japonas Hiroshi Miyao įtaigiai atskleidė, su kokiomis subtilybėmis susidūrė (ir gerai jas perteikė) Jasunario Kavabatos vertėjas į anglų kalbą amerikietis Edwardas Seidenstickeris, kartais vadinamas geriausiu japonų prozos vertėju į anglų kalbą. Japonų literatūroje, ypač poezijoje, pasitaiko beasmenių sakinių. Tačiau Kavabatos, skirtingai nei Harukio Murakamio, kūryboje tokiuose sakiniuose kartais ne šiaip sau praleistas aiškiai numanomas veiksnys – jie orientuoti į vaizdus pagal haiku principą.

Pranešime detaliai išanalizuoti romano „Sniegynų šalis“ pirmi sakiniai. Kadangi lietuviškai turime net du šio romano vertimus, įdomu palyginti. Japonas su paaiškinimais pateikė pažodinį vertimą į anglų k., ir akivaizdu, kad pažodiškai versti neįmanoma (pvz., pirmame sakinyje nėra veiksnio, bet neabejotina, kad turimas galvoje traukinys). Tačiau apima stiprus įspūdis, jog angliškas vertimas labiau atitinka originalą, yra taupus ir taiklus, su minimalistine poetika, o abu lietuviški perkrauti, su prikurtais pagražinimais. Paradoksalu, bet originalui artimesnis atrodo vertimas iš vokiečių kalbos (1971, 1994), o ne iš japonų (2008). Štai pirmasis (Virginijos Niparaitės):

„Traukinys išniro iš ilgo tunelio, esančio ant dviejų provincijų ribos, ir prieš akis plačiai atsivėrė sniegynų šalis. Naktis buvo balta iki pat savo gelmių.“

iliustracija
San Fransiskas
Autoriaus nuotrauka

Angliškame vertime visai praleista „dviejų provincijų riba“, tad šiek tiek nusižengta, nors originale žodžio „provincijos“ nėra, yra tik „riba“ (ar „siena“). Atrodo taip: „The train came out of the long tunnel into the snow country. The earth lay white under the night sky.“


San Fransiskas

Kai dar sovietmečiu verčiau Richardo Brautigano trumpučius apsakymus, šio miesto klimatą įsivaizdavau ne taip. Žinojau, kad ten vasarą nėra labai karšta, o žiemą nešalta, bet kad šitaip... Visą vasarą temperatūra beveik niekada neperkopia 20 laipsnių. Mat nuo Ramiojo vandenyno nuolat plūsta vėsus oras, kartais su žvarboko vėjo gūsiais, nors saulės nemažai ir beveik nelyja. Šilčiausi mėnesiai –­ rugsėjis ir spalis.

Miestas su savo kalvomis ir vaizdingu reljefu (iš trijų pusių supamas vandenų) gražus (Saulius Tomas Kondrotas – su juo maloniai praleidome vakarą – sako, kad gražesnis už jo gyvenamą Los Andželą, bet, žinoma, per šaltas). Kalbama, kad tai vienas iš nedaugelio Amerikos šiek tiek europietiškų miestų. Ypač šiaurinėje dalyje daugybė neaukštų namų su erkeriais. Tuose rajonuose daugiausia gyvena pasiturintys miestiečiai, ten pat sąsiauris, garsusis Aukso Vartų tiltas (San Fransisko simbolis), įlanka ir žmonių nebijančios didelės žuvėdros.

Iš anksto buvau numatęs aplankyti legendinį knygyną „City Lights Bookstore“, susiradęs miesto plane jo vietą. Knygynas (įkurtas Lawrence’o Ferlinghetti ir jo draugo) nuo pat pradžių buvo susijęs su maištinga, bohemiška bytnikų dvasia, orientavosi į nekomercinę literatūrą. Atrodo, tas profilis išlikęs iki šiol. Nors užima du aukštus, yra gana ankštas, jaukus, be didelių stendų bestseleriams. Europos literatūrai skirtos lentynos įspūdingos savo apimtimi ir asortimentu. Nusiperku čia tik „New York Review of Books“ –­ straipsnis apie Rimbaud ir Verlaine’o poezijos vertimus netyčia siejasi su vertėjų kongreso tema ir pasirodo esąs aukščiausio lygio.


Amerikos fragmentai

Išvertus šiek tiek amerikiečių literatūros, o perskaičius krūvas, pamatyti savo akimis, žinoma, norėjosi. Verčiau tas noras būtų išsipildęs daug anksčiau, bet, kaip sakoma, geriau vėliau negu... Dabar, kai jau tiek daug tautiečių yra ten lankęsi ir aprašę, aš, pabuvęs kelias dienas, atrodyčiau kvailai skelbdamasis „atradęs Ameriką“. Tiesą sakant, nieko labai netikėto neatradau, tik kai kurias buitines smulkmenas, nors vargu ar būčiau ką itin netikėto atradęs prieš 20 ar 25 metus. Bet vienas dalykas yra žinoti, o kitas – prisiliesti, pajusti atmosferą, kvapą ir skonį.

Jau sovietmečiu žinojau, kad nėra kokios nors vienos „Amerikos“, kaip daugmaž yra „viena“ Švedija (nors, aišku, su lokaliais skirtumais ir pan., bet tai viena, gana darni visuomenė). Anuomet užjūry apsilankę paprasti žmonės įspūdžių viešai nepublikuodavo (tai darydavo tik tie, kurių skaityti nelabai vertėjo), bet asmeniškai pasipasakodavo. Viena vyresnio amžiaus moteris aiškino, kokie tie amerikiečiai puritonai, o vienas jaunas linksmas vyras papasakojo visai kitokių dalykų, pateisinančių tuometinę „morališkai supuvusio kapitalistinio pasaulio“ etiketę. Bet aš ir apie puritonizmą žinojau, ir buvau skaitęs negrožinę knygą „The Stoned Apocalypse“ (šioje aprašyta ir tai, ko net linksmam, užgintų potyrių ieškančiam vyrukui nesisapnavo).

Šiaip Amerika galėtų būti įdomi, pvz., tokiu aspektu: tai beveik tuščioje vietoje europiečių sukurta civilizacija (čia visų pirma kalbu apie JAV). Tarkim, gal maždaug tai, ką europiečiai sukurtų persikėlę į negyvenamą planetą. Šitaip apgyvendinant žemes, be abejo, kyla tendencija ieškoti greitesnių sprendimų, tiesesnių kelių tikslams pasiekti. Tai gali paveikti ir vėliau susiformavusį gyvenimo būdą. Juk ištisoms kartoms šitiek daug pastangų skyrus vien būstų ir kitokių pastatų statybai, fiziniam išgyvenimui, siekiui susikurti bendruomenei tinkamą, patogią gyvenimo aplinką, neišvengiamai palieka atspaudą materialinių dalykų prioritetas. O kaip atsvara – religija ir pramogos. Bet netikslu sakyti, kad tai buvo ir juolab yra tik europietiška terpė...


Niujorkas

Kadangi skrydis, šiaip ar taip, su persėdimu Niujorke, tad grįždamas porą dienų pasižvalgiau ten. Dažnai ypač ryškus būna pirmas įspūdis, tas atmosferos pajautimas, kurį įprotis vėliau išblukina. Atvykus naktį, rytą išėjus iš viešbučio Brukline, iš dalies dėl karščio susidaro įspūdis, kad esu atsidūręs pietų krašte: gatvėje tvyro energija, jaučiasi judresnis temperamentas, šiek tiek chaoso ir šiukšlių, o ir nemaža dalis gyventojų – pietietiškos kilmės. Tylesnėse gatvelėse – daug kartų literatūroje ir filmuose sutikti smiltainio arba plytiniai namai, kurių laiptai į pirmą aukštą ne viduje, o išorėje, prie gatvės.

Manhatanas – dar margesnis, ypač dėl to, kad šiame skruzdėlyne šmižinėja daugybė turistų. Tik prie buvusių bokštų dvynių penktadienio pavakare į stotį veržliai plūsta žmonių srautas, ir akivaizdu, kad jiems tai kasdienybė. Nesidairydami ir nežioplinėdami, jie sparčiu žingsniu drožia palei aukštą statybų teritorijos tvorą, mintinai žinodami savo judėjimo tikslą.

Kas kita Centriniame parke – išvengęs skuodžiančių dviratininkų ir bėgikų, nesunkiai rasi ramių vietelių, kur galima pasėdėti ant suoliuko ir pamatyti taip pat skuodžiančių (bei stabtelinčių) kažkokių pilkų voverių. O interneto kavinės Niujorke taip ir nepavyko rasti, nors klausiami žmonės, kad ir gerai nežinodami, paslaugiai bandė aiškinti, kad lyg ir štai ten, už poros kvartalų, turėtų būti. Regis, baigėsi Amerikoje interneto kavinių amžius: turėk savo nešiojamąjį kompiuterį, ir vietų su Wi-Fi ryšiu rasi pakankamai.

Pirmą kartą gyvenime doleriai yra ne simbolinė mainų priemonė (tiesa, Lietuvoje viešpatavusi tik paskutinį XX a. dešimtmetį), o kasdieniniai pinigai. Šiems greitai senkant, ieškau sotaus nesveiko šlamštinio (junk) maisto. Užkandinių „Subway“ savaitės akcinis pasiūlymas toks pat ir San Fransiske, ir „USA Today“ reklamoje, ir Niujorko gatvėse. Galima pasisotinti už penkis dolerius. Tiesa, ši kaina tuoj virsta maždaug penkiais su puse, bet tai įprastas dalykas, –­ netgi parduotuvėse kainos gali būti skelbiamos mažesnės negu iš tikrųjų, nes PVM dalį pamatysi tik išmuštame čekyje (Europos Sąjungoje tai tikriausiai būtų neįmanoma –­ klientų klaidinimas). Buitinės detalės, prie kurių reikia priprasti. Bankomatas, užuot iš karto davęs pinigų, ekrane klausinėja visokių keistų dalykų, t. p. ir parduotuvėje kortelę nuskaitantis aparatas.

Galiausiai Koni Ailandas – pirmas įspūdis: kurortiška fiestos zona. Vėlgi viskas šiek tiek temperamentingiau, laisviau, chaotiškiau negu panašiose vietose pas mus. Ir kadangi, matyt, nėra apribojimų, kaip reklamuoti savo verslą, tai irgi chaotiškas margumynas: visokių spalvų reklamos, laikinos medžiaginės iškabos.

Ir galiausiai – sudie, Amerika: Kennedy oro uostas ir Europos lėktuvas, kuriame paslaugų lygis kelis kartus geresnis negu amerikiečių oro linijose.


 

Skaitytojų vertinimai


70904. ups!2011-09-19 13:35
"Miestas su savo kalvomis ir vaizdingu reljefu (iš trijų pusių supamas vandenų) gražus (Saulius Tomas Kondrotas – su juo maloniai praleidome vakarą – sako, kad gražesnis už jo gyvenamą Los Andželą, bet, žinoma, per šaltas). Kalbama, kad tai vienas iš nedaugelio Amerikos šiek tiek europietiškų miestų. "..... ką ten tas velnio vaikas Kondrotas veikia? pamenu kaip per `Laisvės radiją" prnašavo musulmonų antplūdį ir kone pasaulio pabaigą. Gal dėl tokių rašytojų fantazijų žmonės nustojo skaityti "fiction books"? Teisingai išvertus - prasimanymus.

70975. selė :-) 2011-09-20 20:39
Gera skaityti daug išmanančio ir turinčio išskirtinai gerą literatūrinį skonį žmogaus pamąstymus.

70995. tiap2011-09-21 13:41
aukso tiltas ir žmonių nebijančios žuvėdros.gamta kitaip, o gal taip.gyvenimas...europoj pradejo statyt mečetes ir kas valandą kviečia visus melstis iš bokštų. atrodo- kaip gyveni rytuose.musulmonai plusta.ir dar penkiu žmonų vaikai pešasi tarusavi. konflitktu gresmės

71028. Nesantys tiltai2011-09-22 13:16
Kažkodėl man pasirodė (intuityviai), kad Laimantas Jonušys jau yra rašęs apie tiltus tarp kultūrų... Tokia metafora. Tokia visiškai kvaila metafora. Apie TILTUS, kurių nebuvo, nėra ir nebus. Kurie yra gryna fikcija. Nes kokie dar tiltai tarp kultūrų?.. Kaip išvis gali sąveikauti kultūros, a?.. Sąveikauja kūriniai, menininkas mokosi iš menininko... O ne lietuvių kultūra sąveikauja su amerikiečių kultūra. Absurdas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
5:01:09 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba