Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
 Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

PASAULIS

SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA

Artur Domosławski

[skaityti komentarus]

iliustracija
Išeivių opozicijos suvažiavimas Šiaurės Irake: kalba Busho įgaliotinis Kalilzadas; tarp kurdų vadų – Kananas Makija

Dešimtmetis berniukas vaikų organizacijos susirinkime išplepa, kad jo tėvams nepatiko kažkoks valdžios sprendimas, – kitą dieną tėvus suima ir tardo saugumas. Mokytoja, per pertrauką vartydama laikraščius, pareiškia, jog Sadamo apranga, kurią mato laikraštyje, nedera prie jo svarbių pareigų. Netrukus dingsta be pėdsakų kartu su visa šeima. Grįžta po dviejų savaičių, niekas mokykloje nieko neklausia, o ir ji pati niekam nepasakoja, kas nutiko ir kur buvo dingusi.

Šias dvi istorijas pasakoja Kananas Makija Vakaruose išgarsėjusioje knygoje "Baimės respublika" ("Republic of Fear"). Tai – tik mažytė preliudija, prieš pradedant analizuoti Sadamo Huseino ir Arabų socialistinio atgimimo partijos (BAAS) Irake sukurtą sistemą.

Makija – irakiečių rašytojas, šeštajame dešimtmetyje išvykęs į Jungtines Valstijas, Irako teroro sistemą demaskuojančių knygų ir dokumentinių filmų autorius. "Baimės respubliką" jis paskelbė Samiro al Chalilio slapyvardžiu prieš pat pirmąjį Persų įlankos karą 1991 m., o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ją papildė ir parašė naują įžangą. "New York Times" rašė: "Šią knygą būtina perskaityti kiekvienam, kas rimtai domisi Iraku ir politine diktatūros dinamika".

Pamatinė Makijos tezė matyti jau iš knygos pavadinimo. Sadamo sukurtos sistemos pamatas buvo baimė. Autoriaus nuomonė apie tai, kaip Vašingtone suvokiama ši realybė, nėra pati geriausia. Jis cituoja Busho vyresniojo patarėjo nacionalinio saugumo reikalams Brento Scowcrofto interviu, kuriame šis sako: mielai būtume parėmę karinį perversmą prieš Sadamą 1991 metais (po pirmojo Persų įlankos karo), tačiau liaudies sukilimo negalėjome paremti, nors jame dalyvavo ir armijos daliniai. Scowcrofto interviu, Makijos nuomone, yra pavyzdys, kaip menkai Amerika supranta Iraką. Sadamas sukūrė sistemą, kuriai nebaisūs kariniai perversmai: armija buvo kontroliuojama ir stebima, ir kiekvienas sąmokslas būdavo iš anksto pasmerktas. Laukti pučo Sadamo valstybėje - tarsi laukti sniego vasarą.

Šalį valdė beveidė biurokratija. Naujoji sistema buvo daug atsparesnė, sudėtingesnė ir subtilesnė, nei senasis postkolonijinės valstybės aparatas, kurį po 1968 m. perversmo paveldėjo į valdžią atėjusi BAAS partija. Vietoje vieno Didžiojo Vado sistema suformavo visą vadų hierarchiją, šie kontroliavo savo pavaldinius ir kartu stebėjo viršesniuosius. Partija visiškai kontroliavo situaciją per savo žvalgybą - šioje sistemoje šnipai šnipinėjo šnipus.

Sadamas pradėjo šią "didžiąją reorganizaciją" dar aštuntajame dešimtmetyje, būdamas viceprezidentas, nes puikiai perprato 1963 metų pamoką, kai BAAS partija pirmą kartą buvo atsidūrusi valdžioje vos devyniems mėnesiams. Armija, pritariant net ir tai jos daliai, kuri simpatizavo BAAS, netrukus nušalino partiją nuo valdymo. Makija spėja, jog armiją išgąsdino BAAS smogikai, nužudę nuverstą valstybės vadovą Abd al Karim Kasimą, o ir vėliau pasižymėję dideliu žiaurumu.

Makija rašo: jie kas vakarą kartodavo tą pačią makabrišką televizijos programą. Negyvo premjero kūną jie pasodindavo ant kėdės televizijos studijoje. Kareivis vaikščiodavo aplink jį, liesdamas įvairias kūno dalis. Kamera rodydavo sugriauto gynybos ministerijos pastato, kuriame dirbo Kasimas, ir kruvinų jo sargybinių kūnų nuotraukas. Paskui vėl studijoje kamera priartindavo žaizdas nuo pervėrusių kulkų. Viskas baigdavosi scena, kurią visam laikui turėjo įsiminti žiūrovai: kareivis čiupdavo už plaukų nukarusią premjero galvą ir spjaudavo jam į veidą.

Sadamas sėkmingai pasirūpino, kad armija niekada nebeištrūktų iš partijos kontrolės. Jis sukūrė tris agentūras, tiesiogiai pavaldžias BAAS partijos Revoliucinei tarybai. Pirmoji – valstybinė saugumo tarnyba, įprastas saugumas, kuris stebėjo, rinko informaciją, vykdė kontržvalgybą, apmokė darbuotojus. Antroji – karinė žvalgyba, kuri, be įprastinės žvalgybos, žudė irakiečių emigrantus užsienyje ir dalyvavo kariniuose konfliktuose kitose arabų šalyse (pvz., Libane). Trečioji agentūra, BAAS partijos žvalgyba, buvo saugumo saugumas. Ji turėjo daugiausia valdžios ir kėlė didžiausią baimę. Tai buvo metažvalgyba, ji kontroliavo kitas saugumo įstaigas, vyriausybę, policiją, valdininkus, armiją. Bet ir joje pačioje buvo sekcija, kuri kontroliavo pačią partiją ir pačią agentūrą. Jai vadovavo jaunesnysis Sadamo brolis.

Paradoksalu, bet šios reorganizacijos tikslas buvo susidoroti su pradinio BAAS valdžios laikotarpio slaptųjų tarnybų savivale. Tuo laikotarpiu, 1968-1973 metais, Nadhimo Kzaro, vienintelio Irake realią valdžią turėjusio šiito, vadovaujamas saugumas įvykdė keletą slaptų žmogžudysčių, daugiausia komunistų ir kurdų. Kzaras buvo sušaudytas, o kova su klaidomis ir iškraipymais buvo pretekstas išvalyti partijos ir valstybės valdžią – pašalinti fanatizmo nestokojusius, tačiau abejotinos ištikimybės žmones.

Dar vienas paradoksas: galingojo Kzaro žlugimas atrodė lyg nuosaikesniųjų kariškių pergalė prieš partijos civilius. Tačiau Sadamas padarė viską, kad ši būklė neužsitęstų. Netrukus jis išdidžiai pareiškė: mūsų partijos metodų dėka dabar neįmanoma, kad kas nors, nesutikdamas su mumis, galėtų sėsti į tanką ir nuversti mūsų valdžią. Tai – praeitis.

Remdamasis nedaugeliu aštuntojo ir devintojo dešimtmečio duomenų, Makija atkuria Irako visuomenės militarizavimo mastą. Ginkluotosios pajėgos: 607 tūkstančiai žmonių (1984 m., vėliau šis skaičius dar išaugo). Liaudies milicijos: 450 tūkstančių. Policija: 260 tūkstančių. Kitų Vidaus reikalų ministerijos tarnautojų: daugiau kaip 150 tūkstančių. Makija tvirtina, jog, kaip ir prieš BAAS atėjimą į valdžią, armija tarnavo valdžios priešininkų represijoms. Vieninteles pergales armija pasiekė, kovodama su gentimis ir beginkliais civiliais, tai formavo Irako karininkų mąstyseną.

BAAS valdymo laikais, išskyrus devintojo dešimtmečio karo su Iranu laikotarpį, armija malšino sukilimus šalies viduje. Įvairūs šaltiniai (Jungtinių Tautų, kurdų, Turkijos) pateikia pavyzdžių, kad kurdų civiliai buvo deginami gyvi, viešai kariami, tūkstančiai kovotojų sušaudomi jau padėję ginklus. Aštuntajame dešimtmetyje armija buvo pagrindinis kurdų deportuotojas į Irako pietvakarių dykumas. Ji ir devintajame dešimtmetyje dujomis naikino sukilusius kurdus, po pirmojo Persų įlankos karo malšino šiitų ir kurdų sukilimus.

Armija turėjo tapti klusniu partijos įrankiu, tad ir ji turėjo būti valoma. Tai buvo daroma pamažu, nes iš karto po 1968 m. perversmo BAAS partija neturėjo pakankamai kadrų, kad užimtų visas valstybės, saugumo ir ginkluotųjų pajėgų pareigas. Pirmiausia buvo išnaikinta senoji karininkų gvardija. Vieni dingdavo, kitų kūnai atsirasdavo po kurio laiko. Vieni būdavo nuteisiami mirčiai ar ilgiems metams kalėjimo, kiti emigravo ir tik tremtyje žūdavo nuo BAAS žvalgybos rankų. Vėliau buvo išnaikinti partijos veikėjai, praeityje turėję ryšių su armija. 1979 metais Sadamas nušalino nuo valdžios prezidentą Achmedą Hasaną al Bakrą ir ėmė valdyti pats.

BAAS žmonės perėmė karines mokyklas - ten patekti galėjo tik partijos nariai. Dar prieš BAAS įgyjant visišką armijos kontrolę, partijos funkcionieriai galėjo įsakinėti aukščiausio rango karininkams. Makijos teigimu, tai visiškai atomizavo karininkiją. Buvo įvesta mirties bausmė už politinę veiklą armijoje, išskyrus BAAS veiklą. Pagaliau Sadamas įbaugino kariuomenę egzekucijomis už karo su Iranu nesėkmes.

Tačiau BAAS partijos valdžios ilgaamžiškumas nepaaiškinamas vien teroru. Reikia turėti galvoje visų pirma visuomenės pritarimą ir palaikymą, bent jau iki pirmojo Persų įlankos karo. Makija pripažįsta: tai pats painiausias šios realybės aspektas.

1980 metais Sadamas pareiškė: daugiau kaip milijonas organizuotų žmonių plačiai praktikuoja demokratiją partijos viduje ir diskutuoja dėl šalies reikalų. Dar po keleto metų režimas suskaičiavo, kad 1,5 mln. irakiečių, tai yra daugiau kaip 10 procentų šalies gyventojų, yra BAAS nariai arba aktyvūs rėmėjai.

Partijos narių skaičius augo kartu su valstybės aparatu. Makija pabrėžia, kad Artimiesiems Rytams apskritai būdingas išpūstas valstybės aparatas. Tačiau ir čia Sadamo Irakas viršijo visus rekordus. Gretimame Irane, valdant šachui, įvairiose valstybės tarnybose dirbo 10 procentų visų dirbančių gyventojų, tuo tarpu Sadamo Irake šis procentas buvo tris kartus didesnis. Beveik pusė miestuose dirbančių žmonių vienaip ar kitaip dirbo valdžios institucijose. Tačiau Makija teigia, kad kaip tik partija surijo valstybę, o ne atvirkščiai. Ji apmokė savo žmones ir pamažu įtraukė juos į specialiąsias tarnybas, kariuomenę, valdiškas tarnybas. Geriausiai tai iliustruoja, kad visagalė BAAS žvalgyba po kurio laiko virto pačios valstybės institucija.

BAAS pakeitė daugeliui postkolonijinių valstybių būdingą schemą, kai senosios svetimųjų valdymo struktūros papuošiamos tautine vėliava ir himnu, tačiau nekinta jų esmė, organizacija ir svetimumas visuomenei. Makija rašo: BAAS sugalvojo naują išeitį iš žmonių susvetimėjimo ir priešiškumo valstybei – pavertė žmones valstybės tarnautojais. Senoji valdžios problema buvo ta, kad valdžios socialinė bazė buvo ribota, ir tai sprendė cikliškos politinės permainos – valstybės perversmai. BAAS šią problemą išsprendė kitaip – administruodama konfliktus išsipūtusios valstybės viduje. Sistema tapo stabilesnė, nes naujos politikos vardan partija pati susikūrė savo socialinę bazę, tačiau prievartos visuomenėje buvo gausu.

Demiurgiškai kurdama šią naujosios sistemos bazę, partija naudojo įvairus metodus: demonstratyvias represijas, ideologiją, priešų medžiokles. Milijonus žmonių BAAS pavertė naujosios tvarkos kūrėjais ir bendrininkais.

Pirmaisiais savo valdymo metais BAAS partija organizavo viešas tikrų ir tariamų priešų, šnipų, išdavikų egzekucijas. Tūkstančiai Bagdado gyventojų traukė pasižiūrėti šių žiaurumo spektaklių.

"Nereikėtų manyti, jog tie šimtai tūkstančių žmonių, kurie su džiaugsmu renkasi pasižiūrėti pakartų kūnų, yra barbarai ar primityvios asmenybės", – viename Makijos cituojamame straipsnyje rašo Sadamo patikėtinis Tarikas Azizas. Anot Azizo, tokie įvykiai – tai "Pasitikėjimo paminklas, kurį revoliucija pastatė centrinėje Bagdado aikštėje, liudijantis tai, kas buvo neįmanoma praeityje", – kad žmonės gali kalbėti savo balsu ir savo vardu". Makija priduria, jog nors statistiškai BAAS valdymo pradžioje viešų egzekucijų aukų buvo nedaug, šios egzekucijos vaidino pamatinį vaidmenį, kuriant naująją visuomenę. Dalyvaudamos šiuose ritualuose, masės identifikavosi su BAAS partija, ir tai suteikė valdžiai teisėtumo liaudies akyse.

Šalies priešais partija skelbė daugiausia žydus, masonus, iraniečius. Makija pažymi, jog anksčiau Irake nebuvo stiprios antižydiškos tradicijos. Sadamo propaganda naudojosi "Siono išminčių protokolais", Rytų Europoje žinoma klastote. Propaganda kalbėjo apie "masonų" ryšius su "pasauliniu sionizmu", "britų imperializmu" ir Irako žydais. Masonų tikslas neva buvo skleisti melagingas idėjas ir kovoti su Irako valstybe. Atsirado ir "penktosios kolonos" retorika, buvo įšaldomi Irako žydams priklausančių firmų kontraktai, prasidėjo atleidinėjimai iš darbo, pagaliau įkalinimai, kankinimai, žmogžudystės.

BAAS propaganda nesibodėjo primityvaus rasizmo. Itin garsi buvo valstybinės leidyklos išleista knyga "Trijulė, kurios Dievas neturėjo sukurti, – persai, žydai ir musės". Jos autorius tvirtino, jog persai – žmogaus pavidalo gyvuliai, žydai – purvo ir žmogaus atliekų mišinys, o muses Dievas sukūrė mums nesuvokiamu tikslu.

Kad taptum valdžios priešu, visiškai nebuvo būtina priešintis BAAS. Slaptoji policija pati prisigalvodavo priešų. Sadamas sakydavo, jog partija renkasi savo priešus. Tam buvo sukurta nauja išdavystės sąvoka. Senojo tipo išdavystė būdavo, pvz., slaptos informacijos perdavimas svetimai žvalgybai arba valstybės perversmo organizavimas. Makija teigia, jog BAAS partija pavertė išdavystę abstrakčia idėja. Pakakdavo nemėgti partijos arba nepakankamai entuziastingai ją remti, ir jau galėjai tapti ne tik valstybės ar valdžios, bet ir visos arabų tautos išdaviku. XX amžiaus europiečiui tai nėra nauja: abstrakčią išdavystės sąvoką vartojo ir nacizmas, ir stalinizmas. Sadamas buvo tik imitatorius. Jis net mėgo kartoti Stalino posakį: kad kas nors mane išduos, sužinau anksčiau už patį išdaviką.

Pirmaisiais baasizmo metais esami ir būsimi sistemos priešai buvo bauginami viešomis egzekucijomis, procesais ir prisipažinimais, viešu nužudytųjų kūnų demonstravimu – viskuo, kas matoma. Laikui bėgant gąsdinti ėmė tai, kas nematoma.

Areštai, kaltinimai, procesai, įrodymai, nuosprendžiai ir egzekucijos buvo įslaptinti. Buvo "žinomas" tardymų siaubas, žmonių dingimas, slaptos žmogžudystės, bet viską gaubė paslapties skraistė, visa tai tapo abstraktu ir be perstojo kėlė baimę. Makija spėja, kad šio visuotinio slaptumo tikslas ir buvo pasėti baimę, kuri nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio, o juo labiau nuo dešimtmečio pabaigos tapo BAAS partijos valdžios ir Irako gyvenimo pamatu.

Vienas Europos diplomatas devintojo dešimtmečio viduryje liūdnai konstatavo: atrodo, trys milijonai žmonių Irake stebi likusius 11 milijonų. Tačiau tarp tų 11 milijonų taip pat daug kas stebėjo ir šnipinėjo vieni kitus. Makija parodo, kaip masinė parama BAAS partijai virto masiniu dalyvavimu teroro sistemoje. Kiekvienas pilietis galėjo tapti skundiku, ir kiekvienas galėjo būti apskųstas. Beveik kiekvienas buvo teroro liudininkas ir bendrininkas, bet kiekvieną akimirką galėjo tapti auka. Skundimų būdavo visokių: savanoriškų ir valdžiai reikalaujant, o partijos nariams tai buvo kasdienė pareiga. Makija rašo, kad skundų blankuose buvo surašoma viskas: gandai, draugų ir konkurentų šmeižtai, dažniausiai tai, ką, skundiko nuomone, norėjo perskaityti skundo adresatas viršuje. Skundų teisingumas sistemos nedomino. Paties jų egzistavimo pakako visuotinio įtarumo ir baimės atmosferai sukurti.

Skundimo tinklai apraizgė privatų žmonių gyvenimą, atvėsino viešosios veiklos ar politinių pasisakymų norą.

Saugumo agentai pagrobdavo ką nors dieną iš darbo arba naktį iš namų. Priešingai nei Lotynų Amerikos šalyse, kur diktatūros neigdavo, kad yra prisidėjusios prie žmogaus dingimo, BAAS partija žaisdavo makabriškus žaidimus. Po kelių savaičių ar mėnesių dingusiojo šeimos galva gaudavo užplombuotą dėžę, kurioje neva gulėdavo palaikai. Šeima turėdavo pasirašyti mirties liudijimą – neva giminaitis nuskendo baseine arba žuvo per gaisrą. Vienas kuris nors artimasis galėdavo dalyvauti laidotuvėse, bet niekas negalėdavo atidaryti dėžės ir niekas iš giminių negalėdavo pamatyti žuvusiojo palaikų. Laidotuves reikėdavo apmokėti iš anksto. Dar didesnis pažeminimas būdavo draudimas sakyti tiesą apie tragediją – kitaip dingtų dar vienas šeimos narys.

Žmogaus teisių gynimo organizacijų raportai pilni kitų režimo baisybių aprašymų. Makija cituoja pabėgėlių po 1991 m. šiitų ir kurdų sukilimų liudijimus, kuriuose tvirtinama, jog Irake buvo, pavyzdžiui, moterų žaginimo kambariai. Makijos manymu, tai reiškia, jog žaginimas buvo oficialus Irako valstybės tarnybų naudojamas kankinimas. Buvo praktikuojamas ir lėtas aukų marinimas. Vienam chemikui, anksčiau studijavusiam Anglijoje, pavyko prisiskambinti iš Bagdado ligoninės ir praneŠti: "Avarija, kurią jie suorganizavo man nužudyti, nepavyko, todėl čia, kur mane neva gydo, jie davė man nuodų. Perduokite visiems mano atsisveikinimą".

Visuotinis skundimas, baimė, slaptos žmogžudystės, Makijos nuomone, privertė Irako visuomenę nusigręžti nuo politikos. Prielaida, kad viskas yra politika, pavertė irakiečius viena apolitiškiausių pasaulio tautų.

Kai kalbama apie kankinimus ir ritualinius žiaurumus Sadamo valdomame Irake, būtina atsiminti jų kultūrinį kontekstą. Makija cituoja "Kankinimų knygą", būdų, kuriais buvo kankinami žmonių kūnai musulmoniškuose Artimuosiuose Rytuose, katalogą, sudarytą irakiečio emigranto teisininko, remiantis islamo kultūros šaltiniais, nuo pačių seniausių. Jis mini pakabinimą už vienos ar dviejų galūnių ir už krūtų, sutrypimą, gyvo palaidojimą, kastravimą. Sadamo saugumas naudojo nuo amžių žinomus kankinimus, praturtindamas jų arsenalą, pavyzdžiui, elektros šoku.

Tačiau, Makijos manymu, netradicinis buvo šių kankinimų tikslas. Pasaulio istorijai žinomi kankinimai visuomet būdavo arba bausmė, atgailos priemonė, keršto įrankis, arba būdas informacijai išgauti. Makija teigia, jog Irake kankinimai turėjo padėti kurti "naująjį žmogų", kurį skelbė BAAS partijos propaganda. Žmogus būdavo kankinamas ne už konkretų šnipinėjimą, bet kaip ligonis, netobulas individas, kurio netobulumą liudijo jo subjektyvus tikrovės matymas. Makija rašo, jog kai BAAS kalbėdavo apie naująjį žmogų arba naująją visuomenę, tai nebuvo vien metafora.

Dešimtajame dešimtmetyje Sadamas įvedė naujas bausmes, kurios šokiravo net irakiečius. 1994 m. įstatyme Nr. 104 buvo parašyta, kad kiekvienas, vėl padaręs nusikaltimą, už kurį jam buvo nukirsta plaštaka (plaštakos buvo kapojamos už vagystę arba už dezertyravimą iš armijos), bus pažymėtas įkaitinta geležimi kaktoje išdeginant ženklą X. Spekuliantams ir kai kuriems dezertyrams už pirmąjį nusikaltimą būdavo nukertama ausis. Už antrąjį kartą jie netekdavo antrosios ausies, o kaktoje būdavo išdeginamas ratas (įstatymas Nr. 109). Kai pasipriešino visa tai daryti verčiami gydytojai, 117 įstatymu buvo įvesta ausų nupjovimo bausmė kiekvienam, kuris bandys kosmetiniais būdais taisyti teisėtai suluošintojo kūną.

Sadamas įvedė žiaurias bausmes, motyvuodamas koranine teise, nors BAAS partijos valdžia rėmėsi visiškai pasaulietiškomis ideologijomis - panarabizmu ir socializmu. Makija pažymi, jog koraninė teisė iš tiesų numato plaštakos arba pėdos nukirtimą griežtai apibrėžtais atvejais, tačiau žmonių žymėjimo bausmės šioje teisėje nėra.

Makija primena mums, Vakarų gyventojams, kad žmonių žymėjimas egzistavo ir Europos kultūroje – pavyzdžiui, restauracijos laikų Anglijoje nuo antrosios XVII a. pusės (panaikinta 1779 m.). "Kankinimų enciklopedijoje" išvardinti žiaurumai buvo ne per seniausiais amžiais praktikuojami Europos kultūros areale. Tačiau dabar kankinimai ir panašios praktikos Vakarų civilizacijos zonoje laikomi barbariškumais, o ne norma.

Makija svarsto, iš kur Sadamui galėjo į galvą ateiti bausti žmones juos žymint. Pasak kai kurių šaltinių, jis siekė, kad suluošinimu nubausti paprasti vagys ir dezertyrai akivaizdžiai skirtųsi nuo karo invalidų ir didvyrių. Kita priežastis, anot Makijos, buvo tai, kad po pirmojo Persų įlankos karo irakiečių sąmonėje sprogo baimės burbulas, žmonės ėmė maištauti ir kalbėti apie baisias represijas. Remiantis šia versija, žymėjimas buvo būdas įbauginti ir disciplinuoti visuomenę.

Orwello "1984-ųjų" režimas siekė palaužti Winstoną Smithą, kad jis atrodytų ir elgtųsi kaip ir visa nuasmeninta žmonių masė. Anot Makijos, Sadamo tikslas buvo priešingas – pažymėtojo pažeminimas ir gėda turėjo likti visam gyvenimui, kad jis jau niekada nebeatrodytų kaip visi. Makija pabrėžia, kad posakis "prarasti veidą" Irake turi savitą reikšmę – tai reiškia, jog pažymėtajam ir visai jo šeimai atimama garbė ir orumas. Pažymėtieji prarasdavo garbę visam laikui ir nebeturėjo jokių galimybių reabilituotis.

Dabartiniams Sadamo nugalėtojams nerimą kelia tai, kad dauguma BAAS režimo nusikaltimų, įskaitant kurdų genocidą devintojo dešimtmečio gale ir cheminio ginklo naudojimą kare su Iranu, įvykdyti tuo metu, kai Irakas buvo Jungtinių Valstijų sąjungininkas. Amerikiečiai rėmė Bagdadą kare su Teheranu, teikė palydovines Irano armijos išsidėstymo nuotraukas, padėjo kurti biologinį ginklą, leido importuoti medžiagas, sukeliančias juodligę ir Vakarų Nilo karštligę. Pagrindinis Vašingtono ir Bagdado suartėjimo vykdytojas devintajame dešimtmetyje buvo Donaldas Rumsfeldas, specialusis prezidento Ronaldo Reagano pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose.

Makija primena amerikiečiams jų kaltę – taip pat ir tai, kad po pirmojo Persų įlankos karo Bushas vyresnysis nenuginklavo Sadamo, nors galėjo tai padaryti, ir paliko jam penkias divizijas, netrukus paskandinusias kraujyje kurdų ir šiitų sukilimus. Jis kaltina Vašingtoną toleravus kurdų skerdynes 1996 metais teritorijoje, kurią amerikiečiai buvo pažadėję ginti. Amerikiečių politika Irake, apsiribojusi žodžiais "sankcijos" ir "susilaikymas", baigėsi skerdynėmis, o irakiečiai, pabandę Vakarams padedant nuversti Bagdado režimą, sumokėjo aukščiausią kainą. Šimtai jų buvo išžudyti, tūkstančiai suimti arba išvyti iš šalies, o visa opozicijos infrastruktūra šiaurės Irake sunaikinta.

Makija cituoja "Washington Post" komentatorių Jonathaną Randallą, kuris teigia, jog amerikiečių atlaidumas po pirmojo karo buvo sąmoningas – Busho vyresniojo administracija sąmoningai nenorėjo susidurti su sudėtinga Irako visuomene ir atsisakė suteikti kokią nors reikšmingesnę pagalbą Irako opozicijai. Žmonijos istorijoje retai nutinka, kad didelė imperija sukauptų tokias pajėgas, panaudotų tiek dalinių ir ginkluotės, sąmoningai nesidomėdama priešo visuomenės prigimtimi ir jo kruvina istorija.

Dabar ši istorija – sunki našta ir tarptautinėms pajėgoms, ir patiems irakiečiams. Makijos knyga perša išvadą, jog išrauti diktatūros liekanas iš tokios socialiniu, etniniu ir religiniu atžvilgiu margos šalies kaip Irakas beveik neįmanoma. Labai abejotina, ar Sadamo aukos buvo demokratai, kaip kadaise galėjo atrodyti daugeliui mūsų, vakariečių. Pagaliau kaip apskritai kalbėti apie diktatūros, kurios bendrininkai tiek metų buvo tiek daug žmonių, liekanų išrovimą? Manau, kad niekas, taip pat ir Kananas Makija, neturi aiškaus atsakymo į šį klausimą.

Versta iš: "Gazeta wyborcza", 2003.VII.25

Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

 

Skaitytojų vertinimai


4394. varna2003-10-26 01:24
Na ir kas? Visa tai žinoma jau ne vieną dešimtmetį. Amerikonai "kuria" ar "draugiškai" padeda režimams (Čilė, Nikaragua, Afganistanas, tas pats Sadamas Irake ir dar, ir dar, ir dar...), o paskui juos "nuvertinėja". Tą patį ir komunistai darė. Na ir kas?

4405. Ūkininkas2003-10-26 11:51
Na ir nieko.

4462. dot :-( 2003-10-27 13:33
amerika amerika

4463. dot :-) 2003-10-27 13:44
prisizais jie vina diena. tiksliau prisizaide

4485. Realistas2003-10-28 08:57
Klaiku. Geras tekstas.

4487. Legionas2003-10-28 09:28
Gera. Klaikus tekstas.

4495. zaza2003-10-28 14:12
Labai jau neatėniškas šis tekstas, matyt, per klaidą pakliuvęs.

4496. dar zaza2003-10-28 14:15
atsiprašau, tekstas nelitmeniškas, o taip pat ir neatėniškas.

4510. lenkintojas2003-10-29 09:54
varnai: 90% teksto skirta ne amerikonams ir rusams lupti, bet parodyti, kaip sadamiszka maszina weike. Man atrodo, wisai idomu, kai turi su kuo lyginti. Wisa tai nebutinai yra seniai zsinoma, ypacz kai informacijos semiesi isz lietuwos flagmanu.

4518. lenkintojui nuo varnos2003-10-29 16:52
O kas "tepė" tą mašiną, kad ji taip ilgai važiavo? Apie tai kalbėjau.

4521. lenkintojas2003-10-30 09:44
O tepejai, sutinku, tie patys per amzsiu amzsius, szaunuoleliai. Skiriasi tik tepimo budai ir pateptuju gabumai bei ju paprocziai. Paskui lieka tik iki uzskimimo ginczytis, kuris isz pateptuju butu buwes blogiau.

8254. ydfrgrhgjkeshtl :-) 2004-05-10 09:34
jo/gerai visai mums patiko.okas ty.ko penktadienį nesirodei?

10294. fende2004-09-25 19:19
idomu. verta paskaityti kievienam. kas domisi iraku idomu paziureti ir filma "trys karaliai". visgi manau, kad sedamas huseinas sieke tobulybes, kaip ir tas pats stalinas, hitleris, neisigilindamas y asmenybe. varna, labaj jau lengvai kalbi "na ir kas" na ir labaj daug aks, jei ems gwyename sushiktoje cinishkoje visuomene ir tuo shudaj kaip tu tepaskao "na ir kas"

26030. V.B.2006-04-30 19:22
man tik gaila ten gyvenanciu zmoniu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:42 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba