Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
 Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

TEATRAS

VROCLAVO PAŠNEKESIAI

Vaidas Jauniškis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Dibuko" erdvės

Antrasis tarptautinis teatrų festivalis "Dialogas" jau gali būti įrašytas ne tik kaip vienas svarbiausių tarp teatro festivalių, kurie trunka Lenkijoje ištisus metus ir net vienas kitą kloja laike. Jis, o tiksliau jo vadovė Krystyna Meissner nusipelnė ir atskiro paminėjimo kaip neakivaizdi Lenkijos teatralų, kritikų ir režisierių mokytoja. Neseniai išleistoje knygoje "Tėvažudžiai", aptariančioje keleto dešimtmečių kaitas lenkų teatre, kritikas Piotras Gruszczyńskis pabrėžia jos veiklą Torūnės teatro festivalyje "Kontaktas" ir vėliau Vroclavo teatro bienalėje: būtent ji lenkų teatro krizės metais, prasidėjusiais apie 1989 m., paskatino teatrą ieškoti naujų įkvėpimo šaltinių, apsižvalgyti, kas yra už šalies sienų – Lietuvoje, Vokietijoje, Vidurio Europoje. Ir ne be jos atvežtų spektaklių bei surengtų diskusijų inspiracijų į teatro avansceną išėjo Krystianas Lupa, o su juo – ir jo mokiniai Grzegorzas Jarzyna, Krzysztofas Warlikowskis, atsirado naujų temų ir naujos vaidybos kryptis, kuri, Gruszczynskio manymu, ragino "užmušti tėvą (t.y. tradiciją) savyje". "Dialogas" tęsia buvusias "Kontakto" temas, ir šį festivalį reikia laikyti autoriniu, ir ne ataskaitiniu, kuris parodo tai, kas buvo sukurta geriausia.

Todėl spektakliai visiškai paklūsta Meissner suformuotoms dienos ar vakaro diskusijų temoms – "Būtinybė tikėti", "Netekus vilties", "Nevilties spalvos", "Tylos peizažai". Kad paskui finalo tiesiojoje atsakytume į retorišką "Iš kur ir į kur einame?".

Kas ateina iš praeities?

Ir juokais, ir ne galime atsakyti – iš praeities mus atlydi dibukai, ir nesvarbu, kokiai religijai priklausome ar esame ateistai, jie vis viena braunasi į mūsų gyvenimus, jei juose yra nors mažytė patalpa, sąžine vadinama. Krzysztofą Warlikowskį, statantį Szymono Anskio praeito amžiaus pradžioje parašytą pjesę "Dibukas", išgelbėjo lenkų žurnalistės Hannos Krall apsakymas iš rinkinio "Argumentai būti". Išties būtų pernelyg sudėtinga statyti melodramišką naivią pjesę apie draugų sutarties netesėjimą bei neįvykusias jų vaikų vestuves ir viską pabaigti makabriška egzorcizmo scena. O Krall apsakymas kalba apie šių dienų dibukus – klaidžiojančias dvasias per anksti išėjusių ir bandančių užvaldyti kitų protus, taip pamažu paverčiančių mylimuosius šizofrenikais su dviem sielomis. Susiskaidymas – visai modernus ženklas, todėl skirtingų pasakojimo epochų, sielos "dvivaldystės", tikėjimo susipynimų (kabala-chasidizmas), kasdienos ir šventumo erdvės skyla. Spektaklio scena paskirstyta į erdves: vienas trečdalis paliktas XX a. pradžios chasidų pasisėdėjimams prie stalų, o du trečdaliai – naujų amžių erdvė ir vieta, kurioje gali dibukus po sveiką kūną su treniruokliu varinėti ar pas masažuotoją eiti amerikietis Adomas S., bet gali skleistis ir kompiuterinis sunaikintų Lenkijos sinagogų freskų, vaizduojančių rojų, grožis (kiek panašus į Henri Rousseau paveikslus), ir skambėti "Giesmių giesmė". Tačiau pirmiausia visiškai paprastai "už erdvės" avanscenoje susėdę žmonės pasakoja juokingus ir kraupius atsitikimus–pamokymus, bandydami atverti kabalos prasmes ir nurodydami, iš kur ateina ši diena. Bet tolygiai augusį Anskio tradicijos medį "perlaužia" dabartis. Adamas S., amerikietis, ima mokytis lenkiškai, tikėdamasis išpirkti savo brolio, karo metais žuvusio Lenkijoje, auką – lyg pats dėl to būtų kaltas. Tradiciją pertraukia ir Niujorko žydas Samuelis, nusprendęs, kad mokytis kabalos 15 metų bus per daug, todėl pasirenka budizmą ir didelio pasiruošimo nereikalaujančias meditacijas.

Iš skirtingų laikų ir temų variacijų sunarstytame spektaklyje Warlikowskis scenoje turi išspręsti vieną klausimą – dibuko pasirodymą ir jo varymą (egzorcistą rabį Ezrielį vaidina tikra įspūdinga žydė Orna Porat): išspręsti tai – tas pats, kaip išspręsti Hamleto šmėklos pasirodymą. Ir režisierius sumaniai apverčia viską aukštyn kojom: mums jau pati žydų buitis yra paslaptinga, todėl ir kasdieniškose chasidų scenose skamba mistiška muzika, tvyro prieblanda, nuostabiai sklaidosi pirties (tarsi Romos imperijoje) dūmai. O nematomas dibukas į sceną atneša saulės šviesą ir už lango sklindantį gatvės triukšmą. Būtis yra paprasta ir yra čia pat.

iliustracija
Maja Ostaszewska ir Mariuszas Benoitas spektaklyje "Klaros santykiai"

Ir nors kai kuriose scenose jauti, lyg būtų sekama Grzegorzo Jarzynos nuotaikų kūrimo principais (ypač artima būtų pamišimo pilna "Tropikų karštinė"), Warlikowskis, nors ir būdamas šios srities saljeris, renkasi tikslius akcentus, gerą vaidybą ir pirmiausia protingus sprendimus. Jam intelektas netrukdo sukurti anaiptol nesausą spektaklį. Scenos kabala – ne budistinė nirvana.

Nepastovumo būsenos

Mindžikavimas, rankų kilnojimas, taisant plaukus, ir šiaip, beje, pabira kiek nerišli kalba – tokia Majos Ostaszewskos Klara pirmojoje scenoje. Vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę "Klaros santykiai" Krystianas Lupa stato pirmiausia aktoriams ir tarsi laboratorijoje pro mikroskopą stebi mažiausius jų ląstelių pakitimus. Klaros aplinkoje nesaugūs visi, jie trypčioja iš nepastovumo, netvirtumo, nesantarvės su savimi pačiais, suka ratus ne aplink tuos, su kuriais gyvena. O ir paskui – vien dėl to, kad jie pasiekia idealus. Klaros nervingas draugas Tomas (puikus Mariuszo Benoito vaidmuo) meldėsi šv. Judui, o kai išsiaiškino, kad šis – anaiptol ne Kristaus išdavikas, jam bažnyčia prarado grožį, nes ji, juoda vadinanti juoda, o balta – balta, likusi be jokios erezijos, tapo buka, lėkšta. Todėl Judo išdavikišką vaidmenį pasiima pats. Jo draugė sena prostitutė Elžbieta užsitarnavo pensiją, bet "30 metų nieko neveikimo pavadinti laime gali tik dirbantys žmonės". Ir pati Klara visąlaik žinojo, kad gyventi reikia su kauke, kad jausmai – tai kažkas nepasiekiama kaip Dievas, todėl net nenorėjo jų siekti. O kaip gyventi toliau, kai jie užplūdo? Ypač – toje epochoje, kur griūva mitai ir ritualai. Susirasti jai darbą nėra didelė problema, tai – tik socialinio statuso klausimas. Daug svarbiau tapti bent kiek reikalingai, kad gyvenimas nebūtų visiškai netikęs. Ir nors medicinos laboratorijos nepriima jos tyrimams, nes dar visai sveika, finale ji tiesiog plaukia per sceną iki finišo – tos pačios laboratorijos, nes nėščia, sugniuždyta, ir serga visos jos kūno bei nervų ląstelės.

Klaros dėka visi artimieji išsilaisvina iš rutinos, tačiau ar tampa laimingesni? Jie tik nusimeta kaukes: namų šeimininkės (pajuto meilę moteriai), visko bijančio darbininko (pagaliau apgavo banką), tvarkingo savimi pasitikinčio snobo gydytojo (banalus erotomanas). Pamažu savo kaukę nusiima ir pats Lupa. Jo laboratorijoje suteikiamas retas malonumas tyrinėti mažiausius pakitimus, mimikas, stulbinantį Klaros vaidmens augimą ir jo krūvį, – tačiau šis iš pirmo žvilgsnio realybės nešou kartais pereina ir į susimirksėjimą su žiūrovais. Dvi lesbietės lyg ir norėtų mylėtis, bet staiga viena kitai akimis parodo – ei, juk čia sėdi žiūrovai. Ir nueina už kulisų. O dramatiškoje scenoje stovint pusnuogiam Tomui staiga suskamba "Feelings", sukeldama visų juoką. Ir sakydama paskutinį Klaros monologą Ostaszewska vėl imasi nepagrįstų, lyg ne koordinuotų gestų rankomis, tik jie švelniai švelniai ima slysti modernaus šokio paviršiumi. Po matytos prieš kelerius metus Paweło Miśkiewicziaus šios pjesės inscenizacijos su daug video, reklamos ir neonų Lupa pagaliau atskleidė ir pjesės reikšmes, ir sugrąžino į sceną aktorių.

Dar 1998 m. bulgarų "Sofia" teatro pastatytose Čechovo "Trijose seseryse" Stoyanas Kambarevas taip pat liepė visiems nestovėti vietoje. Ir veiksmo erdvėje, geležinkelio stoties laukiamajame, be paliovos kaukši batai, veikėjai vaikšto tarp turėklų, nenustygsta vietoje, tačiau be isterijos. Kažkuris pareiškia, kad svetainės laikrodis vėluoja septynias minutes, todėl visiems žutbūt reikia pasivyti laiką, prastumti jį, pasitelkiant judesį, neva tikslingą veiksmą. Skubiai, sekundei sustoję, visi kolektyviai nusifotografuoja ("reporteriai" Fedotikas ir Rode vėliau pažers ir krūvą nuotraukų iš sudegusio miestelio) ir vėl bėga. Pagaliau teatro scenoje paaiškinamas Veršinino ir Tuzenbacho "pafilosofuokime": pagal Mašos signalą vienas ima kuo skubiau kurti savo ateities viziją, o šio laikui pasibaigus estafetę perima kitas. Teatro sportas. Kambarevas nekuria specialios atmosferos, jo scenoje – jokių prietemų, jokios muzikos, tik kaukši batai.

iliustracija
"Trys seserys": Andrejus – Nikolajus Kostadinovas ir trys seserys ant suolelio

Ir nors vaidybos meistriškumas nestulbina, viskas režisieriaus valia turi būti tikslu: Maša silpnoka, bet ji todėl ir niekur nebėga. O Tuzenbachas – joks, bet juk jis ir yra tik priežastis išvykti, Irina aiškiai tai sako. "Vienu baronu daugiau, vienu mažiau..." – ir režisieriaus frazė. Tik bene pirmąkart šios klasikos interpretacijoje pamačiau seseris, kurios – keista, bet yra giminės. Be jokių apsikabinimų, be sentimentų, bet tarsi jauti viena kitos palaikymą. Didžiausias ramstis vienai – kai kitos ateina ir atsisėda šalia. O paskui visos drauge simultaniškai paskubom išberia savo finalinius monologus. Laiko vėl liko mažiau.

Deja, spektaklis liko neužbaigtas. Po režisieriaus mirties IV veiksmą jau kūrė aktoriai, ir į sceną įsiveržė daug kur matyta "čechovščina" su tamsiomis parkų alėjomis, sentimentaloka muzika, lėtesniu tempu. Įspūdis, kad nuoseklus dramaturgijos aiškinimas, puiki šiuolaikiška traktuotė ir jos perteikimas praėjo aktoriams pro šalį. Jie patys panorėjo virsti herojais, užuot palikę pagrindinį – laiką su jo diktatūra.

Praeinantis laikas

Kad laikas praėjo, suvokia Prosperas ir Shakespeare‘o "Audroje", o dar labiau – jos komentare, Wystano Hugh Audeno poemoje "Jūra ir veidrodis". Čia leidžiama išsisakyti visiems herojams, bet daugiausia – Prosperui ir Kalibanui. Arielis, jau paleistas į laisvę, savanoriškai klauso šeimininko (Jerzis Trela) išpažinties: tarsi visą gyvenimą gėręs, jis prablaivėjo, lyg sapnavo tai, kas buvo realybėje. Bet prisipažįsta, kad jis pats, būdamas magas, suplanavo ne tik audrą, bet ir ankstesnę išdavystę. Per sceną pereina įspūdingų formų banaloka Miranda, pasigirsta jūreivių dainelės lyg iš kabareto ar operetės, o Kalibanas (Jerzis Radziwiłowiczius!) ilgą laiką sako monologą, parodijuodamas lenkams žinomus jų politikos ir visuomenės veikėjus.

Scena užgriozdinta daiktais lyg iš visų amžių sąvartyno, ir tai turi prasminio grožio prigesusioms Prospero akims: šalia didžiulių suvyniotų burių iškelta banglentė stovi lyg kolona, lyg skelbimų stulpas. Tačiau pamažu viskas ima vargti, sudėtingos eilės sunkiai ausimi pagaunamos. O labiausiai vargsta režisierius Jerzis Grzegorzewskis, šiam savo atsisveikinimui su Varšuvos nacionalinio teatro šeimininko kėde prikaišiojęs visur autocitatų. Ir aktoriai, – net Beatos Fudalej Arielis, – lieka be sparnų ir įkvėpimo. Mago laikas baigėsi.

Bet galbūt Grzegorzewskis tai suvokia, antraip kam būtų ėmęsis šios poemos? Vargu ar suvokia savo išsisėmimą Jonas Fosse, kurio pjesę "Sapnas apie rudenį" stato Lukas Percevalis Miuncheno "Kammerspiele" teatre. Nors dramaturgui cinizmas tikrai nesvetimas: varijuodamas tomis pačiomis vedusio vyro, sutikusio prieš tai (ar paraleliai su žmona) mylėtą moterį, temomis, jis jas vartalioja puikiai, bet – vėl viskas ant to paties kurpalio, ir lygiai taip pat herojų praeitimi bandoma taisyti jų dabartis. Ir iš pjesės į pjesę – jokių atradimų ar naujesnių akcentų. Tik "Žiemai" pasisekė, kad ją Norvegijoje režisavo Oskaras Koršunovas, iš pauzių ir pasikartojimų išspaudęs galybę niuansų ir nuotaikų kaitų. Percevalis aktoriams priklijuoja mikrofonus, kad girdėtųsi mažiausia jausminė gaida, ir liepia kartais pavaikščioti. Ir kelintąkart regėdamas banalų porų aiškinimąsi – šįkart prie balto minimalistinio kreivo statinio, turinčio įžeminti scenoje Pizą, – suvoki, kad Fosse jau tapo trečiu po "Statoilo" ir Ibseno norvegų eksportu ir pats su malonumu atlieka šią užduotį. Modelis sukurtas, prekės ženklas taip pat, politinė norvegų literatūros propagandos mašina veikia, galima važiuoti toliau. Profesionaliai, be išgyvenimų, be kančių jis kepa pjeses ir galbūt kai kam suteikia paguodos. O tai jau neblogai, tik poeziją reikia skirti nuo neprastai įvaldytos serijinės gamybos. Minimalistai bent kontekstus keitė.

B.d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:41 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba