Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
 Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

PDR PRANEŠIMAI

VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE

Genovaitė Dručkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Michelis de Maulne`as Druskonyje
Vlado Braziūno nuotrauka

Daug vandens devintą šimtmetį skaičiuojančioje prancūzų poezijoje. Daug jo nutekėjo, bet vis nesiliauja plūdęs įvairiausiais pavidalais, formomis, konfigūracijomis. Gastonas Bachelard’as mus įpratino ieškoti keturių materijos elementų ir poetinės vaizduotės ryšio. Vandens stichija dėl savo išskirtinio paslankumo, tekamumo, gebėjimo keistis čia ir dabar, kiekvieną akimirką, atrodo esanti itin palanki vaizduotės paveikslų kūrimui. Vanduo lengvai jungiasi su ugnimi, žeme ir oru. Atsiradę nauji dariniai dar labiau išplečia vaizduotės ribas ir poetinių vandens figūrų įvairovę bei sudėtingumą.

Nuo pat XI a. paskutiniojo ketvirčio, kai iškilo pirmasis trubadūras Guillaume’as IX, vanduo prancūzų poetinėje vaizduotėje visam laikui įsitvirtino (jei tik šis kietumą, solidumą reiškiantis veiksmažodis neprieštarauja pačiai vandens substancijai). Upelis ar šaltinėlis yra būtinas pavasarinio peizažo elementas, meilės jausmo preliudija. Jei visokį skystį laikysime vandens analogu, redukuota stichija, tai trubadūro dėl damos šaltumo liejamas ašaras, krauju plūstančią širdį galėsi traktuoti kaip meilės be atsako simbolį. Ir viduramžių, ir vėlesnėje Renesanso poezijoje vanduo yra palyginimų bei metaforų, retkarčiais – alegorijų medžiaginis pagrindas. Baltas moters kūnas lyginamas su sniegu. Sniegas, šis sustingęs vanduo, savo priešingybe virtusi taki materija, yra gana priešiškas: moters kūnas šaldo ir kartu degina, degina šaldydamas; Rutebeufo atdainuotą vargšą valkatėlę žiemą kandžioja "baltos musės", t.y. snaigės; sniegas, lietus, drėgnas rūkas nepalankus Villono testamentų žmogui.

O kaipgi svajonės? Gastonas Bachelard’as įtikinamai pagrindžia, kad vanduo dėl savo substancinių savybių labiau nei kiti elementai nuteikia svajoti. Buvimas šalia vandens, jo vaizdiniai poeto sąmonėje ir pasąmonėje, - tai svajonių prielaida ir išraiška. Tinka paklausti: kada vandeniu, per vandenį pradėjo svajoti prancūzų poetai? Nejau tik romantizmo laikais, kaip teigia Gastono Bachelard’o pirmtakas ir mokytojas Albert’as Beguinas studijoje "Romantinė siela ir svajonė"? Kitaip tariant, kada vanduo iš išorinės virsta vidine substancija, kada daugiausia mimezės būdu sukurtus poetinius įvaizdžius ima keisti individualios poetinės vandens figūros? Atrodo, kad nedrąsūs svajonių daigai prasikala dar viduramžių pabaigoje Villono amžininko Karolio Orleaniečio lyrikoje. Poetas tremtinys kreipia žvilgsnį gimtosios šalies pusėn, kurią nuo jo pasiilgusios sielos skiria vandens užtvara: didelis vanduo, vandenyno dalis Lamanšas, rūkas ir ašaros. Vandens figūra čia esmingai papildo melancholijos alegoriją (galima prisiminti, kad etimologiškai žodis "melancholija" reiškia tulžį, juodą skystį).

Manytume, jog baroko poezija yra ta "vieta", kur vanduo užima jam prideramą poziciją, ir šiandien ji atrodo savaime suprantama: vanduo, kaip filosofinė kategorija, ir vanduo, kaip svajonių šaltinis. Visi prancūzų poetai, ir ne tik jie, varijuoja pagrindinę baroko epochos idėją apie amžiną pasaulio nepastovumą, nesibaigiančią kaitą, idėją, Hėrakleito suformuluotą dar antikos laikais. Visa teka, juda ir keičiasi, materijos jungiasi ir skiriasi, nauji dariniai įsilieja į kitus… Vanduo idealiai tinka šios idėjos poetinei išraiškai. Pasaulis gretinamas su vėju ir banga, o žmogaus kūnas teka, sruvena…Vandens ir ugnies išjudintas peizažas sukasi, lekia, skrieja, nes abi šios stichijos veikia kartu, čia ugnis – impulsas, kibirkštis, o ne griaunanti jėga. Jei ne ugnies palytėjimas, sniegas liktų tik balta plokštuma. Saulės šviesoje (o tai – dar viena ugnies projekcija) šokantys vanduo ir snaigės aprašomi papuošalų, tauriųjų metalų ir brangakmenių leksika; taip kuriamas nuolatinės iliuzijos, totalaus reginio pasaulis. Purslas, tas vandens ir oro junginys, ir iš saulės bei lietaus nuausta vaivorykštė – baroko poetų originalūs įvaizdžiai. Brėžiamos purslo, vandens lašo, snaigės paralelės; purslas ir net muilo burbulas išreiškia pasaulio begalybę ir tobulumą jo amžinoje kaitoje.

Į gausybę natūralaus ir dirbtinio vandens telkinių žvelgiantis baroko poetas pasijunta apimtas svajonės dvasios. Jo svajonė – tyli meditacija atsitolinus nuo daugiabalsio pasaulio triukšmo, susikaupimas vienumoje, kuri jokiu būdu nėra vienišumas, įsiklausymas į save. Nurimusi, savotiškai sustingusi poeto figūra – priešais nepaliaujamai srūvantį vandenį, jo besimaišančias formas. Ekstazės pradžia, anot Jeano Rousset. Pridursime: tik pradžia, bet dar ne pati ekstazė, ryškiausiai išsiskleidusi romantizmo poezijoje.

Svajonė turi tas pačias numatymo ir regėjimo galias kaip ir ekstazė, - teigia Albert’as Béguinas. Kūniškos ir kartu dvasinės prigimties kūrybos jėga suartina poeziją ir svajonę. Šioji leidžia panirti į žmogaus gelmes, atverti esmingiausias analogijas, slapčiausius atitikmenis. Svajonė yra visokios tikrovės centras, o vaizduotė, kurioje susitinka poeto kūniškumas ir dvasiškumas, yra pagrindinis jų bendradarbiavimo požymis. Svajonės galia atkuria pradinį vidujai susiskaidžiusio poeto vientisumą. Poetas romantikas yra tikrasis modernios estetikos pradininkas, nes jis, suvokęs, jog nėra vienintelis savo kūrybos autorius, jog poezija pirmiausia yra iš gelmių kylanti giesmė, aiškiai ir sąmoningai provokuoja paslaptingą balsų kilimą aukštyn, į paviršių. Vandenį svajojančiam poetui nusitiesia keliai, nuvedantys į nežinomas, nepažintas sielos sritis.

Romantizmo ir jo postūmio išjudintos tolesnės kūrybos raida, pasižyminti ryškiomis poetinėmis individualybėmis, verčia rinktis būdingiausius vandens svajotojus.

Antai Nervalis, kurio magiškoje poetinėje geografijoje vanduo užima svarbiausią vietą – kaip tekantis labirintas, drungnas vanduo, dumblas. Pats savaime nervališkasis vanduo nėra nei geras, nei pragaištingas. Su kitomis materijomis susijungęs vanduo įkūnija gėrį, jungčiai besipriešinantis – blogį. Ugnį gesinantys tvano vanduo ir purvo marios simbolizuoja kosminę nelaimę, istorijos pertrūkį. Ir priešingai – žemės, vandens, ugnies junginys yra toji medžiaga, iš kurios buvo sukurtas žmogus: šitaip Nervalis atnaujina senąjį biblinį mitą.

Kalbėdamas apie vandens figūras Baudelaire’o poezijoje, Jeanas Pierre’as Richard’as pirmiausia nurodo jūros įvaizdį. Jūra poetui asocijuojasi su begalybe, gelme; į šią nežinomybę kviečiama kelionėn, kurios pabaigoje laukia kažkas nauja.

Jūros įvaizdžiui oponuoja rūkas, ašaros, kraujas, seilės. Rūko figūra ambivalentiška, jis – ir nuovargio simptomas, ir dvasios kilimą skatinanti vandeninga materija. Ašaros įgyja moralinę vertę kaip žmogaus ryšio su žmogumi laidavimas, jausmo patvirtinimas. Seilės yra seksualumo apraiška: mylimosios burnos vanduo geriamas lyg Bohemijos vynas.

Į poetinių vandens figūrų apžvalgą įtraukiame ir Rimbaud. Jo vandens apraiškoms taip pat būdinga įvairovė. Rimbaud rojus – latentinis, žemę drėkinantis, gamtai gyvybę teikiantis pradas, kur vandens lašui, tam mikrokosmui, atitenka ypatinga vieta. Iš žemės vidurių ištryškęs tvanas – apvalantis elementas. Šis, Richard’o žodžiais tariant, "aukštyn kylantis lietus" patvirtina visos Rimbaud poezijos vertikalią kryptį.

Ašaros, kraujas, pienas, prakaitas – intymūs skysčiai, reiškiantys kūnui tą patį, ką lašas – žemei.

Bachelard’as konstatuoja, kad, studijuojant kiekvieną poetinį įvaizdį, šiuo atveju – kiekvieną poetinę vandens figūrą, būtina išanalizuoti to vaizdinio judrumą, produktyvumą, visą jo gyvenimą. Šitaip studijuojamas įvaizdis tampa atidaus skaitymo prielaida, o skaitytojas pasidaro autoriaus bendradarbis. Skaitytoją bendraautorystei turėtų paskatinti ne tiek smalsumas, kiek noras priartėti prie paslapties, kuri mums leidžia peržengti savo pačių ribas, nubrėžtas šitame laike ir šitoje erdvėje.

 

Skaitytojų vertinimai


4395. varna2003-10-26 01:31
Puiku, perėjome prie prancūzų vandens. Dar liko kokios 250 tautos? Paskui apie ugnį pakalbėsim, paskui - apie orą ir t.t. ir pan. Kiek darbo "kritikams". Kiek honorarų. Kiek veltui iškirstų miškų popieriaus gamybai. Paskui jau, pabaigoje, galėsim ir apie "dykumas" paskaityti...

4397. M&M2003-10-26 03:05
Nuotrauką vadinasi "Priplaukę".

4398. Realistas2003-10-26 08:11
Varna, apie ugnį jau kalbėta pernai, o čia jeigu pastebi ne kokie šiaip straipsneliai apie vandenį, bet pranešimai, skaityti Druskininkų poetinio rudens konferencijoje, kurios tema buvo "Poezija ir stichijos: vanduo". Poezija susijusi su vandeniu ir kitomis stichijomis tiek pat, kiek ir su mirtimi, gimimu, tuštuma, amžinybe, todėl konferencijos tema visai normali ir nėra ko labai ją ironizuot. Poezija ir šiaip kūryba jau senokai išsilaisvino ir būtinybė ką nors ko nors mokyti, didaktiškai grasinti pirštu ir panašiai. Na, o dėl popieriaus - manau, kad dauguma čia komentuojančių popierinį laikraščio variantą yra vartę taip seniai, kad užmiršo ir kaip jis atrodo.

4399. Realistas2003-10-26 08:13
..."ir būtinybė", turėtų būti "...iš būtinybės". Atsiprašau už neatidumą.

4406. Ūkininkas2003-10-26 11:53
Ta valtis su Micheliu de Maulne`u buvo kiaura, todėl plaukiojo labai trumpai. Kvailiausia, kai tik 20 proc. žiūrėtojų mokėjo prancūzų kalbą. Iš jų 10 proc. mokėjo, bet nelabai girdėjo, kiti 10 proc. mokėjo, bet nelabai klausėsi.

4423. realistui nuo varnos2003-10-26 15:31
Nė žodžio napasakiau prieš POEZIJA, kalbėjau tik apie pranešimus, kurių aš nelabai mėgstu, nes jie rašomi "pagal užsakymą" - priešingai poezijai. O ironizavau dėl to, kad yra plati dirva pranešimams - lietuvių ir prancūzų vanduo jau "nutekėjo", tad teliko vokiečių, anglų, hutentotų, tailandiečių ir Ugnies Žemės salos indėnų vandenys. Ar pastarųjų poezijoje dėl gyvenamosios vietos specifikos kalbama tik apie ugnį? (tai matyt pražiopsojau pernai metų konferencijoje). O dėl popieriaus sakote jau užmiršo? Tai nieks neparašys "Druskininkų šilelio", kai atėjus laikai iškirs ir jį? Trumpa nūnai poetų atmintis. :)

4429. zaza2003-10-26 16:06
Ui, kaip lėkšta ir neindomu, kaip blogų studentų kursiniai darbai...

7834. pinkis ir makaule :-( 2004-04-22 20:32
kap nuobodu...neturit apie ka rasyt.. sis straipsnis nepatrauklus tuo,kad nepritraukia skaitytoju savo idomumu

38464. vika :-( 2007-05-29 19:21
pati destytoja regis puiki, bet straipsnelis gana menkas

57496. anti-filologe :-( 2010-03-03 16:28
Kas sake kad destytoja puiki? Ar ji jums deste, kad taip sakote??? :-D

73239. France :-( 2011-11-04 13:16
Idomu kiek uz toki straipsniapalaiki gerbiama destytoja pasirasytu sau?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:39 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba