Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
 Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

VERTIMAI

AKMENŲ DUONA

Knygos ištrauka

Jim Crace

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Jimas Crace’as (g. 1946) pradėjo rašyti 1974 metais. Jo pirmoji knyga "Continent" ("Žemynas") 1986–aisiais buvo apdovanota net trimis literatūriniais prizais: "Whitbread First Novel Prize", "Guardian First Book Prize" ir "David Highman Prize". Pateikiame skaitytojams knygos "Akmenų duona" (1988), kuri buvo apdovanota "GAP International Prize for Fiction", ištrauką.

Visose istorijose, kurias man pasakojo tėvas, buvo vienas tikras dalykas. Ta moteris, troboje, jos dukra, šuo – visi jie iš tikrųjų gyveno. Nebuvo apsakymų personažai, sukurti vaizduotės. Pasakojimas apie juos skambėjo per daug niūriai…

– Jei savo pasakojimui norėčiau kitos moters, neišgalvočiau jos panašios į šią, paaiškino jis.

Neprasitarė apie ją nė vienam kaime. Tėvas išstūmė ją iš atminties. Tačiau nebegalėjo ištrinti jos bruožų iš vaizduotės. Kaip šmėkla ji pasirodydavo kiekvienoje tėvo istorijoje. Ir kaskart, kai jo žvilgsnis išklysdavo iš kaimo – jūros link, apaugusios viržiais dykynės pusėn, – matydavo ten jos pilkas akis, jos kūną žolėje, raitelio rankas, apkabinusias ją per liemenį.

Dabar čia jo niekas nelaikė. Kaime visi tikėjosi, jog tėvas ir toliau ne kartą dings – patrauks į pasaulį. Tenai, kur, kaip jiems atrodė, tėvas randa savo pasakojimus. Kaimo gyventojai vaizdavosi jį esant medžiotoją, susekantį tuos pasakojimus. Ir žinojo, kad jis greitai sugrįš. Dalis jų, ypač senesnieji, kurie nepritariamai žiūrėjo į jo lengvabūdiškumą ir kurie, kaip meistras Lapas, buvo tėvo liežuvio aukos, jautė palengvėjimą, matydami jį išeinant. Jis buvo tvarkos, ramybės trikdytojas. Jo gabumų neišmainysi turgaus aikštėje. Jam nelikdavo laiko akmenims. Ir jo prisibijojo kai kurie vaikai. Jiems nepatiko jo ranka – tie rambai ir įtrūkimai. Vaikai netikėjo tėvo pasakojimais, kurie – kaip svaidyklių akmenys – buvo aštrūs iš visų pusių.

Taigi, atėjus pavasariui, vieną naktį tėvas įsliūkino į savo dėdės kiemą ir prisirinko dovanų, kurios galėjo patikti tai moteriai ir jos dukrai. Medinį jaunesniojo šunėno vilkelį. Ožkos odos paklotą. Traputį riešutų, gerą titnaginį peilį. Kelias žvakes iš moliuskų geldelių. Puodą. Suvyniojo viską į odą, perjuosė virve ir prisirišo naštą ant nugaros. Buvo graži naktis, kokios ateina pavasarį. Oras – šiltesnis nei žemė, ir kai tėvas žingsniavo įprasta trasa tarp stambialapių šakių, taku, vedančiu iš kaimo jūros link, sulig kiekvienu žingsniu iš po kojų pakildavo šalčiuko debesėlis, kuris, susilietęs su oru, pavirsdavo migla. Menkoje mėnulio ir žvaigždžių šviesoje rodėsi, kad jo pėdos švysčioja kaip pora jonvabalių, šokinėjančių aukštyn žemyn virš drėgnos žemės.

Jūra pasirodė nusekusi. Kaip tik buvo pavasarinio atoslūgio metas, ir ta paprastai apsemta kranto dalis kvėpė į save orą ir, regis, lydėsi mėnulio šviesoje. Tėvas pasirinko šią trasą. Pasinaudojo atoslūgiu. Naktį ja keliauti buvo kur kas lengviau negu stačių pakrantės uolų kraštu, vilkų ir ožkų taku, kuriuo tėvas išklysdavo iš kaimo praėjusią vasarą. Žingsniavo ir keikėsi, nes eiti buvo sunku, kadangi basos kojos slidinėjo vandens nuzulintais paplokštainiais, kabinosi už jūržolių. Dar bjauresnis buvo smėlis – suzmekdavo po kojomis tarytum tik iškritęs sniegas. Dar viena bėda – turint tik vieną ranką, sunku išlaikyti pusiausvyrą. Parkrito, ir įdubos, kurias paliko ranka, keliai bei pėdos, mirkčiojo prieš mėnulį, prisipildydamos burbuliuojančio jūros vandens. Pėdos jau nepanėšėjo į jonvabalius, – tie liko ant stambialapių šakių tako. Dabar jo kelią žymėjo abejingos sidabro sferos, kurios iškart seklėjo, tarytum susigūždamos, darėsi plokščios, žemyn į jas, į pėdaformes įdubas, slinko drėgno smėlio kraštai.

Gana greitai jis priėjo gargžduotą kranto keterą, atoslūgio metu sausą ir kietą. Dabar jis galėjo žengti greitai, nors kojos mindė moliuskus ir jų kiaukutus, sulaužytus gyvulių kaulus, krabų žnyples ir tuščius jūros sraigių namelius – iš jų visų ir buvo suformuota ketera. Retkarčiais pajausdavo sujudant kažką po kojom, – taip pakerta kojas tamsoje, – gal ten ieško maisto kokie smėlio žiogai, medžio utėlės iš jūros, krabai – kas visus juos supaisys? Taip žnybteli – net padas suvirpa. Iš pradžių jis nejautė šalčio. Įtempimas ir nešulys ant nugaros išlaikė dėdės namų šilumą ir naktį. Tačiau netrukus prakaitas ant jo kaktos ir pečių atvėso – dėl ledinio vėjo, kurį mieganti žemė siurbė iš jūros ir telkė savyje. Greitai tėvo oda atšalo ir sudrėko lyg varlės. Jautė – tuoj sušals. Jau pradėjo bijoti. Bangavo jūra, šnarėjo naktis, ir kažkoks nepažįstamas balsas šnabždėjo: "Nebus tau ramybės – nebus, nebus". Nieko nuostabaus, kad vėjas nuskriejo persigandęs ir susirado prieglobstį krante. Bežadėje sausumoje – nei paukščių, nei žmonių šūksnių, net avys nebliovė – nė ženklo, kad mano tėvą, žengiantį pajūriu, čia priims svetingai, kad jam bus saugu.

Būdami jo vietoje, apsisuktume ir grįžtume namo. Per daug šalta tokioms iškyloms. Labai drėgna. Baisiai tamsu. Per daug klastinga apylinkė, ir pilna vilkų. Negailestingai pučia vėjas, orą čaižo šiurpus šnabždesys. Ir taip tuščia. Man vėl surastume taką tarp stambialapių šakių, įsėlintume atgal į kaimą, padėtume į vietą riešutus, tą peilį, grūdus ir žvakes – viską, ką pavogėm, – ir atsigultume prie ugnies, šalia pusbrolių ir pusseserių. Bet mano tėvas – tai ne mes. Mes neįstengėm taip prisiversti, tuščiai didžiuotis, taip nusiteikti. Taip užsidegti. Jis nepasuko atgal. Nepabėgo. Ėjo krantu, lyg namai matytųsi priekyje – nebūtų likę toli už nugaros. Švilpavo. Niūniavo. Jis dainavo. Jo balsą plėšė vėjas, blaškė šalin. Jeigu tą naktį mes būtume matę jį ant kranto (jis kalbėjo), jei būtume sekę, kaip žirgčioja pačia ketera, patikėtume jo žodžiais, jog labiau nei baimę bent kartą jautė džiugesį.

Žinoma, jo triumfas negalėjo ilgai trukti. Kraštovaizdis ir potvynis, atrodo, susimokė, kad išvarytų jį iš paplūdimio. Toje vietoje, kur slėnis jungėsi su krantu, tėvas pasuko į taką per uolas. Ir tuoj pat jam kelią užkirto sraunus upelis. Jis vingiavo (prisimenate jį?) tarp uolų ir didelių akmenų. Kai paskutinį kartą ėjo tuo keliu – šalia ribos, kur smilčių vietą užėmė išmesti ant kranto jūros dumbliai, kur vietoj vyturių skraidė žuvėdros, kur žemė užleido vietą smėliui, – sraunaus upelio vanduo buvo šiltas ir negilus. Perbrido jį tik sušlapęs kulkšnis. Tačiau dabar, baigiantis žiemos liūtims, upelis veržėsi į jūrą gilus ir smarkus. Tokioje tamsoje tėvas negalėjo paėjėti kranto lanku sausumos pusėn, kad surastų brastą. Be to, mano tėvas nė neketino pakeisti kelio ir taip sugaišti nežinia kiek laiko. Išsirengė ir sukišo savo drabužius į ožkos odos ryšulį. Laikydamas sveikąja ranka jį aukštai virš galvos, įbrido į vandenį. Jis nepargriuvo. Ir neišmėtė ryšulio. Nežengė nė vieno klaidingo žingsnio srovėje ir neišlipo – po kelių minučių, susitrenkęs ir nusėtas mėlynėmis kaip benamis bastūnas – į krantą. Neaiškiai matė prieš save sausą žemę. Įsmeigė į ją akis ir, plačiai išžergęs kojas, perbrido.

Staiga pradėjo taip stipriai kalenti dantimis – lyg darbuotųsi visa grupė akmenų skaldytojų. Nuo šalčio oda pašiurpo kaip žąsies. Ranka sustingo. Apsirengė, tačiau pajuto, kaip visa drėgmė iš upelio įsigėrė į drabužius. Tėvą kiaurai perpūtė vėjas – žaisdamas jo šonkauliais. Jis tapo neapdrėbta jokiu glaistu pinučių siena. Išėmė iš ryšulio moteriai skirtas dovanas ir išdėliojo jas ant kranto. Apsisupo ožkena ir atsisėdo tarp tų dovanų: susilenkęs – toks didelis akmuo – padėjęs galvą ant kelių, viena ranka apkabinęs blauzdas. Tas akmuo visas drebėjo.Tėvas pavirto į sankų akmenį, drebantį nuo menkiausio prisilietimo. Iš po ožkenos sklido garsai – šalti kaip ledas, gyvuliški kaip dabitos atodūsiai; dar – ritmiškai krūpčiojantys įkvėpimai kaip besimylinčių žmonių; arba tokie, kai susigūžęs žmogus kažko labai bijo; ar tokie, kai šalta. Jo bigė, nemėgstanti šalčio, visai sustiro. Tėvas suvokė, jog turi susikurti laužą.

Tokioje tamsoje negalėjo prigraibyti smulkių prakurų ar sausų samanų. Taigi paėmė tą titnaginį peilį, kurį pavogė, – aštrų ir puikų vyriausiojo pusbrolio gaminį, – ir pabandė nupjauti kokį kuokštą savo plaukų. (Pasakodamas mums tą vietą, tėvas pateikdavo ją komiškai – rodė pantomimą su pakelta prie galvos bige, kuri dabar buvo sena, sausa ir plika.) Tačiau tą naktį jo plaukai buvo ilgi, susivėlę ir tik truputį drėgnoki. Tai vėjas juos išdžiovino. Iš pradžių jis bandė bige pajausti sruogą ant pakaušio, prispausti ją ir nupjauti prie pat šaknų. Bet neišlaikė, – bigei trūko jėgos, – staiga plaukai išsisuko. (Vėl pantomima; o mes negarsiai ir atsargiai nusijuokėm.) Paskui sveikąja ranka norėjo nupjauti tankius plaukus virš kaktos. Tačiau tie paprasčiausiai prisiplojo prie galvos. Tokiam reikalui privalėjo turėti abi rankas. Vienarankis vyras sugebėtų prisipjauti plaukų tik retindamas juos – žinoma, turėdamas tiek nutrūktgalviškos drąsos, kad nebijotų surantyti kiaušą, susižaloti galvą.

Mano tėvas atidėjo peilį į šalį. Gana! Neims daugiau į rankas to titnago su akmeniu. Suėmė ploną sruogą plaukų – keturiasdešimt, gal penkiasdešimt – smilium ir nykščiu. Patempė truputį, bandydamas, ar stipriai laikosi, – staiga trukt, ir išrovė! Buvo nustebęs, kaip lengvai pavyko, kiek nedaug skausmo pajuto. Pabandė dar – kita sruoga taip pat lengvai pasidavė. Gana greitai sukrovė ant žemės tokį plaukų lizdelį, o galva jau atrodė kaip apgraužta žiurkių.

O dabar įsivaizduokite, kaip sunku jam buvo perlaužti pusiau pusbrolio peilį, o paskui, prilaikant vieną jo pusę kojos pirštais, kita puse įskelti ugnį. Kai gerai pataikydavo, pažirdavo kibirkštys, bet jos buvo netinkamos – tuoj pat gęstančios, bergždžios. O jam reikėjo uždegti – tokios kibirkšties, kuri būdama stipri ir toliaregiška, nutūptų ant plaukų lizdelio. Kad laužas pradėtų smilkti, dūminti. Smilkti, blykčioti. Ir suliepsnotų.

Atsižvelgdamas į nuotaiką, taip pat į klausytojų amžių bei temperamentą, mano tėvas sugalvodavo vis naujų ugnies uždegimo būdų. Atskrido juodvabalis ir nutūpė ant plaukų, kartais pasakydavo. Kitą kartą – iš po akmens išlindo driežas, ir jis vietoj oro iškvėpė liepsną. Atlėkė ugnies kamuolys. Arba įkaitęs iki raudonumo akmuo. Iš kažkur atskrido ugnies paukštis. Mes žinojome, kaip sunku įkurti laužą – netgi tada, kai turime porą lazdelių ir sausiausių samanų. O su peilio puselėmis ir plaukai? Kaip jam galėjo pavykti? Tėvą lydėjo laimė – štai visa tiesa. Viena kibirkštėlė nukrito reikiamoj vietoj. Keletas plaukų susirietė, pradėjo virpėti – dūrė jiems karščio spyglys.

Ugnis – ryžtinga stichija. Jei tik joje atsiranda žiupsnelis gyvenimo – klesti, tarpsta. Nuo plaukų pakilo rūgštokas degančios mėsos kvapas – kaip krabo, sūrio, kaip tulžies. Jie dūmijo ir lydėsi, tvyksčiojo, raitėsi, kol pagaliau tapo vienu trapios lipnios dervos gabalėliu. Bet jų kaitros tėvui pakako. Sustingusia nuo šalčio ranka sugebėjo uždegti vienos moliuskinės žvakės iš savo dovanų krūvos dagtį. Paskui uždegė visas kitas žvakes. Jų liepsnelės mirkčiojo ir blėsčiojo vėjy. Vieną žvakę tėvas įstatė į puodą – taip nors ją apsaugos nuo vėjo. Šviesa atsispindėjo nuo molinių sienų, iš puodo ji tarytum liejo į laisvę vienišą, blankų, bespalvį šviesos stulpelį, kuriame tėvas bandė atšildyti ranką.

Aplinkui mėtėsi užtektinai nuvytusių šakelių, drėgnų nendrių, gilių, kaštonų, augalų likučių ir medžių žievės. Toli neieškojęs, tėvas sukrovė iš jų didelį laužą; apačioje sustatė moliuskines žvakes, o medinį sukutį–vilkelį, mylimiausią jauniausiojo pusbrolio žaislą, įtaisė viršūnėje. Iš pradžių laužas tik dūmijo, bet vėjas pradėjo pūsti stipriau – dūmai šalin, ir kantriai pakurstęs tėvas pasiekė, kad ant šakelių pasirodė krūpčiojančios liepsnelės. Kartais tėvas prisipažindavo, jog neranda žodžių, kad galėtų apsakyti tą didžiulį malonumą, kokį gali suteikti ugnis.

Netrukus jis sušilo, bet visas – ne iš karto. Tokia bėda su atvira ugnimi – tiesiog svilina skuostus ir nosį, tuo tarpu sprandas, nugara ir sėdynė šąla naktyje. Tėvas turėjo nuolat keisti padėtį, – taip sukinėjamas viščiukas ant iešmo, – kad gerai atšildytų visą kūną. O paskui sėdėjo prie ugnies, čiulpė kviečius ir kramtė riešutus. Jų kevalais maitino ugnį. Ir kai jisai ten sėdėjo, kurdamas iš liepsnų visokiausius pavidalus ir istorijas, – taip įsižiūrėjęs į ugnį, – už jo pečių patekėjo saulė. Jeigu jis neranda žodžių, kad galėtų apsakyti tą didžiulį malonumą, kokį gali suteikti ugnis, tai ką turėjo jausti sutikdamas aušrą? Nuo jos spindulių atbuko žvarbus vėjo aštrumas. Ji visai nutildė tą tėvo kvėpavimą – ritmišką, krūpčiojantį kaip besimylinčių žmonių arba tokį, kai susirietęs žmogus labai bijo. Nesigirdėjo ir dantų: tą visą grupę akmenų skaldytojų nutildė prasidėjusi diena. Atrodė, lyg visas kūnas – ta kiaurai perpučiama pinučių siena naktį – būtų storai aptepta glaistu. Sunkus akmuo, mano tėvas nakty, jau nebedrebėjo.

Tėvas numetė į pelenus perlaužtą pusiau peilį ir apdegusius puodo likusius. Apsisiautė įšilusiu ožkos kailiu pečius ir pajudėjo toliau į kelionę. Žinojo kelią. Kopė iš slėnio tarp dedešvų ir gervuogių, – šakos apsipylusios drūtais pumpurais, žadančiais greitus lapus, – kol pasiekė aukštos uolos viršūnę, apaugusią stambialapiais šakiais. Jūroje laivų nesimatė, tik virš bangų – raudona kaip erškėtuoge saulė ir stori debesų skliautai. Kuoduotieji kormoranai ir vandens paukščių smulkmė jau skrido į pirmąją šios dienos žvejybą. Ant paparčių lapų – šalna, voratinkliai blizgėjo nuo rasos. Ant tako iššliaužė milžiniški sliekai. Garavo uolos.

Tada tėvas prisiminė savo pusbrolius ir kaip auštant atrodo dėdės troba. Viduje vis dar tamsu. Pilki šviesos pluoštai skverbiasi per užuolaidas, sieneles, pertvaras ir gula kaip nusmailintos pailgos plokštės ant sienų. Jeigu kas nors tuo metu ir juda, tai tik žiurkės, arba karšti pelenai nukrenta nuo vis dar rusenančių pliauskų židinyje. O jeigu kas ir girdisi, tai tik gergždžiantis alsavimas iš persotintų kreida dėdės plaučių. Jeigu kas nors ir džiūgauja – tai tik sapnuose. Kai tik prabunda – džiaugsmas baigiasi.

Bet mano tėvas garbino jausmus. Tiesiog aukštino lyg dievą tą rytą, stovėdamas ant uolos. Jį apėmė laisvės jausmas – nereikia sunkiai dirbti, nė bluosto nesudėjęs bei pakerėtas oro gaivumo, pradėjęs dieną kartu su saule. Bet ar tai buvo laisvė? Ne daugiau negu savęs apgaudinėjimas, iliuzija. Niūrios rutinos kaliniui užtenka vieno pavogto saulėtekio (visas pasaulis dar miega), kad laikytų save visiškai laisvu. Jam nesvarbu, kad kitos dienos bus lyg nulietos pagal šabloną, vienoda uniforma, kaip medaus korio narveliai bei ertmės. Mano tėvas buvo kaip tas kalinys. Po šaltos ir baisios nakties, kurią praleido susirietęs prie laužo, padrąsintas aušros, dabar žingsniavo takeliu, vingiuojančiu uolos viršumi, mėgaudamasis kelione.

Vidurdienį jis priėjo žemą krantą, raudonas kaip serbentų sultys uolas ir jose – druskingo viržyno iškyšą, po kuria kadaise buvo pasislėpęs nuo lietaus. Vėl pakilo migla. Bet šį kartą tėvas nesustojo, neįtraukė į plaučius drėgno ir sunkaus oro ir nerėkė: "Kas ten – pasirodyk!?" Jis žinojo, ką dabar daryti. Atsuko jūrai nugarą ir nužingsniavo gilyn ir sausumą, pajūrinės narytžolės pakraščiu, o toliau – per viržyną. Greitai pamatė neaiškius dūmus, išgirdo jos šuns lojimą, panašų į vilko "Kas ten!?" – tai moteris suriko. Ji stovėjo prie savo trobos ir daugiau nieko nesakė. Tėvas nusiėmė nuo pečių ožkeną ir padavė jai. Kaip dovaną. Moteris buvo išėjusi į lauką ginkluota lazda, – vaikas odinėje "vygėje", – už kaklo laikė šunį. Ji matė jauno vyro siluetą, stovintį toje vietoje, kur daugelis vyrų – raiti, gerokai išgėrę, įžūlūs, kuklūs – jau stovėjo anksčiau. Laukė jos laikydami rankose viščiukus, medų, gabalą medžiagos – kaip užmokestį už jos laiką.

– Palauk čia, – pasakė ji. Nunešė vaiką į trobą, kartu nuvedė šunį. Ir tada vėl išėjo; eidama atsirišinėjo virveles ir varsčius, kurie neleido į jos žieminius drabužius įsiveržti vėjui. Neatitraukė akių nuo ožkenos – į vyrą nežiūrėjo. Ji panaudotų ožkeną kaip užtiesalą dukrelės lovai…

– Jos užteks, – patikino. O paskui pridūrė:

– Patiesk. Bus mums geras paklotas. Žemė dar drėgna… – Ir tada atitinkamu tonu, – pamačius, kaip pabalo tėvo veidas, – sušuko: "Tai tu!"

Jeigu tėvas būtų nusiteikęs pasierzinti, toje vietoje pasmagintų mus traktatu apie gundymą. "Gyvenimas – tai dvigalvis kirminas", – pradėtų jis. – Gali sau rangytis pakaitomis į dvi priešingas puses. Jis pasirenka. Aš galėjau pasirinkti vieną iš dviejų: duoti moteriai ožkeną kaip dovaną, – tai ir turėjau minty nešdamas ją, – arba išmainyti su ja į kai ką, – tenai, ant žemės".

Jo klausytojai, žinoma, norėtų, kad tėvas būtų pasirinkęs tą antrą dalyką – capt moterį per juosmenį, trukt aukštyn suknelės kraštą. Pasirinkęs mainus, sąžiningą apsikeitimą: jo ožkeną – į jos beveik neįžiūrimas krūtis, pradurstytus vandenmaišius ant šlaunų, lopą juodų neprižiūrėtų plaukų po suknele.

Ir kas tada? Ar po to būtų galėjęs įžengti į trobą, prižiūrėti puodą, ar galėtų ten supti vaiką? Ar daržovių turgaus pardavėjai kviečia į namus klientus, su kuriais ką tik padarė prekių mainus? Ne, ne. Komercinis malonumas pasibaigia sulig pasikeitimo momentu. Jeigu tėvas tada būtų atsigulęs su ja, jų jausmų išsiliejimas tuo ir baigtųsi: klientas–pardavėjas–savitarpio manai. Jinai be žodžių pasiimtų ožkeną – vaikui. Jis iš karto patrauktų atgal į namus. Dar uždusęs, purvu išteptais keliais – bent pasiekimas, tiek pastangų padėjus… Jūs manote, jam buvo lengva pasirinkti? Ne, tėvas – išpiltas prakaito, raustančiu veidu, dėl gundymo visai netekęs drąsos – negalėjo ištarti nė žodžio.

O moteris dabar pažiūrėjo tiesiai į jį:

– Ką tu padarei? – paklausė ji. – Tavo plaukai! – Ištiesė ranką ir perbraukė pirštais per jo kaktą, paskui pačiupinėjo galvą. – Kas tau padarė?

– Aš pats, – atsakė jis. – Reikėjo susikurti laužą. Neturėjau samanų. Tiktai tuos plaukus.

Susuko tarp pirštų sruogą plaukų, kad parodytų, kaip juos rovė.

– Prašom, atnešiau tą ožkeną.

– Kam?

– Tau. Dovanų.

Pradėjo loti šuo, o vaikas – klykt kaip žuvėdra. Moteris nuėjo atgal į trobą, o tėvas kartu su ja. Abu nesudarę jokio sandėrio, abu dar turintys kuo apsikeisti…

Vertė JERONIMAS BRAZAITIS

 

Skaitytojų vertinimai


14566. jurgis :-) 2005-02-28 08:46
geras darbas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:34 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba