Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
 Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

POKALBIAI

TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI

Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Leonardas Gutauskas ir Klausas Berthelis

Klausai, teko girdėti, kad jūs ėmėtės rengti lietuvių literatūros vertimų į vokiečių kalbą skaitymus vokiečiams Lietuvoje. Kas tai per idėja?

Visų pirma Vilniuje nuolatos lankosi gana daug vokiečių. Sunku pasakyti, kiek, bet jų nemažai. Ir Vilniuje dabar kas mėnesį rengiama po tris "Stammtische". Vienas toks susibūrimas – verslininkų: jie susirenka restorane ir šnekasi prie alaus. Ten dalyvauja ir lietuvių, bet šnekama tik vokiečių kalba. Kitas renginys kartą per mėnesį vyksta Mickevičiaus bibliotekos rūsyje. Ten dalyvauja vokiečiai, austrai, šveicarai, ir svarbiausias susibūrimo tikslas yra bendravimas. Ateina ir lietuvių, kurie domisi vokiečių kalba. Paprasčiausiai jie turi galimybę vokiškai pasišnekėti įvairiomis temomis.

Gal tai kaip kokia masonų ložė, kur susirinkę aptaria tik sau rūpimus klausimus?

Ne, tai toks laisvas pasisėdėjimas. O mano idėja buvo kiek kitokia. Lietuvių šiuolaikinės literatūros į vokiečių kalbą išversta mažai, ir vokiečių pažintis su ja yra labai fragmentiška. Kilo mintis išversti įvairių iki šiol neverstų autorių bent po ištrauką ir rengti tokius kūrybos skaitymo vakarus. Mes pradėjome tai rengti jau birželio mėnesį – Mickevičiaus bibliotekos rūsyje, pamėginome padaryti tokį literatūrinių skaitymų vakarą. Aš ir Teodoras Četrauskas skaitėme mūsų kūrinio "Atspindžiai" ištraukas, jų buvo spausdinta taip pat savaitraštyje "Literatūra ir menas". Susirinko daug žmonių. Skaitėme tik vokiškai. Tai buvo toks pirmasis bandymas, ir aš pamaniau: "Aha. Tokie dalykai veikia". Taigi ir kilo idėja Vilniuje kas mėnesį surengti po tokį vieno lietuvių autoriaus vakarą. Štai ir surengėme Leonardo Gutausko prozos – romano "Laiškai iš Viešvilės" ištraukų – skaitymą. Norėčiau, kad tie vakarai turėtų aiškią struktūrą. Iš pradžių aš trumpai papasakosiu apie rašytoją ir jo kūrybą, paskui jis lietuviškai skaitys trumpą prozos fragmentą, kad vokiečiai išgirstų originalo kalbą, po to perskaitysiu vertimą, o likęs laikas bus skirtas diskusijoms tam tikromis su skaitymo tematika susijusiomis temomis. Spalio pabaigoje planuoju vakarą, kuriame dalyvaus rašytojas Juozas Aputis, šnekėsime apie lietuvių kaimą ir kaimo prozą. Bet tokios diskusijos turėtų būti ne tik vokiečių kalba. Talkins čia dar vertėjas, kad rašytojas ar šiaip į vakaras atėjęs žmogus, kuris nemoka ar prastai moka vokiečių kalbą, nesijaustų tik statistas. Vis dėlto didžioji auditorijos dalis yra ir bus vokiečiai ar vokiškai kalbantys žmonės. Suprantama, yra problemų, viena iš jų – finansavimas.

Gal čia kiek prisideda ir Vokietijos ambasada?

Atsitiko toks įdomus dalykas. Į Gutausko skaitymus atėjo Seimo narė Kazimiera Prunskienė, pažadėjo skaitymams pagalbą. Kol kas nežinau, kokia ji bus, bet aš sieksiu, kad rašytojas ar vertėjas nevargtų už dyką. Goethe’s institutas, UNESCO fondas, Vokietijos ambasada, matyt, prisidės prie šio projekto.

Na, pašnekėkime ir apie kitus dalykus. Koks bus autorių ratas – ar tik tas, kurį pats pasirinksi, o ir kaip atsirinksi?

Suprantama, visų pirma reikia, kad rašytojas norėtų ir sutiktų tokiame renginyje dalyvauti. O atrankos kriterijai gali būti labai įvairūs. Pirmenybė tiems rašytojams, kurie jau turi savo kūrinių vertimų į vokiečių kalbą. Galima naudoti ir tuos vertimus, kurie buvo versti Frankfurto knygų mugei. Šį bei tą turim. Pristačiau dešimtį rašytojų mūsų su Jūrate Sprindyte paruoštoje antologijoje "Von diesen Träumen ganz verschiedene" ("Iš įvairiausių sapnų"), kurią pernai išleido "Athena" leidykla.

O kaip galėtum apibrėžti patį adresatą – tą vokiečių Vilniaus bendruomenę? Ar ji nuolat keičiasi (atvažiuojantys, išvažiuojantys) – kiekvieną kartą vis nauji žmonės su skirtingais interesais, ar kiek pastovesnė?

Norėčiau apie tai pašnekėti šiek tiek plačiau – ne tik apie vokiečių bendruomenę Vilniuje. Turiu vilčių, kad Europoje kultūros faktorius ateityje bus svarbesnis negu iki šiol. Dabar skundžiamasi, kad ekonomika kultūrą yra visiškai nustūmusi į pašalę, todėl kultūra gali padėti atsispirti globalizacijai ir niveliacijos procesams. Reikės dėti daugiau pastangų, norint išsaugoti savastį, – kuo gi lietuvis skiriasi nuo lenko ar vokiečio. Pavyzdžiui, čia atvykęs turistas visai nenori matyti tą patį, ką, tarkim, mato Vokietijoje: "Salamander" batus, Fielmanno akinius ir taip toliau. Tokią pačią piceriją, tą pačią TV ar kitą reklamą, klipus – visa tai yra nuobodu. Tad reikia rasti būdą, kaip jam savitą lietuvių kultūrą pateikti ir įsiūlyti. Vasarą būtų galima bendradarbiauti su kelionių agentūromis, rasti vietas tokiems skaitymams. Nebūtinai Vilniuje ir Nidoje, Thomo Manno name, labai dėkingoje vietoje tokiems renginiams. Vokietijoje skaitymai – "Lesungen" – turi labai senas tradicijas. Leidyklos organizuoja savo autorių keliones ir skaitymus, populiarindamos naujas knygas. Gerai ir autoriui, nes jis už tai gauna dar papildomą, kartais nemenką honorarą.

iliustracija
Teodoras Četrauskas ir Antanas A.Jonynas
Algimanto Žižiūno nuotraukos

Bet sakyčiau, kad ne vokiečių reikalas yra populiarinti lietuvių kultūrą ir literatūrą tarp vokiečių ar kitose ES šalyse. Į tą procesą turėtų įsitraukti Kultūros ministerija, kuri ir turėtų būti labiausiai suinteresuota, kad lietuvių kultūra išlaikytų ir parodytų unikalų savo veidą, o ne koks nors atvažiavęs vertėjas iš Vokietijos kaip pats, Klausai.

Apie Kultūros ministeriją... Man labai sunku ką nors aiškaus pasakyti. Gal ir reikėtų ten kreiptis, tačiau tai, apie ką šnekame, yra mano asmeninė iniciatyva. Ketinu tų skaitymų medžiagą publikuoti tam skirtame almanache, lietuviškai ir vokiškai, leidiniai galėtų net dukart per metus pasirodyti, medžiagos užtektų. Pamatysim. Turiu vilties, kad toks projektas nežlugs.

O ar pačiam neatrodo, kad mūsų pasirodymas Frankfurto knygų mugėje buvo tik proginis pasipuikavimas. Knygų vertimai ir leidyba po mugės vėl įšalo tame pačiame lede, kuriame iki mugės buvo…

Na taip. Tą ledą ir norisi prakirsti. Tarkim, jei čia tokie skaitymai, apie kuriuos kalbėjome, būtų sėkmingi, galima būtų važiuoti į Vokietiją ir tų skaitymų geografiją plėsti. Rašytojai gautų neblogus honorarus, tiesa, kelionės išlaidas turėtų susimokėti patys. Bet tai jau pernelyg buitinis klausimas. Už vieną vakarą ten visai neblogai sumoka – kokius 200 ar 300 eurų. Per keletą vakarų, šis tas ir susidaro, – verta.

Bet grįžkim prie to almanacho... Tai, kas yra dabar išversta iš lietuvių į vokiečių kalbą, nesukuria bendro jūsų šiuolaikinės literatūros vaizdo. Jis gana fragmentiškas, gana atsitiktinė ir autorių atranka. Tarkim, Renata Šerelytė ir Jurga Ivanauskaitė Vokietijoje beveik žinomos. Ir visai pelnytai, o jei būtų išverstos, tarkim, Jolita Skablauskaitė, Zita Čepaitė ar Laura Sintija Černiauskaitė... Vėl kitas vaizdas. Almanachas, kuris gali sudominti ir Vokietijos leidėjus, turėtų parodyti tą įvairovę. Galų gale, jei nepajėgiame išversti pakankamai kūrinių, galime parodyti bent fragmentą, kuris apie tą kūrinį ir autorių gali labai daug pasakyti.

Na, Klausai, pats nuolat važinėji į Vokietiją, pažįsti jos skaitytojus, sakyk, ar susidomėjimas lietuvių literatūra po mugės vis dar yra išlikęs? Ar buvo tik vienkartinis, be liekamųjų reiškinių, kaip pasakytų medikai.

Mano įspūdis toks. Prieš Frankfurtą apie lietuvių literatūrą niekas beveik nieko nežinojo. Tai buvo terra incognita. Frankfurtas buvo tam tikra pradžia, proveržis. Nereikėtų, aišku, pervertinti jo reikšmės, bet ir negalima sakyti, kad tai visiškai niekas. Dabar yra toksai status quo. Leidėją dabar nelabai domina, iš kokios šalies tas romanas atkeliavęs, jam svarbu, kad būtų geras romanas. Kitas dalykas, kad yra Europos regionų, kurie turi tam tikrą prestižą. Tarkim, skandinavai. Ir čia galima būtų kalbėti apie ilgametę strategiją. Neaišku ir nesvarbu, ar jie ten iš tikro tokie giliaminčiai, tačiau vokiečiui tokį vaizdinį yra sukūrę. Vokietis, išgirdęs apie skandinavus, iškart pagalvoja apie Bergmaną ar panašius į jį kūrėjus. Aš manau, kad ne tik Lietuva, bet ir visos trys Baltijos valstybės yra tarytum išnyranti Atlantida. Jei spėsite susikurti gerą prestižą, tai bus, manau, rimtas faktorius jūsų kultūros sklaidai.

Na, o tie vokiečiai, kurie keliauja po Lietuvą? Ar tas "statistinis" vokiečių turistas jaučia poreikį geriau susipažinti su mūsų kultūra, ar jam įdomūs tik geografinių vietų atvirukai?

Žinoma, toli gražu ne visi domisi rimtai. Bet Vokietijoj yra tam tikras visuomenės sluoksnis, net didelė dalis pensininkų, kurie yra ganėtinai išsilavinę: juristai, gimnazijos mokytojai ir taip toliau. Jie domisi, išėję į pensiją, nes turi ir pakankamai laiko, ir galimybių keliauti. Kultūrinis turizmas jiems nėra vien tušti žodžiai. O Lietuva šioje srityje turi didelį potencialą, kurį privalėtų geriau panaudoti. Tarkim, turiu tokią idėją. Atvyksta kitą vasarą kokia nors vokiečių turistų grupė, ir mes klausiame, ar yra žmonių, kurie domėtųsi lietuvių literatūra. Gal atsiranda dešimt ar mažiau, ir mes važiuojame su jais į Dzūkiją, kur tuomet gyvena rašytojai, tarkim, J.Aputis. Jų trobose ar gamtoje galėtume surengti skaitymus vokiškai. Kodėl ne? Tai visai įmanoma ir naudinga.

Tad linkiu sėkmės, kad jūsų idėjos taptų kūnu.

 

Skaitytojų vertinimai


4396. M&M2003-10-26 03:03
Pagarba, ponui Klausui.

4403. Ūkininkas2003-10-26 11:47
Pagarba, ponui Liudvikui.

4424. varna2003-10-26 15:34
Nepraeis fašistų tankai per lūžtantį ledą!

4425. V.V.2003-10-26 15:45
Tas žmogus kažką daro.

4441. Realistas2003-10-26 21:26
Ar jis nusisukęs?

4455. Petras2003-10-27 10:46
Jis nusisukęs ta prasme, kad kvanktelėjęs kaip tie misionieriai, kurie nori čiabuviams kažkuo padėti, o tie taikosi jį iškepti. Labai gera diskusija, saugokis, Klausai, tau tuojau užmes ant galvos maršką ir darys tiomną. Kadangi kol kas trendas likti nesuprastiems, nežinomiems ir mįslingiems, o tu bandai tą užuolaidėlę pakelti.

4466. varna2003-10-27 15:29
Baikit nesąmones kalbėti! Klausas B. nori pasidaryti pinigo ir, reikia atvirai pripažinti, sąžiningai. Juk neveš mūsų poečių į viešnamius (nors kai kurioms, pvz. Dovilei Zelčiūtei, būtų ne pro šalį ten apsilankyti). Pasidarys pinigų Klausas B., žiūrėk ir "aborigenams" nubirės keli euro. O už juos nuvešim kelis dar gyvųjų tarpe likusius "veteranus" Rusijon - paklausyti tenykščių "aborigenų". Taip ir lietuvaičiai susikals gražaus pinigėlio, kai rusai tuo tarpu veš ką nors klausytis į Kiniją kinietiškų "aborigenų". Sukasi girgždėdamas poezijos ratas...

4484. Realistas2003-10-28 08:57
Man regis, kad tai ką daro Klausas yra puiku - ne tik verčia, bet užsiima ir savotišku menedžmentu. Tai šiais laikais būtina.

4519. Kukas2003-10-29 19:11
vis tiek tegu pasisaugo.

4533. kukui nuo varnos2003-10-31 13:21
Kuke, o Jūsų kartais nesuėdė čiabuviai? :)))

4534. varna2003-10-31 13:25
"Gal čia kiek prisideda ir Vokietijos ambasada?" Nėra abejonės, kad ji(ambasada) "kiek prisideda". Į kelnes?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:31 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba