Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
 Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

PROZA

TROLEIBUSO ANEKDOTAI

Mykolas Sluckis

[skaityti komentarus]

Nerangiose didmiesčio Nojaus arkose kažkam šis bei tas bus nutikę. Kur dar stirksojot kaip įbestas, pamiršęs kur ir ko važiuojat, jei ne troleibuse? Nei iš šio, nei ši to jums lyg nuodėguliu, nevisiškai dar užgesusiu, brūkštelėjo per akis – vos nesusidūrėt su veideliu, kurį buvot kažkur regėjęs, jei ne sename bronziniais bagetais paveiksle ar sename, trūkinėjančiame iš senumo filme, tai keistame, retkarčiais vis kitaip, bet panašiai atsikartojančiame sapne.

Ir štai ji čia, pasiekiama ranka, netgi alsavimu – šita ne lietimui, tik žiūrėjimui iš tolo nuleista žemėn būtybė. Ir nebesvarbu, kad jos aukštakulnius pastvėręs šaligatvis tuoj sumals ir jos nimbą. Taip, gražių moterų Vilniuje tūkstančiai, ji tik viena iš jų, išliūliuota ne tiek gamtos motinėlės, kiek Makso Faktoro kosmetikos ir Armanio arba ne tokių brangių, bet ne mažiau išmanių vietinių burtininkų madų. Tai kodėl jums dar ne sykį sugels po kaire mentimi prisiminus akivaizdžią apgaulę?

Arba – kur taip gniaužtels jau aprambėjusią širdies luobą skruostukus murzinantis kumštelis, lydimas gailaus vaikiškos gerklytės cypčiojimo ne iš keršto skendėjančiai plepalynėj motinai, visai ne. Nedidukė mergaičiukė, kokių penkerių metų ar šešerių metukų, pametė savo talismaną, kasvakar dedamą po pagalviu – raudoną ožiuką, reikia manyti, plastmasinį. Tuoj pat užvirė kolektyvinės paieškos – spiegė sugyventinės statusu skųsdamasi jos motina, pagėręs vyrukas graibydamasis lindo ne tiek po sėdynėm, kiek po sijonais, kaip iš laistytuvo pylėsi kompensacijos siūlymai! – na ir kas? Ogi nieko, mergytė dar beviltiškiau gedėjo savo sapnų sergėtojo, ir tik senutėlis senukas, regis, visai suguręs po sunkia ausine kepure ir pokario žiemų speigus atpučiančia "vatuvke", vargais negalais prasispraudžia iš kamšaties ir nutraukia šį biliūniškai graudų cypčiojimą.

- Imk nebijok! Po žanduku pasikiši, rytą, žiūrėk, ožiukas ir atšokuos! – bruka jai į delnus iš šienu sukvipusios pintinės iškrapštytą nediduką sulig putpelės kiaušiniu obuolį. Suprantama, raudonų raudoniausią ir blizgantį, gal vaikystės soduose teraškomą.

Arba – štai kaip iš vitrinos, be to, itin garsios firmos, gal net pasaulyje garsiausios, nužengia jaunuolis. Tiesa, dabar jis sėdi, kiek leidžia atrama, atsilošęs ir prasiplėtęs, bet tai nemenkina jo džinsuotumo nuo galvos, dažytos, liepsningos iki kaubojiškų pakulnių. Pilkšvai mėlyna, kone sidabrinė jo apdaro gama kažin ar ištirptų mėlynajame mūsų miestų ir kaimų mirgėjime, kuris seniai akies nebegraužia ir smalsumo neįskelia. Ne šiaip atsitiktiniai ir ilgais riestais galais, metalu ir perlamutru padailinti batai. O už nugaros mergina – ne tokia išpuoselėta, tačiau savo vertę išmananti, kietai apsimūrijusi gan taisyklingą veiduką ir atstačiusi priekin tai, kas jos ir turbūt kitų nuomone, priklauso vien jai. Ilgos kojos taipogi netelpa suolų praskiepe, ir jos pamažu iškišamos į taką, taigi yra į ką paspoksoti, ir dabita pradeda ją kabinti, ir nusispjauti jam, kad šalimais stovi, iš tikrųjų svyrinėja, gal ligota, gal po kokios nelaimės neatsipeikėjusi moteris.

Ir čia įsiterpia taip pat bevietis, sau patogumo, matyt, nesiekiantis vyriškis, savo veido nerodo, o gal jo neturi, bet jo akys – jomis, žinia, ir beveidžiai apdalinti – jei sužiurtų iš po maukšlo ne maukšlo ilgu snapeliu – būtų nemalonūs.

Ne, jis neketina žudyti žvilgsniu, tik ramiai pasako:

– Šiandien dar ne rytoj. Bet rytojus jau laukia tavęs. Sverdėsi įsitvėręs, o toks dailus buliukas kaip tu ramiausiai maigys merginos blauzdelę.

– Sakai, rytoj. Labas, rytojau, šiandien! – galvos laužavietės nepasuko ir nepaliovė merginos šarvus ardęs dabita. – Na, ir krutas diedas! Ar ne astrofizionomas?

Prunkšteli ir neva atsimušinėjanti mergina, kaip juokinga – astrofizionomas! – jos apvalų veiduką dengęs glaistas yra, tikriausiai neseniai į sostinę atplasnojusi, provincijos naivo pūkelis dar neišsipešiojęs. O dar juokingesnė to diedo sapalionė – rytoj bus kaip nebus! Juokingesnio, plaučius vėdinančio bajerio nėra girdėjusi!

Dabar kvatoja abu, porelė, susigiedojusi ne troleibuse, o, tarkim, dušo kabinoje, geriau nesutaptų.

Ir štai rytas, ar čia rytojus – negalvoju, negalėtų taip būti, nė pasąmonės tokia užuomina nedrėksteli, tačiau netoliese glamžuojasi sėdinti porelė, nė menkiausio dėmesio nekreipdama į seną, čia pat rymantį žmogų persikreipusiu stuomeniu, lyg suvažinėtas savo paties nuokalnėj palikto automobilio. Iš pradžių jo veidas neužgauna akies, senas, sugruzdėjęs ir tiek, nebent keistai dilgčioja jo išlytos, spalvą išgarinusios akys.

Kas? Ko taip nustebintas, jam pirmiena stirksoti prieš gumą čiauškiančius ar šiaip, ne iš piktos valios ar žiaurumo, bejėgystę menkinančius žaliūkus?

Šitokie sveiki, dailūs, gaivūs, rodos, liete lieja jo nusekusios akys, neatjaučia seno žmogaus? Dabar aš nustėrstu iš nuostabos ir nebesusičiaupiu, – gal ne į tą Nojaus arką įsikabarojau? – nes po kretančio senumo apvalkalu, po trupančia jo žieve ima kaltis kažkada – ar tik ne vakar? – matyti antakiai, nosis, burna. Yra veidų, senų, kuriuose lyg mėnulis vandeny atsimuša paauglys, jaunuolis, netgi kūdikį atpažintum, nors jis, jo tėvai, jo kaimas ar miestas ligi šios akimirkos tau terra incognita.

Pelenų žiupsnelis palei ausį vietoj liepsnojusio laužo – irgi jo, jo! Jis, tas pats, kuriam buvo pažadėtas rytojus!

Argi kitur, ne nudrengtame, tūkstančiais likimų pradvisusiame, na gerai, tegul įkvipusiame troleibuse, daug kam jau per lėtame ir neprestižiniame, šitaip smelkiamai pajusi – tarsi rakštį gyvos panagės mėsoj!

– Kokia akies nepagaunama toji, už voratinklio siūlą slidesnė, už šviesą greitesnė laiko gija!

Anądien, susimokėjęs banke už kabelinę televiziją, įsėdau į troleibusą Nr. 2. Miestą tasai raiko kaip Volga – Rusiją, Dunojus Europą, Misisipė – Ameriką. Nuo Saulėtekio, gaiviai knibždančio studentais, iki geležinkelio stoties, apgultos kitokios, nebūtinai žvalios publikos, gali netrukdomas skaityti gyvenimo knygą. Tiesa, ir knygos pabosta, juo labiau, kad skrandžio nesotina, bet vis dar pasitaiko įdomių puslapių. Dėl jų, tų puslapių, važinėju kartais pirmyn ir atgal.

Ėmė kaisti, sunkėti vokai, paskui lyg kažkieno bakstelėtas krūptelėjau. Aplinkui mirgėjo veidai, nauji ir dar naujesni, juk troleibusas – upė upėj, o viena moteris tarsi ne iš srovės išplaukė – iš mano netrumpo, bet turbūt alinančio snūdo. Jeigu ji buvo materiali, o tokia, suprantama, ir stovėjo tarpueily, tai bus atsiradusi ne piko valandą, gerokai po pirmojo antplūdžio rytą ir šiek tiek prieš antrąjį, artinantį pietų valandą, kai kam podraug pasimatymą ar naują, kraują už kaitinančią pažintį, na, ir dar bus reikalinių pasiuostymų, nežinia kuo, gal net antrankiais, kai kam pasibaigiančių. Savo tamsrude skrybėlaite ir pirmuoju paskleistu įspūdžiu niekieno dėmesio, regis, nepritraukė. Pati, iš stovėsenos sprendžiant, nedegė geismu užtūpti jos panosėj, sublizgusią sėdynę, tuoj pat suzmekusią po sunkiu kažkieno užpakaliu, kaip kitos pavargusios, ne tik kojas – save pametusios moterys. Manding, kažko ieškanti, bet ne pamesto daikto ar klusnios ausies išsiliejimui apie orus, kurie ne tokie kaip anais, nežinia kokiais laikais, apie vargšus viršininkus, kuriems kliudoma vystyti žemdirbystę upėse, ežeruose bei mariose, apie paauglius, geriau pažįstančius savo gimdytojų pinigines negu jų veidus ir t.t., ir pan.

Į moterį kryptelėjo ir arčiausias mano kaimynas, tvarkingas, nes kostiumuotas ir ežiuku apsikirpęs vyriškis, dviem pirštais, pats to nejausdamas, ir trynęs kairįjį smilkinį. Tokia kaimynystė nedžiugino, kadangi automatiškas veiksmas užkrečia. Vos pats nepradėjau tampyti savo nukarusį paliaukį. Tarsi jo, šito, žmogaus, ir ieškojusi, moteris atkragino galvą, dulsvi jos veidai raustelėjo, o iš pavytusių vokų praskiepo tvinstelėjo šviesa – kaip plaunamo lango, pro kurį net vienodi medžiai ima stiebtis, lenktyniauti ūgiu, šakotumu, plazdančiais šešėliais, o stiklą, lyg būtų korėtas, perskverbia kvapai.

– Ko toks susirūpinęs? – prašnarėjo pro mane tęvas minkštas balsas, ir jo valkstomas kaimynas liovėsi gremžęs smilkinį laibais gležnais pirštais. – Šiandien tryliktoji ir penktadienis. Laiminga tau diena!

– Taip, bet mano moteris… Rožės vysta, chrizantema sulūžo… – kaimynas įsispoksojo į savo saują, lyg nebelaikytų baigiančią byrėti gėlę. – Stipriai tikinti – Cezario pjūvio nesiduoda, gimdo ir nepagimdo. Baisu!

– Baisu ateiti, baisu išeiti, kito kelelio žmogiukui nėra. Ateis, tikėk! – pasakė kaip užgiedojo moteris ir nusiyrė prie nusisukusios į langą merginos, tiksliau, prie dukslaus švarko ant siaurų pečių ir atverstą sąsiuvinį, į kurį kniaubėsi pajuodęs veidukas, lyg skaitytų ne apie megaparsekus, kvantus ir kitokius nelengvus visgi perkandamus riešutėlius, o nuosprendį savo jaunam, aiškiai per egzaminą užlūžusiam, neprasiskleidusiam dar vienu lapeliu gyvenimui. Prasirūkiusi, iš tolo nuo jos tvoskė, nirtulingai pasiurbtų to aitraus saldžio arba saldaus aitrio, ir gal kiek palengvėtų, bet, va, prakeiktas, prakeiktas troleibusas. Jei bent kiek moki skaityti, nesunkiai sudėliosi – atstokit, nieko nekaltinu, save, vien save!

– Ko, meilute, raukais? Tokį turtą vežiesi!

– Jūs kvaištelėjusi, ponia? Urna su pelenais, šitas, va, sąsiuvinis!

– Tau nesakė? Tu ne šiaip kas – gražuolė. O gražuolei ir kalbėti gražiai tinka.

– Gražuolė barškuolė, – niurgztelėjo mergina, bet raukšlių tinklelio kaip senovinių skrybėlaičių nenusismaukė. Vis dėlto plėtėsi kaktos luitelis, aukščiau vienu raukčių, įsimirksėjo ir praskaidrėjo akys, ne per didelės, užtat vaiskios. Pasakytum, be vandens ir muilo nusiprausė, ir tai atsispindėjo ne tik jos, bet ir aplinkinių veiduose.

– Grožis visais metų laikais – turtas. Neeikvok jo pagiežai, nesvarbu – sau ar kitiems – minkštas tęvas balsas jau plaukė pro šalį.

– Kur braunies kaip slonicha! – nepaklausė – užbliovė keleivė alkoholio nudrenuota cera, budrios, nemirkčiojančios akys ir greitos rankos graibstė nuo tako ryšulius. Ar tik ne turgų pramiegojusi prekeivė?

Pasakyta kaip į mietą – Slonicha? – moteris, spėjusi nustebinti šiaip jau niekuo nesistebinčią troleibuso publiką, slinko nieko neužgaudama, nepasakytum – kaip šešėlis, bet ir ne kaip sunkumų kilnotoja, girdėjom ir apie tokias, netgi – apie boksininkes ir kikboksininkes. Iš kur tokios asociacijos, ar man tuoj pagalbos neprireiks?

– Duokš, padėsiu surišti, vienas didelis pakas geriau negu dešimt, – dalykiškai ėmėsi talkos neprašyta – kas, jei ne keistuolė prie šitokios rėksnės glaustųsi! – be reikalo burnoji, širdies esi geros. Kaip iš delno aišku.

– Ko įsispyrei tom savo gliadelkom? Atstok! Kai vošiu! – prekeivė tebestorino balsą, bet lyg gindamasi, šiek tiek suneraminta keistuolės romumo ar atkaklumo, o gal vieno ar kito. – Nuo tokio sacharo medovičiaus man rožė įsimes!

– Mėgsti plūstis, biškiukas – sveika, kai per daug – net druska per sūri. Nesidarkyk, gera esi, gailestinga. Man juk neužvožtum?

– Sakai? Benamį šuniuką, ligotą katę gal paglostyčiau, bet žmogų? Nagai vanago, dantys vilko – ne, ne! Kioską man du kartus – du! – apiplėšė. Ką dar pagiedosi?

– Visų gaila. Plėšikėlio – kad save apiplėšinėja, biedno – kad biednas, kuo turtingas pamiršęs, turčiaus – kad per daug apgožęs prastai miega, seno – kad jaunystė mirksniu pramirgėjo, jauno – kad mirktelėti nespėjęs pasens. Visų!

– Na, ir užvarvolinai! Apspjaudei, o man šluostytis! – jau prislėgtu balsu stūmė prekeivė nuo savęs raminantį kaip šiltas garas kuždesį.

– Pasikalbėjom į valias. Ko daugiau Dievo vaikams reikia?

Sulig tai žodžiais troleibusas įčiuožė į šaligatvio kišenę. Gal kiek per staigiai, visus sukratė. Lauk virto keleiviai, kvėpavę vienu oru ir jauduliu, o dabar tapsią atsitiktiniais, vienas kitą nepatikliai nužvelgiančiais, nepažįstamais praeiviais. Kai kas dar nešėsi šypseną – plačią, nuo ausies ligi ausies, kai kas – lyg suvalgytos vyšnios kotelį lūpų kamputy.

Nebe ta buvo ir keistuolė, išslydusi su visais į dienos šviesą. Užgeso jos langas – jeigu toks, žinia, švietęs, beregint apsinešė miesto dulkėmis. Medžiai rikiavosi vienodi – skurdūs cemento belaisviai kaip ir namai. Dar minutė, ir nerastum kas liudys jos buvimą, nebent ją tau primintų bet kuri nei jauna, nei sena, nei patraukli, nei atstumianti, priedo, pastangų aprangai ir kosmetikai neeikvojanti moteriškos lyties atstovė. Keleivių tumului sklaidantis, už alkūnės mane sugriebė ir atgręžė pažįstamas. Senas gydytojas amžinai jaunu veidu, neslepiantis akių po kepure ir žodžio kišenėj.

– Ko, broleli, nesurūgęs? Ko taip mąsliai išsišiepęs, lyg honoraro gavęs? – pakratė mano ranką savo lengva, ligonine kvepiančia rankele.

Išsipasakojau.

– Ir tave be jauko pagavo? – prisimerkė ne be užuojautos. – Pažįstu ją, gerai pažįstu. Mūsų psichinės sveikatos centro pacientė.

Kvailai pasijutęs leptelėjau, kaip nenorėjau.

– Laisvai sau vaikštinėja, žmones glumina, ar gerai?

– Gal ir ne per geriausiai, bet ar – blogai? – atpylė klausimu į klausimą. – Kiek žmonių per ją pasijuto geresni, doresni. Bent kol iš troleibuso repečkojosi.

– Dar koks vaikas išsigąs. Maža kas… Ar jai sykiais, kaip čia pasakius, ne kvankšt?

– O kam, bičiuli, šiais laikais ne kvankšt?

Prisipažinsiu, suabejojau paties gydytojo antrąją, tai yra, dvasine sveikata? Kodėl taip švyti jo senos raukšlės? Juk septyniasdešimties, jei ne septyniasdešimties su geroku kaupu, nors vis dar konsultuoja. Bet kas šiais laikais nekonsultuoja?

Ir, suprantama, savąja galvele suabejojau. Ar tai aš rimtai aptarinėju anekdotą? Deja, abejonės nesutrukdė man ilgesingai dairytis pro daktaro petį – gal ji, toji ateivė nežinia iš kur, dar pasirodys?

 

Skaitytojų vertinimai


4431. varna2003-10-26 16:33
Na ir prisijuokiau, vos pilvelis nesprogo. "Kieti" anekdotai. Šaunuolis Sluckis, tikras "bajeristas". Так держать! Ir sugalvok tu man taip, žmogau. Bet pokalbiai tokie realistiniai! " Atstok! Kai vošiu!" - kuo ne Žemaitė?

4438. Pranute2003-10-26 18:38
Seniai taip smagiai neskaiciau, aciu.

4461. zr2003-10-27 11:20
Pradžioje per daug plepėjimo - Dunojai, Misisipės... Meistras turi jausti saiką.

8381. Jadvyga :-) 2004-05-13 16:09
Slucki tu cool padirbejai

8382. Jadvyga :-) 2004-05-13 16:12
Anekdotai buvo labai geri tai sako kiekvienas perskaites tavo anekdotus!@!!!!!!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:30 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba