Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
 Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
• Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

DAILĖ

BALSAI IŠ BEDUGNĖS

Algis Uždavinys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydas Jankauskas-Kampas. "Juoda saulė". 1993

Pasak senovės išminčių, negalėjimas pažinti ir yra tikrasis pažinimas. Negalėjimas nieko pasakyti yra pati įstabiausia kalba. Jos ištakos – bežadė pirmapradė bedugnė, į kurią sugrįžtame ne tik įžengę į Ozyrio prieblandos karalystę, bet ir kiekvieną susapnuotos egzistencijos akimirką, kurią čia pat praryja protu nesuvokiamas laikas. Šitaip pasaulio misterija mus paverčia nebyliais gyvenimo scenos aktoriais, Demiurgo išdrožtais paauksuotais stabais, judančiais tarp spalvotų dekoracijų. Vieniems tenka juoktis (nes juokas yra dievų filosofija), kitiems tenka verkti (kitaip žiūrovams būtų nuobodu). Negalima primygtinai teigti, kad būties spektaklis yra beprasmis: ne, jis turi metafizinę prasmę, tačiau ne mes renkamės konkrečius vaidmenis, ir ne mes esame šio spektaklio žiūrovai.

Prisiminus R.Jankauską-Kampą, kurio mirties dešimtmečiui skirta paroda spalio 13 d. atidaryta I.Mikuličiūtės dailės galerijoje Kaune, prieš akis iškyla tamsios Gorkio gatvės tarpuvartės ir aliejinių dažų persmelktos LTSR valstybinio dailės instituto studijos. Dabar tie laikai atrodo tarsi kokia Sargono II epocha, kurios kontūrai susilieja, virsdami juodu suprematiniu kvadratu arba šuliniu, sugeriančiu jausmus ir atmintį. Kažkas dar šmėkščioja sąmonės paribiuose: Bekampis ("Kampu" tapęs atmetus įtartiną priešdėlį) su pustuščiu alaus buteliu prie vartų, A.Aliukas ir jo "šimtas metafizinių eilėraščių", šalia "Vaivos" stoviniuojantis girtuoklis Semas išpurtusiu raudonu veidu, lyg statula Amžinybei. Vaiduokliškos figūros naktyje, sniegas, sidabrinė mėnulio šviesa, krentanti ant sudaužyto akmeninio sfinkso, niekur nevedančios siauros gatvelės (nebent nuo vieno alaus kioskelio prie kito) ir didelis raudonas dirižablis, kylantis virš Bernardinų kapinių. 1980-1983 metų senamiesčio mitologija, kuri mirė kartu su Brežnevu ir stebuklinga jaunyste. Bijau apie tai rašyti, kad neišduočiau paslapčių ir neprikelčiau fantomų. Apie tuos žmones (tarp jų ir mano kuprotas šešėlis) mes jau nesužinosime nieko.

Ankstyvoji studentiška R.Jankausko kūryba niekuo nebuvo ypatinga, niekam nekrito į akis ir nekėlė didelių vilčių. Tačiau išorė visada apgaulinga. Man pačiam (kaip beviltiškam kvailiui, lyginant su klusniomis ir protingomis kolegėmis) dėstytojai siūlė geruoju mesti menotyros studijas. Galbūt jie buvo teisūs, bet dabar vėlu ką nors pakeisti. R.Jankauskas "sprogo" staiga, ir už šį genialų kūrybinį proveržį jam teko sumokėti brangiausią kainą. Paskutinieji Kampo gyvenimo metai, kada jis tapo Kauno menininkų legenda, man apskritai nežinomi. Brandžiojo laikotarpio darbus pamačiau tik R.Jankauskui mirus ir buvau nustebintas jų tragiškos nuogybės, nors puikiai žinojau, iš kur kyla tokia demoniška jėga. Dėl šios priežasties man sunku kalbėti apie "estetinį" R.Jankausko paveikslų aspektą, kuris tėra raudančios (ir kartu stojiškai besijuokiančios) sielos pėdsakas, susinaikinimo simbolis bei spontaniška pražūties malda. Man regis, kad R.Jankauskas savyje sugriovė gynybinę sieną, saugančią nuo "astralinės" anapusybės ir joje slypinčių galių, turinčių savotišką "branduolinę" potenciją. Mirtis tapo neišvengiama.

Žvelgdamas į autoriaus tapybos darbus, sukurtus neįprastomis aplinkybėmis, dažnai probėgšmais, junti, kad jie yra tarsi kūne atsivėrusios žaizdos. Galbūt autorius tėra kokių nors šmėklų įrankis, rašantis kruvinus būties hieroglifus: savaime, visiškai nemąstydamas ir nieko diskursyviai nesuvokdamas, o tik jausdamas deginančią beprotybės liepsną. Todėl lietuviškasis ekspresionizmas jame pasiekia savo logišką pabaigą, virsdamas žydų sinagogos šešėliu. Tik nežinia, ar tai gyvenimo, ar nebūties pašlovinimas, sekimas neatpažįstamai pasikeitusiu Kristumi ar piktuoju gnostikų Kūrėju. Nuolatinis aukojimas tampa pasaulio suvokimo pagrindu, kol sudega ir savastis, ir jos apgaulinga tikrovė.

Tačiau vargu ar teisinga būtų kalbėti apie kažkokį "pesimizmą". Tai anachronistinė sąvoka. R.Jankausko kūryba spalvinga ir įtaigi: ji neskatina smurto, bet kelia nuostabą ir netgi dvelkia metafizine meile. Apie tai byloja lakoniški potėpiai, menantys dao mokytojo spontaniškumą, kurio neįmanoma pakartoti. R.Jankauskas susilieja su apokaliptinės ugnies hipostaze ir ištirpsta joje, todėl jo darbai – himnas juodajai nakties saulei. Tapytojo išorinis žmogiškasis apvalkalas tėra vienas iš dieviškosios mitologijos epizodų, kurį suvaidinęs aktorius skuba palikti sceną, kad galėtų sėdėti užkulisiuose su vyno buteliu ir pergalingai šypsotis.

 

Skaitytojų vertinimai


4400. apvalkalas2003-10-26 10:05
Dievo dovanos skirtingos-vienam dave laime tapyti,kitam nieko nepasakyti

12596. toto2004-12-26 23:25
Puikiai parašyta!

14302. :)2005-02-16 18:25
sis garbanius ( rasytojas) man visuomet patiko :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:27 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba