Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-24 nr. 2973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Astridė Ivaska.
AUDĖJOS NAMAI
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Vertėją KLAUSĄ BERTHELĮ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
TĄ LEDĄ NORISI PRAKIRSTI
11

PASAULIS 
• Artur Domosławski.
SADAMO IRAKAS – BAIMĖS RESPUBLIKA
15

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ2

PROZA 
• Mykolas Sluckis.
TROLEIBUSO ANEKDOTAI
5

VERTIMAI 
• Jim Crace.
AKMENŲ DUONA
2

PDR PRANEŠIMAI 
• Genovaitė Dručkutė.
VANDUO PRANCŪZŲ POEZIJOJE
11

KNYGOS 
• Ingrida Korsakaitė.
"KNYGOS GROŽĮ GALI LEMTI VIEN JUODOS RAIDĖS BALTAME POPIERIUJE"
1
• Kęstutis Nastopka.
BŪTASIS NEBAIGTINIS, O PRANCŪZIŠKAI – IMPARFAIT
• APIE VAIKINĄ2
• NEBAIGTAS ŽMOGUS
• ŠITAS VAIKAS TURI GYVENTI3
• NAUJOS KNYGOS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
"KARVĖS SAPNAI" IR NIDA
1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ODOS SPALVOS
18
• Algis Uždavinys.
BALSAI IŠ BEDUGNĖS
3

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• RUSŲ DRAMOS "VAGINOS MONOLOGAI" MASKVOJE2

MUZIKA 
• LUCA FRANCESCONI’S: "SVARBU, KAD TAVE SUPRASTŲ"18
• Juozas Skomskis.
DESPOTAS, REIKALAUJANTIS DŽIAUGTIS BUVIMU SCENOJE
3
 Jūratė Landsbergytė.
KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA
14

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MARIJA KALAS" – NE APIE MARIJĄ KALAS
3

TELEVIZIJA 
• Rimas Driežis.
"PRIX DANUBE 2003"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
EROTIKA AR PORNOGRAFIJA?
26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SVEIKINAME LEMBERTO KONKURSO NUGALĖTOJUS
• EVA SURGAUTAITĖ5

PRISIMINIMAI 
• Rapolas Šaltenis.
IŠ ATMINTIES

KRONIKA 
• Juozas Šikšnelis.
LITERATŪROS RUDUO PAS DONELAITĮ
2

SKELBIMAI 
• DEDIKACIJOS LAURYNUI GUCEVIČIUI KONKURSAS1
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS
• DĖL LEIDINIŲ FINANSAVIMO

DE PROFUNDIS 
• TOLI IKI RIBOS4
• Darius Pocevičius.
VANDENS SKAIČIUOTĖ
3
• DĖMESIO, KONKURSAS!18

MUZIKA

KAŽKUR SKAMBĖJUSI MUZIKA

Muzikos adoracija, kaip pasaulio harmonijos atkūrimo sindromas

Jūratė Landsbergytė

[skaityti komentarus]

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą IX lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijoje "Muzika muzikoje: įtakos, sąveikos, apraiškos", kuri vyko spalio 10-11 d. Kompozitorių sąjungoje, Vilniuje

Mūsų laikų lietuvių muzikoje radikaliai sprendžiama meno funkcijos dilema: ar muzika tėra subtilus pasaulio didybės fonas, meditatyvinė garsų rezignacija, įsimylėjusi civilizacijos lopšių kultūrą? Ar jos funkcija - tik atkurti tobulą grožio paveikslą, ar ji turėtų tiek galios ir noro pakeisti laiką? Šiuolaikinė muzika, tarsi apsunkusi nuo kultūros prasmės, suskyla į dvi opozicines sroves, savaip konfrontuojančias su dabarties laiku ir žmogaus inertiškumu. Viena jų siekia toliau brandinti savąją kultūros misiją, atkurti būties grožį, harmoniją, dvasingumą (O.Narbutaitė, A.Martinaitis, M.Urbaitis, V.Bartulis). Antroji būtų priešinga – (siur)realistiškai susiaurinama iki nuogo "skeleto", išverčiama ir parodoma pasibaisėtina realybė, kraupios vizijos, gimstančios iš absurdo, kentėjimų, agresijos ir pasikartojimų, gyvenimo teatro, vaidinamo "įsiutusios kartos". Čia sarkastiškai susimaišo tikrovės modeliavimo principai. Tai klaikių, iškreiptos esmės, šiurkščių, totalitarizmą imituojančių, viena kitai svetimų sistemų "zyzimas", savotiškas agresyvus struktūralistinis racionalizmas (R.Mažulis, R.Kabelis, Š.Nakas). A.Martinaičio sarkazmas naujai papildo šią aktualiją. Tai sąlygiškai "žiaurus" destrukcinis "meno šėlsmas", kuriame nepaprastą vaidmenį turi tekstas. Tačiau mentaliniu atžvilgiu jis nepermuša dainuojančios apie pozityvią kūrybos galią atkūrimo tendencijos, užliejusios lietuvišką muziką. Ji beveik jau susitapatino su lietuviškumo esme, muzikos, kaip pasaulio harmonijos atkūrimo, idėjomis.

Atkūrimas – būdingas lietuviško mentaliteto bruožas. Verta priminti lietuvišką atgimimo, prisikėlimo, pagonišką "gyvybės paslapties" magiją ir didžiosios muzikos – Europos simbolio idealistinę humanistinę trauką. Tai meno esmė – sklaida, transformacija, "meno centro" fenomenas su jo spinduliavimu – vizijomis, sugebėjimu prasiskverbti iki tiesos, atkurti, atidengti po užmaršties sluoksniais naujas sąsajas, realybės daigus ir juos sušildyti, pradėti auginti. Mažai čia yra tokių mentalinės užmaršties "sprogmenų" kaip a.a. A.Rekašius. Taigi dvasinės harmonijos siekis lietuvių muzikoje yra susijęs ir su naująja pasaulio integracija, reiškinių ir likimų susipynimu. Bet, negalėdama atlikti tikros savo misijos (pasaulio, ne muzikos perkūrimo!), kūryba nukrypsta į praeitį: ten buvo ir "barokas", ir "romantizmas", ir "Beethovenas" – magiški meno idėjų traukos laukai, šaltiniai, žmonijos simbolių žvaigždynas. Lietuvių muzikoje šią klasikinę idealizmo katedrą nenuilstamai šturmuojantys kompozitoriai sukūrė daug XIX a. gyvybingumą liudijančių opusų. Naujasis Fin de siecle arba "muzikos muzikoje" sugrįžimas ir stiliaus įsitvirtinimas Lietuvoje byloja ne tik apie moralinių vertybių ilgesį ir kultūros intelektualiąją rafinese, bet ir apie mentalinį meno užsidarymą savo sferose, suponuojantį tam tikrą spekuliatyvumo tendenciją arba bent jos pavojų. Teko girdėti, kaip vienas žymiausių XX a. kompozitorių Stockhauzenas komentavo jam kylantį įkvėpimą, matant ekrane griūvančius dangoraižius. Pasaulio demokratėjimo sotų perversiškumą išreiškia demokratijos kičas, pvz., masiniai protestai prieš karą Irake, nuverčiant S.Huseino režimą. Postmodernizmo mėgavimasis perversijomis verčia atsigręžti į laiko nugludintus pasaulio kultūros brangakmenius, į patikrintas vertybes. Pasipila "Hommage a...". Čia ir religinis, ir ekologinis, ir intelektualinis troškulys.

Kultūros kultūroje fenomeną inspiruoja ir Lietuvos vietos ieškojimas pasaulio kultūros arenoje.

Lietuvių muzikos "harmonijos atkūrimo sindromas" gal būtų nutolusio švelnaus (neagresyvaus), bet nenugalimo klasicizmo mito dvasinė opozicija destrukcijos jėgai. Pergalingam kičo triumfui. Kultūra tada traktuojama kaip "aukštesnė jėga" pačia artimiausia žmogaus sielai dieviškąja esme. Kaip ir religija. Teologinis dvasingumo objektas, būtent ne minčių, o jausmų, kurių nebeliko mūsų postmodernistinėje subyrėjusių sienų tikrovėje. Įsijungia tai, kas muzikui bus neginčijama vertybė. Ar gali būti per daug dvasingumo? Pavyzdžiui, "prakalbiname" Schubertą. Neįtikėtina, kiek kompozitorei gali suteikti mažas Schuberto šedevras ("Gute Nacht" intonacija iš "Žiemos kelio" panaudota O.Narbutaitės "Winter-Serenade"): "šviesa ir šešėliai, staiga iš melodinių vingių išnyrančios ramybės salos, spindintis spalvingumas ir tamsi melancholija" (Davidas Wohnlichas, "Basler Zeitung", 2000.I.26). Taip atrandami ištisi pasauliai, vertybių labirintai. Bedalių romantikų skausmo giesmės salelėse tarpsta meno meilė, besiremianti tuo, kad įkvepia gyvybę ir nūdienai, ir senoms struktūroms.

Ir vis dėlto ar tai nėra muzikos vertybių išsekimas, savotiškas bejėgiškumas dabarties atžvilgiu, jei praeities kultūrų klodai vertybiškai dominuoja mentalinėje erdvėje?

Įdomus ir pats dabarties ir praeities santykio performulavimas: "karta, kuriai naujoji muzika nėra avangardo sinonimas" (Ramunė Kazlauskaitė apie M.Urbaitį). Modernus mąstymas "remuzikalizuoja kūrybą: grįžta melodika, konsonansai, estetizmas, grožio ir malonumo ausiai kriterijai. Čia ir statikos fono meditatyvinė funkcija (maldos aspiracija), susižavėjimas ir priartėjimas, suteikiant pačiam veiksmui simbolio prasmę". Muzika tampa "Ženklais", užvaldžiusiais kontempliacinę pasaulio erdvę, vertybiniais įvaizdžiais. Meno funkcija vis dėlto čia esmingai susiaurėja iki kompiuterizavimo ir komentavimo – žaidybinio erdvės ir ženklų santykio. Romantikų iškeltą pasaulio kūrybos misiją perima remuzikalizacija, arba mąstymas apie didžiųjų kūrybą. Kūrybos kūryboje postūmių kalba, citatos… Dailėje kito paveikslo įvaizdis yra tiesioginis nereikšmingas veiksmo dalyvis (pvz., portretas portrete – atkuriamo veido atspindys veidrodyje), tuo tarpu muzikoje kitos muzikos "įvaizdis" (pvz., kito kompozitoriaus citata) įgyja per didelės įtakos aspektą – atpažįstamas "kitas" tampa esmine arba aukštesne komponento dalimi ir įsiterpdamas gali nusverti originalią medžiagą. Žodžiu, jis ne tik "Ženklas", jis prasiveržia į priekį ir kartais tampa svarbiausia medžiaga, diktuojančia vertybines dar neįsisąmonintas, slaptas trajektorijas. Jų atodanga muzikoje – "disputas su (ne)pažįstamuoju" (perfrazavus B.Kutavičių) – tampa įvaizdžio pratęsimu (kad ir genialiu), labiau kartojimu, ribų išplėtimu, komentaru ir polemika, negu naujos erdvės kūrimu. Čia reikia itin gerai suvaldyti medžiagą, reikia "naujų idėjų", kad pasiteisintų… Jeigu ši trauka ir paaiškinama "Interneto amžiaus menininkų polinkiu integruoti ir perdirbinėti" (R.Kazlauskaitė, ten pat), vis dėlto prarandama minties skverbimosi galia, netenkama pagrindinės kūrybos funkcijos – atsinaujinimo laike. Pvz., intelektualus M.Urbaičio stilius remiasi tik "tam tikro stiliaus atranka ir jos plėtojimu" (ten pat).

Čia skamba Bachas ("Bachvariationen" I, II), Mozartas ("Mozartsommer"), tapomi Brucknerio paveikslai ("Bruckner Gemälde"), visa didybe išnyra Wagneris ("Der Fall Wagner"), daug kūrinių siejama su Čiurlioniu ir Piazolla. Visa tai gražu, paveikta "eskizo kerų", o kūriniams suteikiamas "neoromantinis atspalvis". Naujausias F.Latėno opusas "Žvaigždėtas dangus" prasideda žavinga melodija iš Ch.Gounod "Fausto". Racionalus dvasingumas išgrindžia tokią kryptį – "muzikos adoracijos" arba "muzikos muzikoje" vertybingumas, "skambėjimas mumyse" – kitaip tariant, kažkur skambėjusi muzika. Retroversijos okeanas. Tai lyg didelis neatsakytas klausimas, reflektuojantis žvaigždžių šviesą. Jis pasilieka ten "viršuje" – "geresnės muzikos troškimas", abstraktus fonas, atliepiantis mūsų troškimą išgirsti juos – Schubertą, Chopiną… Arba dar "kitų paslapčių" muzikoje ieškojimą.

Kartais atrodo, kad ši muzika kažkokiu pavidalu egzistuoja dar neparašyta – tokia savaime gili, turinti begalinę trauką ir erdvę… Tarsi klimpstama gilyn į civilizacijos sistemų brandų mikrokosmą – į kultūrą kvadratu.

Moralės ir įvaizdžio klausimas. Istorijos moralės tyla yra ir muzikos silpnybė. Paviršutiniškumo dovana. Artumo ar nuotolio trajektorijos čia yra svarbiausios?

Įvaizdžio reikšmė, kaip ryškėja šiuolaikiniame mąstyme, yra gerokai perdedama. Ji dominuoja kažkokiu "statistiniu pagrindu", kuris neturi nieko bendra arba bent jau "mandagiai prasilenkia" su individualistine valios jėga. Kūrybos valios jėga nurašoma "daugumos – demokratijos vardan" arba visuomenės harmonijos labui, harmonija tampa "etikete" – tai ženklas, gerumo įvaizdis, o galiausiai – lengvas kičas.

Malonumas ausiai susijęs su lengvumu, atsiranda esminga nuostata: "kūrybos atsisakymo vardan aiškumo" klaida. Rezultatas – schematizmas arba malonusis kičas, vyraujantis išvengiant kūrybos konfliktų. Nelieka kūrybos, kaip "naujo kūrimo", akto. Išnyksta fenomenas: kūrybos ir gyvenimo skaudus ryšys.

Ar meistriškumas yra toks svarbus, ar tai vertybinis kodeksas, gaminantis ne tiek atsklandą, kiek užsklandą – visa ko sutelkimą vienai kūrybinei minčiai, vienos linijos dominavimą kitų atžvilgiu? Tada reikia "begalybės". O aplink tuo tarpu gimsta skeptiškas požiūris į šias vertybes ir visokių medžiagų chaoso apoteozė – opozicija medžiagą įvaldančiai meistriškajai būčiai. Čia yra poteksčių išlaisvinimas, komentaras, bet tai galėtų būti ir neparašyta…

Retroversinė muzika nėra dabarties laiko energijos išlaisvinimas. Jos erdvė – paneigtas istorinis momentas – yra neapčiuopta, pražiūrėta, keistu būdu "užkeikta" tiesa, todėl išlenda kokio nors "Placebo" pavidalu… Arčiausiai jos turbūt stovi Šarūnas Nakas, bet labiau tekstais (!), nebijodamas tiesmukų rakursų, jausdamas istorinių apibendrinimų poreikį. Iš tiesų Lietuvoje trūksta išlaisvinančio naujų laikų heroikos didingumo, asmenybių dvasinės jėgos, ne vien nuolatinės parodijos, kaip brandumo komplekso, savotiško lietuviško mazochizmo istorijos atžvilgiu.

Santykis su praeities muzika daugiau poleminių atspalvių turi Onutės Narbutaitės kūryboje. Tačiau ir čia suklūstame: "eskizo kerai", "tylos" ir "užmaršties" vaizdiniai, "moderni prisiminimų muzika, sugėrusi Bacho muzikos didybę ir mūsų laikų dramatizmą", įvairių epochų atgarsiai, kitų kompozitorių palikimas.

O.Narbutaitei būdingas individualybės veržlumas – jai neužtenka grožėtis, adoruoti, ji įsiveržia į kitą kūrybą, nepalieka jos "draugiškose erdvėse", o verčia atskleisti skausmą, nostalgiją, susitaikymą su likimu, pažvelgti "sielai į akis". Čia paliečiama tiesos įtampos styga, istorinis pažinimo motyvas. Todėl muzika priverčia įsiterpti drastišką realybės jėgą. Bet jos liūdesys, prisiminimų modernas suvokiamas ir kaip nevilties ar regresijos ženklas, gal ir kelio pabaiga, atsiverianti laiko begalybei (Chopino rudens riturnelė, Schuberto žiema, Mozarto "Nebaigtoji" vasara ir prisiminimų rudens barokas Giesmėje pagal R.M.Rilkę). Jis lieka kaip ženklas kelyje… Tai ir nuolatinis formos vėrimasis į grožio traukos, gamtos ritmų erdvę, ir muzikos praeities, kaip kultūros oazės, suabsoliutinimas. Tarsi turime neperplaukiamą vandenyną, kuris prasideda nuo Lietuvos, kaip pradžių pradžios, suvokimo. O.Narbutaitė išlieka čia su sau artima meno – mirštančios praeities – atkarpa ir savo kartos "neoromantizmu" su meistriškai sulydyta amžių retorika. Antra vertus, jai pavyksta vis atnaujinti tikėjimą estetizmo galia. Bet eskiziškumo – regresijos pradas irgi atkaklus…

Laikui bėgant tai darosi panašu į kultūros nuovargio sindromą, verčiantį ieškoti atodangų, naujų gelmių šios muzikos pauzėse – mąstymą inspiruojančiuose žvalgybiniuose momentuose. Ir kada nors tai gali pasirodyti spekuliatyvu.

Vidmanto Bartulio kūrinys violončelei ir fortepijonui "Palydžiu išvykstantį draugą, ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius" pagrįstas Schuberto tema iš kvarteto "Mirtis ir mergelė". Schuberto intonacija, išdėstyta "tylos" lauke, tarsi sustabdyta ir sustambinta per didinamą stiklą, yra tokia verianti, kad jos užtenka visam kūriniui, tik dar labiau sužadinančiam Schuberto melodijos ir slypinčios menininko tragedijos nostalgiją. Melodija išryškėja ir vos spėjusi pradėti skleistis išnyksta, pripildydama erdvę tyloje dar ilgai skambančios išsipildymo vilties. Tokia Schuberto atsklaida yra geniali eskizišku prisilietimu, santūri ir visa kupina "harmonija dvelkiančių kerų".

Bet kodėl muzika turi būti svaigi "kerais" ir prasmės tylos laike? Mūsų klausos erdvę užliejo tokie Schuberto (ir kitų) pasiilgimo opusai. Jeigu ne konkretaus autoriaus individualybės paženklinti (Schuberto, Chopino), tai įkūnijantys abstrahuoto praeities stiliaus – baroko prisiminimus, "ėjimą per epochas", muzikinę retoriką, kažką, dvelkiantį romantizmu, ir panašiai. Dauguma dabartinės muzikos opusų įžengia į šią tekančią upę ir stebi ją iš toli ir iš arti (vienas naujausių – V.Bartulio oratorija "Nelaimėlis Jobas"). Galbūt tai atitinka laiką: žengimas per tūkstantmečio ribą sukelia monumentalumo, filosofinio žvilgsnio į istoriją troškulį? Tuo labiau kad realybė siejasi su destrukcija ir apokalipse. Mąstymo centras, saugumas ir pozityvumas susiję su praeitimi, iškiliomis epochomis. Suprasta ir susimbolinta medžiaga.

Vis dėlto pavojingas estetizmo išsekimas arba lengvas narcisizmas išlieka, nors muzika dinamizuojasi, sprendžia begalybės lygtis. Ar tėra šis kelias – aktualizuoti įvairių epochų muzikinę retoriką? Menotyrinis žvilgsnis kūryboje. Tuo tarpu B.Kutavičiaus kūryba daro poveikį priešinga – istorinio nesaugumo, pažeidžiamumo, statikos nestabilumo – įvairių kultūrinių lygmenų "negražaus susidūrimo" tiesa.

Minėti muzikos atkūrėjai ir perkūrėjai kompozitoriai yra poetinės prigimties asmenybės, tarsi panirusios į meno kultą, savotiški kultūros mediatoriai. Tuo tarpu kitos kartos autorių muzika siekia "išsigryninimo" (arba fundamentalizmo): Ryčio Mažulio kanonai, Ričardo Kabelio ironiškasis struktūrų žaismas – mechanistinis struktūralizmas "muzikos nemuzikoje" ir "daikto savyje" išdėstymas. Tai nėra "blogas daiktas", paprasčiausiai racionaliai įdomus, be "įsimylėjimo sindromo".

Kol kas reikšmingiausia muzika lieka paveikta "eskizo kerų" ir nušviesta kūrybos žvaigždžių iš praeities traukos. Tarsi genialumas tegali būti iš praeities paveldėtas mitas, reikalaujantis meistriško prisilietimo, kad įžengtų į mūsų gyvenimą.

Gal tai ir yra tikros muzikos reikšmės pasiilgimas, kol kas didžios muzikos atkūrimo pavidalu pavijęs mūsų laiką ir tapęs nauju kūrybos reiškiniu? Kaip įžanga ir tūkstantmečio susumavimas? Naujojo simbolizmo meilės himnas praeičiai?

Nors ir graži ši "muzikos muzikoje" kryptis primena progresuojantį dvasios skilimą... Mein lieber Freund Beethoven. Tai reiškia: Beethoveno čia nėra. Trūksta Beethoveno.

 

Skaitytojų vertinimai


4479. kvazi-shizi2003-10-27 21:30
bred sumashedshevo... Ar tai vadinasi musu muzikologija? Tikriausiai... Sunku skaityti. Kaip su tanku veza - daug tarptautiniu zodziu, tarsi lietuviskai ir nebemokama kalbeti. Skaitai ir minties nesugauni. O gal jos ir nera, nes nera is kur jai rastis....

4481. davatkele2003-10-27 22:25
Cia rasinelis kokiam parapijiniam religiniam sienlaikrasciui, bet ne aktualios kulturos savaitrasciui...

4482. Liberalas2003-10-27 22:59
Nei su davatkele, nei su tuo shiziku nesutinku niekaip! Perskaites straipsni (kuris dar parasytas savitu, kartu ir sklandziu stiliumi), net pasigerejau. Apskritai reta pas mus tokiu autoriu, kurie isdrista pameginti profesionaliai ir idomiai apzvelgti bendras muzikos tendencijas ribotos apimties tekstuke. Belieka JL tik pagirti ir uz drasa, ir uz taiklias mintis.

4483. Liberalui2003-10-27 23:54
Kur cia radote kazkokia tendenciju apzvalga? Komsomoliska selekcija - pagal kartas (autores bendraamziai ir truputi jaunesni)ir paziuras: gerieciai (pseudoromantikai) ir blogieciai (postminimalistai). O apie muzika kalbama tarsi is tarybines literaturos vadovelio 10 klasei, pamaisius su populiariu ekstasensu zodyneliu (tik "otkliuckes" dar truksta, bet galima numanyti). Beje, sio teksto variacijas autore kartoja metai is metu, gal tikedamasi ikalti i skaitytoju galvas. Bet kad neitaigu ir viskas.

4492. Bagira2003-10-28 11:03
Geras tekstas. Stilius, tiesa, painus, išsipūtęs nuo visokių paralelių linijų, ironiškų pastabėlių ir neužbaigtų minčių (kaip kokia morzės abėcėlė- kiekviename sakinyje arba "-", arba "..." :)). Tačiau turinys, pati tema - kas čia gali neįtikinti? Bent kiek domintis pastarųjų 10-15 metų lietuvių kūryba, neįmanoma nepastėbti ištisos kompozitorių kartos propaguojamos "kažkur skambėjusios muzikos" tendencijos. Bet pastebėjimas taip ir liktų pliku pastebėjimu, faktu. Tuo tarpu Landsbergytė, pripažinkim, pakankamai įvairiapusiškai aprašo šio reiškinio įtaigumą, patrauklumą klausytojams, susimaišiusį su nemenka rizika nusisaldinti, subanalėti, ypač jei tai daroma be jokio saiko. Tik nesakykit, kad tai neaktualu! Negaliu pamiršti klaikaus Šnederovo "šedevro" iš šių metų "Gaidos" "Lietuviškų aktualijų"...

4494. Bagiros pastebėjimai2003-10-28 13:54
Kad ir kokie kartais svarūs ir įdomūs būtų Bagiros pastebėjimai, kažkaip jau pradeda erzinti ta arogancija... Toks įspūdis, tarsi visi čia komentarus rašantieji kažką paisto tarpusavyje, o tada jau įsiterpia Bagira ir taria paskutinį nuosprendį... Kad ir čia - "Geras tekstas." Taškas. "Hau", kaip pasakytų Vinetu.:) Tokia Tamsta Mokytoja, reguliuojanti visos klasės požiūrius ir skonius:)

4498. Meskiukas2003-10-28 14:35
O as sakau - negeras ir nuobodus tekstas. Jis nieko bendro su atsieit aptarinejama muzika neturi, na, nebent vos vos turi. Landsbergyte raso sau rasineli, grozisi savo sentimentaliu rasymo stiliumi, truputi nusiziuretu is tevuko, o tos muzikos net negirdi. Net jei kada nors pries kokius 20 metu ir klause, tai jos galvoje persimaise su jos pacios issigalvotomis tos muzikos savybemis.

4501. Bagira2003-10-28 16:07
Kas man belieka - atsiprašau už tuos gausiai reiškiamus SAVO pastebėjimus :) Bet taip jau visada elgiuosi: jei kažkas patiko, tai ir rašau "patiko", o jei ne - "nepatiko". Taškas. Hau :)

4502. bomba.lt2003-10-28 17:02
"kazkur skambejusios muzikos tendencijos" jau aptartos tukstanti ir simta kartu... tai tukstantis antroji be galo aktuali variacija.

4520. pataike (o gal "Kiudziau"?)2003-10-30 09:35
shiziko pasiulyta nuostata prigijo - dauguma eme kritikuoti straipsnio autore. Vadinasi ir shizikas kazkuo teisus...

8770. Edgaras :-) 2004-05-31 13:56
Atsiuskite man kanors apie Romantizma per power point.Is anksto dekoju.

10871. meskute9 :-) 2004-10-18 18:47
ar cia yra bent vienas MUZIKANTAS?jeigu galiu pasigirt esu MUZIKANTE.

16257. nobady2005-05-05 14:46
sh ir viskas, vistiek man tokia nesamone nesuprantama ir man dzin kiek skaiciau "pora sakiniu" man visai nepatiko nes nuisisneka ji ten truputi. va tiek ir tenorejau pasakyti. Zmones zourekit i ateity o ne kaskoky sh malkit kam to reikia, dabar yra daug svarbesniu dalyku, negu kaskokia senovine lenku ir lietuviu muzika. blin juk cia toky sh kisa jums i galva kur jis visai jums nebus reikalingas ateiti. gerai viskas. pritariu tiems kas pries sy rasiny. ir iki kito tokio tupo rasinio. :D (visiskai rimtai)!

26612. Oracle :-( 2006-05-11 20:52
Nesutinku, kad lietuviu muzika nereikalinga, bet cia parasyta nesamone...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:00:22 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba