Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
• Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
• Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
 LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

Indrę Daunytę, kultūros atašė Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, kalbina Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Indrė Daunytė per parodos „Balticalia Lithuania“ atidarymą Londono „Plus One Gallery“ rugsėjo 12 dieną. Fone – Editos Voverytės kūrinys
Nuotrauka iš E.Voverytės archyvo

Nežinau, kaip dabar į Tave kreiptis. Kadaise buvo aiškiau… Baigei teatrologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, reiškeisi kaip teatro kritikė, dirbai Naujosios dramos akcijoje, BNS, buvai Kultūros ministrės atstovė spaudai… Dabartinės Tavo pareigos tarsi įpareigoja klausiantįjį rimtai nusiteikus gvildenti solidžią mūsų šalies kultūros sklaidos minėtoje valstybėje temą, reikšminti sunkų kultūros atašė kasdienį darbą ir panašiai.

Taigi kokia dabar Tavo „tapatybė“ – nerandanti žemėje ramybės „siela“, karjeros moteris, slaptus memuarus rašanti kritikė?.. Juokai juokais, bet man – visuomet mįslė, kaip save suvokia svetur laisva valia ilgam įstrigę (šiuo atveju – darbo reikalais) lietuviai? Suprantu, jog XXI amžius, naujos technologijos, keliaujančio žmogaus tipas, bet juk tenka atsisakyti namų, skirtis su artimais žmonėmis, keisti gal net santykį su savo praeitimi, vertybėmis…

Teatro memuarų tikrai nerašau, karjera iš viso yra mitas, o ramybė, jei ir ne mitas, tai bent jau man – tolima budistinė sąvoka.

Dirbant šį darbą man save suvokti, matyt, kur kas lengviau nei tūkstančiams tikrų emigrantų. Juk dirbdami Lietuvos atstovybėse užsienyje, vis dėl to dirbame Lietuvos valstybei, jai mokame mokesčius, jos kultūrą ir meną propaguojame, todėl tai ne atotrūkis, o tiesiog platesnis kontekstas, kuriame savo šalį ir jos kultūrą matai kiek kitaip. Žinoma, požiūris į kai ką keičiasi, tačiau šie pokyčiai labiau susiję su platėjančia ir gilėjančia patirtimi negu su esminėmis vertybėmis.

Tarp mano bičiulių yra nemažai tokių, kurie per savaitę darbo reikalais aplanko bent tris šalis, o namie tik lagaminus (jų net neatidarydami) pasikeičia, – va čia tai keliaujantis žmogus…

Kultūros atašė rūpestis – fantazuoju! – tam tikroje valstybėje skleisti savo šalies kultūrą, puoselėti šalies įvaizdį, organizuoti ryšius tarp meno ir kultūros institucijų ir žmonių. Ar, atvykusi į Didžiąją Britaniją, radai šį darbą pradėtą? Kokios ėmeisi veiklos?

LR kultūros atašė JK pareigybė buvo įsteigta pirmą kartą. Žinoma, ir anksčiau LR ambasada Londone organizavo įvairius renginius, tačiau nebuvo sąlygų tam skirti visą savo laiką ir jėgas, rūpintis tarpinstituciniais santykiais ir begale kitų dalykų. Taigi iš esmės teko pradėti nuo nulio, ypač kalbant apie kryptingą strategiją, be kurios šioje didelėje ir multikultūrinėje valstybėje pražūtum.

Pradžia nuo nulio manęs lyg ir neturėjo gąsdinti, nes gyvenime tai teko daryti ne vieną kartą. Tačiau pirmus mėnesius, prisipažinsiu, mane buvo apėmusi panika. Nuo JK ir ypač Londono kultūrinio gyvenimo intensyvumo, aukšto lygio. Tai buvo jei ne kultūrinis, tai profesinis šokas. Pamenu, prieš važiuodama tardžiau kolegas kitose šalyse, ir vienas jų man pasakė: „Kad ir ką mes tau patarsime dabar, niekuo nepasinaudosi, nes kiekvienoje šalyje – kitas pasaulis“. Jis buvo absoliučiai teisus. Šiame darbe lyginti Londoną, Berlyną, Stokholmą ar Kaliningradą yra nesąmonė, nes veikia skirtingi dėsniai, tradicijos, pagaliau Lietuvos įvaizdis ir (ne)žinomumas – vis kitas.

Padėjo tai, kad JK turėjau pažįstamų kultūrininkų. Tai pagelbėjo greičiau susiorientuoti ir nepulti smulkintis su visokiais bet kam skirtais projektais. Gal ir keista, tačiau taip pat labai padėjo elementarūs verslo rinkos dėsniai, kurias vis tikslinausi su nekultūrininkais. Tad pradėjau nuo to, nuo ko, matyt, pradėtų bet kuris kitas mano vietoje – nuo prioritetų nusistatymo ir partnerių tarp britų institucijų identifikavimo.

Iš nieko niekas ir bus. Kokios Tavo darbo sąlygos – biudžetas veiklai organizuoti, patalpos, komanda? Spėju, kad be partnerių – Didžiosios Britanijos kultūros institucijų ir asmenų – būtų sunku. Su kuo draugaujate darbo reikalais? Delikatus klausimas: kiek tokia partnerystė nuoširdi, lygiavertė, be išskaičiavimų ar manipuliacijų? Gali neatsakyti – suprasiu…

Britui, paskambinusiam į ambasadą ir klausiančiam, ar tai – Lietuvos kultūros institutas, visada sakau – taip! Kambarys, kompiuteris, telefonas ir pilnėjantys vizitinių kortelių dėklai – ko ne kultūros centras? Ne tai svarbiausia. Biudžetas – labai svarbu ir, žinoma, kad jo nepakanka, bet kam jo pakanka? Tačiau, kaip pats tiksliai pasakei, svarbiausia – JK partneriai ir jų suinteresuotumas dirbti kartu. Paslaptis, kurią sužinojau stebėdama mūsų kultūros atašė Švedijoje Lianos Ruokytės darbą, paprasta – turi juos įtikinti, kad jie (galerija, koncertų salė, meno centras etc) patys atrado unikalų Lietuvos menininką ar jo darbus ir bus pionieriai, jį pristatydami naujoje terpėje, gaus iš to nemažai meninių dividendų. Tik JK šie santykiai galbūt daugiau paremti racionalumu (nenoriu sakyti komercija, nes Lietuvoje komercija vis dar kažkodėl priešinama kokybei) negu kur kitur. Britai garsėja gebėjimu derinti kultūros ir meno kokybę su vis dėlto nepaprastai racionaliu ir praktišku požiūriu. Įtikinti gerą Londono galerininką (nes bet kur gero mūsų menininko darbų pristatyti irgi nesinori) eksponuoti Lietuvos dailininko darbus, kai jis gali rinktis iš geriausių pasaulio menininkų, – štai kur užduotis. Mūsų menininkai tokiuose kultūriniuose megalopoliuose kaip Londonas iš esmės atsiduria vienoje konkurencingiausių pasaulio meno rinkų. Tačiau sėkmės atveju, nauda irgi atitinkama – tiek publikos, tiek profesionalių meno vertintojų atžvilgiu, tiek tarptautiniu mastu.

Partnerystė be išskaičiavimų? Tada tai jau yra draugystė, o tai kas kita. Britų institucijos ar nepriklausomi meno operatoriai yra puikūs partneriai, iš kurių galima daug ko pasimokyti, – kruopštumo (nors kai kada iš proto varančio), ilgų planavimų, įvairiausių bendravimo taisyklių. Juos šiek tiek šiurpina tai, prie ko mes Lietuvoje esame pratę – ekstremalioje situacijoje per dvi paras atlikti dviejų mėnesių darbą arba dviem žmonėms sukurti projektą, kurį JK darytų dešimt. Ir, kaip kartą man prasitarė vieno Škotijos festivalio direktorius, galbūt mes jau nebeturėtume šiuo sugebėjimu didžiuotis, nes vis dėlto tai nėra normalu.

Žaidžiant pagal pačių britų taisykles, galima pasiekti puikių rezultatų. Iki šiol girdžiu nusistebėjimų, kaip mums pavyko per mažiau nei pusmetį surengti Lietuvos meno pristatymą-festivalį Oksforde, kur per mėnesį įvyko 6 skirtingų žanrų (kinas, teatras, muzika, parodos, kūrybinė laboratorija, diskusija) renginiai. Dirbau su bene 5 skirtingomis institucijomis, tačiau staiga iškilusias problemas, kurias reikia išspręsti per pusdienį, ar panašius stresą keliančius neplanuotus dalykus stengdavausi pasilikti sau. Vis dėlto be jų suinteresuotumo ir dalyvavimo tokio renginio niekada nebūtų buvę vien jau finansiniu požiūriu.

iliustracija
Lietuvos meno pristatymo-festivalio Oksforde leidinys

Skirtingose šalyse – sava kultūros atašė darbo specifika. Kokia ji – Didžiojoje Britanijoje? Viena vertus, kultūrai čia turbūt netenka būti politikos palydove ar patarnautoja, kita vertus, lietuviški menai minėtoje šalyje mažai pažįstami, tai tarsi lašas vandenyne?

Apibendrinant, JK tris kartus į duris pabelsti neužtenka. Tokių beldžiančių čia tūkstančiai su nemenkesnio lygio projektais. Ir čia net nelabai padoru yra belstis. Geriau sunkiau ir ilgiau, tačiau – pro paradines duris iškelta galva, jei sugebi. Britų visuomenės susisluoksniavimas bei savitos taisyklės galioja ir meno pasaulyje.

Kartą susitikime su vienos didžiausių ir turtingiausių JK nacionalinės įstaigos vadove nuskambėjo klausimas – kaip lietuvių menininkai gali patekti į šią sceną? Iš pradžių net nesupratusi klausimo, ji mandagiai šyptelėjo ir atsakė, jog renkasi menininkus ne pagal tai, ar jis serbas, anglas, lietuvis ar danas, o pagal tai, ar jis geriausias savo srityje. Būtent tai vis dažniau ir bandau daryti – rengti ne tik menininkų ar jų darbų pristatymus, bendradarbiaujant su britų institucijomis, bet ir daryti „gyvuosius“ projektus, tai yra suteikti sąlygas lietuviams dirbti su britais ir sukurti ką nors nauja. Praėjusiais metais vykęs projektas „Ketubah“ (muzikinė instaliacija, atkurianti XX a. pradžios žydiškas vestuves Vilniuje) arba šiemetinis „Iron Wolf“, kuriame sujungėme lietuvių folką, elektroninę muziką, videomeną, britų hiphopą ir Balkanų ritmus, yra tokie pavyzdžiai. Laiko bei finansų atžvilgiu tai – savižudybė, tačiau tikiu, kad tai – efektyvu. Visko matančiai Londono publikai ir meno žinovams tai nėra dar vienas dar vienos šalies meno pristatymas, o tarsi lietuvių menininkų „įšventinimas“ į šį kultūrų katilą, nes jie tampa ne tik svečiai, bet kūrybiniai partneriai, dalyvaujantys kultūrų kryžkelės gyvenime.

JK galima išsinuomoti beveik bet kurią vietą ir pristatyti ten savo šalies menininkus, tik turėk pinigų. Kad lietuvių menininkas groja, šoka ar dainuoja kurioje nors prestižinėje vietoje – gerai, tačiau daug geriau, jei jis ten patenka kaip pats geriausias. O tada jau kalbame apie tai, kad jis iš Lietuvos. Pastebėjau, jog JK meno mėgėjai šiuos du dalykus labai skiria (nes turi iš ko rinktis), todėl nereikia stebėtis, kad oficialūs, proginiai ar pernelyg „nacionalistiniai“ meno pristatymai dažnai nesulaukia atgarsio ar pakankamai žiūrovų (neskaičiuojant prisistatančios šalies atstovų).

Kalbant apie kultūrą, kaip politikos palydovę, tai gali būti labai efektyvus dalykas, tik reikia sugalvoti, kaip to nepaversti oficiozu ir kaip būtent nepadaryti kultūros „palydove“, o veiksmingu įrankiu šalies teigiamam įvaizdžiui formuoti.

Kad menui tai gali būti naudinga, galiu pasidalinti nesena patirtimi, kai tik politikos dėka (LR ambasadoriaus bei Londono finansinės sostinės City mero susitikime) pavyko gauti Lietuvos meno projektui gražiausią City skverą, tiesiai priešais Šv.Pauliaus katedrą bei Londono vertybinių popierių biržą, kur kasdien praeina tūkstančiai londoniečių, verslininkų ir turistų iš viso pasaulio. Belieka tikėtis, kad pavyks įgyvendinti šį projektą, kuriam pradžią davė keli per susitikimą pasakyti diplomato ir pareigūno sakiniai.

Ar mes žinomi JK? Ir taip, ir ne. Tam tikrus vardus puikiai žino tam tikros srities profesionalai. Plačioji publika – kitas klausimas. Tačiau reikia į tai žiūrėti teigiamai, vadinasi, ją kaskart galima nustebinti lygiu bei savitumu. Neslėpsiu, neretai pasitaiko, jog vieno garsiausių Lietuvos menininkų vardas čia nieko niekam nesako, ir reikia tarsi jį sukurti ar įrodyti iš naujo. Ir, beje, kai kurie menininkai tą suvokia labai profesionaliai, žinodami, kad jei pavyks į save atkreipti dėmesį Londone, tai atsipirks dešimteriopai.

Kiek tenka skaityti informacinius pranešimus apie mūsų kultūros sklaidą užsienyje, dažniausiai minimos fotografijos, dailės parodos, džiazo (klasikinės muzikos – rečiau) koncertai, kartais – rašytojų susitikimai. Tikra retenybė – scenos menų renginiai. Ar juos kebliau organizuoti (iškyla finansų, patalpų, publikos, reklamos problemos), ar tiesiog – tik spėju – tai veikia ir kai kurių mūsų kūrybinių sąjungų aktyvumas (arba pasyvumas)?

Turbūt daugiausia tai lemia finansiniai veiksniai, scenos menus pristatyti užsienyje – brangu. Tačiau teatro pristatymo užsienyje trūkumo nematau – mūsų teatro trupės nuolat važinėja po kitas šalis festivalių ar užsienio teatrų kvietimu. Galime kalbėti nebent apie tai, kodėl mūsų režisieriai žinomi ir populiarūs vienose, ir nelabai – kitose šalyse, o tai vis dėlto labiausiai daro įtaką ne finansiniai, o ir teatro tradicijų, suvokimo, populiarumo ir statuso toje visuomenėje niuansai.

O mūsų kūrybinių sąjungų „aktyvumas“ neretu atveju koks buvo prieš dešimtmetį, toks ir liko.

Nūnai į Lietuvą žvelgi tarsi „iš šalies“ – kokie mūsų kultūros reiškiniai ar bruožai Tave skaudina, liūdina, kelia šypseną? O kuo didžiuotumeisi?

Jei mūsų kultūra mane liūdintų ar erzintų, būtų sunku dirbti. Būna, kad kai kada pati sau turiu kai ką „pagražinti“, tačiau didžiuotis kultūra šiame darbe yra privalu, kitaip neišeis nieko doro padaryti. Didžiuojuosi tuo, kad kai kurie mūsų menininkai išlaikė savyje tai, kas sutinkama vis rečiau – būtinybė kurti čia ir dabar, o ne kažkam. Geriausiai tai apibūdina kolegės Rūtos Oginskaitės (taip pat su pasididžiavimu!) išsakyti žodžiai: „Apie niekus lietuviai meno nekuria. Net juokaudami jie yra nusiteikę filosofiškai, nes kiekvienu kūriniu tarsi stengiasi pakelti didelę naštą. Lyg kurtų paskutinįkart. Lyg pagaliau gertų iš tyriausio šaltinio ir trokštų tuo džiaugsmu, tuo troškulio numalšinimu kuo plačiau pasidalinti. Ir patys iš savo rimtumo pasišaipyti – atsiprašyti, gūžtelėti pečiais, kad kitaip turbūt negali“. Man ši mintis labai graži, ir norėčiau, kad ją būtų galima pritaikyti kuo dažniau.

O šypsena neretai kyla stebint, kaip sumaniai kai kurie iš mūsų naudojame Lietuvą, kaip saugią ir šiltą terpę, kurioje mes pripažinti, mylimi, ir saugūs. Tokie saugūs, kad mums tikrai neverta išlįsti iš savo kiauto ir atsidurti nepažįstamuose skersvėjuose, kas kad jie pravėdina galvą. Ir nebūtų verta apie tai net užsiminti, jei mes nediskutuotume rimtais veidais apie tai, ko nepažįstame, nes nenorime, nes neįdomu, nes pagaliau tai gali sukrėsti visą saugų pasaulį, kurį esame susikūrę.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 13 
4:57:08 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba