Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-17 nr. 3028

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ŽEMĖ14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

2 
• REPRESIJŲ TAIKINYS – INTERNETAS3
 Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7.
"AŠ ESU LAIMINGAS"

KELIONĖS 
• Kornelijus Platelis.
"TIKRASIS" PASAULIS
1

LITERATŪRA 
• Sonata Paliulytė.
POETAI ŽAIDŽIA ŽIEMĄ
12

KALBOS SKILTIS 
• Gintaras Lazdynas.
IŠ KO IŠAUGO "ANYKŠČIŲ ŠILELIS": TARMIŲ TEORIJA
9

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
NAUJA ČIURLIONIO KVARTETO PROGRAMA
• KELIOS PASTABOS PAVARČIUS SOLIDŽIOS IŠVAIZDOS LEIDINĮ "LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI"7

FOTOGRAFIJA 
• VEIKLOS VERPETUOSE3
• GERBIAMA REDAKCIJA,1

TEATRAS 
• Kęstutis Urba.
LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI
1
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS BE CUKRAUS
7

PAVELDAS 
• Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS
1

MENO DIS/KURSE* 
• KRONIKA

KNYGOS 
• GERIU ŽALIĄ TYLĄ
• LATURO KATALOGAS
• K.B. ĮTARIAMAS1
• NAUJOS KNYGOS4

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS13
• PASTABA

PROZA 
• Kęstutis Navakas.
DAIKČIUKŲ VISATA
1
• Kęstutis Navakas.
KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*
2

VERTIMAI 
• KATEŘINA RUDČENKOVÁ3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eglė Kačkutė.
KALBANTIS AKMUO
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ilmaras Zvirgzdas.
LO IHPAT LI*

KRONIKA 
• ANT TO PATIES GRĖBLIO2
• ILGIAUSIŲ METŲ!2

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS9
• HERKUS KUNČIUS26

2

"AŠ ESU LAIMINGAS"

POKALBIAI SU LAUREATAIS

Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valentinas Sventickas

Praeis dar pora metų, ir Jums sukaks 80. Kaip dabar sveikas, kokiems darbams jaučiatės esąs pajėgus?

Jaučiuosi pajėgus bet kokiam darbui, o sveikas tai nesu. Vis galvoju, ar ne per daug pasitikiu savimi. 1994 m. buvo infarktas, o 2002 m. gale – insultas, po kurio esu pusiau paralyžiuotas.

Išgulėjau pusę metų ligoninėje, reabilitacijos laiku daug "atstačiau". Vaikštau, viena ranka visai sveika, antra bejėgė. Bet tai man nekliudo…

Daryti tai, ką turite?

Taip. Vaidinau prieš insultą O. Koršunovo teatre, spektaklyje "Oidipas karalius", piemenį. Jis turi prasėdėti visą spektaklį avanscenoje. Iš ligoninės atėjau, suvaidinau ir tada išsigandau. Kad pasielgiau neišmintingai. Kai parvežė į ligoninę, o spektaklis tris valandas trunka, pasijutau toks pervargęs, kad kritau ant lovos apsirengęs, su paltu. Kokią valandą pragulėjau.

Paskui girdžiu, kad eina "Oidipo…" spektakliai, ir Lenkijoj, ir Slovėnijoj. Manęs nekviečia. Manau, aha, bijo užsikrauti bėdą. Suprantama. Kai buvo O. Koršunovo teatro penkmetis, jie atsivežė mane kaip teatro veteraną. O. Koršunovas sako, – jūs gi vaikštot, tai kodėl nevaidinat? Sakau, kad nekviečiat. Kvietėm, – prasitarė, – bet jūsų duktė sakė, kad nelipate iš lovos. Supratau, duktė mane saugo.

Pakvietė važiuoti kartu į Olandiją. Buvo trys spektakliai, aš kaip ant sparnų. Senas diedas… Viešbučiuose iš lovos neišlipu. Neturiu jėgų. Teatro jaunimas po miestus laksto. Yra ką žiūrėt. O aš išlendu iš viešbučio, prie kanalo surūkau cigaretę, šimtą metrų ten ir atgal.

Tada – visos jėgos tik spektakliui?

Tiktai. Ir spektaklis man – šventė. Tiek jėgų suteikia scena.

Ką veikėte šiomis dienomis?

Įsitraukiau į Salomėjos Nėries minėjimus. Daugybė kvietimų. Bet mane reikia nuvežt ir parvežt. Galiu skaityt tik atsirėmęs į lazdą, sėdėdamas. Lapkritį skaičiau gal dešimtį kartų. Jiezne, Prienuose, Marijampolėje, Alytuj, Kunigų seminarijoj Vilniuje, Santariškių ligoninės kardiologijos skyriuj, vaikų skyriuj… Marijampolėj buvom su Viktoru Alekna, jam beveik devyniasdešimt metų, dabar mus kartu kviečia į Druskininkus.

Jūs, kaip jaunesnis, palydėsite…

Štai Mokytojų namai kviečia susitikti su jaunais poetais, dar mokiniais. Bus tokia viktorina. Skaitysiu eilėraščius, o jiems reikės atspėti, kieno jie. Jau susigalvojau, ką skaitysiu, kad atspėti nebūtų paprasta.

Sausio 25-ąją Vilniuje vaidinsime "Oidipą karalių". Paskui Japonija, Atėnų festivalis, Belgrado. Ir Paryžius. Tokie metų planai. Jie mane palaiko. Tiek suteikia jėgų, kad negali įsivaizduoti. Ką reiškia scena senam artistui!

Esate natūraliai socialus, savąja meno kalba esate paveikęs žmones. Tarkim, Sąjūdžio metais. Iš visuomenės gyvenimo aktualijų – kas dabar Jus jaudina, ką galvojate?

Siaurai dabar galvoju. Galvoju apie tai, kur aš ką galiu. Luošas žmogus "nachališkai" lendi į tą gyvenimą… Ačiū Dievui, jaučiuosi reikalingas, kviečia mane. Kad ir su Salomėjos skaitymais. Ką kita aš galiu?

Dar pasakysiu, kad tebesu Vilniaus savivaldybės pavadinimų suteikimo komisijos narys, jau penktą kadenciją. Daugiau kaip trisdešimtį gatvių pavadinimų esu pasiūlęs, ir komisija pritarė. Neseniai taip atsirado Juditos Vaičiūnaitės, Vaidoto Daunio gatvės. Dar anksčiau įsiūliau Pauliaus Širvio, Vytauto Mačernio, Prano Vaičaičio, Oskaro Milašiaus, Žygimanto Liauksmino, Mstislavo Dobužinskio, kitus vardus. Malonu šitai prisiminti, einant tokia gatve.

Sukūrėte apie šimtą vaidmenų scenoje, bemaž pusšimtį kine. Skiriant Jums Nacionalinę premiją (1993 m.), visgi buvo pabrėžti literatūros skaitymai. Kaip Jums tada atrodė šis akcentas?

Natūraliai neatrodė.

Turiu dvidešimt literatūros programų. Lig šiol – 3040 skaitymų. Tada, žinoma, daugiau skaičiau. Teatras, kinas, skaitymai. Nežinau, kas svarbiau.

Programos, skaitymai visoje Lietuvoje – man ryškūs gyvenimo puslapiai. Kelionės su Just. Marcinkevičium, M. Martinaičiu, B. Grincevičiūte… Maironio plokštelė mano išleista, žinote, kiek jos?

Šimtas tūkstančių.

Plokštelių studijoje tai buvo rekordas. Nė viena estrados dainininkė nepralenkė.

Ir Australijoj skaičiau, ir JAV, ir Kanadoj.

Aktorių, ir gerų, nemažai, bet kad jiems sektųsi ir skaitymai, kad sulauktų tokio pripažinimo, – visgi reta. Čia tikrai fenomenas.

Salomėjos Nėries šimtmečio minėjime (Nacionaliniame dramos teatre) jos eilėraščius skaitė didelis aktorių būrys. Liko slegiančių įspūdžių. Kas skaitė tyčia kitaip, kas melodramiškai, kas poeziją pavertė proza, kas "nesaugojo" eilutės ir nepaisė metrinių kirčių. Žinoma, tai literato įspūdžiai, gal jie kreivi. Kaip atrodė poezijos skaitymo virtuozui?

Viską išklausiau. Aš per vidurį maždaug skaičiau.

Keturiolika žmonių, kai kurie iš jų gal niekad nėra skaitę poezijos… Jauni artistai, vaidina teatruose. Manau – neturi skaitymo mokyklos. Dažnas nesuvokia, ką skaito. Nebando suprasti, ką poetė sako, kodėl, kas vertė ją parašyti tą eilėraštį. Neišsianalizavę, nesuvokę. Kiekvienas kitaip gali suvokt. Bet turi būti įsitikinimas, kad aš suvokiau teisingiausiai.

"Mano gyvenimas – vėjas palaidas"… Tas vėjas palaidas – ar palaima, ar prakeiksmas? Klausausi – artistas ar artistė vaizduoja vėją. Palauk, sustok, pagalvok, ką sako Salomėja! Pradėsi ieškoti – surasi.

Štai jaunuolis skaito lapelį pasiėmęs. Mane šiurpas nukratė. Galvoju, kaip tu drįsti išeit į sceną ir skaityti Salomėją, pasižiūrėdamas į lapelį!

Buvo ir neblogai skaičiusių. Bet kai iš keturiolikos tik vienas kitas pataiko – prastai.

O susidomėjimas buvo, žmonių atėjo daug.

Mano jaunystės laikais daugiau artistų skaitė poeziją. Dabar negirdėti, kad kas paruoštų programą.

Ar tebedėstoma scenos kalba? Mums dėstė, bet poezijos deklamavimo atskirai – ne.

Kai važinėju į susitikimus, jaučiu, kaip gerbiama Salomėja Nėris. Susidomėjimas, žmonių begalė. Ir Alytuj. Skaičiau daugiau kaip valandą, baigiau. Vienas po kito pradėjo kilti žmonės, skaitė mokytojai (matyt, yra ten koks literatų ratelis) – savo paskyrimus Salomėjai. Toks grožis, toks požiūris – nepaprasta.

iliustracija
Laimonas Noreika

Prisimenant eilėraščius, kurie dabar paskelbti knygoje "Prie didelio kelio". Seniai žinojau apie juos.

V. Mykolaitis-Putinas yra ištaręs: skausmo ir kančios gelmės, kurias patyrė Salomėja Nėris. O skausmo ir kančios gelmės yra kūrybos šaltinis. Putinas prie poetės kapo pasakė, kad ji nesuskubo išsakyti savo skausmo ir kančios. Gal Putinas nežinojo, kad ji spėjo išsakyt. Arba neišsidavė žinąs.

Užtenka prisiminti eilėraštį "Maironiui". Šiurpas eina. Kai žinai, kaip tas eilėraštis gimė.

Šiandieniniame lietuvių teatre, jeigu kalbėtume apie talentingiausius darbus, išryškinti režisūriniai sprendimai. Scenos metaforos, plastika, veiksmo ir scenovaizdžio santykių intensyvumas. Gal dėl to teatre nuvertėja žodis, kalba, tartis, intonacija? Ar negaila to, ką buvo parašęs dramaturgas?

Mažai žinau apie šiandieninį teatrą, išskyrus E. Nekrošių ir O. Koršunovą, su kuriais aš daug metų. 1994-aisiais išėjau į pensiją ir pradėjau su jais po Europą važinėt.

Taigi nejuntu kitų mūsų teatrų pulso.

Dabar tas režisūrinis teatras labai brandus. Ir gilus.

Pagalvokit. Šimtas metų lietuviškam teatrui. Juokas šimtas metų.

Lietuvių teatras – ar galėjo jis įsivaizduoti per tą šimtą metų, kad E. Nekrošiaus, O. Koršunovo teatrai važinės po Europą, po visą pasaulį. Ne kaip vargšai giminaičiai. Festivaliuose vis pirmas vietas laimi! O dalyvauja didžiausi teatrai, iš ilgametės teatro patirties šalių.

Tame teatre, kuriame dirbau anksčiau, keturiasdešimt metų, dramaturgija buvo kita. Just. Marcinkevičiaus trilogija, B. Sruogos "Kazimieras Sapiega"… Geras teatras buvo, aišku, mano teatras. Kalbai skyrėm daug reikšmės. Dabar turbūt gal ir nėra šito. Bet dėl to teatras nenuskurdo, man atrodo.

Dabartinis lietuvių teatras, su kuriuo turiu ryšių, yra aukščiausio lygio per visą jo istoriją.

Prisimindamas Jūsų vaidmenis, mėginčiau sakyti, kad ankstesnių laikų režisieriai dažniausiai telkdavosi Jus tradiciško, klasikinio braižo spektakliams. Atėjimas į E. Nekrošiaus, O. Koršunovo režisuojamus spektaklius – ar nesukėlė ginčų su savimi, ar nebuvo profesinių problemų?

Nebuvo. Dirbau pagal savo mokyklą, savo suvokimą. Ir niekas man netrukdė to daryti.

Niekas nereikalavo "atsinaujinti", keistis?

Olandijoje, dabar, kai vaidinome, po spektaklio priėjo viena dama, atnešė glėbį tulpių, atidavė man. Sako – atvažiavau dabar iš Londono, esu mačiusi visus jūsų vaidmenis Akademiniame teatre ir be galo gerbiu, vertinu jūsų mokyklą.

Man buvo didelis džiaugsmas tas pasakymas. Manau, kad ta mokykla, kurios pagrindus gavau 1947–1952 m. iš Maskvos dailės teatro meistrų, – mano didžiausias lobis. Ir aš tą turtą saugau. Jo apleist nevalia.

Gal taip – E. Nekrošius, O. Koršunovas į savo kuriamą erdvę ėmė Jus tokį, koks esate?

Taip. Ir gera dirbt su jais, ir su aktoriais, kurie galėtų būti mano anūkai.

Dar apie tą mokyklą. "Nedrįsk žengti žingsnio scenoje, jeigu nežinai, kam to žingsnio reikia". Taip pat būtų – nedrįsk žodžio ištarti eilėraštyje ar vaidmenyje, jei nežinai, ką jis reiškia.

Trys dienoraščių ir prisiminimų knygos. Dabar Jūs jau ir rašytojas. Žinote, ką sakau profesionaliems rašytojams, kai jie užsimena apie memuarus? Sakau: rašyk visų pirma tai, ką tu vienas žinai. Jūs taip darote, autentika turi išliekamąją vertę.

Ar būta potyrių, kurių neužrašėte ir nenorėtumėt? Kai kažin kokia jėga sustabdo ranką…

Nesijaučiu esąs rašytojas. Pats stebiuos, iš kur tos trys knygos. Kai man prireikia parašyt kokį straipsnelį, – iš galvos einu, nesurandu pirmo žodžio.

Tos knygos atsirado iš keturiasdešimt penkių storų sąsiuvinių. Begalę metų į juos kažką užsirašinėjau. Ir dabar toks sąsiuvinis po ranka.

Išrankiojau iš tų sąsiuvinių, kas atrodė svarbiau, kitokių mano pastangų nebuvo.

Nutylėjimai… Kiek laiko prabėgo, buvo tie tarybiniai metai. Stengiausi neniekinti nė vieno žmogaus anais laikais. Bandydavau suprast – kodėl jis, tarkim, ko nors neleidžia man skaityt, stabdo; ar tai kenkėjiška, ar išmintinga? Štai pataria (nebesakykim pavardės) – nebeskaityk Mačernio. O gal žmogus žinojo, ką daro, kodėl, gal mane pasaugojo.

Stengiuosi suprasti.

Čia visai panašu į tai, ką apie teatro, skaitymo meną kalbėjote, – reikia pačiam sau aiškintis, suprasti. Neblogai būtų to palinkėti kai kuriems memuarų rašytojams.

Su scenos pasauliu dažnai siejamos asmeninių gyvenimų intrigos. Jums nerūpi apie tai rašyti.

Tas geria, tas trečią žmoną turi… Sustok ir pagalvok – ar tai svarbu? Yra priežasčių, aplinkybių. Palik žmogų ramybėj. Smerkt labai lengva.

Dienoraščius pradėjus rašyti, kada nors turėjo gal šmėstelėti nujautimas, kad reikia užrašyti tai, kas viešajam prisiminimui gali būti svarbu.

Niekad nemaniau, kad tie užrašai paklius į knygas. Bet pasiimu, vartau – Viešpatie, tas gali būti kam nors naudinga. Na, jauniems artistams. Vaidmenų analizė, poezijos analizė.

Aiškinimasis pačiam sau – ką aš darau, kodėl taip?

Analizuodamas pasirenki, įsitikini. Tarkim: čia ne mano mintis, o autorius taip rašė, ne aš čia sakau. Bet turiu suprasti, kodėl taip.

Tai dienoraščio rašymas gal buvo Jūsų, kaip aktoriaus, kūrybos sudėtinė dalis. Tam tikru atžvilgiu kūrėte save. Bandymas formuluoti, kokį kelią renkuosi ir kodėl, – kuria ir vaidmenį. Susikabina tas rašantysis ir aktorius.

Ką dar labai norėtumėt padaryti?

Norėčiau nepadaryt. Nepadaryt naštos savo artimiesiems.

Tuoj aštuoniasdešimt. Ir luošas. Nedaug trūksta, ir nepakilsi iš lovos. Reikės maitint. Neduok Dieve.

Šiuo metu, net ir toks, jaučiu, kad dar galiu būt gyvas. Reikalingas. Tai palaiko.

Yra Just. Marcinkevičiaus "Mažvyde" pasakyta: "Bijok laimingų, jeigu jų yra, / Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės".

Bet aš galvoju – esu laimingas. Aš esu laimingas! Net ir su ta savo negalia. Klausykit, o ko daugiau reikia?

Kad tik nesibaigtų ta mano laimė. Arba kad baigtųsi, tai baigtųsi iškart.

O dabar aš pilnas jėgų. Ar tai blogai?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
4:57:04 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba