Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-17 nr. 3028

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ŽEMĖ14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

2 
• REPRESIJŲ TAIKINYS – INTERNETAS3
• Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7.
"AŠ ESU LAIMINGAS"

KELIONĖS 
• Kornelijus Platelis.
"TIKRASIS" PASAULIS
1

LITERATŪRA 
• Sonata Paliulytė.
POETAI ŽAIDŽIA ŽIEMĄ
12

KALBOS SKILTIS 
• Gintaras Lazdynas.
IŠ KO IŠAUGO "ANYKŠČIŲ ŠILELIS": TARMIŲ TEORIJA
9

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
NAUJA ČIURLIONIO KVARTETO PROGRAMA
• KELIOS PASTABOS PAVARČIUS SOLIDŽIOS IŠVAIZDOS LEIDINĮ "LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI"7

FOTOGRAFIJA 
• VEIKLOS VERPETUOSE3
• GERBIAMA REDAKCIJA,1

TEATRAS 
• Kęstutis Urba.
LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI
1
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS BE CUKRAUS
7

PAVELDAS 
• Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS
1

MENO DIS/KURSE* 
• KRONIKA

KNYGOS 
• GERIU ŽALIĄ TYLĄ
• LATURO KATALOGAS
• K.B. ĮTARIAMAS1
• NAUJOS KNYGOS4

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS13
• PASTABA

PROZA 
• Kęstutis Navakas.
DAIKČIUKŲ VISATA
1
• Kęstutis Navakas.
KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*
2

VERTIMAI 
• KATEŘINA RUDČENKOVÁ3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eglė Kačkutė.
KALBANTIS AKMUO
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
 Ilmaras Zvirgzdas.
LO IHPAT LI*

KRONIKA 
• ANT TO PATIES GRĖBLIO2
• ILGIAUSIŲ METŲ!2

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS9
• HERKUS KUNČIUS26

AKTYVIOS JUNGTYS

LO IHPAT LI*

Ilmaras Zvirgzdas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jeruzalė

"Tegu jį velniai!", – atsako Etgaro Kereto apsakymo veikėjas, kai mokytoja holokausto muziejuje jam draudžia liesti rankomis eksponuojamus daiktus. Jei mano senelis ir senelė žuvo nacių mirties stovykloje, aš turiu visas teises liesti rankomis kurio nors nužudytojo daiktus. Panašus jausmas mane apima kiekvieną kartą, kai kas nors klausia apie Izraelio galą. "Jei žydų valstybė susikūrė, tai kada nors turėtų ir pasibaigti, negali viskas tęstis amžinai", – susirūpinę norėtų pasakyti tie ramybės mėgėjai. Tačiau negaliu jiems prieštarauti, kaip tame anekdote, kur į klausimą: "Kaip sveikata?", atsakoma: "Nesulauksit!"

Vaikštant po Izraelio miestus ir laukus, apima stebėtino trapumo pojūtis – atrodo, lyg žydų valstybė būtų tarsi kanapės sodinys, kuris tuojau pat nuvystų, jei kas per neatsargumą išjungtų vandenį ar trąšas tiekiantį vamzdelį. Tačiau, tarsi žydų mistikos gelmėse, Izraelis dar atrodo lyg begalinė raidžių ir skaičių kombinacija, garsų ir žodžių srautas, kuris neturi pradžios ir nebaigs tekėti, kol bus gyvi tie, kurie juos taria ir murma, užvertę daugybės knygų viršelių prieblandoje. Druska jūros prieplaukoje priešais Masadą, kur dešimt žydų kovotojų kadaise nusižudė, kad nepatektų romėnams į nelaisvę, sukuria įspūdį, jog Izraelio žemė turi moters kūną. Tai gelmė, kuri praryja svetimuosius, bet neatsisako ir savųjų. Žemė kaip agresyvi burna, siaubinga vagina, kurios naikinimo galia verčia žmogų, paniekinus visa kita, palikti vietos tik tekstui. Bet šis jausmas nelydi visą laiką – šiaurėje, Merono kalne, priešais mistikų ir kabalistų miestą Cfatajų, kur kalnai iš vienos pusės nusėti pranašų kapų žaliai dažytais kupolais, o šie iš paukščio skrydžio atrodo lyg ežerai, visai netoli tos vietos, kur ateisiąs Mesijas, imi galvoti, jog Izraelio žemė greičiau yra vyriška, fališkai vertikali, tokia stati, kad visa, kas kūniška, tiesiog krenta nuo jos žemyn ir palieka vietos vien tekstams ir jų autoriams.

Aš nufotografavau abu rabinus akimirką prieš tai, kai jie viduryje pustuštės aikštės piktai šnypšdami ir šlamėdami skvernais praėjo vienas pro kitą. Vienas rankoje laikė dėžę su skrybėle ir vilkėjo vilnos švarką bei kostiumines kelnes, kitas – satino chalatą ir ilgas kojines, abu spalvotomis apvaliomis kepurėmis, tarsi po jomis būtų lengviau brandinti mintis. "Turbūt tas su pėdkelnėmis ir spindinčiu chalatu yra dievobaimingesnis?" – paklausė manęs pažįstama, pamačiusi šią nuotrauką. "Mhm", – linktelėjau pritariamai, nors ir nebuvau tuo įsitikinęs. Rabinų aprangos subtilybės man ne ką labiau suprantamos, negu lengviau ar sunkiau įsimenantys daugelio religinių ar socialinių grupių aprangos kodai, tokie reikšmingi Izraelyje. Rabinų aprangos subtilybes galima lyginti su neregima magnetine išcentrine jėga, kuri abiems kūnams neleidžia nei likti viename taške, nei susidurti, išsirikiavus į vieną liniją. Abu rabinai kartu turi keturias kojas ir dvidešimt kojų pirštų, tačiau visuomet iš skubėjimo sulinkę siluetai liudija, kad jie tik nedelsdami tolsta vienas nuo kito, ir tas pats santykis galioja visiems kitiems. Sunku įsivaizduoti kitą tokią vietą, kur visuomenė būtų labiau susiskaldžiusi, negu Izraelyje, tačiau kartu tai yra vieningas ir suderintas kūnas, puikiai sugebantis kovoti už save.

Galbūt apie tai reikėtų papasakoti palestiniečių kovotojams ir kitiems "kaimynams", nuolat atmetantiems Izraelio valstybės egzistavimą. Daugelis mano, jog 70 mūsų eros metais, sugriovę Antrąją Šventyklą, romėnai visus žydus išvarė iš Izraelio, ir tik maždaug po 1800 metų, 1948 metais, šie vėl netikėtai čia pasirodė ir įkūrė Izraelio valstybę. Tačiau žydų ryšiai su Izraeliu iš tiesų niekuomet nebuvo nutraukti. Pastarųjų metų tyrinėjimai liudija intensyvų IX šimtmečio žydų bendruomenių gyvenimą, kai klestėjo Jeruzalės ir Tiberijos žydų bendruomenės, o XI šimtmetyje panašūs procesai vyko Gazoje, Aškelone, Jafoje ir Cezarėjoje. Nors XII amžiuje kryžiuočiai išnaikino tam tikrą žydų gyventojų dalį, daugelis bendruomenių Izraelio šiaurėje ir pietuose niekada nenustojo egzistavusios ir net neprarado savo dvasinio autoriteto žydams tremtyje. Gerokai prieš tai, kai sionistams atėjo į galvą masinio grįžimo į Izraelį idėja, čia jau gyveno dešimtys tūkstančių žydų, ir Izraelio valstybingumo atkūrimo procesą galima greičiau laikyti jau šimtmečius gyvavusios grįžimo tradicijos sutvirtinimu.

Izraelio valstybės egzistavimo priešų, be abejo, dauguma. Tai – palestiniečiai, kurių tikslaus skaičiaus niekas negali pasakyti, nes jų nuolat gausėja. Arabų tyrinėtojai tvirtina, jog pirmaisiais Izraelio valstybės egzistavimo metais bėglių srautas sudarė nuo 800 tūkstančių iki milijono palestiniečių. Paskutinis gyventojų surašymas, kurį britų valdžia atliko 1945 metais, liudija, jog palestiniečių buvo apie 1,2 milijono. Žydų duomenimis, 1947 metais, prieš valstybės įkūrimą, čia gyveno apie 809 tūkstančius arabų, bet 1949 metais, po nepriklausomybės karo, palestiniečių skaičius sumažėjo iki 160 000. Taigi, žydų duomenimis, bėglių srautas greičiausiai sudarė apie 650 00 žmonių. Jungtinių Tautų duomenimis, šis skaičius dar mažesnis.

Reikia turėti galvoje, kad bėglių srautas buvo dvipusis. Arabų nacionalistų propaganda privertė arabų valstybes išsiųsti apie milijoną žydų. Apytiksliai skaičiuojant, žydų pabėgėlių skaičius buvo dvigubai didesnis, negu arabų. Iki praėjusių metų pabaigos, Jungtinės Tautos priėmė 681 rezoliuciją Artimųjų Rytų klausimais. Šimtas viena jų buvo skirta palestiniečių bėglių problemoms. Nė vienoje net puse lūpų neminimi žydų pabėgėliai, kurie buvo priversti palikti arabų šalyse visą savo turtą, dažnai neturėdami jokio supratimo, kas yra tas sionizmas ir kodėl jie turi kažkur išvykti.

Istoriškai nekorektiška klausti, kas būtų buvę, jei būtų atsitikę tas ar anas – palestiniečių pabėgėlių problema iškilo 1947 metais su arabų isterija dėl Palestinos padalinimo. Tada apie 30 000 turtuolių tiesiog nutarė suirutės laikus praleisti gretimose valstybėse, bet paprasti žmonės tai suprato kaip signalą bėgti. Tuo metu arabų laikraščiai pabėgėlius vadino "penktaja kolona, darančią arabams gėdą", ir tik per šią masinę isteriją palestiniečiai neįkūrė savo nepriklausomos valstybės.

Mūsų dienomis neretai nuskamba reikalavimas leisti visiems palestiniečiams grįžti į Izraelį. Tačiau tai praktiškai neįmanoma, nes šiuo metu palestiniečių skaičius yra išaugęs iki 3,9 milijonų. Žydų yra apie 6 milijonus. Turint galvoje didesnį palestiniečių gimstamumą, grįžę, jie netrukus imtų sudaryti apie pusę Izraelio gyventojų. 1948 metų rezoliucijoje dėl Palestinos padalinimo buvo nustatyta, kad žydams tekusioje dalyje gyventojų daugumą turi sudaryti žydai… Tad problemos tźsiasi be galo.

Naivu būtų manyti, kad, grįžus palestiniečiams bėgliams, Artimuosiuose Rytuose įsivyrautų amžinoji taika. Pagrindinė pabėgėlių klausimo priežastis yra arabų šalių ir palestiniečių organizacijų kategoriškas nenoras žengti bet kokį žingsnį, kuris galėtų būti traktuojamas kaip Izraelio valstybės pripažinimas. Tik dėl šios politikos esami konfliktai tęsiasi iki begalybės.

Aš sėdėjau alyvmedžio šešėlyje Jeruzalės pietuose, iš kur buvo matyti kokie tris ketvirčiai miesto, ir gėriau vandeniu atskiestas sultis, kai pasirodė apkūni gidė su visa grupe nesuvaldomų žydų paauglių, spoksojusių į mano didžiulį fotoaparato objektyvą ir laidžiusių kandžias replikas, kurių pagrindinė mintis buvo objektyvo lyginimas su mano kūno dalimi. Gidė nutarė, kad turbūt esu įsižeidęs, ir paklausė, ką galvoju apie tolumoje matomą sieną, skiriančią palestiniečių autonomijos ir žydų teritorijas. Aš atsakiau, kad man nusispjauti į sienas ir panašiai (Lo ihpat li!), ir paaugliai ėmė šaukti, jog esu šioje šalyje nelegaliai, gidė išraudo, bet viena mergaitė, vilkėjusi marškinėliais su užrašu "Cofee shop of peace" sušuko: "Peace!" – ir visi sužiuro į ją.

Greta sėdėjo ilgaplaukis vyriškis ir žiūrėjo, kaip akmeninėje kriauklėje turškiasi jo vaikutis. Buvo likę keletas valandų iki Tiša–be–Av, raudų dienos, kai visi rauda ir skaito Jeremijo Raudų ritinius, ir man visiškai nesinorėjo ginčytis, ar siena reikalinga, ar ne. Pagaliau ši siena skiria Izraelio valstybei lojalius arabus nuo "blogųjų" arabų, tik vien dėl arabų statyti sienas yra absurdiška – pasaulio istorijoje tokių dalykų yra buvę, bet kinų siena pasirodė tokia pat neveiksminga, kaip ir Berlyno siena. Iš sienų niekada neišeina nieko gera.

"Užtat turistams jau dabar yra į ką pasižiūrėti", – tyliai atsakė ilgaplaukis, neatitraukdamas akių nuo vaikučio, vis dar besipliuškenančio kriauklėje. Paaugliai šurmuliuodami nuėjo tolyn. Vienas jų riktelėjo: "Cimcum katan!" ("Mažiau spoksok!"). Aš prisiminiau, jog kabalos tradicijoje sąvoka "cimcum" reiškė Dievo ir dieviškosios energijos susispaudimą iki minimumo, ir man taip pat labai norėjosi suspausti arabų ir žydų konfliktą į mažytį nešvarumų kamuoliuką. Tačiau netrukus saulė nusileido, ilgaplaukis nuėjo, paėmęs mažylį ant rankų, ir visi pokalbiai man pasimiršo.

2000-ųjų rugsėjį palestiniečių laikraščiai rašė, kad "Arielis Šaronas atvyko į Šventyklos kalną, lydimas tūkstančio žydų kareivių". Šarono vizitas buvo planuojamas dar liepą, ir visa tai seniai buvo žinoma, tačiau tai vis tiek buvo formalus pretekstas intifadai, kuri tebesitęsia. Prievarta buvo įsisiūbavusi jau prieš keletą dienų. Palestiniečių radijas ragino "ginti Al Aksos mečetę". Artėjo žydų Naujieji metai, ir dešimtys maldininkų rinkosi prie Šventyklos sienos. Iš viršaus arabai juos apmėtė plytomis. Izraelio saugumo tarnybos susisiekė su palestiniečių saugumiečiu Džabrilu Radžubu ir pasidomėjo, ar Šarono vizitas nesukels problemų. Šis manė, jog nieko ypatinga nenutiks, jei Šaronas neis į mečetės vidų. Šaronas į vidų nėjo. Per 34 minutes, kol jis buvo Šventyklos kalne, šventoje judaizmui ir islamui vietoje, nieko ypatinga neįvyko, jei neskaičiuosime 1500 palestiniečių demonstracijos ir maždaug tiek pat policininkų, kurie bandė užkirsti kelią situacijos paaštrėjimui. Daugelis manė, jog didžiausia problema buvo Šarono apsaugos ginklų žvanginimas greta šventųjų musulmonų vietų – Koranas draudžia įeiti į mečetę ginkluotam.

Bandant aiškinti situaciją religiniais motyvais, atmetant politiką ir propagandą, tenka pastebėti, jog tikrasis konflikto branduolys yra Jeruzalės šventumo samprata. Musulmonai, kaip ir krikščionys, linkę manyti, jog Jeruzalė – jų šventasis miestas. Čia yra jų šventosios vietos, tačiau tai – tik atskiri objektai. Žydų tradicijai ir judaizmui šventa yra visa Jeruzalė. Tris kartus per dieną jai skiriamos maldos. Anot senos priesaikos, "Tenudžiūsta man ranka, jei tave pamiršiu, Jeruzale". Liaudies judaizme dažnai bandoma nustatyti, kaip toli už miesto ribų siekia Jeruzalės šventumas.

Dabar jau ketvirtieji intifados metai. Vakaro sutemose, kai saulės spinduliai jau visai nuožulnūs, Šventyklos sienoje matyti nauji plyšiai. Atrodo, tarsi ji tuojau pat sugrius, ir galbūt iš tiesų tuomet ateis Mesijas, bet kol kas irimo priežastis visai kita. Visus intifados metus Šventyklos kalne vyksta intensyvūs susidūrimai. Nubraukdama tūkstančius žydų istorijos metų, musulmonų bendruomenės "Waqf" valdžia kadaise po juo pastatė vieną didžiausių pasaulio požeminių mečečių. Šventyklos kalnas virto indu, kurio viduje bręsta kažkas svetima ir pavojinga.

Izraelis neturi pabaigos, čia visuomet viskas prasideda iš naujo. Tačiau šį kartą nauja pradžia neišvengiamai sugriaus šventyklos liekanas. Kartu grius ir ši požeminė mečetė. Tuščioje vietoje, nuklotoje Jeruzalės akmenų, bus pastatyta Trečioji Šventykla. O tada pamatysime, kas bus toliau.

____________________

* Šnekamajame ivrite ši idioma reiškia maždaug "man tas pats".

Versta iš: "Rīgas laiks", 2004, Nr. 11.

Iš latvių kalbos vertė Vytautas Dekšnys

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
4:57:02 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba