Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-17 nr. 3028

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ŽEMĖ14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

2 
• REPRESIJŲ TAIKINYS – INTERNETAS3
• Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7.
"AŠ ESU LAIMINGAS"

KELIONĖS 
• Kornelijus Platelis.
"TIKRASIS" PASAULIS
1

LITERATŪRA 
• Sonata Paliulytė.
POETAI ŽAIDŽIA ŽIEMĄ
12

KALBOS SKILTIS 
• Gintaras Lazdynas.
IŠ KO IŠAUGO "ANYKŠČIŲ ŠILELIS": TARMIŲ TEORIJA
9

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
NAUJA ČIURLIONIO KVARTETO PROGRAMA
• KELIOS PASTABOS PAVARČIUS SOLIDŽIOS IŠVAIZDOS LEIDINĮ "LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI"7

FOTOGRAFIJA 
• VEIKLOS VERPETUOSE3
• GERBIAMA REDAKCIJA,1

TEATRAS 
• Kęstutis Urba.
LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI
1
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS BE CUKRAUS
7

PAVELDAS 
 Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS
1

MENO DIS/KURSE* 
• KRONIKA

KNYGOS 
• GERIU ŽALIĄ TYLĄ
• LATURO KATALOGAS
• K.B. ĮTARIAMAS1
• NAUJOS KNYGOS4

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS13
• PASTABA

PROZA 
• Kęstutis Navakas.
DAIKČIUKŲ VISATA
1
• Kęstutis Navakas.
KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*
2

VERTIMAI 
• KATEŘINA RUDČENKOVÁ3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eglė Kačkutė.
KALBANTIS AKMUO
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ilmaras Zvirgzdas.
LO IHPAT LI*

KRONIKA 
• ANT TO PATIES GRĖBLIO2
• ILGIAUSIŲ METŲ!2

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS9
• HERKUS KUNČIUS26

PAVELDAS

VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS

Andrzej Rottermund

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia 3027 numeryje

Nemaža intelektualų grupė manė, kad reikia palikti pilies griuvėsius kaip paminklą, simbolizuojantį hitlerininkų barbariškumą. Rašytojas Kazimierzas Brandis rašė: "To nereikia liesti. Tegul išlieka taip, kaip yra. Šis mūsų devizas buvo mūsų pirmoji mintis, akių užmerkimas, pirmasis gestas. Mes, kurie mylėjome šį miestą, tuomet norėjome mylėti jo išmėtytas plytas. Tegul lieka taip, kaip yra. Ar galima pastatyti mirčiai kokį nors kitą paminklą?"

Daugelis architektų, ypač susijusių su avangardinėmis srovėmis, sugriautoje urbanistinėje architektūrinėje senojo miesto struktūroje norėjo suprojektuoti modernų miestą, įgyvendinti avangardines vizijas. Nuo 1949 m. sugriautos pilies likimą lėmė politinio pobūdžio argumentai. Skaitant daugybės pasitarimų, diskusijų ir susitikimų, kuriuose dalyvavo aukščiausios partinės ir valstybinės valdžios atstovai, protokolus, matyti, jog istoriniai ir meniniai pilies atstatymo motyvai buvo nepageidautini. Atstatyta karališkoji pilis, jeigu taip atsitiktų, turėjo tapti naujos socialistinės realybės simboliu. Tai yra vienas politinės istorijos pavyzdžių, kai seniesiems simboliams stengtasi suteikti naują, dažnai priešingą, negu buvusi, prasmę. Senoji Lenkijos karalių rezidencija turėjo tapti ne tik komunistų valdžios buveine, bet ir Lenkijos kultūros muziejumi. "Lenkijos kultūros muziejus – svarbus socialistinio auklėjimo įrankis, padėsiantis kurti socializmą Lenkijoje", – buvo rašoma memorandume valdžiai, kurį pasirašė jos proteguojami architektai. Memorandumo išdava – 1949 m. birželio 30 d. Seimo priimtas nutarimas dėl Varšuvos pilies atstatymo. Pilyje turėjo būti įkurti Liaudies Respublikos rūmai. Nutarime nieko neužsiminta apie muziejines funkcijas. Minėtas memorandumas, kurio pagrindu buvo parengtas Seimo nutarimas, buvo pateiktas svarstyti ir SSSR architektams bei restauratoriams. Paradoksalu, bet jie pritarė pilies atstatymo idėjai. Reikėtų pasakyti, kad argumentus prieš pilies atstatymą, pabrėžiančius "antirusišką", "antisovietišką" arba "antisocialistinį" atstatymo motyvą, pasitelkdavo tik kai kurie lenkų politikai ir architektai, bet ne SSSR atstovai. Pavyzdys galėtų būti Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto (LJDP CK) politinio biuro nario G.Świątkowskio pasisakymas, kuriame teigta, jog "atstatyti pilį ir koloną yra pavojinga, nes karalius Žygimantas Vaza buvo antirusiškų pažiūrų". Pagrindinis pilies atstatymo priešininkas buvo Romanas Piotrowskis, kuris, eidamas Sostinės atstatymo biuro direktoriaus pareigas, turėjo daugiau kompetencijos šiuo klausimu nei valdžia. Jo argumentai buvo ideologiniai ir finansiniai. R.Piotrowskis įspėjo, kad "nekritiškas pasidavimas pietizmo bangai atstatant senuosius pastatus kelia rimtą grėsmę šiuolaikinių architektų ir urbanistų kūrybai". Panašiai manė ir vyriausiasis Varšuvos architektas Józefas Sigalinas: "Turime suprasti, kad vienokios ar kitokios aukščiausių politikos ir valstybės pareigūnų tezės iš anksto nulemia, koks bus Varšuvos pilies projektas. Ar jo plastinė išraiška atitiks mūsų liaudies valdžios kultūros politiką?"

Nesutarimai tarp valdžios, ją remiančių architektų ir restauratorių, kurių moraliniai vadovai buvo prof. Janas Zachwatowiczius ir prof. Stanislovas Lorentzas, buvo tokie dideli, kad spręsti juos kasdien darėsi vis sunkiau. Atsirado nuomonių, kaip, sakysim, Statybos ministerijos, jog "pilis stovi per žemai, netgi žemiau už senamiestį. Jeigu norime, kad pilis taptų Liaudies valdžios rezidencija, ji – kaip simbolis – negali stovėti taip žemai, todėl ją atstatant reikia paaukštinti aukštus, kad pilis dominuotų šioje miesto dalyje". Dėl šių nesutarimų ir absurdiškų valdžios sumanymų nebuvo pradėta pilies "socrealistinė rekonstrukcija". Nors 1954-1956 m. buvo suorganizuotas pilies atstatymo architektūros projektų konkursas, kampanija prieš atstatymą tęsėsi. Ji sustiprėjo, kai LJDP CK generaliniu sekretoriumi tapo Władisławas Gomułka. 1971 m. kovo 27 d. laiške LJDP CK nariams jis išdėstė savo priešiškus motyvus (jau nebebūdamas generalinis sekretorius):

"Niekada nebuvau ir nebūsiu pilies atstatymo, o tiksliau sakant, naujos pilies statybos šalininkas (...). Šalyje yra svarbesnių rūpesčių nei pilies atstatymas, kuris pareikalaus itin didelių lėšų. O po atstatymo, jeigu tai kada nors įvyktų, kasmet reikės milijonų šiam muziejui išlaikyti ir restauruoti. Pilies atstatymas reikštų neišvengiamą prisirišimą prie senųjų tradicijų. Pilis turėtų tapti gyvu Lenkijos valstybingumo tęstinumo simboliu ir taip toliau. Klausiu: prie kokių tradicijų turėtume prisirišti? (...) Juk pagaliau pilis yra anarchijos simbolis (...), joje gyveno ir rezidavo parsidavėliški ir niekam tikę Lenkijos karaliai, joje, verčiant svetimoms valstybėms, buvo priimami nutarimai dėl Lenkijos padalijimų (...). Varšuvos pilis nėra Lenkijos valstybingumo simbolis. Veikiau ji yra pražūties, taip pat lenkų didikų ir šlėktos valstybingumo ir buržuazinės Lenkijos simbolis..." Tokį Gomułkos požiūrį taikliai apibūdino Marcinas Zaremba: "Gomułka politikoje vadovavosi siauromis schemomis, kurių nepajėgė atsisakyti. Manė, kad lenkų tautos nepriklausomybė ir suverenumas yra pirmaeilis dalykas. Laikėsi šios linijos, tai buvo viena iš jo vidaus ir užsienio politikos aksiomų. Tačiau kitų tautos sentimentų, tautos simbolių, tokių kaip, pavyzdžiui, Varšuvos karališkoji pilis, jis nesuprato. (...) Neabejotina, kad, žinant mūsų visuomenės požiūrį į pilies atstatymą, Gomułka padarė didelę klaidą".

Buvo ir kita šio simbolinio medalio pusė. Nacionaliniai simboliai, įsišakniję istorijoje, galėjo padėti pozityviai vertinti valdžią. Panašų valdžios mąstymą liudija vienas 1954 m. pilies atstatymo konkurso programos skyrių. Jis skelbė, kad pilis turi plastiškai dominuoti miesto erdvėje. Pirmiausia valdžios sacrum turėjo dominuoti prieš Bažnyčios – netoliese esančios Varšuvos katedros – sacrum. Kad tautiniai simboliai, šiuo atveju pilis, turėjo proletariškiems simboliams suteikti atrakciškumo, liudija 1966 m. organizuotas Gegužės trečiosios konstitucijos (1791 m.) 175-ųjų metinių minėjimas. Šia proga Seimas turėjo priimti nutarimą dėl urnos su Tado Kosciuškos širdimi perkėlimo iš Varšuvos nacionalinio muziejaus į pilies požemius. Šis pasiūlymas nesulaukė draugo Wiesławo (t. y. W. Gomułkos) pritarimo.

Tačiau dėl pilies atstatymo toliau kovojo intelektualų grupė. Jos branduolį sudarė asmenys, nuo Antrojo pasaulinio karo metų reikalavę pilį atstatyti. 1971-ųjų sausį, pasinaudoję Lenkijos politikos permainomis, jie dėjo pastangas, kad valdžia nuspręstų atstatyti pilį. Neabejotina – tai buvo politinis sprendimas. Pilies atstatymas turėjo rodyti valdžios rūpinimąsi tautos praeitimi. Šis projektas buvo natūrali naujosios valdžios politikos liberalizacijos, šalies atsivėrimo Vakarams, o pirmiausia – lenkų išeivijai, išraiška. "Varšuvos pilies atstatymas bus naujas iškalbingas simbolis Lenkijos Liaudies Respublikai plėtojant tautinę kultūrą (...) taps jungtimi tarp lenkų visuomenės ir milijonų lenkų, išsisklaidžiusių po visą pasaulį", – skelbė Politinio biuro raštas, skirtas partijos Varšuvos komitetui ir Kultūros skyriui.

Pilietinio pilies atstatymo komiteto atsišaukimas atspindi idėjinius, propagandinius ir politinius projekto aspektus. Atsišaukime buvo teigiama, jog "tautą ir pilį siejo bendras likimas – nelaimės ir pergalės. Visi antplūdžiai, pradedant švedų Tvanu, ją naikino ir griovė. Per tautines Varšuvos gyventojų demonstracijas prieš pat Sausio sukilimą (1831 m.) prie pilies mūrų liejosi lenkų kraujas (kalbama apie antirusišką demonstraciją – A.R.)". Atsišaukime skambėjo, nors kiek pridengta forma, aiškūs antirusiški tonai. Dėl atsišaukimo patriotinio turinio ir tautinės simbolikos, į kurią apeliavo atsišaukimo autoriai, jis buvo entuziastingai priimtas lenkų visuomenės daugumos, dalies lenkų emigracijos. Kaip didžiai lenkai vertina tautinę praeitį ir suverenumo simbolį, jie įrodė ir tuo, jog Varšuvos karališkosios pilies atstatymui nepaėmė nė vieno zloto iš valstybės biudžeto. 1971–1984 m. atstatyta pilis tapo nacionalinės istorijos ir kultūros paminklu. Visuomenei ji yra tautos vienybės, valstybingumo ir suverenumo simbolis.

Dabar Varšuvos karališkoji pilis yra atviras visuomenei muziejus bei svarbiausių valstybinių renginių vieta. Puošniai dekoruotas ir įrengtas pilies vidus atskleidžia lenkų tautos ir valstybės istoriją bei tradicijas. Susiejus tradiciją ir dabartį, pilis tapo lenkų istorijos ir estetikos pajautos ugdymo vieta. Trečiame pilies aukšte veikia kelios nuolatinės ekspozicijos: lankytojams atvira Taikomosios dailės galerija, prezidento Ignaco Mościckio kabinetas, Emigracinės Lenkijos Respublikos Vyriausybės salė, Ordinų salė, Numizmatikos kabinetas, Stefano Żeromskio kambarys ir prof. Karolinos Lanckorońskos dovanotų paveikslų galerija, kurioje yra Rembrandt‘o tapybos darbų. Pilies muziejui priklauso su ja glaudžiai susiję rūmai, vadinami "Pod Blachą", ir Karaliaus bibliotekos korpusas. Karaliaus biblioteka buvo pastatyta pagal Merlini’o ir Kamsetzerio projektą. 1782 m. baigus darbus, už sienų panelių įrengtose lentynose buvo sudėta didelė valdovo knygų kolekcija, kurią sudarė per 16 tūkstančių knygų. Deja, karaliaus knygų kolekcija po jo mirties buvo parduota, ir dabar yra Kijeve, Ukrainos mokslų akademijos bibliotekoje. Gražioje ir erdvioje bibliotekos salėje šiuo metu rengiamos laikinos parodos. Pirmame korpuso aukšte įrengta nuolatinė rytietiškų meninių audinių ekspozicija, kurios pagrindą sudaro Teresos Sahakian fondo dovanota kolekcija. Joje – 550 rytietiškų kilimų. Vertingiausia dalis – Kaukazo kilimų kolekcija. Varšuvos karališkojoje pilyje veikia Ciechanowieckių giminės fondas, kurio dovanotos kolekcijos meno vertybės praturtina beveik visas pilies ekspozicijas.

Tačiau Varšuvos karališkosios pilies laukia nauji iššūkiai. Būtina baigti atstatyti, restauruoti ir įrengti visą pilies ansamblį. Dabar tvarkomos vadinamosios Kubickio arkados, restauruojami rūmai "Pod Blachą", atkuriami pilies sodai. Ne ką mažesnis iššūkis yra naujieji tarptautiniai muziejininkystės standartai. Tai svarbi problema. Muziejininkystės srityje esame prie didelio, trečiojo, lūžio slenksčio, jeigu muziejininkystės raidą skaičiuosime nuo antikos pabaigos. Pirmasis lūžis įvyko vidurinių amžių pabaigoje, kai gimstanti atgimimo mintis pakeitė vyravusį viduramžišką požiūrį, jog vertingi dirbiniai ir meno kūriniai turi būti saugomi bažnyčių lobynuose kaip Dievo šlovės ženklai. Tuomet gimė žmogiškas supratimas, kad šiomis vertybėmis galima paprasčiausiai gėrėtis ir džiaugtis. Vėliau buvo suvokiama ir simbolinė vertybių prasmė. Taip atsirado pirmųjų pasaulietinių protomuziejų užuomazgos. Tuo metu tokie muziejai buvo prieinami gana siauram žmonių ratui – kilmingiesiems, intelektualams ir menininkų elitui.

XVIII a. įvyko antras esminis lūžis. Tuo laikotarpiu buvo gausinamos specializuotos kolekcijos, susidomėta antikos ir Italijos menu. Itin suaktyvėjo archeologiniai tyrinėjimai, atsirado specializuotų prekybos namų, prekiaujančių meno kūriniais. Šios raidos išdava galėjo būti tik viena – turėjo gimti institucija, kuri būtų atvira platesniems visuomenės sluoksniams ir rinktų, restauruotų, tyrinėtų ir eksponuotų dėmesio vertus kultūros bei gamtos kūrinius. Moderni muziejinė institucija susiformavo maždaug XIX a. viduryje.

Šiandien išgyvename trečiąjį muziejaus, kaip institucijos, raidos lūžį. Didžiųjų muziejų ekspozicijos ir laikinos parodos, parodų halės ir galerijos kasmet sulaukia vis daugiau visuomenės dėmesio. Muziejai siūlo atrakcines laiko praleidimo formas, siejamas su išimtiniais emociniais pojūčiais. Visuomenė, lankanti muziejus, nebėra elitinė, ji tampa masinė. Turint galvoje šiandieninių muziejų lankytojų įvairovę ir skirtingus jų interesus, būtina ieškoti daugiau įvairesnių kontaktų su jais.

Naujos situacijos uždaviniai lemia naujus muziejinių erdvių panaudojimo būdus. Projektuojant naujų muziejų pastatus, pritaikant senuosius arba steigiant muziejus istoriniuose pastatuose (Varšuvos karališkosios pilies pavyzdys), architektams keliamas uždavinys sukurti erdvę, skirtą naujoms muziejų funkcijoms. Kartu reikia išsaugoti dominuojančias tiesioginių muziejaus funkcijų erdves – t.y. ekspozicijų sales, rinkinių saugyklas ir muziejinių eksponatų restauravimo dirbtuves. Įkūrus Londono britų muziejų arba Luvro muziejų Paryžiuje, planuota, jog juos kasmet aplankys ne daugiau kaip 100 tūkst. lankytojų. Dabar šiuos muziejus kasmet aplanko 7–8 milijonai. Anksčiau muziejus lankė kolekcininkai, tyrinėtojai ir privilegijuotų luomų atstovai, dabar juos lanko įvairių tautybių, profesijų, įvairaus amžiaus ir įvairių visuomenės sluoksnių lankytojų minios. Kadaise į muziejų buvo einama kaip į šventovę, kurioje buvo garbinamas meno ir mokslo kultas. Dabar muziejus tampa labiau visuomeninio gyvenimo ir bendravimo vieta, kurioje, be kontakto su eksponatais, galima paklausyti koncerto, stebėti madų demonstravimą arba susitarti dėl elegantiškos vakarienės, pvz., muziejaus pastato terasoje. Kadaise į muziejų buvo atvykstama karieta, ateinama pėstute iš greta esančių gyvenamųjų kvartalų ar netoliese esančios geležinkelio stoties. Šių dienų muziejams reikia automobilių stovėjimo aikštelių, patogių privažiavimų ir erdvių taksi stotelių. Tai tik keli veiksniai, kurie turės paveikti esmines senųjų muziejų rekonstrukcijas arba naujų muziejų pastatų statybą.

Dėl eismo ribojimo Varšuvos senamiestyje ir Krokuvos priemiestyje pastaruoju metu sunku privažiuoti prie Varšuvos karališkosios pilies, o tai riboja lankytojų galimybę patekti į pilies muziejų. Todėl buvo nuspręsta pagerinti privažiavimą prie pilies iš Vyslos upės pusės. Pagrindinis įėjimas į Varšuvos karališkąją pilį ateityje bus iš priešpilio pusės – per rūmų sodą ir vadinamąsias Kubickio arkadas. Šios arkados – atstatomas didelis, erdvus, 3000 kv. m ploto statinys, kuriame bus įrengtos ekspozicijų erdvės, muziejinės parduotuvės, kavinės, informacijos centrai, rūbinės ir kasos. Arkadų įrengimo darbai eina į pabaigą. Priešpilis per Kubiclio arkadas yra sujungtas su pilies erdvėmis eskalatoriumi, o pavasarį bus baigtas atkurti aukštutinės terasos rūmų sodas. Iš pagrindų remontuojami rūmai "Pod Blachą". Be muziejinių ekspozicijų, juose bus atkurtos ankstesnio šių rūmų gyventojo – nacionalinio didvyrio kunigaikščio Juozapo Poniatovskio – gyvenamosios patalpos. Taigi pilis atgauna ankstesnį spindesį ir buvusį rangą miesto panoramoje. Kartu Varšuvos karališkoji pilis atitiks šiuolaikiniam muziejui keliamus reikalavimus, nes reikia prisiminti, kad tai ne tik senoji kunigaikščių ir karalių rezidencija, bet ir pastatas, kuriame šiandien yra įsikūręs muziejus, atliekantis kitokias, nei anksčiau atliko istorinė rezidencija, funkcijas.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad noriai dalijamės ir dalinsimės su lietuviais kolegomis, pradėjusiais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atstatymą, Varšuvos karališkosios pilies atstatymo patirtimi, taip pat ir tokia patirtimi, kuri padėtų atstatytus rūmus Vilniuje pritaikyti naujoms muziejinėms funkcijoms.

 

Skaitytojų vertinimai


13827. giedre :-( 2005-02-02 18:40
turetu buti duugiau apie vaza.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
4:56:57 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba