Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-17 nr. 3028

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ŽEMĖ14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

2 
• REPRESIJŲ TAIKINYS – INTERNETAS3
• Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7.
"AŠ ESU LAIMINGAS"

KELIONĖS 
• Kornelijus Platelis.
"TIKRASIS" PASAULIS
1

LITERATŪRA 
• Sonata Paliulytė.
POETAI ŽAIDŽIA ŽIEMĄ
12

KALBOS SKILTIS 
• Gintaras Lazdynas.
IŠ KO IŠAUGO "ANYKŠČIŲ ŠILELIS": TARMIŲ TEORIJA
9

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
NAUJA ČIURLIONIO KVARTETO PROGRAMA
• KELIOS PASTABOS PAVARČIUS SOLIDŽIOS IŠVAIZDOS LEIDINĮ "LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI"7

FOTOGRAFIJA 
• VEIKLOS VERPETUOSE3
• GERBIAMA REDAKCIJA,1

TEATRAS 
• Kęstutis Urba.
LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI
1
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS BE CUKRAUS
7

PAVELDAS 
• Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS
1

MENO DIS/KURSE* 
• KRONIKA

KNYGOS 
• GERIU ŽALIĄ TYLĄ
• LATURO KATALOGAS
• K.B. ĮTARIAMAS1
• NAUJOS KNYGOS4

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS13
• PASTABA

PROZA 
• Kęstutis Navakas.
DAIKČIUKŲ VISATA
1
• Kęstutis Navakas.
KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*
2

VERTIMAI 
• KATEŘINA RUDČENKOVÁ3

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Eglė Kačkutė.
KALBANTIS AKMUO
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ilmaras Zvirgzdas.
LO IHPAT LI*

KRONIKA 
• ANT TO PATIES GRĖBLIO2
• ILGIAUSIŲ METŲ!2

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS9
• HERKUS KUNČIUS26

JAUNIMO PUSLAPIS

KALBANTIS AKMUO

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Strasbūro katedra

Iš Paryžiaus atvažiavus į Strasbūrą apima jausmas, kad esi sulėtintame kine. Iš inercijos norisi kažkur pulti, nepraleisti naujausios parodos, koncerto, kokio svarbaus įvykio, bet ilgainiui ta inercija išsikvepia, nes bėgti nėra kur, visur galima nueiti lėtai, susikaupus. Supranti, kad Paryžius – tai įspūdingiausia dabartis, ji ten kuriama kasdien. Strasbūre svarbesnė yra praeitis, apie kurią lėtai, bet be atvangos, vejasi ir dabarties siūlas.

Kokiu keliu vyktum į Strasbūrą, – iš tolo moja raudona vienarankė katedra. Kai pirmą kartą atvažiavau į šį miestą, žinojau, kad gali tekti užsibūti. Niekas tuomet nesuprato mano liūdesio, viskas atrodė svetima ir nejauku. Tuomet ir išgirdau tylų, bet tvirtą katedros kvietimą. Jį priėmiau ir dabar pas ją užeinu kone kasdien. Ji yra didžiausias miesto išminčius, iškalbingiausias pasakotojas. Knygoje "Nebylus žodis" ("La Parole Muette"), kurioje Jacques’as Rancičre’as svarsto, kas yra literatūra, vartojama katedros, t.y. kalbančio akmens, metafora literatūrai apibrėžti. Pirmiausia katedra – nemimetinio meno kūrinys, išreiškiantis gryno kūrybingumo idėją. Tai vienetinis architektūros (literatūros atveju – kalbos) reiškinys, išdroštas iš fizinės akmens (arba kalbos) materijos. Tai individualus ir nepakartojamas, tačiau kartu visiems jusliškai suvokiamas kūrinys, t.y. bendruomenės susitikimo ir galimo bendravimo vieta, veikiau to bendravimo galimybė. Realybėje tiek katedra (todėl, kad ji akmeninė), tiek literatūra (todėl, kad ji iki galo nepažini) nuolat yra šiek tiek nebylios. Dar Romos imperijos laikais toje vietoje, kur Strasbūro katedra dabar stovi, būta šventyklos, o 1015 metais pradėta statyti romaniško stiliaus bazilika. Tačiau ją ilgainiui nuniokojo nesiliaujantys gaisrai. 1190 metais vyskupas Conradas de Hünebourgas ir tikinčiųjų bendruomenė nutarė, kad senąją baziliką reikia atnaujinti. Tai ir buvo dabartinės katedros pradžia, kuriai pastatyti, sakoma, prireikė dviejų su puse šimto metų, bet iš tiesų – daugiau. Ji stovi ant senosios bazilikos pamatų. Šis tas išliko ir po pamatais – iki šiol galima pamatyti tūkstančio metų senumo kriptą.

Projektas ambicingas: aplinkui nėra akmens. Artimiausias rausvojo smiltainio karjeras – už dvidešimt penkių kilometrų, Vogėzų kalnyne. Dvejus metus statytojai jaučių traukiamais vežimais gabeno akmens luitus. Reikėjo didelių lėšų. Vyskupas rinko mokesčius, į dešinę ir į kairę dalijo nepigias indulgencijas. Jis kartu su miesto valdžia įkūrė seniausią iki šių dienų Prancūzijoje veikiančią organizaciją "L‘Œuvre Notre Dame", kuri rinko lėšas katedros statybai (dabar tai architektus ir restauratorius vienijanti organizacija, atsakinga už katedros restauravimą ir išlaikymą).

Perstatyti katedrą pradėta nuo altoriaus dalies, tiksliau – šiaurinės skersinės navos, kuri dar yra romaniška. Pietinė skersinės navos dalis – nuostabus gotikos triumfo prieš romanišką stilių pavyzdys. 1220 metų apatinė jos dalis – stambus dvigubas apvalainas portalas, o viršuje – nugaras išrietę gotikiniai langai. Tuo metu į Strasbūrą atėjo žinia, kad Sen Deni, Šartre, Paryžiuje ir Reimse statomos kitokios katedros. Todėl neliko kitos išeities, tik kviestis architektus iš centrinės Prancūzijos ir neatsilikti nuo mados. Tai davė neįtikėtinų rezultatų. Nėra žinoma, kokie žmonės apie 1225 metus atvyko į Strasbūrą ir iš kokio miesto (ko gero, tai buvo Šartro katedros meistrai), tačiau jų talentas abejonių nekelia. Jie sukūrė du ne tik šios katedros, bet ir apskritai viduramžių meno šedevrus. Pietinėje centrinės navos dalyje – Paskutinio teismo, arba Angelų, piliorius. Katedroje matome jo originalą. Jis laiko pietinį skersinės navos skliautą. Tai keturios kolonos, apie kurias trimis aukštais vejasi keturių evangelistų, septynių angelų ir paskutinio teisėjo, Kristaus, skulptūros. Visų jų apdarų draperijos išdrapiruotos, – reikėtų sakyti iškaltos, – taip, kad susidaro įspūdis, jog piliorius sukasi, jis santūriai driekiasi žemyn su kiekviena skulptūrų eile. Dramatiškas reginys. Paskutinio teismo tema pilioriuje yra žmogiškai tragiška. Kristus, sėdintis pilioriaus viršuje įtaisytame soste, jame jaučiasi netvirtai, yra sutrikęs ir nuliūdęs. Kristų supantys žmogaus ūgio angelai, kurie laiko jo kančios simbolius, susijaudinę, nekalbant apie šiek tiek žemiau pastatytus susikūprinusius, skausmo perkreiptus Paskutinio teismo trimitus pučiančius angelus. Skulptūrų išraiškos iškalbingos, tačiau aiškiausiai kalba jų povyzos. O, sakytum, akmuo toks bukas.

Dabar išeikime laukan ir atsigręžkime į romanišką portalą. Abiejose jo pusėse stovi dvi moteriškų būtybių skulptūros (tiksliau jų kopijos) – Bažnyčios ir Sinagogos alegorijos, simbolizuojančios Bažnyčios pergalę prieš Sinagogą. Bažnyčios figūra šiek tiek pasvirusi į priekį, jos galvą dabina karūna, ji laiko pergalės ženklus – kryžių ir taurę. Tačiau pralaimėjusių įvaizdžiai visuomet įdomesni ir patrauklesni. Bažnyčia žiūri (be pykčio ar pagiežos – niekaip) į nugalėtą Sinagogą – plokščią pilvą atkišusią, rieste išsirietusią ilgakoję gražuolę užrištom akim. A. Andriuškevičius sako, kad dar ne taip seniai jo "išsilavinime žiojėjo didelė skylė – viduramžiai", tuo tarpu mano išsilavinime riogso praraja, kuri godžiai ryja visa, ką mato katedroje, ant jos ir aplink ją. Kai pirmą kartą naiviai vaikščiojau po "L‘Œuvre Notre Dame" muziejų, nieko nežinodama nei apie jį, nei apie jo turinį, ir užklydau į salę, kurioje eksponuojami katedros skulptūrų originalai, sustingau prieš tą mano ūgio Sinagogą. Niekuomet nesu patyrusi nieko panašaus. Kiekviena akmeninio kūno pora spinduliavo tūkstantmetę erotiką. Jos povyza bylojo ją žinant, kokia yra graži. Pralaimėjusi buvo laimėtoja, sulaužyta jos ietis buvo jos atrama, jos stiprumas. Tik vėliau perskaičiau, kad Bažnyčia ir Sinagoga esą susitiksiančios Paskutinio teismo valandą, o tai, kad tarp jų tame portale pasodintas Saliamonas (kurį jos esą abi myli), reiškia, jog susitikusios jos susitaikys. Sinagoga žino, kad amžių pabaigoj, ilgus šimtmečius stovėjus nudelbtomis akimis, ji bus laimėtoja, ir jau dabar slaptai mėgaujasi pergale.

Kai kurie kritikai šį skulptūrų duetą interpretuoja kaip trinties tarp katalikų ir žydų bendruomenių atspindį. Strasbūre visuomet gyveno daug žydų, ir dabar žydų skaičiumi Prancūzijoje jį tepralenkia Paryžius. Iki XIV amžiaus neužfiksuota didesnių neapykantos žydams apraiškų, bet jų turėjo būti, nes XIV amžiaus pradžioje jiems uždrausta verstis amatais. Kai 1349 metais miestą užklumpa maras, žydai kažkodėl paskelbiami jo sukėlėjais ir išžudomi. Likusieji išgrūdami gyventi užmiestin.

Grįžkime prie katedros. Jos statybos reikalai stūmėsi pirmyn, bet koją pakišo į Strasbūro miestą atėjusi demokratija. Nuo XIII amžiaus jis turėjo nepriklausomo miesto statusą Šv. Romos imperijoje. Vyskupo savivale pasipiktinę miestelėnai sukilo, ir katedros finansavimo bei statybos reikalus perėmė miesto masonų ložė, kuri garsėjo sąžiningumu. Nuo to laiko reikalai ėmė klostytis geriau: 1235–1270 metais atstatoma jau gotikinė centrinė nava. Ji išpuošta spalvingais vitražais, kurie žiba iki šiol. Kai kurie padaryti XII amžiuje, tai matyti ir iš statiškų jose vaizduojamų figūrų. Epiniai siužetai į vitražus atkeliavo XIII amžiuje. Visi vitražai – seni, naujesnius ir modernius kūrė Elzaso stikladirbiai.

Atėjo laikas statyti fasadą. Kadangi anglai ir prancūzai tuo metu lipdė gotikines katedras, tokią, panašią į Paryžiaus, tai yra su dviem simetriškais bokštais ir rozete tarp jų, buvo numatyta pastatyti ir Strasbūre. Dvi architektų kartos laikėsi šio plano, tačiau, mirus katedros fasado sumanytojo ir įgyvendintojo Ervino de Steinbacho sūnui, tęsusiam tėvo darbą, 1383 metais projektą perėmė Michelis de Fribourgas, ir tarp dviejų bokštų atsirado dar vienas, varpinės, bokštas. Fasadas dabar atrodė kaip keturkampė dėžė1 . Reikėjo ką nors daryti. Ši užduotis patikėta architektui Ulrichui iš Ensingeno, kuris nutarė, kad reikia katedrą ir toliau stiebti aukštyn. Nuo 1402 iki 1417 metų, iki pat mirties, jis statė ir pastatė aštuonkampį bokštą šiaurinėje fasado dalyje. Iš Kelno atvykęs Ulrichas Hültzas (Kelno katedra yra iškėlusi dvi smailias rankas) aštuonkampį apvainikavo smailia karūna2 . Šis 142 metrų statinys XV amžiuje buvo vienas aukščiausių, kai kas sako, kad aukščiausias krikščioniškame pasaulyje, pralenktas tik modernios XIX amžiaus architektūros. Kas atsitiko antram bokštui? Vienarankė katedra atrodo sužalota. Kur antra jos ranka? Niekas gerai nežino, kas atsitiko, gal pritrūko pinigų, gal kas nors apskaičiavo, kad fasadas neišlaikys tokio svorio, bet greičiausiai priežastis ta, kad Europoje jau buvo praūžusi katedrų audra. Atėjo Renesanso epocha, ir Strasbūro katedra amžiams liko berankė.

Strasbūre viskas kitaip – gal iš to siekio niekam nepriklausyti? Strasbūro gyventojai visuomet mokėjo kurti ir puoselėti savo tradicijas. Nuo 1420 iki 1789 metų miestelėnai kartą per metus susirinkdavo katedros aikštėn, kur būdavo viešai skaitomi miesto įstatai. Iki šiol Strasbūras laikosi savų taisyklių. Elzase yra daugiau nedarbo dienų nei Prancūzijoje, ir jei prancūzai nori jį išlaikyti, turi nusileisti, o jie, kad ir kaip būtų keista, nesiginčija.

Grįžkime į XV amžių, kuriame prasideda katedros gyvenimo įdomumas. XV amžiuje Strasbūro katedra – didžiausias ne tik religijos, bet ir kultūros centras Elzase. Čia, katedros pašonėje (jos pietuose), – didžiausias regiono turgus, čia pat (jos šiaurėje) – didžiausios kapinės. Katedros viduje stovi "stebuklingi vargonai", ant kurių užsikorusios dvi pabaisos – pirklys ir pusiau žmogus, pusiau beždžionė, kurie judina rankas, kojas bei burnas, garsiai tyčiojasi iš minios mišių metu. Čia nesibaigiančius pamokslus skaito Jeanas Geileris iš Kaizersbergo, čia amžiaus pabaigoje pragysta didžiulis raudonas mechaninis gaidys, patupdytas ant astrologinio laikrodžio. Žmonės plūsta iš visos vyskupijos. Katedros klestėjimui nelabai sutrukdė net reformacija. XVI amžiaus pradžioje, reformacijai pasiekus Strasbūrą, buvo surengtas referendumas (!), ir miestelėnai laisva valia nutarė priimti reformaciją, o katedrą atiduoti liuteronams.

Visą katedros klestėjimo laiką jos fasadas skelbė evangeliją. Jo ikonografija įspūdinga. Pietinis fasado portalas pasakoja istoriją apie paikas ir protingas mergeles. Vienoje pusėje išsirikiavusios grakščios protingos mergelės, iškėlusios alyvos pripildytas lempas, kitoje – paikos, nuleidusios savąsias. Jas gundo gražus jaunikaitis (viena žymiausių šios katedros skulptūrų), kurio nugara ropščiasi rupūžės ir driežai. Tai vienos seniausių katedros skulptūrų. Šiauriniame portale vaizduojamos ietimis grakščiai ydas primynusios žmogiškosios dorybės, centriniame fasado portale – pranašai, o jo timpane – Kristaus kančia. Tai tik maža dalelytė visų fasado ir apskritai katedros skulptūrų. Visos mergelių skulptūros padarytos paryžietiška maniera, tačiau elzasiški bruožai aiškiai įžiūrimi, tuo tarpu ekstazės apimti pranašai – gryni Strasbūro produktai. Visos skulptūros nukaltos netoliese. Už keleto žingsnių iš trijų dalių (gotiškos, renesansiškos ir XVII amžiaus) sulipdytas namas rantuotu stogu (gražiausias Strasbūro architektūrinis ansamblis), kuriame įsikūręs "L‘Œuvre Notre Dame" muziejus, nuo XIII amžiaus (iki dabar!) yra ir organizacijos "L‘Œuvre Notre Dame" būstinė. Šis namas taip pat buvo ir seniausios Strasbūre – akmenskaldžių – ložės namai. Pagalvojus, kad septynis šimtus metų katedros gimimą ir augimą globojusios organizacijos nariai į ją žiūri pro tą patį langą, sukasi galva.

Reformacija į Strasbūrą atėjo ir praėjo. 1681 metais katedra atiteko katalikams. Pasibaigus reformacijai, kokį šimtą metų katedros gyvenimas tekėjo ramiai. Paskui kilo 1789 metų revoliucija. Ji Strasbūrą pasiekė kiek vėliau, bet tai neišgelbėjo nuo tragiškų pasekmių. Revoliucionieriai sunaikino 235 katedros skulptūras (daugelis jų XIX amžiuje atstatytos). "L‘Œuvre Notre Dame" muziejuje galima pamatyti ne taip seniai rastas nukapotas seniausiam katedros skulptūrų ansambliui priklausančias dviejų apaštalų galvas. Ekspertizė parodė, kad skulptūros buvo nuverstos, paskui metaliniais vėzdais daužomos. Revoliucija Elzase – itin skaudi, čia giljotina atėmė daugiausia galvų. Nenuostabu, nes Strasbūras – tikras buržuazijos miestas, iki šiol Elzasas vienintelis regionas Prancūzijoje, kuris išsirinko dešiniąją, o ne kairiąją valdžią. Taigi, dieną naktį pokšint giljotinai ir vienai po kitos griūvant architektūros vertybėms, į Strasbūrą atvyko kažkoks revoliucionierius iš Paryžiaus, neva Robespierre’o draugas. Pamatė tą vieną katedros bokštą (matyt, iki tol nežinojo, kad tokia katedra yra) ir nutarė, kad šita išskirtinumo idėja, kurią bokštas reprezentuojąs, yra ideologiškai ydinga, pavojinga. Bokštą reikią nugriauti. Sušaukiamas iš revoliucionierių ir garbių miesto vyrų sudarytas revoliucijos komitetas. Svarsto, ką daryti. Atsistoja vienas kilmingas miestietis ir sako: ponai, taip lengvai bokšto nuversti nepavyks. Esą tai sunkus darbas. Ar turime laiko ir galimybių šiuo sudėtingu periodu, kai reikia kurti naują respubliką, griauti bokštą? Tai labai pavojingas darbas. Ar naujai Prancūzijos respublikai reikia daugiau aukų, kai ir taip daug žmonių krito gindami laisvę? Ką veiksi nugriovęs bokštą, sėdėsi akmenų krūvoj? Ką paskui su griuvena daryti? Geriau, ponai, – sako jis, – paverskime bokštą revoliucijos sąjungininku – užmaukime jam didžiulę raudoną kepurę, ir teskelbia jis revoliucijos šlovę. Su tokiu argumentu paryžiečiai nesiginčijo. Padarė strasbūriečiai didžiulę raudoną metalinę kepurę ir aprengė bokštą, o ant jos užrašė kažką panašaus į "Tegyvuoja revoliucija!". Diplomatijos pamoka! Įdomu, ar panaši istorija slypi ir už sovietinių laikų farso Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Kaip ir Paryžiuje, beje, katedra buvo paskirta Proto deivei, o katedros aikštė pavadinta Atsakomybės aikšte.

Panašų patriotizmą regime ir Antrojo pasaulinio karo metu. Pamatę, kad reikalai krypsta bloga linkme ir kad bombardavimo išvengti nepavyks, strasbūriečiai išmontavo katedros vitražus ir išvežė paslėpti. Tik bėda – centrinį, katedros apsidėje esantį vitražą paliko, mat jis nebuvo labai senas, XIX amžiaus... Žinoma, bomba pataikė ne į katedros fasadą, ne į šoną, o tiesiai į tą vieną likusį vitražą. Karui pasibaigus vitražai grįžo į vietas, imta restauruoti altoriaus dalies stogą, o vitraže žiojėjusi skylė uždengta nepoliruoto stiklo gabalu. Naujai susikūrusi Europos Taryba atvyko dirbti į Strasbūrą. 1953 metais Tarybos Informacijos ir spaudos skyriaus direktorius M.G.Levy rašo laišką vyriausiajam paveldo architektui Bertrand’ui Monnet, kad būtų gerai apsidėje įdėti naują vitražą, mat naujoji Europos Taryba, norėdama ištrinti visus karo pėdsakus, ketina katedrai jį padovanoti. Idėja puiki. Problemos dvi: finansinė ir ideologinė – taikos simbolis religinėje erdvėje, pasaulietinėje Prancūzijoje... Sudėtinga. Pinigų, nors sunkiai ir ne taip greitai, atsiranda. Ideologinė problema apeinama, sakant, kad bažnyčia – vieša viso miesto susirinkimo vieta, be to, vitražas bus dedikuotas Amžinybėn iškeliavusiam pirmajam Generaliniam Europos Tarybos sekretoriui Jacques’ui Camille‘ui Paris. Viename vitražo projekto dokumente sakoma, jog Europos tautos susivienija tam, kad atsispirtų karo grėsmei bei dekadansui, jos imasi atsakomybės už Europos istoriją, ir tai nėra paprastas politinis uždavinys. Jacques’as Camille‘is Paris, pirmasis Generalinis Europos Tarybos sekretorius, yra šios idėjos pionierius; jo atminimą, entuziazmą ir tikėjimą Europos idėja įamžins "Europos" vitražas. Manoma, kad jis turi būti įkomponuotas ten, kur gimė ši taikos ir saugumo idėja. Strasbūro katedra nukentėjo nuo karo. Dabar, kai ji vėl beveik atstatyta, jai trūksta tik vitražo. Taigi vitražo pastatymas neturi nieko bendra su religija, tik tiek, kad aplinkybės susiklostė taip, jog jo vieta – katedroje. Netrukus įkuriamas vitražo komitetas, renkami pinigai, skelbiamas konkursas menininkui išrinkti, kurį laimi Maxas Ingrandas. Jis žino, kad Strasbūro katedra nuo pat pirmo akmens dedikuojama Švenčiausiajai Mergelei, kuri yra ir Strasbūro miesto–valstybės globėja, jos atvaizdas figūruoja miesto antspaude ir monetose. Užsakyme sakoma, kad vitraže turi būti taikos simbolių. Ir Maxo Ingrando vitraže matome plačiai rankas išskėtusią Švenčiausiosios Mergelės figūrą, ant kelių sėdintį ir mus laiminantį kūdikėlį Jėzų. Po jos kojomis du angelai laiko dedikaciją, šoniniame ornamente skraido taikos balandžiai, virš viso to, virš šv. Marijos galvos – pirmą kartą įkomponuota 1955 m. gruodžio 8 dieną po ilgų diskusijų patvirtinta Europos Tarybos emblema – dvylikos žvaigždučių vainikas (priimta M.G.Levy ir Generalinio sekretoriaus L.Marchalo pastangomis). Svarbu pabrėžti, kad tai pasaulietinis tobulybės ir pilnatvės simbolis, liudijantis visų šalių narių, nepriklausomai nuo įstojimo datos ar tikro jų skaičiaus, vienybę.

Tokia nebylios katedros istorija. Žinoma, ji yra sudėtingesnė, bet ir tokia padeda suvokti šios bendruomenės ypatumus. Ne religinės, o miestiečių, visuomet pasitikėjusių tik savimi ir bendruomenės pastangomis. Šią vasarą aplankiau daug turistinių vietų Meksikoje, daugybę majų, actekų ir kitų etninių grupių paliktų piramidžių. Nejauku prisipažinti, bet dažnai erzino tuštumo jausmas. Piramidės, nors įspūdingos, tuščios, jose nėra nei indėnų, nei jų dvasios. Jose sunkiai galima patirti praeitį, galima tik žiūrėti į jas kaip į praeities reliktus. Paskui atvažiavau į Strasbūrą ir nuėjau pas katedrą. Ji gyva, ją galima pajusti, joje skamba nenutrūkęs gyvenimo gausmas.

__________________

1 XIX amžiuje ant tos dėžės stogo buvo įrengtas restoranas. Užlipę ant tos platformos, ir dabar galime pamatyti ten stovinčius akmeninius stalus ir suolus.

2 Žymiausias Strasbūro universiteto studentas J.W. Goethe į tą bokštą lipdavo kas vakarą. Stendalis irgi esą mėgęs ten užsikarti, tačiau mes to malonumo jau niekada neturėsime, nes tai daryti dabar nesaugu.

 

Skaitytojų vertinimai


18948. anieska :-( 2005-10-16 18:43
labai nepatiko tik nesupykit ate

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
4:56:56 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba