Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-17 nr. 3028

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ŽEMĖ14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

2 
• REPRESIJŲ TAIKINYS – INTERNETAS3
• Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7.
"AŠ ESU LAIMINGAS"

KELIONĖS 
• Kornelijus Platelis.
"TIKRASIS" PASAULIS
1

LITERATŪRA 
• Sonata Paliulytė.
POETAI ŽAIDŽIA ŽIEMĄ
12

KALBOS SKILTIS 
• Gintaras Lazdynas.
IŠ KO IŠAUGO "ANYKŠČIŲ ŠILELIS": TARMIŲ TEORIJA
9

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
NAUJA ČIURLIONIO KVARTETO PROGRAMA
• KELIOS PASTABOS PAVARČIUS SOLIDŽIOS IŠVAIZDOS LEIDINĮ "LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI"7

FOTOGRAFIJA 
• VEIKLOS VERPETUOSE3
• GERBIAMA REDAKCIJA,1

TEATRAS 
 Kęstutis Urba.
LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI
1
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS BE CUKRAUS
7

PAVELDAS 
• Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS
1

MENO DIS/KURSE* 
• KRONIKA

KNYGOS 
• GERIU ŽALIĄ TYLĄ
• LATURO KATALOGAS
• K.B. ĮTARIAMAS1
• NAUJOS KNYGOS4

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS13
• PASTABA

PROZA 
• Kęstutis Navakas.
DAIKČIUKŲ VISATA
1
• Kęstutis Navakas.
KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*
2

VERTIMAI 
• KATEŘINA RUDČENKOVÁ3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eglė Kačkutė.
KALBANTIS AKMUO
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ilmaras Zvirgzdas.
LO IHPAT LI*

KRONIKA 
• ANT TO PATIES GRĖBLIO2
• ILGIAUSIŲ METŲ!2

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS9
• HERKUS KUNČIUS26

TEATRAS

LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI

Pranešimas, skaitytas Klaipėdos universitete surengtoje konferencijoje "Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos"

Kęstutis Urba

[skaityti komentarus]

XX a. II pusėje vyko nuosekli ir intensyvi lietuvių vaikų dramaturgijos kaita. Bene devyniasdešimt procentų tos dramaturgijos sudaro pasakinio turinio kūriniai, o pirmoji jos banga maždaug po 1955-ųjų prasiveržė iš liaudies kūrybos gelmių ir sietina pirmiausia su Aldonos Liobytės bei iš dalies su Kosto Kubilinsko vardais. Septintojo dešimtmečio viduryje ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse keitėsi vaikystės koncepcija, literatūroje įsigalėjo žaidybiškumas, vaikystės pasaulį, vaiko prigimtį imituojantys siužetai bei charakteriai. Lietuvių dramaturgijoje šiam tarpsniui atstovauja pirmiausia Violetos Palčinskaitės, taip pat poečių – Ramutės Skučaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Janinos Degutytės kūriniai.

Aštunto dešimtmečio pradžioje regime dar vieną posūkį – turiu galvoje ne itin gausią, bet reikšmingą dramaturgijos atmainą, kurią vadinčiau poetine pjese. Jai atstovauja Sigito Gedos bei Marcelijaus Martinaičio kūriniai. Žinoma, apie juos negalima kalbėti be režisieriaus Vitaliaus Mazūro vardo. Tai įdomus teatro ir literatūros sąveikos pavyzdys. Pagrįstai būtų galima abejoti, ar be Mazūro šie saviti poetai apskritai būtų atėję į vaikų dramaturgiją. Šiandien, skaitant publikuotų M. Martinaičio pjesių "Pelenų antelė" ar "Žemės dukra" scenovaizdžio aprašymus, kyla įspūdis, jog tai ne poeto siūloma būsimo spektaklio vizija, o sukurto spektaklio scenografijos užrašymas.

Anot Audronės Girdzijauskaitės, su šių autorių pjesių spektakliais "Lėlės" teatras "galutinai išsiskyrė iš kitų tarpo"1 . Originalaus talento režisierius ėmė drąsiai griauti įsisenėjusį požiūrį į vaikų teatrą, kurį dar 1936 m. buvo suformulavęs Balys Sruoga ir kuris, manau, gyvas iki šiol: "Vaikų ir suaugusiųjų teatrai skiriasi ne meniškumo kokybe, bet, pasakytume, medžiagos kiekybe. Pirmoj eilėj tai liečia repertuarą. Pjesė turi būti suprantama vaikams. Todėl ji negali kelti jokų sudėtingų problemų – etinių, filosofinių, psichologinių, socialinių... Pjesės medžiaga turi remtis elementariai paprastomis mintimis ir paprastais jausmais – paprasta, pasakytume, perregima logika ir psichologika"2 . V. Mazūro spektakliai, anot A. Girdzijauskaitės, mažiesiems žiūrovams siekė parodyti, "jog scenoje vaizduojamas gyvenimas gali būti kitoks – ne iki galo suvokiamas, paslaptingas, artimas jų pačių vaizduotės ir svajonių kūriniams, žadinantis keistas nuojautas, nelauktą pažinimą"3 .

Kadangi čia nėra galimybės išanalizuoti visų publikuotų M.Martinaičio ir S.Gedos pjesių, pamėginsiu nusakyti tik bendriausius jų bruožus. Pirmas dalykas, krintantis į akis, yra tas, jog šios pjesės remiasi žinomais siužetais – liaudies pasakų, brolių Grimų, H.Ch.Anderseno pasakų, J.Biliūno ir kitų autorių kūriniais. Dramaturgų santykį su pirminiais šaltiniais paaiškina M.Martinaitis savo pjesių rinktinės pratarmėje: "Noriu papasakoti (....) ne pačias pasakas, kuriose negaliu pakeisti nė žodžio, o tai, ką iš jų supratau gyvendamas, prisimindamas vaikystę"4 . Taigi pjesėms būdinga savita siužeto, fabulos poetika. Pasitelkdami žinomus, visuotinėn sąmonėn įaugusius motyvus, situacijas, dramaturgai siekia aktualinti jų gelminę, filosofinę prasmę, potekstę, sieti juos su dabarties žmogaus dvasios peripetijomis. M.Martinaitis, perkeldamas į sceną gražiausias lietuvių pasakas – apie Sigutę ("Pelenų antelė"), apie Elenytę ir Joniuką ("Avinėlio teismas"), apie Eglę ir Žilviną ("Žemės dukra"), jų fabulas pateikia kaip visuotinai žinomas, jų neatkuria, nužymi tik punktyriškai, tačiau verčia įsižiūrėti į tam tikras scenas, kurias pakylėja iki poetinio apibendrinimo. Pjesėse mažai įprastų dialogų, vyrauja monologiniai pasisakymai, raudos. "Monologai – pagrindinė personažų paveikslų kūrimo priemonė poetinėje dramoje", – rašo Petronėlė Česnulevičiūtė5 , tarsi palaikydama mano sprendimą šiuos kūrinius vadinti poetinėmis pjesėmis. Ne mažesnis vaidmuo patikimas plastiniam spektaklio vaizdui, muzikai. (O apie muzikos svarbą spektakliui daug yra kalbėjęs ir V.Mazūras.)

S.Geda kai kurių pjesių siužetus atkartoja nuosekliau, tačiau ryškiausiems, savičiausiems šio žanro poeto kūriniams irgi būdinga tai, jog atsisakoma nuoseklaus įvykių priežasties bei pasekmės principo. Ypač šokiravusi žiūrovus pjesė "Baltas niekas, rugiagėlių pėdas" (spektaklis vadinosi "Pasaka apie stebuklingą berniuką"; pastatytas 1974 m.) susideda tarsi iš nerišlių vaizdų, žaidžiančio, kuriančio vaiko (demiurgo) situacijų, kurios lyg ir neturi loginio ryšio, bet kurioms būdinga vidinė poetinė logika. Šis bruožas atėjo iš novatoriškos S.Gedos poezijos vaikams. Tautosakos prigimčiai artimuose šio poeto eilėraščiuose, rašė kritika, "gretimi vaizdai neturi loginio ryšio, nuo vieno objekto šuoliu šokama prie kito, (...). Daugelis S.Gedos eilėraščių – asociacijų grandinės"6 . Iš ilgos brolių Grimų pasakos "Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis" (spektaklis pastatytas 1978 m.) S.Gedai rūpi tik pradžia, užuomazga: kodėl pasakos mergaitė, jauniausioji dukra, paprašo tėvo parvežti būtent vieversėlį? Pjesėje vieversėlis atsiduria dėmesio centre, apie jį nuolat sukasi kalba ir mintys, kol nejučiom imi suvokti jį kaip svarbų meninį vaizdą, gražią poetinę metaforą. "Meninių įvaizdžių, dažniausiai perteikiančių kurią nors idėją, yra visose poetinėse dramose", – apibendrina P.Česnulevičiūtė7 . Vieversėlis S.Gedos pjesėje – galbūt vaikystėje įsirėžusi akimirka, kada pabunda žmogaus dvasingumas, svaja. Vieversėlis – tarsi natūralaus, įgimto poetiškumo ženklas. O gal jis turi priminti ir gimtinę, vaikystę, į kurią būtina nuolat sugrįžti, atrasti iš naujo ("...ieškok vieversėlio, to mėlyno, mėlyno mėlio", – kviečiama trečio veiksmo pabaigoje8 ). "Ak, vija, pinavija" siužetas konstruojamas iš J.Biliūno biografijos bei apsakymų "Joniukas", "Kliudžiau", "Laimės žiburys" reminiscencijų, epizodiškos struktūros siužetas prisodrintas dainų tekstų, kurie, autoriaus žodžiais, "savaip įprasmina, praplečia Joniuko vaikišką tragediją"9 .

Taigi dramaturgai modifikuoja, redukuoja žinomus siužetus, telkdami dėmesį į atrinktas situacijas, vaizdus. Su šia ypatybe susijęs tų atrinktų vaizdo puošnumas, tapybiškumas, poetiškumas. Polinkis papuošti, pagražinti vaizdą ypač akivaizdus S.Gedos "Žemynėlyje". Čia ponas – ne šiaip sau ponas, o "dangaus ir žemės valdovas", herojus randa ne paprastą plunksną, o tokią, kuri "Spinduliuoja, / Sidabruoja... /Purpuro ar aukso žiedas?"10. Nesu teatro specialistas, bet manau, jog šie bruožai – siužeto redukavimas, puošnumas – susiję su lėlių teatro dramaturgijos specifika ir su V.Mazūro spektaklių stilistika. Atsisakoma lėlių teatrui turbūt svetimo buitiškumo, kasdieniškumo, žiūrovas verčiamas ne tiek sekti įvykius, kiek įsižiūrėti į puošnią, išradingą lėlę, jos judesį. (Toks prisiminimas man likęs iš kartu su vaikais lankytų spektaklių.) Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, jog šios pjesės, ne taip, kaip daugelis tradiciškesnių, buvo vaidinamos tik lėlių teatre – nežinau, ar kas nors bandė jas perkelti į dramos teatro sceną.

Tiesa, šį teiginį vos ne anuliuoja Violetos Palčinskaitės "Kristiano Anderseno rožė", pastatyta 1982 m. Kauno dramos teatre, kuri vis dėlto skiriasi nuo kitų šios poetės pjesių ir atitinka pristatytą poetinės pjesės sampratą. Pjesės siužetas neriamas iš H.Ch.Anderseno biografijos ir kūrybos reminiscencijų, citatų, pasitelkiami pasakininko kūrybos įvaizdžiai, netikėtos personifikacijos (pvz., Laikrodžio valandos), poetiški dialogai derinami su grotesku, ir taip kalbama apie amžinas dvasines vertybes – dvasingumą, meilę, meną, kuriamas himnas ne tik konkrečiam rašytojui, bet ir apskritai kūrybai, pasakai.

Dar sykį turiu pasiaiškinti dėl poetinės pjesės termino, atsakyti į klausimą, kurį neseniai man iškėlė Rimantas Driežis: ar Palčinskaitės, Skučaitės, Vaičiūnaitės pjesės nėra poetiškos, poetinės? Suprantama, vien tai, jog dauguma pjesių vaikams parašyta eiliuota forma, yra pretekstas kalbėti apie jų poetiškumą. Bet, manau, skirtinga to poetiškumo prigimtis ir paskirtis. Ankstesnio tarpsnio pjeses apibūdinu man patogiu "pedomorfizmo" terminu (iš graikų k. žodžio pįis, pįidos), reiškiančiu tai, ką minėjau: pjesės siekia imituoti vaiko mąstymą, žaidina žiūrovą arba, anot Juditos Vaičiūnaitės žodžių apie V. Palčinskaitę, kuria "vaikystės, kaip šventės, pojūtį"11. Ta dramaturgija siejasi su tradicine vaikų poezija, kuriai būdingi tam tikri epiniai pradmenys, pjesių turinys – tarsi realizuotos, įsiužetintos arba "išardytos" metaforos. Poetinės pjesės siejasi su meditacine suaugusiųjų lyrika (Gedos pjesėse – nemažai eilučių iš suaugusiems skirtų jo paties knygų), bet svarbiausia – metafora čia neardoma, o tarsi kuriama žiūrovo (skaitytojo) akyse: iš aliuzijų, puošniu vaizdu. Poetinės pjesės provokuoja ne linksmybę, o susimąstymą, refleksiją, gėrėjimąsi, grožėjimąsi. Gal būtų tiksliau šalia žodžio "poetinė" vartoti ir terminą "filosofinė", tik kad, kalbėdami apie vaikams skirtą meną, mes neįpratę taikyti tokių "drąsių" apibūdinimų. Tiesą sakant, neperžengiamos ribos tarp šių dviejų vaikų dramaturgijos atmainų nėra. Arti poetinės pjesės modelio yra, pavyzdžiui, J.Degutytės "Pelėdžiuko sapnas", J.Vaičiūnaitės "Skersgatvio pasaka", A.Gudelio "Kur iškeliavo milžinai", dar vienas kitas kūrinys teatrui. Pagaliau ir V.Palčinskaitės "Aš vejuos vasarą" kelia sudėtingą, filosofinę laimės problemą – tik poetė neeliminuoja nuoseklaus siužeto ir išorinio konflikto, kuria individualizuotus, psichologizuotus charakterius, o tai nėra būdinga poetinei pjesei.

Kaip ši dramaturgija atrodo iš trijų dešimtmečių laiko distancijos? Reikia pasakyti, jog panašūs poetikos pokyčiai vyko ir kitose vaikų literatūros rūšyse. Buvo kurtos alegorinio pobūdžio apysakos pasakos – K.Sajos "Už nevarstomų durų" (1978), V.Petkevičiaus "Molio Motiejus – žmonių karalius" (1978), E.Mieželaičio "Miško pasaka" (1981), V.Žilinskaitės "Kelionė į Tandadriką" (1984), žavėjusios kritiką universalia problematika, ezopine kalba, alegoriškumu, taip pat Sigito Gedos, Leonardo Gutausko bei kitų poetų eilėraščių knygos, keitusios vaikų poezijos sampratą. Lietuvių vaikų literatūra tuo metu, kaip ir kitų Europos šalių, ėjo didaktikos neigimo, atmetimo keliu, kėlė adresato dvejinimo uždavinius (tai turi būti menas, įdomus ir vaikui, ir suaugusiam!). Bet reikia pripažinti, jog nė viena minėta prozos knyga (gal tik išskyrus "Tandadriką") netapo populiaria jaunųjų skaitytojų lektūra. Kiek prisimenu, minėti "Lėlės" teatro spektakliai irgi nebuvo labai populiarūs. Kritikai ir žiūrovai kėlė nesuprantamumo problemą, kurią inspiravo siužeto redukavimas, abstrakčios poetinės ar filosofinės kategorijos, konkretaus ir daiktiško vaiko mąstymo ignoravimas. Tai viena iš globalių vaikams skirto meno problemų. V. Mazūras ir kiti menininkai aiškino, jog ne vien suprantamumo kriterijus lemia kūrinio vertę, argumentavo, jog "teatro meno tikslas – pažadinti vaiko dvasią, pažadinti jo imlią sielą"12. Tačiau, siekiant šio tikslo, būtina patraukti vaiko dėmesį, o šiuo atveju veiksmo, siužeto vaidmuo yra gana lemtingas.

Tačiau vien tai, kad poetinė dramaturgija vaikams sukėlė tokias diskusijas, buvo svarbu, jau nekalbant, jog ji tapo reikšmingu vaikų literatūros raidos, atsinaujinimo postūmiu. Teatras vaikų literatūros atsinaujinimo procese vaidina svarbų vaidmenį. Galėtume pradėti kalbą kad ir apie Keistuolių teatro įtaką šiuolaikinėje vaikų literatūroje gyvybingai nonsenso stilistikai, bet tai jau būtų kita tema.

Rimtesnis uždavinys būtų išanalizuoti ne tik publikuotą, bet ir rankraščiais likusią "Lėlės" teatro ar bent jau V.Mazūro spektaklių dramaturgiją. Bet tai – darbas jaunesniems.

___________________

1 Girdzijauskaitė A. Vitalius Mazūras// Teatras (režisūros problemos), Nr. 1, 1982, p. 30.

2 Sruoga B. Vaikų teatras// Vakarai, 1936 m. kovas.

3 Girdzijauskaitė A. Minėtas straipsnis, p. 24.

4 Martinaitis M. Kur pasakų pabaiga? – Kn.: Martinaitis M. Pelenų antelė. – Vilnius: Vaga, 1980, p. 5.

5 Česnulevičiūtė P. DRAMOS PASAULIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p.203.

6 Skabeikytė G. Poezija vaikams ir tautosaka//Pergalė, 1984, Nr. 6, p. 148.

7 Česnulevičiūtė P. Minėtas veikalas, p. 202.

8 Geda S. DAINUOJANTIS IR ŠOKANTIS MERGAITĖS VIEVERSĖLIS. – Vilnius: Vaga, 1981, p.76.

9 Dramaturgai apie teatrą vaikams//Kultūros barai, 1980, Nr. 2, p.25.

10 Geda S. DAINUOJANTIS IR ŠOKANTIS MERGAITĖS VIEVERSĖLIS. –Vilnius: Vaga, 1981, p.29, 36.

11 Vaičiūnaitė J. Visam pasauly suksis karuselės//Pergalė, 1974, Nr. 10.

12 Režisieriai apie teatrą vaikams//Kultūros barai, 1980, Nr. 2.

 

Skaitytojų vertinimai


43413. anonime :-( 2007-12-14 14:51
nes nera istrauku is knygu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
4:56:55 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba