Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-17 nr. 3028

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ŽEMĖ14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

2 
• REPRESIJŲ TAIKINYS – INTERNETAS3
• Aktorių LAIMONĄ NOREIKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. XII. 7.
"AŠ ESU LAIMINGAS"

KELIONĖS 
• Kornelijus Platelis.
"TIKRASIS" PASAULIS
1

LITERATŪRA 
• Sonata Paliulytė.
POETAI ŽAIDŽIA ŽIEMĄ
12

KALBOS SKILTIS 
• Gintaras Lazdynas.
IŠ KO IŠAUGO "ANYKŠČIŲ ŠILELIS": TARMIŲ TEORIJA
9

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
NAUJA ČIURLIONIO KVARTETO PROGRAMA
• KELIOS PASTABOS PAVARČIUS SOLIDŽIOS IŠVAIZDOS LEIDINĮ "LIETUVIŲ KOMPOZITORIAI"7

FOTOGRAFIJA 
• VEIKLOS VERPETUOSE3
• GERBIAMA REDAKCIJA,1

TEATRAS 
• Kęstutis Urba.
LIETUVIŲ AUTORIŲ POETINĖS PJESĖS LĖLIŲ TEATRUI
1
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS BE CUKRAUS
7

PAVELDAS 
• Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS
1

MENO DIS/KURSE* 
• KRONIKA

KNYGOS 
• GERIU ŽALIĄ TYLĄ
• LATURO KATALOGAS
• K.B. ĮTARIAMAS1
• NAUJOS KNYGOS4

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS13
• PASTABA

PROZA 
• Kęstutis Navakas.
DAIKČIUKŲ VISATA
1
 Kęstutis Navakas.
KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*
2

VERTIMAI 
• KATEŘINA RUDČENKOVÁ3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eglė Kačkutė.
KALBANTIS AKMUO
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ilmaras Zvirgzdas.
LO IHPAT LI*

KRONIKA 
• ANT TO PATIES GRĖBLIO2
• ILGIAUSIŲ METŲ!2

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS9
• HERKUS KUNČIUS26

PROZA

KUR IŠSKRENDA PAUKŠČIUKAS?*

Kęstutis Navakas

[skaityti komentarus]

Atleiskite, kad gimiau. Daugiau taip nedarysiu. Užrašas kavinės BO tualete ant sienos. Kažkas prisipažįsta gimęs. O gimus juk taip norisi įsiamžinti, nors ir ant tualeto sienos, keliančios pasiutusį įkvėpimą didžiumai jaunuomenės. Tai tekstinis įsiamžinimas, neperduodantis autoriaus veido bruožų, ausų formos, kelnių modelio. Vadinasi, – ribotas. Yra ir kitas, daug labiau paplitęs. Nuotraukos.

Jos mus nutraukia nuo ilgos sekundžių virvės ir palieka ilgai blukti stačiakampėje popieriaus skiautelėje. Išsižiojusius ar užsimerkusius, išsitempusius ar susmukusius. Mūsų tuometinių rūbai pamažu išeis iš mados, tačiau mes iš jų jau niekur nebeišeisim. Nuotrauka – saugiausias mūsų kalėjimas, visi čia – iki gyvos galvos.

Geriausiu atveju ją galima retušuoti, pripaišyti ūsus ir akinius, blogiausiu – sukarpyti ir sudeginti. Bet ji vis tiek išliks, kažkur svetimuose albumuose, išgulės užkritusi už sekcijos, vieną sykį iššoks iš ten, ir joje būsi nuogesnis už šimtą adomų. Kadais pro objektyvą išskrido paukščiukas ir atėmė tave iš tavęs. Dabar tu jau kažkieno, niekieno, visų.

Vienas labiausiai žinomų svečio kankinimų yra kankinimas albumais. Jau po trečio šeimos albumo svečio akys nardo kažkur palubėj, tačiau jis vis mandagiai linkčioja, nepamiršdamas pasiteirauti, kas čia toks esąs. Laiku nepasiteiravus rizikuojama netekti pagarbos ar net deserto. Tuo tarpu šeimininkai neša vis dar ne desertą, o tuos albumus. Nespalvotą dvimatį savo gyvenimą, nors kartais ir spalvotose nuotraukose. Mintis, jog mūsų gyvenimas įdomus ir visiems kitiems, yra kuo skubiausiai koreguotina.

Gyvenimas nuotraukose prasideda nuo pat gimimo. Štai būsimasis albumininkas guli ant raino užtiesalo, pasisukęs į objektyvą antruoju fasadu. Sutrumpintai: an.fas. Nors anfas (en face) – tai visai kas kita. Taip jis dar nemoka pasisukti, pasisukęs – išbūti, tad visos fotoateljė apgaudinėja jį garsiuoju paukščiuku. Turėtų paukščiukas išskristi. Ne lapė išbėgti, ne meška išrėplioti. Paukščiukas!

Objektyvo paukščiukas yra laikrodžio gegutės pusbrolis. Gegutė liudija laiką einant, paukščiukas – laiką stojant. Svarbu nemirktelėti. Jei kas niekad nematė to paukščiuko, vadinasi, mirktelėjo. Kita vertus, jei paukščiukas sykį iš tiesų išskristų prieš visus fotoateljė jupiterius, jo šešėlis turėtų kristi mums (besifotografuojantiems) ant veidų.

O kas toliau, mielas fotomodeli? Toliau augi su kiekviena nuotrauka, kiekvienoje jų žymėdamas tą augimą, tarsi durų staktoje. Daug trečio dėvėjimo drabužėlių, šalia apsalę giminės, pagaliau – pirmasis tavo kostiumas (na, vadinkim taip) bei pirmoji klasė (trys išsižiojusios tulpės dešiniajam kumšty). Klasės keičiasi, tačiau jų grupinės nuotraukos panašios kaip kaimų bibliotekos. Centre – auklėtoja, viršuje bei šonuose – visas klasės žurnalas. Veidai pabrėžtinai rimti, tarsi tuo metu visas gyvenimas bėgtų prieš akis. Kas čia lieka individualaus, adresuoto? Taip, be abejo, ausys. Tavosios yra vienintelės klasės ausys, kurias matai tik nuotraukoje. Šiurpus įspūdis, veik egzistencinis.

Aukštesnėse klasėse pradedama kvailioti nuotraukose. Tai pirmoji laisvės išraiška. Kvailioti tarp savų – jau nieko nauja, tarp svetimų – nedrąsu, tuo tarpu nuotrauka turi savąjį galbūt. Ir netrūksta atvejų, kai netyčia aptiktos slaptosios nuotraukos sukelia įvairaus pobūdžio tėvų represijas. Tėvai dar neturėjo fotoaparatų, juos nutraukdavo dėdė fotografas, o tokiom sąlygom neįsišėlsi.

Nuotraukos dar buvo nespalvotos, juodai baltos, kaip tuomet sakyta. Iš tiesų juodai balti yra tik knygų puslapiai, nuotraukose daugybė pustonių. Nuotraukose gyvenimas buvo šešėliškai spalvingas. Teigiama, jog šunys regi nespalvotą vaizdą. Žiūrinėdami nuotraukas mes esame šunys.

O vėliau atėjo muilinės, su muilu nuplovė visus šešėlius, ir gyvenimas sušvito cheminėm Fuji spalvom. Savaip gražu, tačiau tose nuotraukose viskas vienaplaniškai vieša, jose atrodom tarsi produkcijos pavyzdžiai gastronomo vitrinoje. Kurgi ta mėgėjiška pilkuma? Tenai trečiam plane nuolat vykdavo kažkas slėpininga. Įvyko, nutilo, nutolo... Visos šalies muilinizacija bei principas Nuotraukos per 1 valandą sąlygojo ir tai, kad nuotrauka nebėra šventė. Tai kasdienybė, ir kartais tos kasdienybės mažiau nei jos nuotraukų.

Atskira fotografijos sfera yra nuotraukos dokumentams. Čia fotokonvejeris nukapoja mums galvas geriau už giljotiną. Trys galvos vertikaliai, trys horizontaliai, visos pakartos fojė. Visos vienodos tarp daugybės vienodų kitų. Įmanomas tampa ir žinomas anekdotas apie čiukčią, atėjusį nusifotografuoti viso kaimo pasams. Amerikoje fotografuojamasi plačiai išsišiepus. Pas mus tai neįmanoma ir dėl stomatologinių priežasčių.

Dar 1865 m. įsikūrė Brolių Bžostovskių fotografija Kaune, Nikalojaus prospekte, nuosavame name priešais Miesto sodą (užrašas vinjetėje). Paskui buvo V.Zatorskis, padaręs keletą žymių portretų bei miesto vaizdų. Ketvirtam dešimtmety dirbo jau trys dešimtys fotografų, mėgę savo ateljė duoti žvangančius pavadinimus: "Modern", "Ideal", "Rafael", "Džiokonda", "Zinaida" ir taip toliau. Žymiausias jų buvo latvių emigrantas K.Baulas, minkęs savo modelius kaip molį ir lipdęs iš jų stilingus, kiek miesčioniškus portretus. Fotoaparatai tuomet kainavo 200-300 litų ir daugiau, ir pirmoji mėgėjiška fotografija jau leido savo šaknis. "Kiekvieną per 30 min. išmokau gatvėje greit nuimti fotografijas", – viliojo vienas fotovadovėlis. Paskui, kaip žinome, atėjo rusas ir fotovadovėlio pažadus rekvizavo.

Tad mūsų laikais ir fotoaparatai buvo tik rusiški. Turbūt kiekvienas turėjome "Smeną" už penkiolika rublių, kuria ir pleškintos visos slaptosios bei oficialiosios. Norėdami prašmatnesnio portretėlio, eidavom į fotoateljė, garsiojo paukščiuko tėvynę. Ir stovėdavome tuose portretėliuose tarsi kuolu trenkti, it paukščiuko tėvynėje pardavę savąją. Ir apdalindavom draugus tais portretėliais, kitoje pusėje užrašę: "Te kopija primins originalą". Ar – blogiausiu atveju – citatą iš Marcinkevičiaus.

Ką nors parašyti reikėjo, nes draugo žodžio vis pristingame, o nuotraukos turi vieną esminę savybę. Nuotraukos tyli. Jų žmonės žvelgia į mus visu kūnu, kaip graikų skulptūros, ir tyli. Nutraukdami juos, nutraukė ir jų kalbą. Kai kurios lūpos pravertos, kiekvienas kurčnebylis įstengtų perskaityti tą sekundę jų tartą raidę, tačiau mes gyvename akustiniame pasaulyje, mums reikia garso. Garso nėra. Jokia rankenėle nuotraukų nepagarsinsi.

Kartais tai į naudą. Vienai draugei esu sakęs, kad nuo jos nuolatinių "juokelių" baigiu gauti ausų vėžį. Kartais kalbos būva itin kancerogeniškos. Tuomet gelbsti nuotraukos, tuomet ramiai gali stebėti jomis praeinančią tykią žmonių virtinę, kurčnebylių chorą. Jie tylesni už akvariumų žuvį. Žuvis rėkia, jai trūksta okeano. Nuotraukų žmonėms netrūksta nieko. Tam tikru atžvilgiu jie jau rojuje.

Nuotraukos saugo mūsų gyvenimą, mes jį blaškom po visus pašalius. Tačiau mes jį ir kuriam. Nuotraukos nekuria. Jos silpnos. Be mūsų, jos nieko neturi.

__________________

* Kęstučio Navako esė "Kur išskrenda paukščiukas?" Jurgiui Kunčinui skirtuose prozos skaitymuose "Imbiero vakarai" Alytuje buvo apdovanota "Baltosios varnelės" salono premija už elegantiškiausią prozą.

 

Skaitytojų vertinimai


12480. Prozerpina2004-12-20 20:02
Pradėsiu į nuotraukas žiūrėti kitaip. ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
4:56:52 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba