Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-30 nr. 3136

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• HALINA KRUK57
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

SIC! 
• PSICHO SINDROMAS19

AKTUALIJOS 
• Ričardas Šileika.
PUSANTROS DIENOS ALYTUJE, ARBA ZMIANA WYSTAWY. PRZEPRASZAMY
3

KNYGOS 
• BLIUZAS RIČARDUI GAVELIUI
• VASARIO UPĖS
• PRAEITIES GALIA
• ČIAPAJEVAS IR PUSTOTA
• Laimutė Tidikytė.
„ŽVILGSNININKŲ“ PROZA SUGRĮŽTA
• Asta Plechavičiūtė.
AR DERA ĮTEIKTI KELIONIŲ KNYGĄ KAIP SALDAINIŲ DĖŽUTĘ?
2
• Silvestras Gaižiūnas.
IŠ KASTANJOLOS Į LAISVĘ

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
1

FOTOGRAFIJA 
• DĖL MENO, DĖL LAIKO, DĖL FOTOGRAFIJOS18

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
KOVO VAISIAI
19
• PASKELBTI „AUKSINIŲ SCENOS KRYŽIŲ“ LAUREATAI
• KAUNE APDOVANOTI TEATRALAI

PAVELDAS 
• Nijolė Strakauskaitė.
NAUJAME ALBUME – „ŠIAURĖS ATLANTIDOS“ REGINIAI

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS35

PROZA 
• Tomas Staniulis.
KUR EINI, PAMEISTRY?
5

VERTIMAI 
 Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
2

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
AR IŠLIKS JONO AISČIO LITERATŪRINĖ PREMIJA?
2
• JURGITOS ŠEŠKUTĖS-BRAZIŪNIENĖS „PASAULIŲ PASAULIUOSE“ ISTORIJOS
• „VĖLEI VELYKOS“

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
IŠ PERFORMANSŲ ISTORIJOS ŠIAULIUOSE
8
• Lukas Devita.
BRĘSTANT SU „PINK FLOYD“ TARYBŲ SĄJUNGOJE
35

KRONIKA 
• KOVO ŽVAIGŽDĖS
• TAUTOS SKAMBESIŲ KŪRĖJAS
• DEŠIMTASIS „KNYGŲ PAVASARIS“: NUO KNYGŲ PRISTATYMŲ IKI JUOKŲ
• NOSTALGIŠKA IR NAUJA

DE PROFUNDIS 
• ANEKDOTAI REKLAMOJE IR ANEKDOTŲ REKLAMA6

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
ŠEŠĖLIŲ RATAI
2
• SALOJE1
• Gintautas Mažeikis.
PROPAGANDA VERSUS ŽINOJIMO ARCHEOLOGIJA
2
• Vigmantas Butkus.
***SPAM***
2
• Remigijus Venckus.
RAGANIŠKAI NUODĖMINGI NUODĖMIŲ NEGALI UŽKALBĖTI
4
• Julija Karavajeva.
APIE CIRKO ESTETIKĄ ŠIUOLAIKINĖJE KULTŪROJE
3
• PARKO GALERIJA3

VERTIMAI

PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS

Iš rinkinio „Kūrėjas“ (1960)

Jorge Luis Borges

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Argumentum ornithologicum1

Užsimerkiu ir matau būrelį paukščių. Regėjimas trunka sekundę ar dar trumpiau: kiek jų, tiksliai aš nežinau. Ar juos galima suskaičiuoti, ar ne? Šio uždavinio sprendimas priklauso nuo to, ar Dievas egzistuoja. Jei Dievas egzistuoja, suskaičiuoti galima, nes Dievas žino, kiek paukščių aš mačiau. Jei Dievo nėra, suskaičiuoti negalima, nes niekas negali to padaryti. Tuomet, tarkim, paukščių mačiau mažiau nei dešimt ir daugiau nei vieną, bet ne devynis, aštuonis, septynis, šešis, penkis, keturis, tris ar du. Taigi, ieškomasis skaičius – tarp dešimtuko ir vieneto, tačiau ne devynetas, aštuonetas, septynetas, šešetas, penketas ir taip toliau. O jei toks sveikasis skaičius yra neįmanomas, ergo2, Dievas egzistuoja.

Siužetas

Siaubas tampa tobulas, kai Cezaris, nekantriais draugų durklais priremtas statulos papėdėje, tarp veidų ir ašmenų išvysta Marką Junijų Brutą, savo globotinį, o gal ir sūnų, ir jau nebesipriešina šūkteldamas: „Ir tu, mano sūnau!“ Patetinį riksmą pakartoja Shakespeare’as ir Quevedo.

Lemčiai patinka pasikartojimai, variantai, atitikmenys; po devyniolikos šimtmečių Buenos Airių provincijos pietuose vieną gaučą užpuola kiti gaučai; krisdamas jis atpažįsta savo krikštasūnį ir su švelniu priekaištu balse, su vangia nuostaba veide (šituos žodžius reikia girdėti, o ne skaityti) jam sako: „Ėgi, vyruti!“ Jį pribaigia, o jis ir neįtaria, kad miršta tam, kad istorija pasikartotų.

Geltonoji rožė

Nei tą, nei kitą vakarą žymusis Giambattista Marino3, vienbalsėmis Gando lūpomis (pavartojus jo pamėgtą įvaizdį) paskelbtas naujuoju Homeru ir naujuoju Dante, nemirė, bet anuomet jį sukrėtęs įvykis, stingus ir nebylus, iš tiesų jo gyvenime buvo paskutinis. Plačioje ispaniškoje lovoje su raižytomis kolonomis merdėjo metų ir šlovės vainikuotas žmogus. Nesunku įsivaizduoti už kelių žingsnių ramų balkoną, žvelgiantį į saulėlydį, o po juo – marmurus ir laurų sodą, kurio terasas dvejina vandens stačiakampis. Moteris pamerkė į taurę geltoną rožę; poetas sumurmėjo kelias neišvengiamas ir, atvirai sakant, jam kiek įgrisusias eiles:

Ir sodo purpuras, ir pievos puošmena,
Pavasario gema, balandžio akys...

Ir tuomet praregėjo. Marino išvydo rožę tokią, kokią ją matė Adomas rojuje, ir suprato, kad ji rymo savo amžinybėje, o ne jo žodžiuose; kad ją galima įvardyti ar paminėti, bet nelemta išreikšti; kad svarūs ir praš­matnūs tomai, dulsvu auksu boluojantys menės kampe (kaip vaizdavosi jo tuštybė), yra ne pasaulio veidrodis, o tik viena jo smulkmenų.

Marino praregėjo ant mirties slenksčio, ir, kas žino, – gal Homeras ir Dante taip pat?

Parabolė apie Cervantesą ir Don Kichotą

Pasibodėjęs savo gimtąja Ispanija, senasis karaliaus karys ieškojo paguodos tarp neaprėpiamų Ariosto4 platybių, mėnesienos slėnyje, kur rymo sapnų švaistomas laikas, ir prie auksinio Mahometo stabo, kurį pagrobė Rinaldas Montalbanietis.

Nepiktai šaipydamasis iš savęs, jis išgalvojo patiklų personažą, kuris pakvaišo prisiskaitęs pramanų ir patraukė ieškoti nuotykių bei stebuklų proziškose vietovėse, pavadintose Tobosu ir Montjeliu.

Realybės ir Ispanijos nugalėtas, Don Kichotas miršta gimtojoje sodyboje 1614 metais. Nedaug jį pergyvenęs, mirė ir Cervantesas.

Jiems abiem, sapnuotojui ir sapnuojamam, visa siužeto esmė buvo dviejų pasaulių – išgalvoto riterinių romanų pasaulio ir kasdienio, paprasto XVII amžiaus gyvenimo – priešprieša.

Jie nenumanė, kad amžiai nugludins šią perskyrą, nenumanė, kad ir La Manča, ir Montjelis, ir lieso veido bajoro povyza ateities kartoms bus tokia pat poezija, kaip Sindbado kelionės ar neaprėpiamos Ariosto platybės.

Nes literatūra mitu prasideda, mitu ir baigiasi.

Devoto klinika, 1955 vasaris

Everything and Nothing5

Pats iš savęs jis buvo niekas; už jo veido (net pras­tuose tos epochos portretuose nepanašaus į jokį kitą), už galybės neįprastų ir karštligiškų žodžių slypėjo tik šaltukas, niekieno nesusapnuotas sapnas. Iš pradžių jam atrodė, jog ir visi kiti yra tokie patys, bet, pamatęs suglumusį veidą draugo, kuriam pusbalsiu užsiminė apie šią tuštumą, suprato klydęs ir pajuto – kartą ir visiems laikams, – jog individui nedera skirtis nuo rūšies. Šią negalę jis mėgino išsigydyti knygomis ir todėl (vieno amžininko žodžiais) pramoko truputį lotyniškai ir dar mažiau graikiškai; paskui nutaręs, jog tikslą pasieks atlikęs paprasčiausią žmoniškumo ritualą, vieną ilgą birželio popietę buvo įšventintas į Anne Hathaway6 glėbį.

Dvidešimt kelerių metų jis atvyko į Londoną, jau nevalingai išmokęs dėtis kažkuo, kad neišsiduotų esąs niekas; Londone jis užtiko amatą, kuriam buvo sutvertas; tapo aktoriumi, išeinančiu į sceną vaizduoti kito žmogaus žmonių miniai, kuri vaizduojasi, jog išties jį laiko kitu. Vaidyba jam suteikė neprilygstamą džiaugsmą, gal pirmąsyk gyvenime; bet, nuskambėjus paskutiniam žodžiui ir nuvilkus iš scenos paskutinį lavoną, jį vėl užplūsdavo šleikštus nerealybės jausmas. Jis liaudavosi buvęs seru Fereksu7 ar Tamerlanu8 ir vėl tapdavo niekuo. Iš nuobodulio prasimanė kitų herojų ir tragiškų istorijų. Ir štai, kol jo kūnas Londono viešnamiuose ir smuklėse gyveno kūnui skirtą gyvenimą, jame glūdinti siela virsdavo Cezariu, kurčiu augūrų perspėjimams, Džuljeta, nekenčiančia vieversių, ir Makbetu, viržyne bendraujančiu su raganomis, įkūnijančiomis ir tris likimo deives. Niekas pasaulyje nebuvo tokia begale žmonių kaip tas žmogus, lyg egiptiečių Protėjas sugebėjęs įgauti visus būties pavidalus. Kartais vieno ar kito kūrinio užkaboriuose jis palikdavo prisipažinimą, įsitikinęs, kad niekas jo neįmins; šitaip Ričardas išsiduoda esąs aktorius, vaidinantis daugybę vaidmenų, o Jagas ištaria mįslingus žodžius, jog „aš – tai ne aš“. Vidinė gyvenimo, sapno ir vaizdinio tapatybė įkvėpė jo garsiausias tiradas.

Dvidešimt metų jis praleido kaip savo regėjimų valdovas, bet vieną rytą jam tapo šlykštu ir grasu, jog turi būti visais tais karaliais, žūstančiais nuo kalavijo, ir nelaimingais įsimylėjėliais, kurie susitinka, išsiskiria ir giedodami miršta. Tą pačią dieną jis nutarė parduoti savo teatrą. Po savaitės grįžo į gimtąjį miestelį; vėl pamatė savo vaikystės medžius ir upę ir jau nelygino jų su kitais, kuriuos, apsunkusius nuo mitologinių užuo­minų ir lotyniškų vardų, šlovino jo mūza. Bet jam reikėjo būti kažkuo, ir jis tapo pasitraukusiu į poilsį komersantu, kuris, susikrovęs turtą, domisi vien paskolomis, ieškiniais ir kukliomis palūkanomis. Įsijautęs į šį vaidmenį, jis padiktavo mums visiems žinomą sausutėlį testamentą, iš kurio sąmoningai ištrinti visi patoso ar literatūriškumo pėdsakai. Kartais iš Londono jį aplankydavo draugai, ir jų akivaizdoje jis vėl vaidindavo poetą.

Istorija priduria, kad prieš mirtį ar po mirties jis stojo prieš Dievą ir tarė: „Aš, perniek buvęs begale žmonių, noriu tapti vienu – savimi.“ Iš sūkurio atsklido Dievo balsas: „Aš taip pat ne aš; susapnavau šį pasaulį, kaip tu – savo kūrinius, mano Shakespeare’ai, o vienas mano sapnų vaizdinys esi tu, kurs, kaip aš, esi viskas ir niekas.“

Ragnarokas9

Mūsų sapnų vaizdiniai (rašo Coleridge’as) atkuria, o ne sukelia pojūčius, kaip įprasta manyti; mes jaučiame siaubą ne todėl, kad mus slegia sfinksas, – mes sapnuojame sfinksą, kad paaiškintume siaubą, kurį jaučiame. Jei tai tiesa, tai ar paprasta potyrių istorija gali perteikti nuostabą, svaigulį, nerimą, grėsmę ir džiaugsmą, iš kurių nuaustas šios nakties sapnas? Ir vis dėlto pamėginsiu papasakoti; gal tuomet mano sapno dilema atkris savaime ar bent sušvelnės, nes sapną sudarė vienas vienintelis epizodas.

Veiksmo vieta – filosofijos ir literatūros fakultetas, veiksmo laikas – vakaras. Viskas (kaip būna sapnuose) atrodė kiek kitaip, lyg mažumėlę padidinta ir todėl keista. Vyko vyresnybės rinkimai; šnekučiavausi su Pedro Henríquezu Ureña10, iš tikrųjų jau mirusiu prieš daugelį metų. Nelauktai mus apkurtino manifestacijos ar eitynių triukšmas. Žmonių ir žvėrių riksmai atšniokštė nuo Žemutinio kvartalo. Kažkas sukliko: „Jau eina!“ Įkandin pasigirdo „Dievai! Dievai!“ Keturiese ar penkiese jie išsiveržė iš spūsties ir užlipo ant Didžiosios salės scenos. Mes plojome delnais su ašarom akyse: Dievai grįžo iš šimtmečius trukusios tremties. Lyg padidėję ant scenos, atlošę galvas ir išpūtę krūtines, jie iš aukšto mėgavosi mūsų reiškiama pagarba. Vienas laikė šakelę, kažką iš neįmantrios sapnų floros; kitas plačiu mostu ištiesė ranką, tiksliau, naguotą leteną; Jano11 veidas įtariai nužiūrinėjo lenktą Toto12 snapą. Galbūt mūsų ovacijų sužadintas, vienas jų – jau nepamenu kuris – staiga prapliupo pergalingai, neįtikėtinai šaižiai, kone gargaliuodamas ir švilpdamas, kleketuoti. Nuo tos akimirkos įvykių eiga ūmai pasikeitė.

Viskas prasidėjo nuo įtarimo (matyt, perdėto), jog Dievai nemoka kalbėti. Klajokliško ir laukinio gyvenimo šimtmečiai ištrynė visa, kas juose buvo žmogiška; Islamo pusmėnulis ir Romos kryžius be gailesčio persekiojo šiuos bėglius. Žemos kaktos, pageltę dantys, skystos mulatų ar kinų barzdelės, atvipusios gyvulio lūpos bylote bylojo apie olimpiečių rasės išsigimimą. Jų drabužiai nederėjo su padoriu ir garbingu neturtu, bet kėlė mintis apie goslią Žemutinio kvartalo lošimo namų ir viešnamių prabangą. Prie atlapo kraujavo gvazdikas; po aptemptu švarku galėjai nuspėti durklą. Staiga mes supratome, kad jie metė paskutinę kortą, kad jie sukti, tamsūs ir žiaurūs it patyrę plėšrūnai ir kad jie, jei pasiduosime baimei ar gailesčiui, galų gale mus sunaikins.

Ir tuomet mes išsitraukėme sunkius revolverius (sapne lyg niekur nieko atsirado revolveriai) ir džiūgaudami nudėjome Dievus.

Borgesas ir aš

Įvykiai yra jo, Borgeso, dalia. Aš vaikštinėju po Buenos Aires – jau kone mašinaliai – stabteliu žvilgtelėti į vartų arką ir durų groteles; naujienas apie Borgesą gaunu paštu ir matau jo pavardę dėstytojų sąraše ar biografiniame žinyne. Man patinka smėlio laikrodžiai, žemėlapiai, XVIII amžiaus spaudiniai, etimologijos, kavos skonis ir Stevensono proza; jo pomėgiai sutampa su manaisiais, tačiau juose tiek tuštybės, kad jie virsta aktoriaus atributais. Perdėčiau sakydamas, kad esame priešai; aš gyvenu, lieku gyventi, kad Borgesas galėtų austi savo literatūrą, nes ši literatūra mane pateisina. Mielai pripažįstu, jog jam nusisekė keli įtaigūs puslapiai, tačiau tie puslapiai manęs neišgelbės, mat visa, kas gera, priklauso ne jam ar kitam, bet kalbai ir tradicijai. Šiaip ar taip, man lemta išnykti, tik kažkuri dalelė manęs galės išlikti jame. Pamažu atiduodu jam viską, nors žinau jo liguistą polinkį klastoti ir hiperbolizuoti. Spinoza teigė, jog kiekvienas daiktas siekia išsaugoti savo būtį: akmuo siekia amžinai būti akmeniu, tigras – tigru. Man skirta likti Borgesu, o ne savimi (jei aš išvis esu), bet kur kas rečiau atpažįstu save jo knygose nei daugelyje kitų dalykų ar stropiame gitaros bruzgesy. Prieš daugelį metų aš pamėginau juo atsikratyti ir priemiesčių mitologiją pakeičiau žaidimais su laiku ir begalybe, tačiau dabar tie žaidimai priklauso Borgesui, ir man reikės sugalvoti ką nors kita. Todėl mano gyvenimas – bėgimas, ir man viskas – prapultis, užmarštis arba kitas, Jis.

Aš nežinau, kuris iš mudviejų rašo šį puslapį.

Iš ispanų kalbos vertė LINAS RYBELIS

Versta iš: Jorge Luis Borges. Obras completas II, – Buenos Aires: Emecé Editores S.A., 2004.

___________________________

1 Ornitologinis įrodymas (lot.). Aliuzija į viduramžių filosofo scholasto ir teologo Anzelmo Kenterberiečio (1033–1109) ontologinį Dievo įrodymą.

2 Taigi, vadinasi (lot.).

3 Porpora de’ giardin, pompa de’ prati, gemma di primavera, occhio d’aprile (L’Adone, III, 158, 1-2). Giambattista Marino (1569–1625) – italų baroko poetas, rašęs itin prašmatniu stiliumi, kuriame apstu sudėtingų palyginimų, įmantrių metaforų ir kalambūrų. Vėliau toks stilius buvo pavadintas marinizmu. Svarbiausias kūrinys – ilga alegorinė poema „Adonis“ („L’Adone“, 1623).

4 Ludovico Ariosto (1474–1533) – italų poetas, didžiulės epinės poemos „Pašėlęs Rolandas“ (pirmas leid. 1516; galutinis variantas, 46 giesmės, 1532) autorius.

5 Viskas ir niekas (angl.).

6 Anne Hathaway (1556–1623) – W. Shakespeare’o žmona.

7 Fereksas – anglų dramaturgų Thomaso Nortono ir Thomaso Sackville’o dramos „Gorbodukas“ („Gorboduc“, pirmąsyk suvaidinta 1562 m.) herojus, mitinio britų karaliaus Gorboduko sūnus. Tai pirmoji istorinė anglų drama, parašyta baltosiomis eilėmis.

8 Anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe (1564–1593) tragedijos „Tamerlanas Didysis“ („Tamburlaine the Great”, parašyta 1588, išleista 1590) herojus.

9 Ragnarokas (sen. isl. ragnarökr – „dievų lemtis, žūtis“) – skandinavų mitologijoje yra dievų ir viso pasaulio žūtis po paskutinio dievų mūšio su chtoninėmis pabaisomis.

10 Pedro Henríquezas Ureña (1884–1946) – literatūros kritikas, kalbininkas, eseistas. Kilęs iš Dominikos. Ilgą laiką gyveno ir dėstė Buenos Airėse, kur ir susipažino su J. L. Borgesu.

11 Janas (lot. Janus) – romėnų mitologijoje pradžios dievas, prižiūrintis įėjimus ir išėjimus, visas duris, globojantis žmogaus gyvenimo pradžią. Jo statulos, dažniausiai pastatytos prie perėjimų ir durų, turėdavo du veidus, žiūrinčius į priešingas puses; vienas veidas būdavo senas, o kitas – jaunas. Ant dešinės rankos pirštų būdavo pažymėta CCC, o ant kairės – LXV. Šis ženklas reiškė 365 metų dienas. Jo atributai – raktai ir skeptras.

12 Totas – senovės egiptiečių mėnulio, išminties ir moks­lo dievas. Rašto, kalendoriaus išradėjas, magijos, globėjas. Vaizduotas kaip ibis, žmogus ibio galva. Graikų tapatintas su Hermiu.

 

Skaitytojų vertinimai


36606. BD2007-04-02 19:47
puikus vertimas. puikus tekstas. ir puiku, kad išnašų nedaug.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
4:56:25 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba