Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Pianizmas be taisyklių(7)
Ivo Pogoreličiaus rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje
Rusų dramos teatro premjerinis spektaklis vaikams
Maskvos šiuolaikinio meno bienalės įspūdžiai
Živilė Pipinytė: Nepatogūs klausimai
Nauji filmai: „Barzakh“, „Raminas“, „Stebuklų laukas“
Aistė Paulina Virbickaitė : Plečiant domėjimosi ribas
Tapyba iš Estijos Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje
Jurgita Ludavičienė: Vilniaus bienalizacija?(1)
Tarptautinė metalo meno bienalė „Metalofonas“ LDS galerijoje vitrinoje
Europos kino forumo išvakarėse
Krėsle prie televizoriaus
Paulina Pukytė: Balti ar juodi?(2)
Iš 55-ojo Londono kino festivalio
VI tarptautinis operos kritikų seminaras
Lapkričio 4-10
Lapkričio 4–11
Lapkričio 4–13
Lapkričio 4–13
7 MD: Parodos
Lapkričio 4–13
Modernaus meno centro klausimu

Monika Krikštopaitytė

Žinia, kad privatūs asmenys – Danguolė ir Viktoras Butkai – nori sukaupti vertingą Lietuvos dailės rinkinį, pastatyti daugiafunkcinį muziejų, įdomiai bei prieinamai suformuluoti jo turinio pristatymą ir visa tai padovanoti valstybei, buvo netikėta.

 

Tiesiog nesame įpratę prie nesavanaudiškų iniciatyvų. Juk paprastai, su retomis išimtimis, kultūros rėmimai baigiasi didelėmis reklamomis pirmame plane. O tokio masto (20 mln. Lt įnašas: 10 mln. kūrinių fondui, 10 mln. muziejaus pastatui su įranga) kultūros palaikymo nebūta, ko gero, nuo Petro Vileišio laikų – būtent jo dėka įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda bei daug kitų meno istorijai svarbių reiškinių. Su visuomenės veikėjo P. Vileišio įvairiakrypte veikla panašumo randu ne tiek jos pobūdžiu, kiek įsitraukimu į darbą bei misijos pojūčiu. Mat išleisti pinigus yra viena, o įgyvendinti tokį sumanymą – visai kas kita. Tam reikia labai daug darbo. Pusmetį teko asmeniškai bendradarbiauti su Butkais tvarkant MMC svetainę (www.mmcentras.lt). Negalėjau atsistebėti, kiek daug ir kaip tikslingai šie žmonės (niekieno neverčiami) dirba: planuoja, derasi, lygina, aktyviai viskuo domisi, visur lankosi; kaip sparčiai kaupia žinias. Kurdami MMC viziją, jie aplankė daugybę Europos valstybinių ir privačių muziejų, kalbėjo su šios srities specialistais, diskutavo su menininkais. Visa tai lieka už kadro.

 

Apie MMC planus išsamiau viešai imta kalbėti tik šiais metais, ir kol kas šią sparčiai įgyvendinamą idėją aptarinėjo beveik vien žurnalistai ir politikai. Regis, kultūros bendruomenė laikosi nuošaliau, lyg lūkuriuotų oficialaus pristatymo, kur būtų daugiau informacijos apie turinio klausimus. Tačiau net vengiant susidaryti išankstinę nuomonę apie dar besiformuojantį reiškinį vis dėlto jau yra apie ką pakalbėti.

 

Iki šiol apie kaupiamą MMC kūrinių rinkinį kalbėta kaip apie kolekciją, iš kurių paprastai tikimasi tam tikro kryptingumo ar koncepcijos. Tačiau iniciatoriai mano, kad šią kolekciją pagal paskirtį kur kas tiksliau vadinti fondu, kurį „reiktų traktuoti kaip institucionalizuoto meno nuo 1960 m. iki šių dienų archyvą, kurio pagrindu koncepciją vėliau kurs parodų kuratoriai pagal savo išsikeltas temas atsirinkdami tam tikrus darbus iš archyvo-kolekcijos“.

 

Visuose pasisakymuose pabrėžiama, kad MMC veikloje vienas svarbiausių siekių yra edukacija. Į šį, atrodytų, kanceliarinį terminą žiūrima labai atsakingai: pradedant nuo paties kūrinių fondo kaupimo (įtraukiami dėl įvairių priežasčių valstybės neįsigyti svarbūs ir primiršti autoriai), tęsiant numatomomis programomis, specialiai kuriamomis vaikams, mažiau žinantiems suaugusiems bei šalies svečiams, ir baigiant jau dabar gaunama nauda specialistams. Kaip minėjau, apie ateitį kalbėti dar sunkoka, bet dabar pasiekiama (nufotografuota, klasifikuota ir į internetinę svetainę perkelta, trumpais aprašymais pristatoma) kūrinių fondo dalis jau yra naudinga gilinant net menotyrines žinias. Žinoma, matyti reprodukcijas yra ne tas pats, kas originalus, tačiau aš asmeniškai per šią prieigą atradau labai daug man vertingų autorių. Pavyzdžiui, absoliučiai susižavėjau Rimtauto Gibavičiaus serijiškumu, apie kurį anksčiau galėjau tik paskaityti puikioje Ingridos Korsakaitės 1995 m. studijoje. Kol neatsirado MMC duomenų bazė, nieko nežinojau apie Darių Joneiką, kurio minimalistiniai dienoraštiniai piešiniai sudomino savo pobūdžiu. Man svarbu ir tai, kad retai pasirodantys ar intravertiškos natūros menininkai kaip Lidija Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Edmundas Saladžius ir kiti nepasimeta judriame dailės eteryje, o jų kūriniai yra pasiekiami. Seni katalogai ar trumpi atpasakojimai per paskaitas niekaip negalėtų to kompensuoti. Net ir ne pačios tobuliausios kokybės apsilankymų pas menininkus videodokumentacijos internetinėje svetainėje turi išliekamąją vertę, nes nemaža dalis archyve pristatomų autorių yra gana garbaus amžiaus ir gali nebesulaukti kito karto, kol kas nors ateis pasidomėti jų kūrybos aplinkybėmis, motyvais, intencijomis.

 

Man šis projektas įspūdingas ne tik kaip kultūrinis, bet ir kaip socialinis reiškinys. Pirma, šie žmonės savo finansiniu įnašu ir sunkiu darbu iš esmės keičia dabartinės Lietuvos turtingo asmens įvaizdį, nes pasiūlo kitokį (nei tik mėgavimosi) prasmingo gyvenimo būdo modelį, taip pat kitokį požiūrį į kultūrą. Antra, reabilituoja menininko statusą. Profesionaliai kuriantis žmogus dabartinėje valstybėje neretai traktuojamas kaip parazitas, naikinantis biudžetą, o ir to meno suvokėjas retai įgali tai daryti (t.y. sumokėti už darbą) arba nemato prasmės pirkti kūrinių. Formuojant MMC kūrinių fondą, atsiskaitymai už kūrinius nėra pašalpa, o teisėtas atlygis ir įvertinimas. Juolab kad kūriniai atsiduria viešai prieinamoje vietoje – t.y. toliau cirkuliuoja kultūros lauke, netampa kieno nors svetainės įkaitu. Esu tikra, kad daugeliui menininkų(-ių) domėjimasis jų kūryba padėjo atgauti moralinę ir gal net finansinę savigarbą. Todėl ...


Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-08-18


2011-02-17
Arkliaburnis: Jis išėjo


2011-02-08


2011-11-04 - 2011-11-14
K.Abramiko fotografijų paroda „La vera Italia“ Seime
Populiaru





Rodoma versija 1 iš 14 
0:37:05 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba