Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
• GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

(PA)SKAITINIAI

*méh2tēr

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]

VAIKŠTANT ŠALIA GYVENIMO

Liūnė Sutema. SUGRĮŽAU.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Gal pasmerks mane tolerancijos monstrai ir liberalizmo demonai, bet atsibodo per TV regėti (pro)gėjiškas laidas, visur matyti moteriškus vyrus, skaityti nesibaigiančius pasisakymus apie tai, kokie tie „gėjai niekadėjai“ (Marijono Mikutavičiaus terminas) geri ir kt. Todėl pakalbėkime apie moteris. Tokias, kokios jos yra. Mūsų senelės, motinos, tetos, seserys, pusseserės, dukterys, anūkės, žmonos, meilužės, šiaip draugės, o gal tiesiog nepažįstamosios; galiausiai – pats Motinos archetipas. Indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijoje žodis moteris tapatinamas su motina (*méh2tēr), albanai sako motër, senovės ir dabarties persai (iš jų pasiskolino ir urdu bei hindi kalbos) – mātar, mādar. Ne indoeuropiečių kalbose taip pat dominuoja žodžiai su garsu m, reiškiantys motiną ir moterį. Galbūt tai pirmas kūdikio, dažnas vyro ir paskutinis senio murmėjimas – mmmm?..

Vis dėlto etimologijas bent trumpam palikime ramybėje. Turime gražų sugrįžimą moters, kuri žymi ne tuo, kad buvo Mariaus Katiliškio (Albino Mariaus Vaitkaus; 1914–1980) žmona ir Henriko Nagio (1920–1996) sesuo. 82 metų Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė) – viena geriausių lietuvių poečių. Mažeikiuose gimusi poetė jau daug metų gyvena išeivijoje – 1944–1949 m. Vokietijoje, vėliau – JAV, Čikagos priemiestyje Lemonte. 1955 m. Liūnė Sutema išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Tebūnie tarytum pasakoj“. 2007 m. ji apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie“ (2006).

Kas gi yra toji Liūnės Sutemos „dvasinė sauga“? Ką reiškia jos „Sugrįžau“? Beveik 270 puslapių knygoje, jaukiai iliustruotoje dailininko Romo Oranto, rasime gražiausius Liūnės Sutemos kūrinius, parašytus per pusšimtį metų. Simboliškas rinkinio pavadinimas apibūdina dvasinę būseną (kaip ir pseudonimas): Liūnė Sutema po 1944-ųjų į Lietuvą taip ir negrįžo. Moteris neturi jokio paso, jokios pilietybės. Liūnei Sutemai gyvenimas nebuvo lengvas – ligoninėje dirbusi poetė palaidojo ne tik savo brolį ir vyrą, bet ir sūnų, dukterį.

Su Liūne Sutema pabendrauti teko garbė ir man – lygiai prieš dvidešimt metų. Mąsli, šviesaus liūdesio ir gerumo kupina moteris. Ji savo eilėraščiais tarsi bando užtvirtinti būtį, kuri labai trapi: „Aš esu“ (p. 7). Tačiau ribą tarp būties ir nebūties poetė mato čia pat: „Jei esu“ (p. 7-8). Apie būties ir nebūties santykį filosofas Arvydas Šliogeris rašė, kad už šių dviejų transcendencijos vaizdinių slypi dvi žmogaus orientacijos šiame pasaulyje: metafizinė ir pragmatinė. Liūnė Sutema ir savo esatimi, ir poezija stengiasi motiniškai apgaubti abi šias dimensijas – jai svarbi ir būtis, ir nebūtis, ir esantysis pasaulis, ir neegzistuojantis tariamosios nuosakos pasaulis jei. „Paukštė, kurią ranka sugavau, nustebus tyli... ji užtrokš, jei glostysiu ją, svajodama būti laisva ir toli, toli“ (p. 9). Melancholija dvelkia ir poetės santykis su Dievu, o gal prarastu mylimuoju: „Niekieno Tu, palaimink mano lūpas, kai Tave jos palies“ (p. 13).

Liūnė Sutema rašo tam, kuris nepažįsta žmogaus ženklų. Taip pat – paukš­čiams. Jos pasaulyje gyvena ir plėšrus „žvėris žaliom akim“ (p. 27), „Šventasis Bevardis“ (p. 31). Apokaliptinės vizijos pranašauja badmetį: „Sukas paukščiai verpetu, mala girnos tuščiai...“ (p. 133). O mirčiai net nereikia pas mus ateiti, ji visada čia: „Džiaugsmo alėja – į Niekur, į niekada nebuvusius namus“ (p. 146). Mirusiuosius gera kalbinti, nes „jie šypsos atlaidžiai ir pritaria, kad tau būtų ramiau ir saugiau – kad nebijotum“ (p. 209). „Kartais negyvenu, tik vaikštau šalia gyvenimo ir stebiu“ (p. 224).

Liūnės Sutemos eilės sukuria įtaigų kitokio, nei esame įpratę matyti, pasaulio vaizdą (kartais ne mažiau įtaigų nei paties vaizduotės meistro J. R. R. Tolkieno). Miestelis, kuriame penkios bažnyčios ir keturios smuklės. Žemaitiška kūlgrinda. Nojaus arka. Sugriautas miestas. Nebaigtas braižyti žemėlapis. Sena Mažeikių stotis. Suodini garvežiai.

Eikime toliau – per gyvenimą, šalia gyvenimo, už jo... Neatsigręždami. Nes už mūsų – „tik migla“ (p. 233).

BAIMĖS SUDEDAMOSIOS DALYS

Ivanauskaitė, Jurga. KAIP UŽSIAUGINTI BAIMĘ.
– Vilnius: Tyto alba, 2009.

Lietuvos moterų pasaulyje Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – tarsi mistinė ikona: ir ragana, ir budistė, ir krikščionė, besimainanti kaip deivė Tara, darbščių „Tyto albos“ moterų (ir ne tik) bei sesers Radvilės dėka pasiekianti mus savo kūryba. Šįkart leidykla padovanojo mums dvidešimties metų senumo (tiksliau, jie parašyti 1985–1987) apsakymų rinkinį. Tai – trečioji Jurgos knyga po debiutinio apsakymų rinkinio „Pakalnučių metai“ (1985) ir romano „Mėnulio vaikai“ (1988).

Mėgstantiesiems J. Ivanauskaitės kūrybą nereikia aiškinti, kokia ji. Gerų žodžių apie Jurgą pasakyta daug, ir ji jų nusipelnė. Profesorė Viktorija Daujotytė J. Ivanauskaitės apsakymą „Kaip užsiauginti baimę“ vadina geriausiu jos apsakymu. Literatūrologė Jūratė Sprindytė 2006 m. išleido studiją „Prozos būsenos“, kurioje abu J. Ivanauskaitės apsakymų rinkinius pavadino „akinamai blykstelėjusiu“ debiutu. Poetas Donaldas Kajokas taip pat vertina Jurgos apsakymus.

Kokie jie? Kuo vertingi? Daugiau kaip dvidešimties knygų autorė mėgo barokinį stilių, vaizdingus aprašymus, jos apsakymai skaitomi lengvai, „praryjami“, o jų pavadinimai – poetiški (pvz., „Visi svajoja apie šunį“, „Ir miestas be tavęs“, „Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta“).

Įdomūs ir herojų vardai (man jie dažnai yra kelrodis, sufleruojantis, ar verta skaityti knygą, ar ne; jei vardai neįdomūs, nuobodūs – vargiai atsiversiu romaną, kuriame bus Jonas, Andrius ir Marytė): Salomėja, Ismenė, Ožislovas, Kristupas, Gutis, Estera, Gerda, Nora, Šiurkė (taksė), Reta (etiopas), Elvis (ne Presley’s), Van Li (kinas) ir kt.

Perestroikos laikais J. Ivanauskaitės vartotas žargonas tikriausiai skambėjo kietai. „Seliavucha, kaip sako prancūzai...“ (p. 205). „Inteligentas užgiedojo, chudožnikas!“ (p. 214). „Tai bent – baidyklė! Kikimara! Tokios dar nesu matęs!!!“ (p. 185). Viename apsakymų paminėta AIDS tema tais laikais dar buvo naujiena Lietuvoje – ŽIV mūsų šalyje pradėjo plisti 1983–1984 m., o AIDS laboratorinė diagnostika pradėta 1987-aisiais.

Maištinga pankiška dvasia vieno apsakymo herojus Aivaras sušunka: „God save the Queen“ (tikriausiai turėdamas galvoje „The Sex Pistols“ dainą, o ne Jungtinės Karalystės himną). Dar pora pastebėjimų: ne vieną kartą knygoje minimas litvakas dailininkas Marcas Chagallas (1887-1985) – matyt, jį Jurga mėgo. Ir dar ji mėgo lopšinę: „Neš pelelė saldų miegą...“ (p. 19).

Gal visa tai ir sudaro baimę?

ISTORINĖ (NE)TIESA

Anonimė. MOTERIS BERLYNE.
Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė.

–­ Kaunas: Obuolys, 2009.

Vokiečių žurnalistė Marta Hiller (1911–2001) tapo visuotinai žinoma tik po mirties. Iki tol ši moteris buvo Anonimė (Anonyma), tačiau jos autobiografiniai dienoraščiai „Moteris Berlyne“ („Eine Frau in Berlin“), rašyti 1945 m. balandžio 20 d. – birželio 22 d., plito iš rankų į rankas. Tai – vienas autentiškiausių Antrojo pasaulinio karo dokumentų. Pirmąsyk dienoraščiai išspausdinti 1954-aisiais.

Anonimės dienoraščių spausdinimu rūpinosi jos draugas Kurtas Wilhelmas Marekas (1915–1972), sovietiniam skaitytojui žinomas kaip Ceramas W. Ceramas, išleidęs knygas „Dievai, kapai ir mokslininkai“, „Hetitų paslaptis“, „Pirmasis amerikietis“ ir kt. Šiuo keistoku pseudonimu (beje, Ceram – pavardės Marek anagrama) archeologijos populiarintojas pasirašinėjo, nes gėdijosi savo praeities: nacių Vokietijoje jis dirbo PK, t. y. „Propagandos kompanijoje“ („Die Propagandakompanie“), kuri pagal Vermachto ir SS užsakymus kurdavo dezinformaciją priešams, karikatūras, plakatus ir kt.

Nežinia, kiek iš tikrųjų tiesos šiuose dienoraščiuose, o kiek propagandos. Jų esmė – parodyti Berlyną užgrobusių rusų kareivių žiaurumą. Ypač tai siejasi su vokišku žodžiu, dienoraščiuose užšifruotu kaip Schdg. (Schändung – išžaginimas). Pats K. W. Marekas pripažino, kad Anonimės dienoraščiai labiausiai šiurpina pasakojimo šaltakraujiškumu (p. 350).

Knygoje nėra pykčio, tik noras ištrūkti iš košmariško Malstrimo gelmių, pabėgti ir siekti teisingumo. Prievartos dienoraštis – nelengvas skaitalas, nors ir apipavidalintas taip, lyg būtų paprastas meilės romanas.

Vienas sakinys tartum išlygina istorinę (ne)tiesą: „Mūsiškiai ten irgi elgėsi ne kitaip“ (p. 176). Tikras matchpoint, kaip lauko tenise ar pas Woodį Alleną.

NEMIRTINGUMAS

Allende, Isabel. PAULA. Romanas.
Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas.

–­ Vilnius: Alma littera, 2009.

Dar viena stipri moteris – Lietuvoje mėgstama Isabel Allende, kurios tryliktąjį romaną „Alma littera“ išleidžia per pastaruosius dešimt metų (liko neišverstos vos trys rašytojos knygos). Ši moteris – Čilės prezidento Salvadoro Allende (1908–1973) dukterėčia. Rašytojos karštas kraujas ir karšta širdis turbūt susijusi ir su garsiuoju politiku, 1970–1973 m. demokratiškai valdžiusiu Čilę. Jis buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Amerikos prezidentas, tačiau tai labai nepatiko JAV prezidentui Richardui Nixonui ir šis liepė CŽV sunaikinti S. Allende. Po 1973 m. perversmo valdžią užėmė generolas Augusto Pinochetas (1915–2006). Perversmo metu S. Allende nusižudė Fidelio Castro jam dovanotu Kalašnikovo automatu (kita versija teigia, kad jis buvo nužudytas). 2008 m. savo šalį mylėjęs politikas čiliečių buvo išrinktas žymiausiu Čilės žmogumi.

Isabel Allende Llona (g. Limoje, Peru, 1942) – bene pirmoji moteris Lotynų Amerikoje, tapusi populiaria rašytoja. Ji turi baskų, ispanų ir portugalų kraujo. Nuo 2003 m. – JAV pilietė. 1982-ųjų romanas „Dvasių namai“, išgarsinęs I. Allende, vadinamas vienu geriausių Pietų Amerikos magiškojo realizmo kūrinių.

1995 m. parašytas romanas „Paula“ –­ biografinis, pasakojantis apie I. Allende dukters Paulos (1963–1992) mirtį nuo porfirijos. Romano veiksmas prasideda 1991-ųjų gruodį ir baigiasi 1992-ųjų gruodžio 6-ąją. Beveik 430 puslapių itin profesionaliai Valdo V. Petrausko išverstas romanas – tai pokalbis su komos ištikta dukterimi, bandymas papasakoti jai giminės sagą. Savo nuotaika „Paula“ šiek tiek primena ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“ („Hable con ella“, 2002).

I. Allende merdinčiai dukteriai pasakoja linksmai liūdną giminės istoriją apie didį svajotoją, kresną baskų jūreivį, išlipusį Čilės pakrantėje su motinos įduota relikvija ant krūtinės. Tai – giminės protėvis. Knygoje – daug spalvingų personažų: vėpliaūsis patėvis, spiritizmo seansų apsėsta senelė, senelis, kuriam „telepatija ir telekinezė atrodė tik nekaltos pramogos ir nebuvo kliūtis vedyboms“ (p. 11) ir daugybė kitų. Romane minimi ir S. Allende bei A. Pinochetas.

I. Allende dukters liga, perkelta į romaną, taip pat atrodo kiek mistiškai. Porfirija – pernelyg didelis jautrumas ultravioletiniams spinduliams – dar vadinama „vampyrų liga“: esą ja sergantys žmonės ir yra vampyrai, nekenčiantys saulės šviesos ir mėgstantys kraują. Tačiau palikime tai romanų ir filmų apie vampyrus mėgėjams, o I. Allende išpažintis prie mirštančios dukters – tai visai kas kita.

Pasakojimas apie praeitį susipina su Paulos ligos ir merdėjimo istorija. Vieni paskutiniųjų Paulos žodžių buvo: „Aš ieškau Dievo, mama, bet nerandu...“ (p. 29). I. Allende neviltyje meldžiasi „šypsančiai pagonių deivei“: „Mąstau apie savo prosenelę, savo aiškiaregę močiutę, mamą, apie tave ir savo dukraitę, gimsiančią gegužės mėnesį, mąstau apie šią stiprią grandinę, siekiančią pirmąją moterį, Visatos motiną“ (p. 101). Tikėjimas, jog duktė po mirties tapo dvasia, parodo archaišką I. Allende pasaulio suvokimą. Galima paralelė ir su vadinamąja „Tibeto mirusiųjų knyga“, kuri skaitoma žmogui mirus (čia – esant komoje).

„Esu niekas ir viskas šiame gyvenime ir kituose gyvenimuose, esu nemirtinga“, – tvirtai spėja I. Allende (p. 427).

 

Skaitytojų vertinimai


54570. tikras2009-09-17 17:33
malonu ir lengva skaityti mindaugo recenzijas. nera jokiu imantrybiu, randu tik aiskia mintį, gilu kurinio supratima, greita analize.

54573. jona- :-) 2009-09-17 19:48
Begaliniai laukiu tos dienos kada galėsiu pradėti skaityti "Moteris Berlyne"... prikels atsiminimus iš paauglystės...Mano tėvai buvo kilę iš Vokietijos pasienio, ten gyveno jų artimieji, kurie kartu su vokiečiais buvo pasitraukę į Rytprūsius ir vėliau sugrįžo į Lietuvą... prisimenu košmariškus tetų pasakojimus... Į Marijampolę iš Vokietijos pokario metais atklysdavo daug elgetaujančių moterų, kurios t.p. pasakodavo siaubingus dalykus... šiomis dienomis per Viasat History kanalą rodo filmą Amžiaus karas" kuriame nedviprasmiškai pasakoma, kaip rusakalbiai kareiviai elgėsi...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:45:23 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba