Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
 STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
• GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

PROZA/Apsakymo konkursas

STEPAS EITMINAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Aštuoniolika, trisdešimt du

Žiūrėjo pro langą ir verkė. Paskui staiga atsisukusi tyliai ištarė:

– Mama, būtinai turiu važiuoti į Vilnių.

– Bet paskutinis autobusas jau išvykęs.

– Palydėk mane iki sankryžos. Rytoj šventės, tad keliaujančių bus.

Snyguriuoja. Taip tyliai, taip skaudžiai. Dangus, žemė ir dvi moterys tos pačios spalvos.

Baugu.

Priėjusios sankryžą pamatė lekiantį automobilį. Dukra pakėlė ranką. Sustojo.

– Gaila, bet aš už kelių kilometrų suksiu kairėn.

Taip bekalbant, pasirodė kitas automobilis.

– Nuvešiu, žinoma, nuvešiu tokią gražią merginą, – linksmai kalbėjo jaunas vyras. – Sėskite.

Vairuotojas skudurėliu ėmė valyti stiklą. Motina prilėkė prie dukters, iš krepšio ištraukė stiklainį medaus ir padavė.

– Aš esu bitininkė. Tai liepų medus. Tėviškėje daug liepų.

– Dėkui.

­– Dukra truputį serga. Ji labai gera. Tik nepadarykite nieko bloga, maldauju. Niekados nėra manęs įžeidusi. Autobusų jau nėra. Tik nepadarykite jai nieko bloga. Pagailėkite manęs.

– Mano mergytė tik dvejų metukų. Nesinervinkite. Nuvešiu.

Kol vyras valo stiklą, motina žiūri į automobilio numerį. Žiūri taip, kad vairuotojas pastebėtų.

Išvažiavo.

Eina namo ir kartoja:

– Aštuoniolika, trisdešimt du, aštuoniolika, trisdešimt du, aštuoniolika, trisdešimt du.

Prieš penkerius metus kažin koks niekšas partrenkė dukrą, einančią per perėją, ir pabėgo. Nuo to laiko Indrutei labai skauda galvą. Bet į Vilnių, matyt, labai reikėjo. Gal mokysis, gal su draugėmis gers arbatą. Aštuoniolika, trisdešimt du, aštuoniolika, trisdešimt du.

Parėjo namo ir bijo uždegti šviesą. Atsisėdo ant taburetės, žiūri į telefoną ir kartoja tuos pačius skaičius. Dukra gal tik po valandos bus Vilniuje. Kad taip bent kelerius metus pagyventų – sutaupytų Indrutei pinigų.

Kažkas jai skambina.

– Dabar neturiu laiko kalbėtis, yra svečių.

To vaikino veidą gerai įsidėmėjo. Net nupiešti galėtų. Gražus. Tik ūsiukai netinka. Bet ir su trumpais ūsiukais gali būti padorus, žinoma, gali. Kodėl jis taip rūpestingai valė stiklą? Nes sniegas. Kodėl šypsojosi? Jau tada galvojo apie ką nors pikta? Toks baltas veidas. Kodėl toks baltas jo veidas? Ir ūsiukai balti. Vaikui dveji metukai. Ką tai galėtų reikšti? Bet numerių nevalė, tik stiklą. Kaip ji anksčiau šito nesuprato. Tad gal paskambinti autoinspektoriams? Išjuoks. Žvilgtelėjo pro langą – vien tik sniegas. Kartą taip jau buvo. Kada? Per sūnaus laidotuves. Kodėl jis nenorėjo nuvalyti automobilio numerių? Gal vis dėlto paskambinti autoinspektoriams, pasiklausti, ką daryti? Šiuo metu negalima, nes laukia dukters žodžių.

Bet kaip ji leido dukrai išvažiuoti? O kaip neleisi – suaugusi.

– Mama, jau esu vietoje. Tas žmogus labai mandagus, atvežė iki pat bendrabučio.


Prie miškelio

– Rytoj bus svečių. Niekur nepabėk.

– Bet ką aš su jais šnekėsiu?

– Na, pasiteirauk, kaip sekasi Marytei, ar negavo laiško iš sūnaus.

– O paskui ką veikti?

– Tu labai išpuikai! Pas visus atvažiuoja svečių, ir niekam dėl to neskauda. Džiaukis, kad aplanko.

Ramybės jau ir neturėjo. Mamai jo pagailo:

– Aš ką nors sugalvosiu.

Kitą dieną svečiai susirinko kiek pavėlavę, bet labai linksmi. Sėdėjo visi už stalo ir kalbėjo, kalbėjo.

– Bet kodėl jūsų Edvardas nė kiek neišgėrė? Negražu.

– Dar anksti.

– Nenori palinkėti man geros sveikatos? Kaip čia dabar?

– Jau ūsai išdygę, o negeria!

Išgelbėjo mama:

– Visai užmiršau. Pamelžiau karvę, bet neperrišau. Nueik prie jos. Gal nuvesk bent valandai prie miškelio, paganyk ten.

Apsidžiaugė.

Pereiti lauką, pasukti į kairę, prie didžiojo griovio trumpam stabtelėti, paskui apsukti ratą aplink pelkę, ir jau beržas –­ įprastas maršrutas. Tiesa, už griovio yra kelios duobės, ten visada būna labai gražu.

Atsigulė ant žemės. Matė karvę, matė debesis ir gaisrenas. Kelios raudonos saujos tarp smilgų.

Beveik visi žmonės yra geri, kai juos galų gale imi suprasti. Šitaip pasako Atikus, Harperi Li romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ veikėjas. Geri ar tik neblogi? Neprisimena. Nesupranta šito –­ kaip tas jų paslėptas gerumas atsiveria, jeigu tik rėkauja, barasi, skriaudžia kits kitą. Mažai kada mato, kad svetimi be jokios naudos padėtų. Kai sirgo kaimynė senutė, dukra net primušdavo ją. Paeiti negalėjo ir tai vis neįtikdavo. Gal Harper Li tik šiaip sau tokia gražia mintimi baigė romaną. Gal ir pati netikėjo tuo, ką sakė. Bet Atikus iš tikrųjų labai šviesus. Nebijo užstoti silpnesnio, gina teisybę. Ar jis pralaimi? Žinoma, žmonės nepasikeičia. O gal ir ne taip mąsto. Juk Atikaus vaikai bus kaip tėvas. Principingi, geraširdžiai. Ne vien sūnus ir dukra. Nelaimės parodė, kad dauguma kaimynų bent truputį rimčiau pamąsto. Bent jau nepyksta, kad galima kitaip pagalvoti. Vadinasi, jis laimi? Nežino. Gal ir nereikia svarstyti apie laimėjimus ar pralaimėjimus, gal tik būtina sąžiningai gyventi, ir viskas. Kai svečiai išvažiuos, sės prie Ernesto Hemingvėjaus „Senio ir jūros“.

Kažkodėl karvė sunerimo. Atsistojo. Pamatė kelis šunis. Nebijok, Gražute, nebijok, yra kam tave saugoti.

Įlipo į beržą. Atsisėdo ant storesnės šakos ir nutilo. Čia visada taip gera ir gražu, jog ir mąstyti baisu. Mato miestelį, esantį už dešimties kilometrų. Prisimena, kaip mama jį ir seserį po truputį vis toliau nuo namų išleisdavo. Iš pradžių iki kaimo pakraščio, iki Rutkauskienės, paskui iki pylimo. Kai buvo šešerių, jau pats vienas ėjo į Rūteniškių parduotuvę. O dabar? Su klase buvo net Palangoje.

Saulę ėmė dengti tamsesni debesys ir dangus tapo įdomesnis. Dabar buvo galima matyti ne vien šviesą. Po truputį, po truputį tamsuma mėgino užstoti baltą perregimą plotą. Stebi būtent pakraščio liniją – kur jau ne dvi, bet dar daugiau spalvų. Kontūrai kinta: plečiasi, traukiasi, išraizgomos neįprastos figūros.

Krūptelėjo – regis, mama šaukia. Laikas grįžti – gali svečiai įsižeisti.


Girioje

Jis važiuoja autobusu iki Vaišnynės, užeina į parduotuvę ir paskui patraukia girios link. Vidmantas Rūgštelė, pamatęs jį, iš tolo sušunka:

– Užsukite pas mus!

Užsuka. Sėdi ant suoliuko, pasakoja, kas nutiko per penkerius nesimatymo metus. Abu šypsodamiesi nutaria: lyg ir nieko.

Girioje labai tylu. Žingsniuoja vieškeliu, takeliais, sustoja prie bokšto. Šiek tiek palypėja aukštyn ir atsiveria gražumų gražumai. Mato tris ežerus, vieną piliakalnį. Bet, keista, kas vyksta visai šalia, nepastebi.

Prie Bernotų vienkiemio pamato kelias stirnas. Jos greitai pasislepia. Gal už daržinės, gal eglynėlyje.

Pagaliau upelis! Bene penkių kilometrų. Visas paupys pilnas prisiminimų. Šioje vietoje kartą sutiko briedį. Tada abu išsigando. Šiek tiek pasukęs į kairę, rasi didelį akmenį. Ant jo sėdėjo tada, kai nežinojo, kam pasiguosti, kad neturi bičiulių; norėtų turėti, bet kitiems, atrodo, visiškai nebeįdomus. Įšilęs akmuo, viršuje susipynusios trijų pušų viršūnės, šalia kadagys – ko daugiau bereiktų, norint išsiaiškinti, kas yra gyvenimas.

O kur vienišoji drebulė? Kelis šimtus metrų tiesiai, paskui į dešinę. Medis toks pat. Krūmai tokie patys.

Jau ir Šukštulių sodyba.

– Išvažiavau iš Vilniaus, apsigyvenau čia ir supratau, kad visko užtenka. Tyrinėju oro, vandens užterštumą. Laiko sau daugybė. Mąstau. Iškūrenu šeštadieniais pirtį, kūnas įkaista, tada lekiu į ežerą. Paplaukioju – ir vėl į pirtį. Kafka ar Prustas kitaip čia atrodo, patikėk, kitaip. Vilniuje jie man buvo pernelyg sudėtingi, net atgrasūs, o čia savi, suprantami. Rytais keliuosi anksti, apibėgu vietas, iš kur imu mėginius, vėl namo, išsiunčiu ataskaitą, ir beveik viskas. Tada po girią vaikštau savo malonumui. Niekas man nepavydi, niekam skersai kelio nestoviu – nejaugi galiu kam nors būti konkurentu? Žinoma, negaliu.

Atsisveikina, nes pasiilgo Ilgio ežero. Išsimaudys. Nerizikuos – laikysis kranto, neplauks iki salos. Už meldų pajunta, kad ima skaudėti kairę ranką. Vėl tas pats. Reikia lėtai grįžti atgal. Išlipus iš vandens, rankšluosčiu trinti tą nestipriąją ranką.

Ant liepto kažkokia nepažįstama moteris. Apeina ją lanku: pirmiau patraukia prie dvaro griuvėsių, paskui pro beržyną vėl išlenda į vieškelį.

Jau matyti piliakalnis. Atsistoja taip, kad jis būtų centre. Tarp dviejų pušų. Neįprasta čia šiandien. Neįprasta dėl debesų. Nemokėtų jų apibūdinti. Nesuvokiami, koketiški?

– Gal pavežti? – kažkas paklausia.

– Ne, ne, – greitai atsako ir traukiasi nuo kelio.

Eis kitu maršrutu.

Pavargsta. Sustoja prie metalinio kryžiaus. Tada pasuka prie kūdros. Jam norisi pamatyti, ar vaikystėje į beržus įkelti inkilai dar nesupuvo. Išlikęs tik vienas medis, bet jame – visi trys inkilai. Kam rūpėjo išsaugoti? Tik vargu ar varnėnai išdrįsta juose apsigyventi. Pamena, buvo šiltas kovas, rado prie rūsio kelias geras lentas ir visą dieną obliavo, kalė. Tuomet, svečiuodamasis pas tetą, pirmą kartą pajuto, kad pasitiki savimi, kad žino, ką veiks ateityje. Tuomet miškai, pievos, laukai labai kvepėjo.

– Ženteli, kodėl tyli? Klausiau, ar valgysi sriubos? – uošvės balsas.

– Nenoriu.

– Jeigu namuose būtų vyrų, turėtume pietums žuvų, – dar priduria.


Susitikimas

Jaunas vyras sankryžoje pasuko į kairę. Ėjo tiesiai, nežiūrėdamas į šalis, nieko nematydamas. Prie rudeniu sergančio klevo stabtelėjo ir vėl neskubiu žingsniu pagrindine miesto gatve tolyn. Aukštas, šiek tiek pakumpęs.

Kažkokia moteris jį užkalbino. Mostagavo rankomis, matyt, ginčijosi. Vyras, atrodo, tylėjo. Po trumpos pertraukėlės vėl nužingsniavo, nejausdamas šito pasaulio. Kas toks? Ką mąsto? Ką jaučia būtent šią akimirką?

Prie skelbimų lentos sustojo, iš kišenės išsiėmė popierėlį, pavartė ir įsidėjo atgal. Tuomet pasižiūrėjo į laikrodį. Nekasdienio žmogaus nekasdienis žvilgsnis.

Mergina, sekusi iš paskos, pradėjo bėgti, pasivijo jauną vyrą, pralenkė, kad pamatytų veidą. Taip, ji neklysta.

Išdrįso užkalbinti:

– Atsiprašau. Aš jus kurį laiką stebėjau. Neįsižeiskite. Kadaise skaičiau Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Man atrodo, jūs labai panašus į knygos veikėją Liudą Vasarį. Gilių refleksijų žmogus, matantis unikaliai. Galbūt šitas unikalumas jus paprasčiausiai žudo. Iš eisenos supratau, kad tikriausiai rašote eilėraščius. Stabtelėjimas prie klevo, skelbimų lentos, reagavimas į, regis, nepažįstamą moterį buvo toks įsimenantis, toks prasmingas. Dabar, kai žiūriu jums į akis, imu manyti, kad esate panašus ir į poetą Vytautą Mačernį. Tokios pat gilios akys.

– Manau, klystate.

– Bet nejaugi jums niekas nesakė, kad primenate Liudą Vasarį?

– Ne.

– Aš nenoriu tvirtinti, jog esu panaši į Liucę, į baronienę ar į Auksę, tikrai ne. Gyveni va taip šiame mieste, staiga susitinki žmogų iš literatūros kūrinio ir sutrinki. Nuo šiol Vinco Mykolaičio-Putino knygą subtiliau suprasiu. Man regis, sutikti įsivaizduojamus prototipus didelė laimė, gal net likimo dovana.

– Manau, klystate.

– Aš nieko iš jūsų nenoriu, man smagu, kad gali būti ir tokių situacijų, visai neišgalvotų, nepagražintų. Eina žmogus nešdamas savo sielvartą, patirtį, o kas nors iš šalies stebi jo žingsnius. Stebi, mėgina suprasti ir džiaugiasi, kad yra kitokių. Ir jaučiasi nesmagiai, kad trukdo, kad lenda su savo išsigalvojimais. Bet kaip praeiti? Kaip abejingai pralėkti pro veidus, kurie tau sako kai ką daugiau? Juk monotonija įgrisusi, juk tipiniai pokalbiai įgrisę. O čia – mėgstamo romano veikėjas. Labai labai panašus. Arba bent jau toks, kokį visą laiką įsivaizdavau.

– Manau, klystate.

Tuo tarpu pro juos pralėkė kelios triukšmingos paauglės. Viena, pasižiūrėjusi į vyrą, pradėjo demonstratyviai juoktis. Paskui kažkuri sukomandavo, ir visos pasuko atgal.

– Tos rėksnės sutrukdė mums. Ar galėtumėte pasakyti, kuo gyvenote, pasukęs sankryžoje kairėn?

– Skauda dantį ir po pusvalandžio turiu būti pas odontologą.

– Kaip apmaudu. Nejaugi aš ir šįsyk suklydau?

– Turbūt.

Mergina pravirko.

 

Skaitytojų vertinimai


54457. terra2009-09-13 21:03
ažkaip seniokiška čia

54521. - - - - m.2009-09-15 10:07
Patiko pirmasis apsakymėlis... o gal tai galima pavadinti miniatiūromis?

54596. l2009-09-18 16:08
tik pirmasis ir buvo geras.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:45:22 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba