Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
• GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

VAIVA GRAINYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

      „Paskutinis didingas Renesanso ištvirkėlis“1 – šiais žodžiais prancūzų siurrealistas poetas ir dramaturgas Guillaume’as Apollinaire’as apibūdina Alfredą Jarry, kurio estetinės idėjos davė pradžią Vakarų Europos avangardui ir tapo XX a. teatrinių ieškojimų bei modernių judėjimų pirmtakėmis. Išskirta G. Apollianaire’o frazė neatsitiktinė – ji taikliai nusako A. Jarry odiozinės figūros vietą XIX a. kontekste. Galima aliuzija į asmeninę A. Jarry biografiją – ištvirkėlis – ar tam tikras jo būdo savybes nėra visiškai teisinga. Nors A. Jarry gyvenimo būdas, net likimas, buvo sąmoninga jo paties idėjų manifestacija. Dešifruojant G. Apollinaire’o žodžius kaip tam tikrą kodą – Renesanso ištvirkėlis – atsiveria galimybė suprasti A. Jarry idėjų novatoriškumą ir fatalumą XX a. meniniams judėjimas.

1893 m. Paryžiaus spaudoje pasirodo pirmosios, iš bretoniško Lavalo miestelio atvykusio licėjininko publikacijos – rašiniai, eilėraščiai, esė, trumpos pjesės, kurios dvidešimtmečiui A. Jarry pelno literatūrines premijas. Jaunuolis įsitraukia į poetų simbolistų Mallarme, André Gide’o, Remy de Gourmond’o, Leon-Paul Fargue’o gretas ir tampa spaudinio „L’Art Litteraire“ bendraautoriumi, su Marceliu Schwobu bendradarbiauja leidžiant laikraštį „l’Ymagier“.

A. Jarry pasirodymai „Mercure de France“ vakarėliuose įsuka kylantį rašytoją į Paryžiaus literatų gretas, jo talentą pastebi ir vertina rašytojai bei kultūrinio laikraščio „L’Echo de Paris“ autoriai Octave’as Mirbeau ir Catulle’is Mendesas. Tačiau būtent Reno licėjaus laikais pradėta rašyti pjesė „Karalius Ūbas“, 1896 m. pastatyta „Theate de l’Oeuvre“, o ne ankstesnė ar vėlesnė A. Jarry kūryba, papildė klasikinių pasaulinės literatūros kūrinių gretas bei tapo naujų teatrinių tendencijų pramotė.

Apollinaire’o Jarry priskirtas „ištvirkėlio“ vardas, apibūdinantis „nedorą, palaidą elgesį“2, reikšmiškai nusako avangardinio meno esmę: išėjimą iš įprastinių normų, tam tikrą estetinį „nedorumą“, tvarkos pažeidimą. „Avangardas – tai socialinių, meninių ir estetinių konvencijų atmetimas, įprastų vertybių ir idealų, sintaksės ir loginės struktūros, bei visko, kas susiję su buržuazija, atsižadėjimas“3. Jarry vardo sugretinimas su Renesanso epocha – taip pat neatsitiktinis. Omenyje turimas didysis prancūzų humanistas, Renesanso mokslininkas, rašytojas, išminčius ir humoristas François Rabelais. Jo romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“ turėjo didžiulės įtakos A. Jarry „Karaliui Ūbui“ – avangardo tėvas save laikė F. Rabelais pasekėju.

Renesanso epocha išskirtina ne tik dėl A. Jarry literatūrinio dialogo su F. Rabelais. Nurodomas istorinis laikotarpis taip pat ištvirkęs – susijęs su tendencijomis, giminingomis avangardui: „Visa, kas buvo parašyta iki Renesanso, laikoma „didžiąja literatūra“, o tai, kas parašyta Renesanso epochoje, laikoma nukrypimu nuo normos. Renesanso literatūroje gyvuojanti liaudies tradicija, apjungianti nesuderinamus, priešiškus elementus – komiškumą, tragizmą bei groteską – kuria dialoginį modelį, kuris yra iš esmės revoliucingas“4. Išskirta avangardinio teatro tyrinėtojo Christoperio Inneso citata labiau pabrėžia stilistines ypatybes – žanrinį Renesanso literatūros polistilistiškumą, artimą „Karaliui Ūbui“. Tačiau Renesanso epochai būdinga kūniško prado reabilitacija, gaivališkos prigimties išlaisvinimas, išsivadavimas iš to, kas civilizuota, normatyvu ir miesčioniška, turi sąsajų su XX a. avangardinio meno postulatais.

F. Rabelais tyrinėtojas ir literatūrologas Michailas Bachtinas savo knygoje „François Rabelais kūryba ir viduramžių bei Renesanso liaudies kultūra“ (1965) didžiulį dėmesį skiria karnavalo tradicijai, tiesdamas tiltą net iki senovės Graikijos bakchanalijų, senovės romėnų saturnalijų šventės bei viduramžių „Kvailių fiestos“. Jos buvo priešnuodis oficialiajai kultūrai, nes karnavalo dvasia į pirmą planą iškelia tai, kas suvaržyta ir sutramdyta: fiziologinį gyvenimo aspektą, žemuosius instinktus, neretai nešvankius ir primityvius kūno poreikius5. F. Rabelais figūra tampa tam tikru archetipu ir avangardo meno pirmykščiu šaltiniu, kurio dvasią atgaivina A. Jarry, perduodamas ją įvairiais pavidalais savo XX a. pasekėjams. „Užgauli parodija, jungianti fizinį bjaurumą su moraliniu išsigimimu yra A. Jarry pjesių skiriamasis ženklas. Pozityvi beprotybės funkcija, moralinių kategorijų inversija ir visuotinis groteskas – centrinis Antonino Artaud kūrybos bruožas. Ambivalentiška ataka to, kas šventa, laužant tabu ir kūno egzaltacija – apibūdina Jerzio Grotowskio teatrą, ieškantį pirmykščio ryšio tarp žmogaus ir pasaulio. Seksualinis išsilaisvinimas ir socialinė revoliucija, atnaujinant visuotinį visuomenės – kosmoso – idealą, sudaro „Living Theatre“ idėjinę šerdį. (...) Būtent Jarry dėka avangardo šaknys susijusios su radikaliu juoku, kurį Bachtinas iškėlė kaip karnavalo dvasios pagrindą. Šis juokas akivaizdžiai reiškiasi tamsioje ekspresionistų bei siurrealistų kūryboje (...), nors komedijos žanras ten jau sunkiai aptinkamas“6.

Kitas avangardinio teatro specialistas –­ Sergėjus Isajevas, kalbėdamas apie modernaus meno bruožus, išskiria paradoksą. Tai netikėtų priešybių dermė, prasmiškai atitinkanti karnavalinės tradicijos esmę: „Modernistams svarbiausia laužyti įprastus stereotipus ir nusistovėjusias normas. Menininko prisilietimą prie šios realybės semantiškai išreiškia paradoksas –­­ neįprastas poetinis pavyzdys“7. Paradoksas, kurio šaknys siekia liaudies, mugės tradiciją, suvienijančią priešybes, šventę, kurios metu opozicijos – kūnas ir dvasia, beždžionė ir žmogus, pabaiga ir pradžia, kopuliacija ir atsiskyrimas – tampa naują realybę kuriančiu vieniu.

A. Jarry kūryba, turėjusi įtakos šiuolaikinio meno koncepcijoms, grindžiama paradokso principu, iracionalumu – tuo, kas žiūrint iš konvencinio taško atrodo nenormalu, ištvirkę. A. Jarry vardas susijęs ir su pseudomokslo, t. y. tam tikros estetikos – patafizikos – atsiradimu.

1898 m. rašytojo romane „Daktaro Faustrolio veikla ir požiūris, patafizika“ pagrindinis herojus Faustrolis (aliuzija į Goethe’s „Faustą“ ir skandinavų mitologinę būtybę – trolį) pristatomas kaip patafizikos mokslo atstovas. Tokiu būdu tarytum netyčia šaipomasi iš dogmatiško mokslo, kuriama jo parodija. A. Jarry „išrastasis“ pseudomokslas tapo asmeniniu jo estetikos pagrindu (patafizikos bruožų aptinkama A. Jarry ankstyvojoje pjesėje „Ginjolis“, parašytoje 1893 m. Legendinis „Karalius Ūbas“ taip pat sukurtas remiantis šia ideologija). Daktaras Faustrolis, kurio lūpomis kalba A. Jarry, pateikia tokį patafizikos apibrėžimą: „...tai filosofija, tirianti tai, kas slypi anapus metafizikos. Ji tiria įstatymus, kurie valdo išimtis ir teikia papildomos informacijos apie visatą, esančia šalia šios arba – ambicingai pateikia visai kitokį mums pažįstamo kosmoso vaizdą, nei esame įpratę jį suvokti (...). Tai įsivaizduojamų sprendimų mokslas, kuris nurodo daiktų ypatybes ir yra apibūdinamas pagal tų daiktų skiriamuosius bruožus“8. Patafizikos koledžui, kurio įkūrimą inspiravo A. Jarry („College de pataphysique“ įkurtas Paryžiuje 1948 – V.G.), priklauso tokie plunksnos lyderiai kaip Eugene’as Ionesco, René Clairas, Raymond’as Queneau, Jacques’as Prevert’as bei Borisas Vianas.

Būtent nesąmonių kalba, kurioje pilna kalambūrų, dviprasmybių bei paradoksų, ir atveria duris į tai, kas slypi anapus metafizikos. A. Jarry žodžiais tariant, „...tiek, kiek stilius yra netikėtas ir nereguliarus dėl paties reguliarumo ignoravimo, bet kuris netikėtas reguliarumas sušvinta lyg brangakmenis, orbita, povo akis ar kandeliabras“9. Išskirta A. Jarry citata artima siurrealistų automatinio rašymo praktikai, paremtai pasąmonės išlaisvinimu, stichiškomis, alogiškomis asociacijomis, kurios kalbai suteikia galimybę kurti naują savarankišką meninę realybę – kitą visatą.

Savotišku siurrealistų manifestu galima laikyti garsiąją tapytojo Maxo Ernsto frazę, lakoniškai nusakančią siurrealizmo esmę: „Siurrealizmas – tai galimybė siuvimo mašinai su skėčiu susitikti ant operacinio stalo“10. Kalbai suteikta autonomija, neribota laisvė gretinti opozicijas, galimybė suartinti tai, kas priešiška. A. Jarry ir Makso Ernsto žodžių parafrazė: povo akis įsikuria šalia siuvimo mašinos, o kandeliabras priglunda prie operacinio stalo.

1916 m. Ciuriche prasidėjęs dadaistų judėjimas, kurio pagrindinis šūkis kvietė „sunaikinti pasaulį sukuriant naują, kuriame niekas neegzistuoja“11, buvo ypač radikaliai ir destruktyviai nusiteikęs kalbos atžvilgiu. Tai suponavo ir dadaistinio teatro estetikos bruožus. Kalbant apie dadaizmą, „estetikos“ terminas vis dėlto yra sąlyginis: dada neigė meną ar bet kokią estetiką apskritai. Čia tiktų prisiminti dada atstovo Tristano Tzaros garsiąją frazę, kad „Dada nieko nereiškia“12. Dadaistų teatre „nėra personažų, fabulos, konflikto, laiko kaitos... Dada teatro estetika – tai įprastinių kultūrinių kodų nebuvimas, tiksliau – būtent kodo nebuvimas ir yra tas vienintelis Kodas“13. Dadaistų estetikos pagrindas yra nesąmonių kalba – būdas išsilaisvinti iš kultūrinio kodo, peržengti ir sunaikinti įprastines konvencijas. Prisimenant M. Bachtino terminologiją, tai būtų savotiška kalbinė saturnalija, kai „...iš žodžio lieka tik jo trajektorija, jo reikšmė nugriaunama kalbinėmis kvailystėmis – nevaržomu žaidimu žodžiais“14.

Kalbos, kaip komunikacijos priemonės, sutrikimas ryškus absurdo teatre, kur personažų nesusikalbėjimas įgauna egzistencinę prasmę. A. Jarry estetikos – patafizikos mokslo – įtaka, nusitęsianti iki 1950 m. paveikė ištisą absurdo dramaturgų kartą ir suformavo absurdo pjesės bruožus. Juos „Teatro žodyne“ įvardija teatro semiotikas Patrice’as Pavis, išskirdamas pagrindines absurdo teatro charakteristikas: „Absurdas išreiškia tai, kas iracionalu ir atsieta nuo loginio ryšio su tekstu arba sceniniu įkūnijimu. Sąvoka „absurdas“, atėjusi iš egzistencializmo filosofijos, išreiškia tai, ko neperteikia racionalus paaiškinimas. (...) Absurdo dramą charakterizuoja intrigos nebuvimas ir tam tikri personažai; absurdo dramoje neribotai karaliauja atsitiktinumas ir išradingumas. Absurdo teatras atmeta psichologinį ir gestinį mimetizmą, bet kokius iliuzionistinius efektus ir viską daro sąlygiškai – žiūrovas fizinį sąlygiškumą priima kaip naują fantastinę realybę. „Fabula“ kuriama remiantis komunikacijos problema; absurdo drama dažnai įgauna samprotavimų apie teatrą pavidalą. Iš siurrealistų automatinio laiško paieškų absurdas perėmė galimybę paradokso forma perteikti sapną, sublimuoti pasąmonės ir dvasinį pasaulį, ieškant tinkamos sceninės metaforos išraiškos“15.

_______________________________
1 Rodger Shattuck. THE BANQUET YEARS. The Origins of the Avant-Garde in France 1885 to World War I. – New York: 1968, p. 251.
2 DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS. – Vilnius: 1993, p. 259.
3 Christopher Innes. AVANT GARDE THEATRE 1892–1992. – London and New York: 1993, p. 6.
4 ten pat, p. 7.
5 ten pat, p. 7.
6 ten pat, p. 8.
7 КАК ВСЕГДА ОБ АВАНГАРДЕ. Aнтология французского театралного авангарда. Cост., пер. с франц., коммент. Сергея Исаева. – Москва: 1992, c. 7.
8 Rodger Shattuck. THE BANQUET YEARS. The Origins of the Avant-Garde in France 1885 to World War I. – New York, 1968, p. 241–242.
9 ten pat, p. 240.
10 Cathrin Klingsohr-Leroy. SURREALISM. –­ Cologne: 2004, p. 9.
11 Martin Esslin. THE THEATRE OF THE ABSURD. – USA, 1961, p. 264.
12 АК ВСЕГДА ОБ АВАНГАРДЕ. Aнтология французского театралного авангарда. Cост., пер. с франц., коммент. Сергея Исаева. – Москва, 1992, c. 28.
13 ten pat, p. 27.
14 ten pat, p. 28.
15 Патрис Пави. CЛОВАРЬ ТЕАТРА. –­ Москва: 1991, c. 1–2.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:45:21 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba