Klerkenvelas

Nuotrauka iš E. Ališankos archyvo

Bernardine Evaristo yra viena iš labiausiai intriguojančių ir provokuojančių rašytojų šiandienos Didžiosios Britanijos literatūriniame peizaže. Gimusi ir augusi Londone (beje, gavusi aktorės išsilavinimą), imperinę praeitį menančiame megapolyje, „tautų katile“, kur susipina daugelis kultūrinių tradicijų, ji savo kūrybos atraminiais taškais pasirinko kultūrines sandūras. Neabejotiną įtaką rašymui turi ir jos šeimyninė situacija – ji gimė mišrioje (anglės motinos ir nigero tėvo) šeimoje. Tačiau jos knygos peržengia įprastinę kultūrinių konfliktų problematiką. Juoda ir balta spalvos čia tampa egzistencinių situacijų modeliavimo įrankiu, bet kartu neleidžia skaitytojui užmiršti ir istorinio konteksto. B. Evaristo kūrybą būtų galima pavadinti literatūra apie kitokį, kitą. Jos atveju – apie juodaodį.

Tačiau, kaip visada, geroje literatūroje svarbu, ne apie ką rašoma, – svarbiau, kaip rašoma. B. Evaristo tuo išsiskiria iš pagrindinio literatūros srauto. Visų pirma savo romanus ji rašo eiliuotai (išskyrus paskutinį „Baltosios šaknys“, parašytą „tradiciškai“). Poetinės formos, turtingos kalbos ir išplėtoto aiškaus naratyvo lydinys stebina savo įtaiga. Knygą galima skaityti kaip ir bet kokį kitą romaną (jos knygos ir pristatomos kaip romanai), tačiau kartu kiekvienas skyrius – tai tarsi vientisas eilėraštis. Tokia rašymo forma leidžia atsisakyti nereikalingų jungiamųjų dalių, kurios privalomos romano nuoseklumui išgauti, lieka esmingesnės detalės, veikiančios poetiniu principu. Toks Evaristo rašymas neliko marginalinių literatūrinių eksperimentų lentynose. Jos kūryba pelnė gausybę apdovanojimų, romanai įtraukiami į geriausių metų knygų sąrašus, Didžiosios Britanijos, Airijos, JAV garsiausių leidinių kritikai vienu balsu kalba apie jos knygų originalumą, gyvybingumą, žaismingumą ir provokatyvumą.

Pirmoji Bernardine Evaristo knyga „Lara“ pasakoja apie jauną juodaodę mergaitę, augančią baltųjų gyvenamuose Londono priemiesčiuose. Supindama lyrinę poeziją ir prozą, faktą ir fantaziją, istoriją ir mitą, Evaristo pateikė skaitytojams sunkiai apibūdinamą kūrinį. Nepaisant to, knyga pelnė EMMA geriausio metų romano premiją. Antrasis romanas „Imperatoriaus mergaitė“, parašytas taip pat eilėraščio forma, prikelia trečiojo mūsų eros šimtmečio Londoną. Išradingai ir žaismingai, pasitelkdama XXI a. slengą, lotyniškas frazes, romėniškojo Londono – Londiniumo – realijas, autorė pasakoja migrantės iš Sudano istoriją. Trečiasis romanas „Sielos turistai“ vėl sugrąžina į šiandienos Britaniją. Šis romanas jau „mišrus“, jame netrūksta ir grynosios prozos, ir poetinių intarpų. Romane keliamos meilės, prieraišumo, gyvenimo kelyje temos. Stenlis ir Džesė, du romano herojai, leidžiasi į kelionę automobiliu per Europą ir patiria ne tiek kelioninių, kiek dvasinių, „sielos“ nuotykių. Šis romanas rašytas po 2000-ųjų, tais metais Bernardine dalyvavo „Europos literatūros eksprese 2000“. Ekspreso metu per šimtą rašytojų iš visos Europos pusantro mėnesio keliavo traukiniu nuo Lisabonos per visą Europą iki Maskvos ir kelionę užbaigė Berlyne. Gal tai tik sutapimas, nors greičiausiai ryšys yra – rašytojai dažniausiai nepripažįsta atsitiktinumų. Paskutinis, praėjusiais metais išleistas romanas „Baltosios šaknys“, parašytas įprastine prozos kalba, greičiau vadintinas (anti)utopiniu romanu ar sviftiškojo stiliaus satyra. Jame žaismingai ir intriguojamai pasakojama „apversta“ istorija apie juodaodžių valstybę Afrikoje, kuri gabenasi baltuosius vergus iš Europos.

Nors visos autorės knygos skirtingos, bet jas jungia kelios rašytojai svarbios linijos. Ji meta iššūkį nusistovėjusiai rasių, kultūros ir istorijos sampratai, daro tai išradingai ir kūrybiškai. Pagaliau ji kvestionuoja ir patį britiškumą, britų literatūros sampratą. Anot vieno kritiko, Evaristo rašo taip, tarsi jos plunksna liepsnotų. Greičiau kibirkščiuoja jos kompiuteris, bet rezultatas tas pats – Evaristo tapo svarbi ne tik britų, bet ir viso pasaulio literatūrai.

Šiuo metu Britų taryba organizuoja Bernardine Evaristo turą po Baltijos šalis. Lietuvoje ji viešės dvi dienas. Rugsėjo 15 d. 17.30 val. Menų spaustuvės infotekoje (Šiltadaržių g. 6) įvyks rašytojos literatūrinis vakaras. Rugsėjo 16 d. 15 val. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete V. Krėvės auditorijoje rengiama B. Evaristo atvira paskaita „Literatūra ir kultūros: status quo“. Abu renginiai vyks anglų kalba.

Beje, Evaristo jau yra lankiusis Lietuvoje – kai Vilniuje buvo sustojęs minėtasis Literatūros ekspresas, o 2001-aisiais ji dalyvavo Poezijos pavasaryje. Norėtųsi tikėtis, kad kada nors sulauksime ir jos knygos lietuviškai.

Skaitytojui pateikiama ištrauka iš romano „Sielos turistai“, bene geriausiai atspindinti rašytojos rašymo stilių, žanro daugialypiškumą.

Eugenijus Ališanka

Džesės kambarys buvo pigiausias, kokį jai pavyko surasti, ir nors Džesė iššveitė jį dar prieš įsikeldama, šis tebetrenkė plėkais, įsigėrusiais į drėgnas sienas ir nudrengtą tamsiai mėlynos spalvos kilimą su seniai išblukusiomis auksinėmis žvaigždėmis. Kambarys bylojo apie laikinumą – jo gyventojas galėjo per valandą susikrauti daiktus ir dingti.

Jame išsiteko tik gumbais nuėjęs dvigulis futonas, už kurio dunksojo suklypusi spinta. Ji priminė sumo imtynininką, pasirengusį parversti priešininką. Lipnia juostele priklijuotas ant apsilaupiusios sienos kybojo didžiulis pasaulio žemėlapis, ties lenkimais praradęs spalvas. Skersai visą žemėlapį plačiu lanku driekėsi juoda žymeklio strėlė nuo Londono iki pat Australijos.

Dž Oranžinis karštis kyla nuo mano kojų pirštų ir sklinda visu kūnu. Kartais tiesiog žinai

S Nuvelku jos permatomą negližė. O-deive-mano

Dž Rydamas mane tomis savo akimis. Verčia mane jaustis prašmatnia paleistuve

S Ji tokia, sakytum, prerafaelitiška, tik tamsesnė, ir kur kas didesnėmis krūtimis (80 C?)

Dž Stipresnis negu atrodo, bet ne tiek, kad negalėčiau jo užspausti

S Toks gardus kąsnelis tos lūpos, ieškančios manųjų. Tos banguojančios rankos, apkabinančios mane

Dž Jo rankos tokios jautrios, tarsi radaras. Suranda mano stebuklingąjį tašką, įkaitina jį

S Mano rankos šildo jos krūtis. Taurė, kuri liejas per kraštus

Dž Eikš ir gerk savąjį pieną, kūdiki mano

S Ne nugriebtas, pusriebis ar liesas, bet pats tikriausias: gardus, pagirdantis vaizduotę

Dž Jis ilgas, bet ne toks plonas, kaip bylotų jo pėdos. Pagal apimtį labiau sardelė negu dešrelė, ačiū dievui. Vis dėlto – tai svarbu

S Plūduriuoju besvoris ant vandens lovos

Dž Mano pirštai skaičiuoja kiekvieną slankstelį iki stuburgalio, tuomet daro ratą ir ...

S Anksčiau aš niekad šito sau neleidau. Tai išties... Ooo...

Dž O kad turėčiau tokį žaisliuką

S Nė vieno kyšančio kauliuko, kuris brūžintųsi į manuosius, nelyg plaktukai ir kaltai įrankių dėžėje

Dž Ar jis leistų man? Ar leistų?

S Prakaito kvapas. Dantų pastos skonis. Velnias! Pamiršau išsivalyti dantis

Dž Nekreipk dėmesio į jo blogą kvapą. Privalau būti pakerėta, a ne?

S Rizikuoju leistis laiptais žemyn. Vonios kambarys toks švarus, na, net kvepia

Dž Dejuodama įsivaizduoju mus lekiančius greitkeliu 150 mylių per valandą greičiu, šėliojančius, paklaikusius

S Kabarojuosi atgal į viršų. Darbas atliktas kokybiškai. Malonumas suteikti malonumą kitam

Dž Dešimt iš dešimties, manasis uodegą vizginantis šuneli

S Dabar bandau susirasti kelią, bet, žinai, kartais... vyras eina apgraibom

Dž Leisk pamokyti abėcėlės, brangusis. O gal mums reikėtų užsirašyti į vietos orientacinį būrelį? Gal praverstų kompasas?

S Juk sakiau tau, kad nesu donžuanas

Dž Nesijaudink, pabūsiu tavo gide. Arkala!

S Ji džiūgauja. Ji triauškia mane!

Dž Mes–viską–padarysime–gerai!

S Norėčiau pasakyti ką nors paprasto ir gražaus, bet teišspaudžiu: Tu mane išties užvedi

Dž Čia netrūksta kasdieniško grožio, Stenli

S Kai esu joje, tarsi tropinėje vešlumoje, aš jaučiuos toks... vyriškas

Dž Kai jis yra manyje, man norisi tiesiog prirakinti prie savęs šį pakeliamąjį tiltą

S Lauktas komfortas (100%). Lauktas kontrastas (100%). Lauktas išsiveržimas (100%).

Dž Išsiveržk su manimi, Stenli, mielasis. Atverk akis, ir išvysi erdvius laukus bei važiuosi keliu, kuris veda aukštyn ir tolyn į dangų

S Ji atsimerkia, išrieda ašara, kurią ji greit nusibraukia

Dž Jis šiepias lyg paauglys, ką tik praradęs nekaltybę

S Mes suradome vienas kitą, panele O’Donel

Dž Taip, suradome, pone Viljamsai

S Ji užsirita ant manęs, ir aš galutinai išnykstu

Dž Ištirpk manyje, amžiams...

Tokius juos ir aptiko ankstyvas rytas, kubistinį piešinį, kaip vaizdavosi Stenlis, kuriame du ką tik atsiradę įsimylėjėliai, apnuoginti kūnai, padalyti į rudaspalvius segmentus, suskaidytų plokštumų geometrija.

Viena jo šlaunis gula stačiu kampu su cilindrinės formos blauzda, jo pilvas – bronzinis diskas, tobulai užrišta bamba ties jo centru, jos kūginės krūtys atkirstós rankos šešėly.

Jos kasos išdrykusios vėduokle, juodi stipinai, sukuriantys stulbinamą efektą ant baltos paklodės, tarsi menininkas būtent taip jas išdėliojo, taip taikingai, taip simetriškai.

Kol gulėdami stebėjome miegančią Džesę, ji atsimerkė ir įbedė žvilgsnį į lubas.

– Viljamai, – pratarė, balsas klaikus, keistai stilizuotas.

Na ir kas po galais yra tas Viljamas, nusistebėjo Stenlis. Vienas iš Džesės buvusiųjų? Jis nebuvo pratęs prie tokių smūgių. Buvo pratęs numatyti savo jausmų kelionę per bet kurią dieną, taip, tarsi senuoju geruoju romėnų keliu. Nuo tada, kai susipažino su Džese, jis jau buvo pakilęs į Himalajus ir įveikęs Kyberio perėją. Kas toliau? Raftingas putojančiais vandenimis Jamaikoje?

Stenlis atsisėdęs stebėjo, kaip Džesė kyla nuo čiužinio, tarsi jos kaulai, raumenys, jos vidaus organai ir vandenys būtų tapę nesvarūs, lunatikė, turinti aiškų tikslą. Pasiekusi langą ji paniro į šešėlį, kur virto kažkuo kitu:

Tokia Liucė Negro, stovi
savo apleistam kambary Klerkenvele,

žvelgia iš aukšto į prekijus ir apsimetėlius nebylius,
pernelyg gerai jai pažįstamus,

tarsi Eilyn „Blogio akis“ Wilson, tepliojanti žiurknuodžiais
savo apkūnią krūtinę ir glebias rankas,

kad plačiau atvertų šlykščias žaizdas,
kad atrodytų kaip gailesčio verta elgeta,

Liucė tapo madam tik atvykus į miestą.
Štai keliauja maisto ir vyno išnešiotojai –

bakalėjininko Markhamo anūkas Arturas,
statinė aukštai virš galvos, sulinkusia nugara,

vos spėja dėlioti iškrypusias kojas.
Jaunasis Edis, našlės Sekston vergas,

du krepšiai ištiestose rankose, jam liepė
bėgti greičiau negu čaižomam arkliui,

o vaikiui viso labo vos septyneri.
Štai slysčioja lordas Eteringtonas,

šniukštinėja skersgatvių užkaborius kas savaitę,
nosis taip aukštai, kad pirmiausia įmina į tamsią

šuns šūdo ringę, tuomet į blyškesnę, šaltesnę
žmogaus išmatų košę, galiausia įklimpsta

į dar vieną bendrą dribsnį,
prajuokindamas visą gatvę,

gatvė verta pašaipos, įžeidžiai perkreiptų lūpų,
gatvė verta tarpudančiuos sukrekėjusių seilių.

Ir štai seniausios paslaugos teikėjos,
Modė, Magė, Poli, Ketė, Tomasina,

visos Liucės kolegės, o dažnai ir
jos priešininkės įspūdingose kačių rietynėse,

kuokštais drykstantys seilių prispjaudyti plaukai,
čia ji beveik tikra dėl pergalės.

Ten, scenos dešinėje, stovi Liucė,
žvelgianti į gyvenimą, kokį ji pažįsta.

Liucė švytinčiu veidu. Įžūlus raitelio kaklas. Linguojantys darbininkės klubai. Įsprausta į kilmingos moters drabužius iš teatro garderobo, todėl atrodo tarsi nusišėręs povas. Kreminis įliemenuotas kiklikas su kartoniniu korsažu apsiuvinėtas svarainio geltonumo juostomis. Žalios ir purpurinės spalvos rauktas krinolinas, viduje iškeltas lankelių, stringančių tarpdury. Plačios pūstos rankovės, apsiūtos nėriniais, dulkinais ir trapiais kaip voratinkliai.