Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
 GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE

Kodėl vampyrai nemiršta

GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN

[skaityti komentarus]

ŠIĄNAKT tave ar tavo mylimą žmogų gali aplankyti vampyras – per televiziją, kino ekrane arba knygyne. Romane „Padermė“ („The Strain“, 2009) rašoma apie Niujorko miestą apėmusią šių laikų epidemiją.

Viskas prasidėjo beveik prieš du šimtus metų. 1816-ieji – „metai be vasaros“, kai iš išsiveržusių ugnikalnių pasklido pelenai visoje žemėje, tai smarkiai atšalo ir kilo didžiulis badas. Sodyboje „Villa Diadati“ prie Ženevos ežero keletas bičiulių nusprendė surengti nedideles varžybas ir pažiūrėti, kuriam pavyks sukurti baisiausią istoriją. Taip gimė dvi didžiausios moderniojo amžiaus pabaisos.

Vieną jų sukūrė Mary Godwin, vėliau tapusi Mary Shelley, kurios daktaras Frankenšteinas suteikė gyvybę nelaimingam padarui. Antroji pabaisa buvo ne tiek sukurta, kiek sulydyta. Johnas Williamas Polidori’s apsakyme „Vampyras“ pasitelkė tautosaką, asmeninį apmaudą ir erotines svajas. Būtent šia istorija remiasi dabartinis vampyrų įvaizdis.

Savuoju „Vampyru“ W. Polidori’s sukūrė dviejų pagrindinių tipų vampyriškosios literatūros personažus: vampyrą –­ romantišką herojų, ir vampyrą – nemarią pabaisą. Toks dvilypumas gali būti paties W. Polidori’o atspindys, nes visuotinai sutariama, jog pagrindinio jo personažo lordo Ruthveno prototipas buvo lordas Byronas – savojo laikmečio literatūros superžvaigždė bei dar vienas tos paežerės vilos gyventojas tą lemtingąją vasarą. W. Polidori’s ištisą parą rūpinosi Byronu ir kaip gydytojas, ir kaip ištikimiausias gerbėjas. Tačiau tuo pat metu Polidori’s ir piktinosi juo – Byronas buvo energingas ir talentingas, o vargšas gydytojas buvo gana vidutinio talento ir neišsiskiriančios išvaizdos.

Vis dėlto šis jo kūrinys tebuvo naujas labai senos istorijos vingis. Panašu, kad šis mitas, egzistavęs gerokai seniau, nei atsirado žodis „vampyras“, žinomas visoms kultūroms, kalboms ir amžiams. Indų Baital, kinų Ch’ing Shih ir rumunų Strigoi yra tik keletas iš daugybės jo vardų. Panašu, kad pats vaizdinys yra toks pats senas kaip Babilonija ir Šumeras. Ar netgi senesnis.

Vampyras gali būti kildinamas iš nuslopintos mūsų pirmykštės atminties. Galbūt kitados, spiriami būtinybės, esame buvę kanibalais. Mums tapus sėsliems ir virtus žemdirbių gentimis su apibrėžtomis socialinėmis ribomis, vienas ankstyvųjų mitų mūsų protėvius galėjo vaizduoti kaip primityvius žvėris, miegančius šaltoje žemėje ir mintančius sūriu gyvųjų krauju.

Pabaisas, kaip ir angelus, iššaukia mūsų individualūs ir kolektyviniai poreikiai. Šiandien, lygiai kaip ir tą niūrią 1816 m. vasarą, jaučiame poreikį ieškoti jų šalto glėbio.

Čia glūdi svarbi užuomina – priešingai nei kiti visais laikais žinomi padarai, pvz., slibinai, vampyrai nesiekia mūsų sunaikinti, o siūlo ypatingą kraujo alchemiją. Vampyro užkratas – naktinė dovana, kuri pakeičia mūsų niekingą, mirtingą tapatybę į amžinos jaunystės spindesį ir įdiegia mums tai, ką bet kuris socialinis konstruktas siekia nuslopinti – pirmykštį geismą. Jaunystė siejama su galimybių žaizdru, o vampyriškas geismas mumyse atveria nepaprastą tuštumą, kurią trokštame užpildyti.

Jei kitos pabaisos mumyse išryškina tai, kas mirtinga, tai vampyras – tai, kas mumyse nemaru. Mūsų nuodingo kūno šviną, savojo kraujo panacėją, jis paverčia auksu.

Mūsų skubančioje visuomenėje, kai kiekvieną savaitę kino teatrų kasos privalo pasiūlyti po naują „blokbasterį“, o kiekvieną naują televizijos sezoną iškeliami nauji stabai, amžinybės pažadas itin vilioja. Vampyras, kaip gundantis personažas, yra itin paslankus ir daugialypis. Pažvelkim, kaip iš panseksualių, dekadentiškų Anne Rice personažų vampyrai pamažu mutavo į dabartinius įvairialypius herojus, galinčius pasiūlyti viską – nuo skaisčios amžinos meilės iki patrakusių naktinių eskapadų. Būtent čia ir aptiksime tikrąją jų nemirtingumo esmę: gebėjimą prisitaikyti.

Šiandien vampyrai sau nišą atranda ir mutuoja daug didesniu greičiu. Anksčiau tokie patys nelabieji įvairiose siužetinėse linijose atsikartodavo keletą dešimtmečių. Šiandien vampyrai vienu metu pasirodo visais pavidalais ir braunasi, kur tik įmanoma: į siužetines muilo operų linijas, seksualinį išsilaisvinimą, mistinius detektyvus ir taip toliau. Atrodo, tarsi mitas į mūsų gyvenimą be atvangos skverbtųsi visais įmanomais būdais – nuo kukurūzų pakuočių iki romantinės literatūros. Spartus technologijų žengimas pagreitina jo virusinę sklaidą mūsų kultūroje.

Nors Polidori’s laikomas šio padaro genealogijos pradininku, tačiau plačiausiai žinomą vampyrą 1897 m. sukūrė Bramas Stokeris.

Didžiulė B. Stokerio kūrinio „Drakula“ sėkmė visuotinai siejama su tuo, kad jis parašytas didžiosios technologinės revoliucijos laiku. Pasakojime veikia nauji prietaisai (telegrafai, spausdinamosios mašinėlės), įvairūs ryšio būdai (dienoraščiai, laivo žurnalai) ir naujausi mokslo pasiekimai (kraujo perpylimai). Šitaip suplakamas senovinis mitas su šiuolaikiniu pasauliu.

Gyvename naujo lygmens mokslinių naujovių nežinomybės aušroje. Bevielės ryšių priemonės, kurias šiandien nešiojamės kišenėse, mūsų jaunystėje tebuvo mokslinės fantastikos dalis. Technologinė arogancija tarsi veidrodis vis labiau atspindi velsiškąją nepasitenkinimo distopiją, tuo pat metu leisdama mums jaustis saugiems ir nuolat turėti ryšį. Kad ir kur būtume, galime beveik visur prisiskambinti ir beveik viską pamatyti bei išgirsti. Tad daugeliui žmonių vienintelė nuošali vieta tėra jų vidus. „Pažink save“, kurio nepažįsti.

Nepaisant mūsų manijos kaupti informaciją, išliekame bejėgiai prieš lemtį ir košmarus. Mirtiną virusą į sostą užkelia mokslas. Lygiai tokiu pat būdu „Drakula“ Britanijos visuomenei leido įtikėti pabaisomis. Mokslas tampa šiuolaikinio žmogaus prietaru. Jis vėl įgalina žmogų pajusti siaubą ir pagarbią baimę, patikėti dalykais, kurių nemato.

Pagarbi baimė padeda atgauti dvasinį nuolankumą. Dabartinė vampyrų pandemija mums primena, kad nesame tikrieji savo kūno, klimato ir net savo sielų šeimininkai. Mūsų žemiškajam „realybės šou“ pabaisos suteikia slėpinio galimybę, pateikdamos užuominų apie aukštesnį dvasinį būvį. Jeigu tarp mūsų esama demonų, tai greta tikrai yra ir angelų. Vampyre regime tarpusavyje archetipiškai susijungusius Erotą ir Tanatą, spirale keliaujančius per epochas, nemirtingus.

Amžinai.


„The New York Times“, 2009 07 31
Iš anglų k. vertė KĘSTUTIS PULOKAS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:45:12 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba