ir tada tu pasirenki tamsą
perjungi kanalą
ir vėl pasirenki tamsą
kamuolinį žaibą
arba dingimą velniop
rūkymas labai kenkia
greitam jūsų mirties apsisprendimui
ir
tik po to griūva citadelės
nustoja augti citrinmedžiai
ir nieks nenuvalo karaliui kojų
nesusuka cigarelės ar dukart
nesuploja rankutėmis delniukais
įrankiais ašmenimis užrašais
pavadinimais pasiseilėjimais
neužkalba rudens
pasirašyk man ant arterinio kraujo
pasirašyk man arteriniu krauju
rašyk man užkalbėk mano dūmus
užkalbėk mano garvežius po oda
nes jiems sustojus
nutraukiama tamsos transliacija
ir tada nebesvarbu
dėl mirties ar minties
nesklandumų
pabaigai
ir aš
išėjau iš juodųjų orchidėjų
sodų
ten šlampančios damų skrybėlės
ten trikampiai su dar neatrastomis
teoremomis
buvau viena jų
paklusni savo begalybei
ir kai naktimis sugesdavo net vyzdžiai
ausis užguldavo besileidžiantys lėktuvai
bandžiau praminti taką
tave praminti riteriu
sau nusivogti skydus nuo neatplėšiamų
vokų
ir
mane laikė juodesne už kaitrą
už alkūnės laikė
ir mane skaičiavo tūkstančiai
išsprendė tik vienas
apie ledynmečius neminiatiūriškai
man užtenka vynuogynų mačiusių Kristų
užtenka vienuolių degančių savo juodume
tarsi jie patys būtų biblija, tora, koranas
jie būtų šventraščiai tarsi aš ir tu įlūžtume
į bičių avilį įlūžtume į vinilinės plokštelės rėžį
dešimt tūkstančių kartų praeituose
gyvenimuose atkartojimuose knygose ir delnų
linijose
nors tai yra apokalipsė arba tai kas limpa prie odos
ir tu tik vienas
visiškai vienas kartoji žodžius kuriuose negyvenai
paleolitas neolitas mezolitas gyvenimas
ir tu tik vienas nežinai kodėl kai apledėja žemė
tavo mergaitė juokiasi saturno žiedų dydžio šypsena
ir supasi it pametus tavo pasaulį
nors
ant laiptų
sėdėdavom dviese
taip pat ir sirgome
susitrauk į kumštuką
kartodavo jis
kai vėl eskizuodavau mirtį
visai kaip vaikystėje
pasuki kubiką-rubiką sukteli
kaip juoda taip juoda
nors susitrauk į kumštuką
ant vieno peties gyvenimas
ant kito liga
viena akim žvilgtelėdavau
į delno šulinėlį
bet
niekad taip ir nedrįsau
padėti galvos ant jo
peties
Coliukei (dd.v.m.)
Šitoj aikštėj
Per mažai skausmo
Per mažai skiemenų moteriai
Su salotiniu apsiaustu per mažai
Moteriai per mažai moteriai tarp
Kurios įtemptų stygų įstrigo kregždutė
Ir kelios aukso monetėlės
Mažytei širdelei
Užrakinamoje dėžutėje kurioje
Slepiasi lapkričio šlepetės lego namelis
Ir moteris per maža moteris kad skaudėtų
Taip kaip rakinami rūsiai ir verkiantis
Vynas ir tik taip kaip priešdėlis glaudžiasi prie
Šaknies taip moteris glaudžiasi prie smulkmenos
Šitoj aikštėj
Per mažai skaudulio
Per daug linksnių damai
Su pasteliniu skėčiu per daug ilgesio
Per daug ilgisi ji tiesiog per daug ilgisi
Dusulio