Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
 PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
• GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

ATSIMINIMAI

„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“

PETRAS PANAVAS

[skaityti komentarus]

Jau ateina laikas ir man prisiminti, anot vieno klasiko, kur trepsėta, kaip trepsėta ir kas ištrepsėta. Taip susiklostė, kad daugiausia trepsėta mokyklos link, mokyklos koridoriuose ir klasėse. Kai kas apie tuos trepsėjimus spausdinta, bet kai ką pabandysiu prisiminti, nors rugsėjo šeštąją stuktelėjo 76-eri. O atrodė, to niekados nebus. Brrrrr... Taigi – dar keletas ar keliolika pabiručių.

* * *

Dirbdamas Cirkliškio žemės ūkio technikume, be lietuvių kalbos ir literatūros, dėsčiau dar ir istoriją. „Studentų“ ir „studenčių“ kontingentas, išskyrus vieną kitą, buvo šiaip sau: neįsimindavo būtiniausių datų, į pateiktus klausimus atsakinėdavo taip, kaip šiandien televizijos ekrane atsakinėja gatvėje užkalbinti „Klausimėlio“ laidos dalyviai. Tad, kalbėdamas apie Hitlerio atėjimą į valdžią, ieškau paralelių.

– 1933-iaisiais metais žmoniją ištiko dvi didžiulės nelaimės. Pirmoji – Hitleris Vokietijoje paėmė valdžią... – tai pasakęs, užlenkiu vieną pirštą ir padarau pauzę.

– O antroji? – nelauktai susidomėjusi klausia būsima agronomė, zootechnikė ar kiaulių fermos vedėja.

– Gimiau aš, – parodau į save ir užlenkiu antrą pirštą.

Nugriaudėja juokas. Smagu: bent šias dvi istorines datas kurį laiką klausytojos prisimins. Žinoma, daugumai jų mano gimimo ir buvimo faktas – dešimt kartų baisesnė nelaimė, negu kažkokio Hitlerio atėjimas į valdžią...

* * *

Su technikumo moksleiviais, kartais vadinamais ir studentų vardu, buvau įpratęs bendrauti kaip su suaugusiais (kai kurie vyrukai buvo ir kariuomenėje atitarnavę). Atvykęs į Uteną, su vyresniųjų klasių moksleiviais irgi panašiai bendrauju, be didelių pedagoginių subtilybių. Perskaitęs vieną neįtikėtinai skurdų rašinį, paraštėje įrašau pastabą: „Žodynas ir stilius – lyg išlindusio iš džiunglių.“ Rašinys kažkokiu būdu atsiduria direktoriaus rankose. Šis mane kviečia „pasikalbėti“. Tikiuosi pabarimo už ne itin pedagogišką pastabą. Bet mokyklos vadovas sako: „Panavai, ar suvoki, ką parašei? Juk tai baisi ideologinė klaida. Negi nesupranti, kad džiunglėse – mūsų draugai?“ (Tuo metu „mes“ išsijuosę rėmėme komunistinio Vietnamo partizanus ir dar kažką Afrikos džiunglėse.)

Netrukus mokytojų kambario skelbimų lentoje pasirodo raštiškas direktoriaus įspėjimas. Bet kabojo tik dvi dienas.

* * *

Prieš pradedant rašyti rašinį, vėl įspėju klasę, kad vengtų staigių minties šuolių. Bet mokiniai ir vėl prirašė linksmų dalykų. Net Virginija, raštinga ir nuovoki mergina. Atverčiu šios abiturientės sąsiuvinį ir iš lėto, su pauzėmis, pasitelkęs orią intonaciją, skaitau: „Petras Cvirka romane „Žemė maitintoja“ vaizduoja, kaip Juras Tarutis grįžta iš armijos, susitinka su Monika, apsiveda, kimba į darbą ir jiems gimsta Kaziukas.“

Pirmoji klykti ir spardytis ima rašinio autorė. Kai kurios jos draugės dairosi ir stebisi: „Kas čia juokingo?“

* * *

Mokinukė, parašiusi neprastą rašinį iš tautosakos, jį baigia taip: „Mūsų seneliai ir protėviai, gyvendami baudžiavinėje ir kapitalistinėje priespaudoje, kūrė dainas bei pasakas apie šviesesnę ateitį. O mes, gyvendami socializmo laikais, kuriame pasakas apie tarybinę tikrovę.“

Kai analizuodamas garsiai skaitau rašinio pabaigą, autorė pasimetusi ir nustebusi žiūri į mane nesuprasdama, kodėl mokytojas toks linksmas.

* * *

Abiturientė ant egzaminų komisijos stalo padeda rašinį ir išplasnoja iš salės. Mano akys užkliūna už paskutinio sakinio: „Tarybinė mokykla mums davė sparnus ir mes galime plasnoti į visas keturias puses.“

* * *

Kažkas pakužda, kad Utenos pagalbinę mokyklą netrukus tikrins švietimo skyrius. Mokytoja, nujausdama galimus klausimus, auklėtiniams ilgai aiškina, kad tais ir tais metais, tą ir tą mėnesį, tą ir tą dieną tarybinis kosmonautas Jurijus Gagarinas pirmas žmonijos istorijoje apskrido mūsų žemę, todėl toji diena dabar vadinama Kosmonautų diena. Išaiškinusi dar paklausia: „Ar prisiminsite?“ – „Prisiminsime“, – pasigirsta dainingas atsakymas. Paskui mokytoja mokinius išsiveda į koridorių, rodo stendus ir vėl aiškina, kad viename jų nufotografuota pirmoji mokyklos laida, o antrame – TSKP politbiuras su draugu Leonidu Brežnevu priešakyje. O paaiškinusi vėl klausia: „Ar įsiminsite?“ – „Įsiminsime“, – vėl smagiai pakartoja mokiniai.

Po savaitėlės prisistato svečiai iš švietimo skyriaus. Mokiniai svečius sutinka gražiai atsistodami ir gražiai atsakydami į pasisveikinimą. Didžiausiam mokytojos džiaugsmui pirmas klausimas buvo: „Ar žinote, kas per diena bus balandžio dvyliktoji?“ Mokiniai choru skanduoja: „Ve-ly-kos“. Dar po kelių klausimų ir panašių atsakymų mokytoja, mokyklos vadovas, vizitatoriai ir mokiniai išbilda į koridorių. Visi sustoja prie stendo su TSKP politbiuro nariais. Vienas iš tikrintojų prašo mokinius pasakyti, kam skirtas šis stendas. „Tai mūsų mokyklos pirmoji laida“, – pasigirsta darnus, gražiai surepetuotas atsakymas.

Kaip buvo įvertintas pagalbinės mokyklos pedagogų kolektyvo darbas auklėjant jaunąją kartą tarybinio patriotizmo ir internacionalizmo dvasia, istorija nutyli.

* * *

Pakviečiu atsakinėti gerą sportininkę, bet vidutiniškai besimokančią mokinę. Liepiu papasakoti apie kreipinį ir jo skyrybą. Nei „bū“, nei „mū“. Siūlau bent sakinį su kreipiniu sugalvoti. Jos draugė, sėdinti pirmame suole, pašnibždom skaitydama iš vadovėlio, sufleruoja. Atsakinėjanti, nelabai susigaudydama, ką sako, mediniu Vingių Jono balsu, vos ne skiemenimis kartoja: „Ko tau reikia, žvė-rie?“

Kai kurie mokiniai iš nuostabos net prasižioja, kiti pasispardydami kvatoja. Aš irgi juokiuosi. Atsakinėjanti dairosi ir nieko nesupranta.

* * *

Atsakinėja simpatiška mokinukė, bet tinginė. Tiksliau, ne atsakinėja, o tyli arba kažką mykia. Nieko kito nelieka, kaip rašyti nepatenkinamą pažymį. Simpatingoji mokinukė nutaiso nesimpatišką grimasą ir grįžta į suolą. Jos draugė žaviai šypsodamasi klausia: „Mokytojau, koks jūsų zodiako ženklas?“ Gavusioji dvejetą panosėje suniurna: „Kam dar klausi? Matai gi, kad Skorpionas“. – „Ne, – sakau, – Mergelė.“ Pasidaro smagu, o kartu ima graužti sąžinę, kad pasiskubinau su tuo dvejetu.

* * *

Atsakinėja išlepinta, įžūloka, bet jaučianti savo išvaizdos vertę paauglė. Akių apvadai – lyg Egipto karalienės Kleopatros, sijonuko dar trumpinti, net ir labai norint, neįmanoma, palaidinukės iškirptė tokia, kad akis tenka sukti į šalį, kojos iki pat sijonuko pakraščio – kaip nutekintos. Padiktuoju tautosaka kvepiantį sakinį: „Ir atjojo bernužėlis į mano darželį“. Mokinukė jį rašo demonstratyviai aukštai, net pasistiepdama, pačiame lentos viršuje, nors sakinys tik vienas, o lenta tuščia ir švariai nuvalyta. Sakinį rašo neskubėdama, raidės kaligrafiškos, viena į vieną. Nors fotografuok ir siųsk į žurnalą visą kompoziciją. Sakinį pasiūlau išnagrinėti sakinio dalimis. Pakarpiusi ausimis, akies pakraščiu gaudydama iš klasės siunčiamus ženklus, mokinukė abejodama vienu brūkšniu, paskui ir antru pabraukia „bernužėlį“, bet išgirdusi klasėje perspėjantį ūžesį, antrąjį brūkšnį nutrina.

– Bernužėlį pabraukei teisingai, veiksnys, – pagiriu. – O toliau?

– Tai kad man užtenka ir bernužėlio, –­ žvaliai atsako gražuolė.

Kaip netrukus paaiškėjo, nemelavo...

* * *

Mokiniams vis primenu, kad jie išsiaiškintų tarptautinių žodžių reikšmę. Tiems, kurie prastai įsimena, siūlau tuos žodžius užsirašyti. Baigiantis pamokai, dvi draugės kažką aiškinasi tarpusavyje, paskui niuksi viena kitai. Pagaliau viena pakelia ranką ir droviu balseliu klausia: „O ką reiškia žodis impotentas?“ Dabar klausiu aš: „Kur jį radai?“ – „Zurbos romane“, – sako drovioji mokinukė, nors iš išvaizdos jau subrendusi mergina. Tuo metu suskamba skambutis. Klausiusiai apie impotentą siūlau pasilikti klasėje, žadėdamas paaiškinti šį žodį, o kitiems rankos mostu leidžiu eiti. Aiškinau skubėdamas ir, ko gero, ne itin subtiliai, nes mokinė viena ranka čiumpa portfelį, kita užsidengia akis ir neria pro praviras duris iš klasės. Aš paskui ją, ketindamas paklausti, kas atsitiko, bet mokinė paknopstomis jau lekia į antrą aukštą, žarstydama iš atsidariusio portfelio byrančius vadovėlius.

* * *

Sakinį nagrinėja žvalus raudonskruostis, kurio galva, sako, „pramušta ant visokių mašinų“, bet su sakiniu dorojasi sunkiai.

– Taip, teisingai, sakinys sudėtinis, –­ sutinku. – Bet koks? Sujungiamasis ar prijungiamasis? Jeigu prijungiamasis, kokios rūšies?

– Mokytojau, o jūs visas mašinų markes žinote? – netikėtai klausia raudonskruostis.

– Nnnn... nelabai. Jeigu atvirai, visas mašinas skirstau į dvi rūšis: su dviem ratais ir su keturiais. Man to užtenka.

– Na, matote, – apsidžiaugia vaikinukas. – Aš sakinius irgi skirstau į dvi rūšis: sudėtiniai ir nesudėtiniai. Kaip jūs mašinas. Ir man to užtenka...

* * *

Po šventės mūsų mokykloje, kurią šefavo tuometiniai „Utenos gėrimai“, fojė po laiptais riogso neapdairiai paliktos dvi tuščios alaus statinaitės. Mokiniai jas pastebi ir nusprendžia, kad šiandien mokytojai bus liberalūs, neklausinės. Bet aš klausinėju. Klausiu vieną, antrą, trečią, ketvirtą – anei bum bum. Nieko kito nelieka, kaip rašyti dvejetus ar vienetus. Staiga pastebiu, kad per suolus mano pusėn plaukia raštelis. Paimu ir garsiai skaitau:

Pats didžiausias žemėj žvėris –

Tai Panavas nedagėręs.

Visiems linksma. Mano rūškana nuotaika išgaruoja. Pasirodo, ne veltui kalbėjau apie ritmą ir rimą. Pagiriu dvieilį, pasiūlau vengti rusiško priešdėlio „da“ (nors šiame ekspromte jis vykusiai suskamba) ir pažadu kitą pamoką ištaisyti visus dvejetus bei vienetus, jeigu tik gavusieji juos šį tą išmoks. Ir pradedu aiškinti naują medžiagą.

* * *

Prikibo kažkokia liga. Guliu palatoje ir laukiu, kada ateis durti „ukolo“. Ateina baltas chalatas, liepia apnuoginti kairę ranką, suranda veną ir duria. Vieną kartą, antrą... po perkūnėlių, negi nesupranta, kad skauda? Adatos storumas sulig ylos batams siūti, o galas dar ir užlinkęs. Inkvizicija. Pakeliu akis. Virš manęs jaunutis, po nakties pabrinkęs, ne kartą matytas veidelis. Po šimts perkūnėlių, juk tai mano buvusi mokinė. Ir staiga prisimenu, kaip aš jai klasės žurnale vieną po kito išdėliojau ar ne tris dvejetus. Prisiminęs ir sakau:

– Dabar man amen, ar ne?

Buvusi mano mokinė irgi, ko gero, tą patį prisiminė, nes visa išraudo lyg jaunamartė, pasimetė, o pasimetusi moksleiviukės balsu pasakė:

– Atsiprašau, mokytojau, aš tuoj pakeisiu adatą.

Po šito įvykio, prieš rašydamas nelabai kaip atsakinėjusiai mergužėlei pažymį, vis paklausdavau, ar ne į medicinos seseris taikosi. Jeigu išgirsdavau „taip“, nieko nelaukdamas rašydavau trejetuką, o kartais ir daugiau, nes nežinomi Viešpaties keliai. O jeigu jie vėl suves ligoninės palatoje?..

* * *

Einu koridoriumi. Prieš mane du pipirai, ar ne antrokėliai. Smagūs, linksmi, pilni gyvenimo džiaugsmo. Vienas sako:

– Ale ir skanios arbatos šiandien gėriau.

– Kokios?

– Kmynų.

– Daugiau negerk – vyrams nesveika, –­ rimtai perspėja antrasis.

B. d.
 

Skaitytojų vertinimai


54525. :) :-) 2009-09-15 11:13
smagiai:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:45:05 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba