Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
 RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
• RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
• GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

AKTUALIJOS

Modernus menas tradiciniame kaime

RIMANTAS JOKIMAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paminklinis kryžius Mančiagirės kaime
Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Varėnos rajone, tarp miškų, prie pat Ūlos nuo senų senovės gyvuoja nedidelis, dabar 19 sodybų turintis Mančiagirės kaimas. Tas kaimas, kaip ir visa Rytų Lietuva, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo Lenkijos sudėtyje, o jo gyventojai patyrė svetimos valstybės vykdytą tautinę priespaudą. 1939 m. rudenį, kilus karui, Rytų Lietuva (ir Mančiagirė) buvo užimta rusų, o vėliau atiteko Lietuvai. Vokiečių ir rusų karo metais (1941–1944) per kaimą ėjo svarbus kelias, kuriuo tarp Vilniaus ir Gardino nuolat judėdavo vokiečių karinis transportas, buvo įkurtos automobilių remonto dirbtuvės. Tarp miškų pasimetęs, nuo dabartinio naujojo kelio net nematomas kaimas tuo metu tapo svarbiu kariniu objektu. Istorija traukė kaimą į savo sūkurį.

Šalia kaimo numuštas rusų bombonešis. Abu lakūnai žuvo. Vokiečių karininkas paliepė Prano Česnulevičiaus tėvui palaidoti tuos lakūnus. Kol tasai ruošėsi, nežinia kas nuavė žuvusiųjų batus. Žmogelis, nors ir basus, lakūnus palaidojo su visa derama pagarba. Guli jie, matyt, iki šiol tame kape be batų.

Po karo nežinia kokie uolūs Lietuvos partizanai piktai barėsi, ko tas žmogus priešus laidojo. Nors žinojo, kad ir patys greit po žeme gulės be batų. O gal net kelnes stribai nutrauks prieš įkišdami į kokią pelkę ar griovį.

1947 m. rugpjūtį kaime, ardydamas šaudmenį, žuvo kaimo gyventojas. Kilo didelis gaisras. Sudegė penkios sodybos. Galėjo žūti daugiau žmonių, sudegti pastatų, bet nuo didesnės nelaimės išgelbėjo belaisviai – vokiečiai, kurie prie kaimo miško darbus dirbo. Tie vokiečiai neleido artintis prie degančių sodybų, kad niekas nežūtų nuo slėptų sprogmenų skeveldrų, o patys greitai nupjovė šalia degančių namų stovintį medį, kad per jį ugnis nepersimestų ant kitų pastatų.

Šioje vietoje kaimas nebeatsistatė. Užžėlė žolė degėsius ir visa, kas liko po to gaisro.

Ne vienintelės kaimo netektys. Karo metais be žinios dingo keli žmonės. Trys mančiagiriečiai po karo žuvo išėję partizanauti. Vienas iš jų – pačioje kovų pradžioje, partizanams puolant Merkinės miestelį.

Neseniai tiems įvykiams atminti sudegusių sodybų vietoje gyventojų iniciatyva, medžiagomis ir lėšomis pastatytas paminklinis kryžius. Paminklas „Kaimo netektims atminti. 1940–1953“ atidengtas vyko rugpjūčio 22 d., Juodojo kaspino dienos išvakarėse.

Skulptoriaus Vytauto Nalivaikos galvoje gimė ir buvo realizuota (beje, nemokamai) originalaus, istoriją „pasakojančio“ kryžiaus idėja, į kurį panašaus nerasi nei Kryžių kalne, nei kitur Lietuvoje. Negėda būtų ir popiežiui parodyti. Daug jis pasako suprantančiam žmogui.

Ant kryžiaus vienas po kito savo vietą surado daiktai, iškasti sudegusio kaimo vietoje: sprogmenų liekanos, sudegusių namų spynos, vyriai, nuo laiko pažaliavęs šaukštas. Visi jie primena praeitį: tą numuštą lėktuvą, sudegusias sodybas, žuvusius kaimo gyventojus. Trys šoviniai apkaboje – trys žuvę Mančiagirės partizanai. Prie kryžiaus pamato senoviniais, kalvio nukaltais, gaisro ugnyje degusiais vinimis pritvirtintas senas puodas (kaip tik – gėlėms pamerkti). Vienas iš tų puodų, kuriuos kaimo meistrai nuliejo iš to numušto lėktuvo detalių. Karo metais trūko visko, todėl žmonės savo reikmėms panaudojo, ką tik buvo galima panaudoti.

Kryžius netradicinis, todėl prieš parodant kaimo žmonėms – nuolatiniams ir tiems, kurie kaime turi tik sodybas, –­ buvo neramu. Ypač dėl tų senųjų dzūkų. Kaip pažiūrės žmonės? Senieji dzūkų kaimų gyventojai gana konservatyvūs. Kad ir toks pavyzdys. Prieš mirdama viena kaimo senučiukė prašė jai svarbaus dalyko: „Tik nevežkit manęs su mašina į kapines.“ Jai buvo labai svarbu, kad karstas būtų ne vežamas, o nuneštas. Ir nors dabar nedaug belikę tų, galinčiųjų nešti karstą, kaimo žmonės išpildė mirusiosios prašymą. Gedulingos eisenos priekyje buvo nešamas kryžius, bet ne iš ritualinių reikmenų krautuvės, o tas pats, kuris į paskutinę kelionę jau daugiau nei šimtą metų palydi visus mirusius kaimo žmones. Ant kryžiaus užrašyti metai – 1895. Tikriausiai tais metais jis buvo sukaltas. Po laidotuvių tas kryžius grįžta į mirusiojo namus ir laukia kitos kelionės. Jis bus garbingai laikomas mirusiojo namuose iki kitos mirties. Taip iš namų į namus keliauja tas senas kryžius.

Taigi kirbėjo mintis, kaip žmonės pažiūrės į tokį paminklą. Bet kryžiaus statyti be didelių prašymų ir raginimų susirinko didžioji dauguma kaimo sodybų gyventojų, su savo technika ir įrankiais. O reikėjo net traktoriaus jėgos, nes kryžius išėjo masyvus, geram būriui vyrų sunkiai pajudinamas. Susirinko ir tie senieji, ir naujieji Mančiagirės gyventojai. Bobutės iš toliau žiūrėjo į vykstančius darbus. Ir niekas neuždavinėjo klausimų: kodėl taip, kodėl kitaip. Atrodė, kad tik taip ir turi atrodyti tas kryžius-paminklas.

Kryžiui iškilus sudegusių sodybų vietoj, atėjo ir viena senučiukė, atsisėdo ant atsineštos kėdutės ir žiūrėdama ilgai kažką mąstė. Jai tas kryžius ir tie žemėje šešis dešimtmečius gulėję daiktai daug papasakojo.

Nuo šiol į kaimo kapinaites žmonės keliaus pro tą naują ir nestandartinį kryžių.

Nieko bloga žmonės negalvojo, kai kvietė tą naują kryžių pašventinti kategoriškumu garsėjantį Kabelių ir Marcinkonių kleboną. Taip ir liko nepašventintas. Pasirodo, tokių kryžių nebūna... Pasirodo, ant to „kryžiaus nesimato Kristaus sukruvinto veido“. Gerbiamam klebonui net kilo filosofinis klausimas: „Ar tai nepanašu į Izraelio vaikus, išvestus iš Egipto nelaisvės, kur patyrę nepriteklių, alkį, troškulį, jie nusisuko nuo Dievo ir nusiliedino auksinį veršį...“ Vienareikšmio atsakymo į tokį klausimą nėra. Gal ir panašu? O gal ir nepanašu...

 

Skaitytojų vertinimai


54491. augustinas :-) 2009-09-14 18:26
Kaip supratau iš straipsnio , Marcinkonių klebonas žino labai aiškius kriterijus pagal kuriuos Kryžiai suskirstyti į Teisingus ir Neteisingus . Esu įsitikinęs, kad Kryželis padrytas lageryje iš sukramtyto, seilėmis suvilgyto duonos minkštimo buvo Teisingas.Nors ir pagamintas iš buitinio produkto, be nukryžiuotojo... Tur būt svarbiausia yra intencija, bet ne kanonizuota forma...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:45:01 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba