Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
 Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

LITERATŪRA

"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI

Karolis Baublys

[skaityti komentarus]

Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centras liepos 6 – 9 dienomis M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose surengė kasmetinę akademinių studijų savaitę "Baltos lankos". Pranešimus skaitė žymūs Lietuvos menotyrininkai, filosofai, literatūrologai: Gintautas Mažeikis, Dalius Jonkus, Kęstutis Nastopka, Dalia Satkauskytė, Arūnas Sverdiolas, Agnė Narušytė, Jūratė Levina, Rimas Vaišnys, Saulius Žukas, Tomas Sodeika, Tojana Račiūnaitė, Dainora Pociūtė.

Gintautas Mažeikis (pranešimas "Trans­gresinis kasdienybės revoliucijos subjektas") pateikė antropologinių pavyzdžių, aptarė revoliuciją, kaip vieno diskurso pakeitimą kitu, kaip apvertimą. Filosofo teigimu, žodis "revoliucija" primena žodį "revolveris", tačiau revoliucija nereiškia jokio ginkluoto perversmo, ji susijusi su mąstymo formų pasikeitimais. Po Antrojo pasaulinio karo revoliucija apibūdinami vis mažesni dalykai; revoliucija siejama su "policy", t.y. atskirų sričių politika. Po 1968 m. revoliucijos ši sąvoka dar labiau susiaurėjo: gali būti stiliaus, gyvenimo būdo, skonio revoliucija. Pavyzdžiui, seksualinė revoliucija. Vis daugiau dėmesio skiriama asmens apsisprendimui. Revoliucija neigia visokį struktūralizmą. G. Mažeikis kėlė klausimą, koks proceso ir struktūros santykis? Metaforos, metonimijos parodo, kaip iškreiptai suvokiamas procesas. Subjekto transgresija – tai kitimas; ją svarstė Slavojus Žižekas, Vytautas Rubavičius, Audronė Žukauskaitė. Subjektas nėra vien individas, tai ir kolektyvas, tauta. Diskursas perša normas, ribas, stereotipus; subjektas priešinasi vyraujančiam diskursui. Kasdienybės transgresija – platesnė sąvoka; tai slinktis, kai viena medžiaga asimiliuoja kitą. Pavyzdžiui, diskursas asimiliuoja subjektą. Transgresija gali būti apibūdinta ir teigiamai, ir neigiamai. Kada psichoanalizė mini asmenybės transgresiją? Ji minima kartu su anamorfozės, deformacijos sąvokomis. Psichoanalitinėje kritikoje anamorfozė turi neigiamą atspalvį, tačiau, G. Mažeikio manymu, ji gali turėti ir pozityvų ženklą. Patys marksistai ir psichoanalizės atstovai demonstruoja anamorfozę – perėjimą nuo regimų prie neregimų galių.

Arūnas Sverdiolas pranešime "Draudžiamas atvaizdas", pasirinkęs fenomenologinį hermeneutinį požiūrį, analizavo atvaizdo (paveikslo) filosofinę problematiką. Kokia atvaizdo tvarka, lyginant su paveikslo tvarka? Koks akies santykis su regimuoju pasauliu? Pranešėjas kėlė ribų klausimą; viena iš svarbiausių atvaizdo ribų – draudimas. Nuo seniausių laikų atvaizdas tapatinamas su tuo, kas jame vaizduojama. Nuotrauka – tai "tapatybė kitybėje". Atvaizdas, įspaudas – pėdsako variantai. Tapatybė ir reprezentacija – priešybės, tačiau reprezentacija užima tapatybės vietą (tapatybė per kitą). Biblijoje ryškūs du atvaizdo aspektai: viena vertus, žmogus – Dievo atvaizdas, kita vertus, žmogui draudžiama kurti Dievo atvaizdą. Jei žmogus panašus į Dievą, tai ir Dievas turi būti panašus į žmogų. Šia linkme Biblijoje neinama. Tačiau vienakryptė mintis – žmogus panašus į Dievą – yra negalimybė. Jahvės atvaizdo draudimas grindžiamas Toroje. Šventajame Rašte Jahvė kalba Mozei: "Tu negali matyti mano veido; kas jį pamato, neišgyvena". Biblijoje iškyla žiūrėjimo ir klausymo asimetrija: Mozė užsidengia veidą, kad nepamatytų Dievo; žiūrėti negalima, bet būtina klausytis. Pasak A. Sverdiolo, kalbos ir regos asimetrija stebina. Draudimas kurti Dievo atvaizdą nusakytas dekaloge. Krikščionių Dievas pavydus, reikalaujantis beatodairiško garbinimo. Jis pavydi savo atvaizdui; atvaizdo kūrimas susijęs su jo garbinimu. Dekaloginis atvaizdų draudimas suformuoja poleminę situaciją – yra galimybė pasirinkti. Ryški atvaizdo ir šventyklos priešprieša: ten, kur draudžiama kurti atvaizdus, liepiama statyti šventyklas. Tokią pačią priešpriešą matome ir Platono mąstyme: atvaizdas – fikcija, architektūra – realybė.

Tomas Sodeika gilinosi į vieną fenomenologijos aspektą – lytėjimą žvilgsniu. Ar trajektorija, jungianti Husserlį su Levinu, yra tiesė, ar kreivė? Levinas dažnai vadinamas postfenomenologijos atstovu, tačiau T. Sodeika linkęs Levino mintis laikyti nuoseklia Husserlio minčių tąsa. Pranešėjas stengėsi išryškinti fenomenologijos sąsają su patirtimi. Skaitymą filosofas traktavo kaip patirties priešybę. Husserlis kvietė grįžti prie pačių daiktų, tačiau kas yra tie daiktai? Daiktai – tai, ką mes patiriam, kas yra šalia mūsų. Alternatyva – spekuliatyvūs konstruktai, teorinės konstrukcijos (nuo gyvenimo atitrūkę samprotavimai). Scholastika uždaro žmogų į dirbtinę erdvę. Svarbu pereiti nuo skaitymo prie patirties. Intencionalumo sąvoka rodo, jog daiktas nėra tai, kas yra savaime; daiktas yra tai, kas jis yra man. Taigi svarbus gyvas patirtinis santykis. Per patirtį mes atpažįstam daiktus. Intencionali sąmonė – metodinė gudrybė; mes nežinome, kas yra daiktai, žinome tik (miglotą?) kryptį, kuria turime eiti.

Fenomenologinius svarstymus pratęsė ir Dalius Jonkus, nagrinėdamas A. Nykos-Niliūno dienoraščius laiko (atminties, prisiminimų) aspektu. Atminties fenomenologija priešinta natūralistinei psichologijai, kalbančiai apie neuronų sąveikos mechanizmus. Natūralistinė psichologija redukuoja atmintį iki sukauptų žinių saugyklos. Psichologai pražiūri prisiminimų raiškos būdą. Pasak D. Jonkaus, mūsų išgyvenimų laikas – tam tikras laukas, o ne tiesė, sudaryta iš taškų. Sąmonės aprašymai, keli laiko sluoksniai matyti M. Prousto romanų cikle. Per prisiminimus atmintis nuolat atsinaujina. Prisiminimas susijęs su dabartimi, jis motyvuojamas dabarties. Prisiminimai – tai galimybė suprasti, kaip susisieja laikai, kaip išgyvenamas laiko intencionalumas. Anot Husserlio, prisimenami dalykai iškyla taip, kaip mes juos išgyvenome anuomet. Prisimenam ne pačius daiktus, o tai, kaip mes juos patyrėm. Sąmonė negali būti uždaryta viename išgyvenime, vieni išgyvenimai susiję su kitais, primena kitus prisiminimus. Patirtis iškyla kaip susipynusių prisiminimų srautas. A. Nykos-Niliūno dienoraštyje sąmonė patiriama kaip kūniška (užmieganti, nubundanti). Prisiminimai įrašyti "aš" kūne.

Saulius Žukas (pranešimas "Tarybinio lietuvio fenomenologija") kreipė dėmesį į tai, kaip patys rašytojai reflektavo savo savijautą anuomet. Literatūrologas rėmėsi Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio ir V. Kubiliaus dienoraščiais. Esminiai Just. Marcinkevičiaus dienoraščių bruožai – abstraktumas, graudus sentimentalumas; vyrauja patosas, sentimentalus flirtas su skaitytoju, o ne rimtas dalykų svarstymas. M. Martinaičio dienoraščių knyga "Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio. 1971–2001" dėl abstraktumo panaši į Just. Marcinkevičiaus "Dienoraštį be datų", tačiau rašymas aštresnis, ko gero, nemanyta, kad kada nors teks tuos užrašus publikuoti. Netikėtas įvykis mūsų kultūrinėje padangėje – Vytauto Kubiliaus dienoraščių ištraukos, skelbtos "Metų" žurnale. Pranešėjas aptarė 1969–1972 m. įrašus. V. Kubilius detalizuoja, jis labiau prisirišęs prie konkrečių įvykių, jo dienoraščiai nervingi, sąžiningi. 1969 m. rugsėjo mėnesį V. Kubilius teigia atsidūręs krizėje. Dėl straipsnio "Talento mįslės" jis apkaltinamas antitarybiškumu. Itin dramatišku momentu iškyla šeimos motyvas – ar jis turi teisę į visa tai įvelti šeimą? 1972 m. graužatis vis didėja. "Man vis labiau gėda", – rašo V. Kubilius. Pasak A. Sverdiolo, S.Žuko pranešimas kelia daug iššūkių: tarybinio lietuvio fenomenologija – sunkus uždavinys, reikalaujantis preciziškos terminijos, jam reiktų net atskiro seminaro. Tarybų valdžia, kaip likimas, – taip pranešimo turinį apibūdino A. Sverdiolas.

Senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja Dainora Pociūtė pranešime "Ankstyvosios konversijos" gilinosi į religinę Naujųjų laikų (XVI a.) problematiką. Reformacijos laikotarpiu pagrindinės konfesijos buvo liuteronybė ir kalvinizmas. Mikalojus Radvilas Juodasis nuolat keitė konfesijas. Religinės evangelinės konversijos prototipas – apaštalo Pauliaus atsivertimas kelyje į Damaską. Staigios konversijos pavyzdžiai: šv. Augustinas, M. Lutheris. XVI a. raštijoje sąvokos "liuteronai", "protestantai", "eretikai" buvo lygiavertės. Žodis "liuteronas" turi įžeidžiančią prasmę, jis taikytas visiems eretikams. 1552 m. pirmą kartą "kalvinistų" terminą pavartojo liuteronai. Į lietuvių raštiją šias sąvokas ("kalvinas", "kalvinistas", "liuteronas", "liuterijonas") įtraukė M. Daukša. XVIII a.–XIX a. pr. liuteronai vadinami vokiečiais, o kalvinistai – bambizais. Sąvoka "disidentas" religinės kilmės; Lietuvos–Lenkijos valstybėje ja būdavo apibūdinami asmenys, atskilęs nuo Katalikų bažnyčios. Vėliau terminas "disidentas" įgijo politinę prasmę. Ši sąvoka, sukurta Lietuvos–Lenkijos valstybėje, pasklido po visą Europą. Patys protestantai save vadino tikraisiais krikščionimis (XVI a.), nevengė ir katalikų termino. XVI a. atsiranda tokios sąvokos kaip "saksų tikėjimas" ar "evangelikų tikėjimas". Nuo XVII a. kalvinistai vartojo terminą "kalviniškas tikėjimas". XIX a. susiformuoja evangelikų reformatų bažnyčia. Liuteronų bažnyčia – terminas, įsitvirtinęs tik XX amžiuje. Buvo paplitusi simuliacinė pozicija (nikodemizmas). Tai – vienas iš būdų, kaip atsiskirti nuo Katalikų bažnyčios. Mikalojus Radvilas Juodasis pirmas Lietuvoje viešai prisipažino esąs protestantas (laiške Lipomanui). Netikėjimas stebuklais – vienas iš protestantizmo įrodymų.

Kęstučio Nastopkos pranešimo "Pras­mės prieaugis" tikslas – praskleisti semiotinę prasmės sampratą, lyginant ją su hermeneutine. Semiotinė skaitymo strategija skiriasi nuo hermeneutinės, tačiau jos gali viena kitą papildyti. H. G. Gadameris, įsigilinęs į semiotinę S. Mallarmé eilėraščio "Salut" analizę, teigia, jog semiotika – tai metodas be tiesos. Gadameriui svarbi estetinė teksto visuma, melodinis kalbos gestas. Techninė analizė nustelbia estetinį kalbos poveikį. P. Ricoeuras bandė sutaikyti dvi skaitymo teorijas – semiotiką ir hermeneutiką. P. Ricoeuras semiotikus gerbia, tačiau, anot jo, semiotikai pernelyg piktnaudžiauja aiškinamosiomis procedūromis. Semiotikai ir hermeneutikai vargu ar gali sutarti: pirmieji pabrėžia teksto imanentiškumo principą, o antriesiems svarbus dvasios įvykis, tai, kas yra už teksto. Tirdamas figūratyvinį J. Apučio novelės "Horizonte bėga šernai" lygmenį (juslinį pasaulį), K. Nastopka stengėsi parodyti, jog semiotinės procedūros atveria tuos dalykus, kurių plika akimi nepamatysi. Ar semiotika išties metodas be tiesos? Teksto nuoseklumas, rišlumas yra tiesos įrodymas. Tiesos kriterijų galima pakeisti efektyvumo kriterijumi. Efektyvus metodas įgalina siekti tiesos.

Dalia Satkauskytė gilinosi į lietuvių literatūros vestimentarinį (aprangos) kodą. Mados, rengimosi kultūros tyrimai – semiotikos ištakos. Rengimosi kultūra ir mada – skirtingi dalykai: mada siejasi su modernia industrija, o rengimasis – platesnė sąvoka. Pripažindami šį skirtumą, dauguma tyrinėtojų vis dėlto pirmiausia tiria madą. Jie visi vienaip ar kitaip prisiliečia prie literatūros. D. Satkauskytė rėmėsi lietuvių literatūros klasika – nuo Donelaičio iki Vaižganto, Putino. Drabužis čia pirmiausia – moralinė kategorija; rūbai parodo tam tikras moralines savybes. Pavyzdžiui, darbštumą. K. Donelaičio "Metuose" aprangą diktuoja grėsmės situacija. Privalu rengtis pagal tautines tradicijas. A. Baranausko "Kelionėje Petaburkan" kita mada – grėsmingas priešas. Žemaitė per drabužį atskleidžia žmogaus moralę bei luomą. Vienas sudėtingiausių klausimų – kada literatūroje atsiranda riba tarp buvimo ir atrodymo? V.Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" itin daug medžiagos šiai temai. Galima išskirti du vestimentarinio kodo modelius: moterų drabužiai (jie pirmiausia išryškina grožį) ir sutanos. Elegantiškumo konceptas susijęs su erotiškumu (parodoma, kokios moterys patinka Vasariui). Sutanos tema kur kas įdomesnė nei moterų drabužiai – ji neatskiriama nuo tapatybės. Išvaizda Vasariui – pasitikėjimo savimi rodiklis. Sutana liudija Vasario dvasinę evoliuciją. Liko neaptartas kitas drabužių aspektas – ne jie reiškia, o kokiu būdu reiškia.

Jūratės Levinos pranešimo "Tekstinės tapatybės matmenys kino adaptacijoje" objektas – Sally Potter filmas "Orlando", sukurtas pagal Virginijos Woolf to paties pavadinimo romaną. Filmas sulaukė priekaištų ir iš literatūrologų, ir iš kino kritikų: literatūrologų manymu, tai – neadekvati adaptacija; pasak kino kritikų, filmas neturi siužeto. Koks filmo santykis su literatūros tekstu? Režisierė siužetą supaprastino. Pavyzdžiui, Orlando nesensta, nes taip liepia karalienė (knygoje to nėra). Kine Orlando pagimdo mergaitę, knygoje – berniuką. S. Potter atsisako biografinio konteksto. Kine veiksmas vyksta iki pat mūsų laikų, nors knyga baigiasi su XX. a. pradžia. Kaip teigė S. Potter, jos tikslas buvo perteikti knygos dvasią, tačiau kas yra ta knygos dvasia? Anot kino kritikų, S. Potter teigia esmes, kurias V. Woolf kvestionavo; apskritai V. Woolf kūryba dekonstruktyvi. J. Levinos teigimu, S. Potter ištikima V. Woolf dvasiai, bet tą dvasią suvokia kitais kriterijais. Pranešime remtasi gausia teorine medžiaga; Robertas Stamas "Kino teorijoje" teigia, jog kinas visuomet pasitelkia literatūros mokslo metodologiją. J. Levina rėmėsi formalizmu, nes formalistai kalbėjo tiek apie literatūrą, tiek ir apie kiną. Pradinis filmo segmentas – esminė kino teksto dalis: ji parodo skaitymo kodą – kino naratyvo plotmės ardymą. Atskiriamas personažo požiūris nuo kino pasakotojo požiūrio. Orlando, įsiterpdamas į diskursyvinę plotmę, perima pasakotojo vaidmenį. Fabulos požiūriu filmas – visiškas romano apvertimas. Filmas save dekonstruoja kaip literatūros teksto adaptaciją. Pasak K. Nastopkos, J. Levinos pranešimas vertingas tuo, jog jame lyginamos skirtingų diskursų struktūros; pavieniai šių struktūrų elementai skiriasi, bet pačios struktūros yra izomorfiškos.

Diskusijos dėl pranešimuose išsakytų minčių netilo ne tik po kiekvieno pranešimo, bet ir prie pietų stalo. Rimti pokalbiai buvo paįvairinti maudynėmis ir išvyka prie Liškiavos piliakalnio.

 

Skaitytojų vertinimai


29860. kiskutis p2006-07-24 09:18
sprendziant is paskutinio sakinio buvo fainas renginys.

58532. Lina2010-04-28 19:25
,,Kine Orlando pagimdo mergaitę". Ne kine, o filme... Va tau kino ir teksto santykis, autoriau.....

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:53 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba