Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
 Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

DAILĖ

KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS

Algis Uždavinys

[skaityti komentarus]

Liepos–rugpjūčio mėnesį galerijoje "Aukso pjūvis", Kaune, veikia didelė tapytojos Gražinos Vitartaitės (g.1942) darbų paroda, leidžianti išsamiai susipažinti su šios menininkės kūryba. Vieni svarbiausių dailininkės bruožų yra stiprus atsakomybės jausmas, subtili etinių ir estetinių nuostatų pusiausvyra, net savotiškas romantinis idealizmas, juolab kad autorė prisipažįsta esanti idealistė ir tuo pagrįstai didžiuojasi, savo požiūrį priešindama dekadentinėms šiuolaikinės dailės tendencijomis: bjaurasties kultui ir netikram konceptualizmui.

G. Vitartaitės tapybą galima pavadinti tradicine, nors skleidžiasi ji modernizmo kontekste, kuriame subjektyvi saviraiška dažniausiai vertinama labiau už normatyvumą. Tačiau stilistinė kompozicijų vienybė, braižo vientisumas ir nedviprasmiškai pabrėžiamas fenomenologinis tapybos pagrindas verčia manyti, kad kūrybinės paradigmos kyla iš dekoratyvaus ankstyvojo moderno ir ekspresionizmo sintezės, kuri įvyksta vadinamo "lietuviškojo kolorizmo" terpėje. Ypatumas tas, kad išnyksta depresyvus, slegiantis arba tragiškas fonas, būdingas daugeliui ekspresionizmo sekėjų, o potėpių dinamika įgyja kaligrafinio aiškumo, stilizuoto grakštumo, net romantinio manieringumo bruožų, kurie nėra savitiksliai, bet sudaro estetiškai darnią visumą.

Autorė neatsisako įprastų peizažo arba natiurmorto konstrukcijų ir joms būdingos subjekto ir objekto santykių dialektikos. Daugumos kompozicijų pagrindas – vaizduotės transformuotas, bet atpažįstamas gamtovaizdis, turintis impresionizmui būdingo skaidrumo ir savotiško barokinio įmantrumo, kurį sukuria ant švelniai nutapytų fonų iškylančios charakteringos detalės, dailūs linijų raizginiai, esminiai semantiniai akcentai.

G.Vitartaitės darbai niekada netampa atsietomis mentalinėmis abstrakcijomis, kadangi autorė nepaneigia "objektyvios tikrovės", bet ją estetiškai transformuoja, paversdama vaizduotės projekcijų ekranu, kuriame atsispindi asmeninės pajautos bei emocijos, kylančios kontempliuojant išorinį tapybos objektą. Šios sielos projekcijos nenustelbia natūralaus gamtovaizdžio, bet jį praturtina ir priverčia skambėti it spalvingą muzikinę improvizaciją. Poetiškas požiūris į tikrovę leidžia patirti tapybinių bei muzikinių dermių vienybę, kuri savo prigimtimi yra polifoniška, daugiabalsė, kupina niuansų ir atspalvių.

Dauguma G.Vitartaitės paveikslų nutapyti stebint Kuršių nerijos ir Nevėžio pakrančių vaizdus, kurie glaudžiai siejasi su asmeninių patirčių suformuotais prioritetais. Dailininkė tapo tai, kas brangu jos širdžiai, mažiausiai rūpindamasi, kad madingi nūdienos cinikai galėtų ją apkaltinti sentimentalumu bei nenoru atsisakyti žmogiškumo, liudijančio, kad grožis ir tiesa yra viena. Palaikydamas tokią menininkės poziciją, galiu teigti, kad mąstančio žmogaus prigimčiai būdingų ir jai adekvačių jausmų raiška nėra sentimentalumo rodymas, bet natūralus dvasinis būvis, liudijantis kūrėjo sielos taurumą ir meilę aplinkai. Ši meilė kerinčiam būties grožiui ir protą pranokstančiam slėpiniui yra svarbiausias nuoširdžios kūrybos impulsas, nepriklausantis nuo mados konvulsijų bei reklaminių triukų hipnozės.

G.Vitartaitė ištikima vidiniam pasauliui, kuris pamažu tampa žiūrovo pasauliu: šių "pasaulių" turiniai taip susilieja, kad nejučia virstame autorės vizijų dalininkais ir subjektais. Šitaip asmeninė estetinė žiūros perspektyva įgyja svaraus universalumo. Vargu ar dailininkė sąmoningai rūpinasi intencionalia dvasine pedagogika, tačiau jos darbai savaime atlieka "šviečiamąją" estetinę funkciją – moko pajusti svaigų gyvenimo malonumą ir kartu gydo, skleisdami gėrio ir grožio spindulius.

Toks kalbėjimas anaiptol nėra tuščia retorika, bet tikroviškas menininkės kūrinių apibūdinimas, kadangi jų poveikį lemia subtilios spalvinių dėmių, linijų, semantinių užuominų, poetinių metaforų bei neregimų sielos energijų kombinacijos. Autorė yra puiki koloristė, gebanti pajusti ir užfiksuoti subtilias spalvų tonacijas, kurių dėka paveikslai ima vibruoti tarsi stygos. Būties didybę atskleidžia kopų keteros, miglotos tolumos, saulėlydžių gaisai, vėjo plaikstomos ir kedenamos žolės, bijūnų žiedai. Tapytoja nesiblaško, nesivaiko miražų, bet gilinasi į tuos pačius ar panašius motyvus, gebančius įkūnyti žmogaus suvokimui bei jo egzistencijos masteliui adekvatų "amžinybės" paveikslą – dinamišką, kintantį, neatsiejamą nuo kasdienybės reiškinių, kuriems suteikiamas romantiško meninio simbolio statusas.

G.Vitartaitė siekia išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairiausių detalių. Autorės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui. Todėl meilės grožiui menininkė nedeklaruoja tiesmukai – jai svetima socialinė didaktika, kadangi jūros ošimo ir vėjo dvelksmo neįmanoma perteikti manifestais.

 

Skaitytojų vertinimai


29875. fe2006-07-24 15:03
zemas laikrascio lygis, jei uzsakyti straipsniai taip atvirai spaudinami.

29889. fefe2006-07-24 18:22
nepriklausantis nuo mados konvulsijų bei reklaminių triukų hipnozės. debilo zodziais tariant.

30126. to fe2006-07-27 22:17
reikia gi zmogui uzsidirbti,50 lt.irgi pinigai.

30239. Onė2006-07-30 23:37
Ką, jau tik tiek? Anksčiau 100 $ jo taksa buvo, bent už pakalbėjimą per parodos atidarymą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:48 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba