Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
 TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

AKTYVIOS JUNGTYS

TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Redą Diržį, kurio paroda "Neminėk Lietuvos vardo be reikalo paminėjimas, arba Vilnius - Europos kultūros sostinė" "Emisijos 2006" rėmuose vyks iki rugpjūčio 13 d. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, kalbina Valentinas Klimašauskas.

Siūlydami "vyti smulkiaburžuazinius santykius ir rinkos ekonomiką iš meno srities"1, jūs pasisakote prieš meno rinką Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje ir taip neegzistuoja šiuolaikinio meno rinka, o nemaža dalis menininkų mano, kad būtent jos nebuvimas neleidžia menininkams laisvai jaustis institucijų atžvilgiu. Rinkos trūkumas nesukuria papildomų stimulų menininkams realizuoti ar eksponuoti savo kūrinius bei iš meno užsidirbti pragyvenimui. Julietos Arandos ir Lawrence’o Wernerio interviu apie meno sistemą ir rinką pastarasis teigia: "Kai pamatai, kad gali išgyventi, gali nustoti meluoti. Grįžti į tą patį kelią. Menininkas, kuris nemeluoja, visuomenei gamina jau 75 % reikalingo produkto, kadangi dauguma žmonių iš esmės priversti meluoti apie santykius su savimi ir kitais".

Kaip meno rinka kenktų menininkui ir menui?

Teigiant, kad rinkos ekonomikos (tokios, kokios mums reikėtų) dar nėra, galima būtų pridurti, kad šiandien pats laikas užkirsti kelią šiems reiškiniams, jei jie pasirodytų destruktyvūs. Bet, deja, rinkos ekonomika jau giliai suleidus šaknis mūsų žemėje... Jūsų minėta "nemaža dalis menininkų" man šiuo atveju primena analogišką "kioskininkų" būrį 90-aisias, rėkiantį, kad liberali rinka – jų laisvės garantas... galbūt analogija ir nėra geriausias argumentas, bet čia ji vizualiai iliustruoja problemą ir požiūrio naivumą. Galima būtų valandų valandas diskutuoti apie destruktyvų kapitalo poveikį tiek menininkui, tiek menui, juolab kad apie tai yra daug prišnekėta. Apsiribosiu tik vienu svarbiausių aspektų, kad kapitalistiniame santykyje (rinkos ekonomikos sąlygomis) nėra vietos vertybinėms kategorijoms – viską lemia tik vertė. Čia galime paminėti ne tik etines ir estetines vertybes, bet ir diskursą. Loginė mintis ar idėja tokiomis sąlygomis neturi vertės: vertę sudaro jų sankaupa. Tuo galima paaiškinti intelektualinių institutų gausą Vakarų pasaulyje, dirbtinę pliurpalų produkciją įvairių seminarų, konferencijų, suvažiavimų formomis – mes kryptingai į tai einame ir jau seniai esame šios rinkos ekonomikos dalis. Didieji ekonominės privatizacijos laikai tarsi pasibaigė, bet atėjo laikas intelektualių formų privatizacijai – grupė draugų filosofų privatizuoja intelektualinį diskursą ne tiek minčių kokybe, bet kiekiu; kita grupė privatizuoja protesto diskursą ir t.t. Kalbėti apie menininkus ir jų norą jaustis laisviems juokinga, nes jie visada bus nuo ko nors priklausomi, ieškos, kam dar įsiteikti, ir amžinai bus nepatenkinti...

Žinoma, gyventi iš meno – puiku, bet tai turi savo kainą – viskas tampa produkcija. Nenoriu teigti, kad rinkos sąlygomis negali būti sukurti puikūs darbai. Anaiptol, bet didelių abejonių kelia jų funkcija vartotojų visuomenėje.

Dėl Lawrence‘o Wienerio (manau, kad Jūs kalbate būtent apie šį pamaivą amerikoną konceptualistą) citatos - ji reto kvailumo. Abejoju teiginiu, kad žmogus, visą laiką melavęs ir iš to susikrovęs turtus, staiga ims ir nustos meluoti vien todėl, kad jau turi pakankamai turto... Moralė yra vertybinė kategorija. Kartą ją pamynus, atgal paprastai negrįžtama... bent ne tokia forma, kokią nurodo Lawrence’as. Neabejoju, kad asmeniškai su juo susidūrę žmonės patvirtintų mano prielaidą. Mane, beje, pribloškė idiotizmu tas 75% reikalingo produkto faktas. Kuo remdamasis jis tai teigia? Bet nereikia pykti ant amerikiečių, – jie nuo vaikystės yra auklėjami kryptingai šnekėti duota tema tam tikrą laiko tarpą, o po to viskas... jokių pasekmių, atsakomybės. Toliau – kita tema. Kažkas panašaus šiuo metu mūsų edukacinėje ir kitose sistemose diegiama ir vadinama projektiniu mąstymu. Aš mokiausi tarybinėje mokykloje ir viso to neišmokau – tiesiog jaučiuosi atsakingas už tai, ką sakau.

Kokia schema jūs pakeistumėte elementarią, šiuolaikinį meno pasaulį apibūdinančią schemą: "Menininkas ar kolaboratyvi kūrybinė grupė – procesas, kūrinys – kuratorius, galeristas – žiūrovas, dalyvis – kolekcija"?

Manau, kad ši schema niekada neveikė, neveikia ir neveiks, nes yra butaforija. Visų pirma, ši schema tarsi primintų ekonominį modelį: produkcija-distribucija-vartojimas, bet užmiršta esminė dalis – pradinis kapitalas ir pelno faktorius, be kurių rinkos ekonomikoje neįmanomas nė mažiausias žingsnis. Kodėl užmirštas – spręskit patys. Realiai dabar veikianti meno pasaulio schema atrodytų taip: pradinis kapitalas – verslo planas, investicijos – kuratoriai, platintojai, kritikai, galeristai – menininkas, kūrinys, kolekcija (kolekciją sudaro nebūtinai kūriniai, gali ją sudaryti ir menininkai) – viešųjų ryšių kampanija: muziejai, meno istorijos formavimas – žiūrovas, vartotojas – auganti nominali vertė, perpardavimas – pelnas.

Schemos komentarui pasirinkčiau vaizdingą Guztavo Metzgerio autodestruktyvaus meno manifesto (1960) eilutę: "Autodestruktyvus menas – tai menas, talpinantis savyje mechanizmą, vedantį į susinaikinimą per artimiausius 20 metų".

Esu įsitikinęs, kad menas – vertybinė kategorija, kuri kapitalistinėje rinkoje ilgainiui devalvuojama į vertę, todėl paskutinė minėtos schemos eilutė turėtų būti paprasčiausia tuštuma. Galėtų būti ir kažkas tokio: sociopolitinė aplinka – menininkas, veiksmas, kūrinys (jei to reikia) – dvasinė sumaištis, gal net pasipriešinimas – pripratimas – kolekcija (nes žmonės jau negali be to gyventi) – susinaikinimas – ekonominė sumaištis (neatsipirkusios investicijos).

Kodėl jums toks svarbus maištas? Ar bet kokių galios institucijų kritika jums yra svarbi kaip kūrybinis procesas? Ar nemanote, kad tokios sąvokos kaip "revoliucija", "tiesa", "troškimas", "manifestas" yra virtę oficialiosios retorikos dalimi?

Maištininku savęs nelaikau, bet mėgstu šnekėti atvirai, o tai ne visiems patinka. Tam tikru požiūriu save laikyčiau marksistu, kad ir kaip šiandien tai nemaloniai skambėtų, ir man priimtinas yra kritinis diskursas (prisiminkite neigimo neigimo dėsnį) – šia forma man patogiausia reikšti mintis. Dėl oficialiosios retorikos didžiąja dalimi sutinku su jūsų teiginiu – taip, tai iš tiesų tėra retoriniai elementai, kaip ir aukščiau minėtas vargšo diskurso likimas kapitalizmo sąlygomis, bet juk reika kaip nors kalbėti... Dėl "revoliucijos" – man nėra labai aktualus valdžios nuvertimo ar pakeitimo klausimas. Ieškau situacijų, kuriose valdžios atstovai pastebi, kad kai kurie jų tvirtos sistemos elementai nebefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Mano bičiulis Martinas Zetas šį reiškinį pavadino perkreiptu terminu – "reovuliacija". Žodžių "tiesa" ir "troškimas" vengiu vartoti, bet atviro, sąmoningo melo neapkenčiu ir jį atvirai įvardiju... nematau čia nieko retoriško. O manifestas – puikus žanras, dinamiškas, kviečiantis veikti, nors esu skaitęs manifestų su garsių teoretikų išnašomis po tekstu... pagal visas akademines taisykles.

Ar jums svarbus prieštaravimas (ar kontrapunktas) maišto prieš išorės galias ir vidinės meno kūrinio logikos prasme kaip sudėtinė jūsų kūrinio dalis? Dalyvaudamas "Emisijos" parodų cikle jūs tęsiate kitų "Emisijos" menininkų strategiją kritikuoti ŠMC, kaip instituciją, bei kartu ją stiprinate, nuolat primindamas savo projektų nepriklausymą galios institucijoms?

Nemanau, kad schema yra tokia paprasta: vidinė meno kūrinio logika ir maištas prieš išorės jėgas. Be to, šioje parodoje nekritikuoju ŠMC, kaip institucijos, bet greičiau įdarbinu ją, kad skleistų tam tikrą ideologiją (kaip ir ji mane...). ŠMC pritraukia tas tikslines grupes, į kurias orientuotas mano ideologinis užtaisas. Jei norite, galite šią strategiją įvardinti kaip parazitinę, – tuo ji gal kiek skiriasi nuo kitų "Emisijos" menininkų strategijų. Esu turėjęs daugiau panašaus pobūdžio iššūkių: išsakęs kritiškas nuostatas vienos trienalės adresu, buvau pakviestas kuruoti kitą; po vietos valdžią kritikuojančių veiksmų buvau patvirtintas miesto švietimo įstaigos vadovu; ir dar visa eilė smulkesnių projektų. Bet kuriuo atveju kritiką traktuoju konstruktyviai. Esu pasiruošęs priimti kritikuojamųjų iššūkius įgyvendinti savo pozicijas jų turimomis sąlygomis. Priešingu atveju turėčiau nutilti, nes tepriminčiau lojantį šunėką. Visi iššūkiai sustiprino mano efektyvios veiklos patirtį. Netikiu jokiomis socialiai angažuoto meno ar estetinio pasipriešinimo, ar menininkų maišto koncepcijomis. Menas ir politika yra skirtingos socialinės prigimties reiškiniai: pirmasis sąveikauja su estetinėmis kategorijomis, o antrasis – valdžios siekimas. Neefektyvi politika pasmerkta žlugti, tuo tarpu menas neoperuoja efektyvumo kategorija.

Daugiausia, ką menininkas-maištininkas-socialistas gali pasiekti – tai ištįsę plačiųjų visuomenės sluoksnių atstovų veidai, stebintys meno objektus... ir kuo didesnė sumaištis, tuo meiliau reaguoja kritikai. Nemanau, kad tai turi ką nors bendra su efektyvumu.

Galima apibendrinti, kad ŠMC tėra pritaikyta menui pristatyti ir kad bet koks revoliucinis turinys liečia tik meno pasaulio visuomenės smegenis. O sistemą iš vidaus griauti reikia žymiai mažiau pastangų negu iš išorės... o pavojus yra tik toks – ar tapsiu ŠMC berniuku, ar ne... Šiandien aš didžiuojuosi, galėdamas į savo CV įtraukti įrašą: "Nacionalinio šiuolaikinio meno centro pripažintas vienu įtakingiausių praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio Lietuvos jaunųjų menininkų"... o angliškai tai dar geriau skamba ir puikiai dera su "eksperto Rytų Europos šiaurės šalims pareigomis prie Zet šiuolaikinio meno centro Libušine" pareigomis.

Ar Jūsų parodoje ŠMC eksponuojami tekstiniai objektai išsaugo savo revoliucinį turinį net ir eksponuojami ideologinėse "baltojo kubo" erdvėse?

Šiame klausime man ypač patiko žodžių junginys "tekstiniai objektai".

Nesuprantu, kodėl visos institucijos taip save sureikšmina. Esu gavęs daugybę klausimų: kodėl dalyvauju parodose, kurias organizuoja buržuazinės galerijos ar kurias rengia stagnacinės-reakcinės organizacijos; kodėl neatsisakau nacionalinės stipendijos; kodėl neatsistatydinu iš švietimo institucijos vadovo pareigų; kodėl gyvenu Alytuje? Vien dėl to, kad kai kas jaučia kompleksą ar kad kai kas turi stereotipinį suvokimą, kaip privalu elgtis, atrodyti, gyventi. Tegul eina jie visi velniop... Nesu didelis šalininkas nė vienos šiuo metu Lietuvoje egzistuojančios meno struktūros, bet man įdomu, kaip jų kontekste atrodo mano deklaruojamos vertybės. Tik tiek. Ir aš savęs nesuprasčiau, jei bent viena jų teigtų, kad priklausau jiems.

O turinio likimas "baltajame kube" yra dviprasmiškas... tuo ir žaidžiame.

Neneigdamas idealizmo ir kritiško veiksmo būtinybės bei grožio noriu pacituoti J.Baudrillard‘ą, kuris teigia: "Niekada nepulk sistemos galios balanso prasme. Galios balansas yra įsivaizduojamas (revoliucinis) konstruktas, kurį sukūrė pati sistema; tai konstruktas, kuris egzistuoja su tikslu priversti kovotojus kovoti su sistema realybės mūšyje, tačiau realybė yra sistemos teritorija". Ar nemanote, kad kova su galios sistemomis Lietuvoje yra neadekvati ir kovojama ne tuose mūšiuose, nes per mažai menininkų simuliakrinę ir simbolinę tikrovę (masinės informacijos priemones, virtualią erdvę ir t.t.) supranta kaip tikrą kovos lauką?

Manau, kad tikrasis mūšio laukas yra smegenyse. Bet ne tų, kurie nemąsto visai, o tų, kurie manosi mąstą už kitus. Hegemonas demokratijos sąlygomis išsilaiko vien įtikinėjimo galios kontrolės sąskaita. Tik apsidairykite, kiek aplink įtikinėtojų. Visi kalba moralės ir demokratijos vardu. Verta pasidomėti, kodėl tik tam tikra dalis jų turi tam galią. Per juos ir kirsti reikia, o visos tos pasakos apie medijas... juk tai tik priemonės. Įlįsti į visuomenės informavimo priemones ar virtualią erdvę turėtų būti priemonė, o ne tikslas.

Prisiminus jūsų kūrybinį principą dekonstruoti bet kokias viešųjų ryšių akcijas su informacinėmis medijomis, kyla klausimas, kaip jūs dekonstruosite šį interviu? Nauju manifestu apie interviu spaudai?

Nacionalinis mano tekstų skaitytojas dažniau yra neigiamai nusiteikęs mano adresu. Todėl esu radęs puikų būdą atstatyti dvasinę pusiausvyrą ir savo tekstus pateikiu tarptautinei publikai pačiomis įvairiausiomis formomis. Dabar mąstau apie šio teksto suskaidymą (nemėgstu žodžio "dekonstravimas" – jis tapo retorikos ir manipuliacijų elementu) į dinamiškesnius dialogus ir įtraukti kaip draminę sceną į bendrą tarptautinį projektą "Parodos gimimas, gyvenimas ir mirtis". Veiksmo aplinka galėtų būti turistinis autobusas, tris paras vežantis į kokią didelę bienalę, o visi prašalaičių – jie yra geri meno ekspertai – tekstai būtų surinkti iš internetinių komentarų, kuriuos šiuo metu pritraukia kultūrinių dienraščių pavėluotas publikavimas internete – ten reiktų ir publikuoti šitą interviu. Dar reikėtų paprašyti interneto svetainės redaktoriaus nenaikinti necenzūrinių žinučių – tegul kraujas liejasi laisvai... O rezultatas – šiuo metu galvojame apie kitų metų Avinjoną kaip teatro off variantą. Bet tai nėra gal taip svarbu.

________________________

1 "Manifestas apie spaudos konferenciją", Redas Diržys, 2006 m.

 

Skaitytojų vertinimai


29911. r2d22006-07-25 00:49
man idomu, kad cia nera jokiu komentaru

29961. krankt2006-07-25 18:25
Komentaru nera, nes nera jo darbu nuotrauku, o dailininko papliurpimai yra beverciai - darbai patys turi kalbeti, juk tai vaizduojamasis menas,ane?

30011. to Krankt2006-07-26 08:52
menas jo yra konceptualus taigi fotografijas atstoja informacija.

30020. teen lolita - 29961 krankt2006-07-26 12:12
nepainiokit, tamsta, "dailes" ir "meno" savoku. netapatus reiskiniai.

30033. Menas yra dailus2006-07-26 14:04
Lolita tu vienasyk jau man parasyk, ok.

30131. Korra2006-07-28 06:49
Kokia nesąmonė - jo šnekos atstoja meną. Juk tai vaikų darželis. O ypač dar todėl, kad kalbos tai banalios. Vargšai meno zuikiai.

30132. Korra dar prisiminiau2006-07-28 06:53
Menininkų strategijos - juk tai absurdas. Kokios strategijos? Menininkas kuria meną, o ne svarsto kaip ką nors api...ist.

30134. robokopas2006-07-28 11:08
tai kokio velnio tada reikalingi savaitrasciai "Literatura ir menas" bei "7 Meno Dienos"? pagal jusu logika, tai uztektu tik savaitrascio "Literatura", nes tik apie literatura galima rasyti, o kadangi menas, teatras, kinas ir muzika yra neaprasomi dalykai, ir apie juos nieko doro rastu neimanoma isdestyti, nes apie mena galima tik piesti ir daryti instaliacijas, apie teatra - tik vaidinti, apie kina - tik filmuoti, o apie muzika - tik groti.

30140. Korra2006-07-28 12:55
Rašyti galima, bet tai neatstoja paties meno

30185. toko2006-07-29 01:36
meno neatstoja, taciau menininko suteikta informacija atstoja jo kuriniu reprodukcijas savaitrastyje (cia griztant prie pirmo ir visu nusivylusiu menu durneliu komentaru)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:44 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba