Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

[skaityti komentarus]

Jaunimo puslapių rubrikos darbuotojai nusprendė pasidomėti, kaip literatūrinis jaunimas gyveno anksčiau, kai prie Rašytojų sąjungos veikė Jaunųjų rašytojų sekcija. Apie tai ir kitus su jaunimu bei literatūra susijusius dalykus kalbėjomės su Jaunųjų rašytojų sekcijai 1981–1983 m. vadovavusiu dabartiniu "Metų" žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Danielium Mušinsku.

Kokia buvo Jaunųjų rašytojų sekcijos paskirtis?

Buvo Lietuvos rašytojų sąjunga, kaip ir dabar. Ir prie jos nuo pokario gyvavo Jaunųjų rašytojų sekcija. Adolfas Sprindis, kai dėstė man literatūrą universitete, kartais prisimindavo apie ją, apie almanachą "Jaunieji", kuris buvo leidžiamas nuo 1948 metų.

Kadangi kiekvienas literatas norėjo ne tik spausdintis, bet ir būti Rašytojų sąjungos narys (beveik visi, kad ir kaip keista), tai iš pradžių automatiškai patekdavo į Jaunųjų rašytojų sekciją.

O kaip tai įvykdavo? Galiu kalbėti apie save. Išsispausdinau "Jaunimo gretų" žurnale, baigęs universitetą, 1976 metais.

Vėliau publikavausi "Komjaunimo tiesos" laikraščio priede "Versmė". Paskui – kituose leidiniuose.

Norint įstoti į Jaunųjų rašytojų sekciją, buvo rašomos dvi rekomendacijos. Jas man parašė Vidas Marcinkevičius ir Jūratė Sprindytė. 1976 m. rudenį buvau priimtas į Jaunųjų rašytojų sekciją. Ką tai reiškė? Reiškė, kad tas Rašytojų sąjungos duris, kurios veda į kavinę, galėjau drąsiau atidaryti. Tada nebuvo taip, kaip dabar, kad kas nori gali tenai vaikščioti. Kažkaip vis tiek buvo drausmingesni laikai. Tapdavai nariu, gaudavai laišką, kad susirinkimas organizuojamas. Tokie dalykai tonusą pakeldavo. O apie sekcijos "paskirtį" mes galvos nesukdavome.

Ar į Jaunųjų sekciją ateinantis žmogus jau privalėjo turėti kokį nors vardą?

Taip. Reikėjo turėti publikacijų.

Tos publikacijos turbūt ne "Lietuvos pionieriuje"?

Įdomiausia, kad išsispausdinti anais laikais buvo sunku, o neišsispausdinęs negalėjai niekuo būti. Todėl daug kas priklausydavo nuo redakcijų ir nuo jose dirbančių žmonių. Ačiū Dievui, Lietuva literatūriniu požiūriu visada buvo (bent kai aš atėjau) gana kultūringas kraštas. Pavyzdžiui, kai aš siunčiau savo noveles į "Jaunimo gretas", jos pateko pas Alfonsą Bukontą, kuris tenai dirbo. Atsimenu, tris apsakymus siunčiau. Man parašė atsakymą, kad spausdins su pristatymu, nes reikėdavo, kad kas nors pristatytų. Mane pristatė Algimantas Bučys, o kitame puslapyje buvo Antano A. Jonyno publikacija su Alfonso Maldonio pristatymu. Tais laikais tai buvo daugiau, negu dabar išleisti pirmą knygą. Iškart tapdavai matomas, "Jaunimo gretų" tiražas tuo metu siekė 180 tūkstančių egzempliorių. Tas žurnalas patekdavo į kiekvieną kaimą. Dabar tik pagrindiniai dienraščiai svajoja apie tokį tiražą, bet jie rašytojų kūrybos nespausdina.

Ar, norėdamas tapti Rašytojų sąjungos narys, galėjai į ją patekti aplinkiniais keliais?

Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Manau, kad būdavo visokių išimčių, nes vis dėlto narystę sąjungoje lemdavo ne buvimas Jaunųjų sekcijos nariu, o kūryba ir knygos. Kai aš buvau pirmininkas, pagrindinis įrodymas, kad Jaunųjų sekcija egzistuoja, buvo narių sąrašas. Turėjau tokį narių sąrašą, kada kas gimęs, kur gyvena, ką išleidęs… Narių nuolatos buvo apie septyniasdešimt. Žinoma, buvo pavardžių, kurios nelabai ką sakydavo. Per ataskaitinius susirinkimus reikalaujama sumažinti "mirusių sielų", tai amžinos šnekos. Kartais koks "jaunasis" iš tikrųjų nebedalyvauja, neberašo, praėjo jam tas atsitiktinių pasirodymų literatūroje šišas, – tokį išbraukdavai, nes ateidavo naujų, aktyviau kuriančių. Taip ir likdavo skaičius apie septyniasdešimt.

Amžiaus cenzas ar egzistavo?

Kaip ir dabar – iki trisdešimt penkerių metų. Bet iš sekcijos dėl amžiaus niekas nešalindavo, nes buvo problemiška išleisti tas knygas… Kai kam ir lengviau pavykdavo, o įmanoma būdavo tik "Vagos" leidykloje. Visuomet buvo didelė konkurencija toje "PK" (pirmosios knygos) serijoje (kitaip pirmos knygos išsileisti nebuvo įmanoma, pasitaikydavo tik labai retos išimtys, pavyzdžiui, broliai Dirgėlos). Ten išėjo, kaip bepažiūrėsi, visi klasikai: R. Granauskas, R. Šavelis, S. Šaltenis, J. Kunčinas, R. Klimas. Dėl to kai kurių autorių knygų leidimas vis nusikeldavo ir nusikeldavo. Pavyzdžiui, Algirdas Verba vėlai debiutavo, nes vis ką nors pirmiau išleisdavo, kiti nukonkuruodavo. Arba Vidas Marcinkevičius – išleido savo knygą tais pačiais metais (1979), kaip ir aš, bet jos nebesulaukė, nes tragiškai žuvo 1978 m. vasarą.

Kas vykdavo pačioje sekcijoje?

Na, nemanau, kad reikėtų sureikšminti tai, ko nebuvo… Kadangi anie laikai pasižymėjo formalumais, daug kam reikėjo demonstruoti, kad vyksta veikla. Yra Rašytojų sąjunga. Prie jos įkurta Jaunųjų sekcija. Į ataskaitinį susirinkimą visuomet ateidavo jeigu ne pirmininkas, tai jo pavaduotojas arba atsakingasis sekretorius, nes tada daug buvo etatinių darbuotojų; jis išklausydavo Jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininko ataskaitą, pats gaudavo žodį, pasisakydavo.

Tai būdavo daugiau formalūs dalykai?

Taip. Tie, kurie privalėdavo įvykti. O neformalieji vykdavo kavinėje prie staliukų. Bent jau mano laikais nebuvo taip, kad kas nors suorganizuotų kūrybinius apmokymus. Jeigu ir vyko kokie seminarai, tai jie buvo ideologizuoti, jų kratėmės.

Iš įdomesnių dalykų – mes bendravom su latviais, jie čia buvo atvažiavę, ir mes esam pas juos keliavę. Atsimenu Marą Zalitę, kuri vėliau buvo "Karogs" žurnalo vyriausioji redaktorė, Hermaną Margirį Majevskį, kuris mokėjo lietuviškai ir būdavo tarsi mūsų atstovas. Dainis Grinvaldas tada buvo Jaunųjų sekcijos pirmininkas, mačiau, tebesispausdina latvių literatūrinėje spaudoje. Ir vertimų knyga išleista buvo. O šiaip tai viskas buvo grynas formalizmas, bent jau aš nejutau didelio sekcijos narių entuziazmo.

Kaip Jums atrodo, ar labai pasikeitė šių laikų ir tų laikų jaunimo vertybinė orientacija?

Į šį klausimą sunkoka atsakyti. Nežinau, koks dabar jaunųjų tikslas, bet tada svarbiausia buvo išsispausdinti periodikoje ir atiduoti leidyklai rinkinį. Visi poetai tai darė arba svajojo apie tai. Kartais vienas kitą patraukdavo per dantį, jei kuris nors nuleisdavo kartelę ir taikydavosi prie konjunktūros. Vienas apie kitą viską žinodavome. Kaip ir dabar, turbūt.

Šiaip jau pirmosios knygos buvo leidžiamos gana stiprios, originalios. Pavyzdžiui, Sauliaus Tomo Kondroto knyga išeina, ir jau kas nors, parašęs kokių silpnų apsakymėlių knygelę, nebegali būti išleistas. O dabar gali. Jei ne vienoje leidykloje, tai kitoje. Tada šiuo požiūriu buvo griežčiau. Todėl kai kurie likimai buvo sulamdomi. Ir ne dėl to, kad ta kūryba bloga buvo, o dėl to, kad leidžiama buvo mažiau, o konkurencija – didžiulė. Literatūros vertinimui turi įtakos laiko dvasia. Ir dabar atrodo, kad labai gerai rašo, sakykim, koks nors M. Burokas, o kito kūrybėlė, atrodo, netinkama leisti. O, žiūrėk, praeis dešimt metų, ta kūrybėlė bus išleista, jeigu dabar nesugeba išsileisti, ir gal paaiškės, kad ji yra geresnė…

Jeigu žiūrėtume į platesnį kontekstą, tai mes buvome labai apriboti. Negalėjom, kaip dabar, kiekvienas turėti savo autorių. Dabar daug knygų išleidžiama. Jeigu kokiam prozininkui patinka S. Beckettas, tai prašau, gali būti beketistas, o tada jokio Becketto nebuvo. Užtat buvo W. Faulkneris, daugelis ir "matavosi" pagal jį, patyrė jo įtaką. 1974 m. išėjo lietuviškai T. Wolfe’o "Žvelk, angele, į savo būstą" – B. Radzevičiui tas kūrinys, manau, turėjo didelės įtakos.

O tos pačios kartos ieškojimų ar bendrų maivymųsi iš užsienio mes patirti negalėjome – ir tai nebuvo jokia nelaimė.

Ar galima teigti, kad anksčiau būdavo mažiau literatūrinių mokytojų, bet jie buvo "kokybiškesni"?

Galbūt. Visų dabartinių užsienio kūrinių neišgaliu sekti, bet kai kas pasiskaito, ir rašo "kaip užsieny". Ypač meilės romanus. Negi tos moterys pačios išmoko rašyti? Ne. Pasiskaitė kūrinių iš tos serijos ir rašo.

Anuos laikus atsimenant, žinoma, komercinės literatūros nebuvo, o iš politizuotos literatūros mes nesimokėm (kalbu apie tikruosius literatus). Buvo daug verčiama iš "broliškų respublikų" (rusų, kirgizų, tadžikų, uzbekų ir t.t.), bet iš jų niekas nesimokė, tik versdavo, nes už vertimą buvo mokamas geras honoraras. Iš tų vertimų buvo galima pragyventi.

Daug kas mokėsi iš E. Hemingway’aus. Pavyzdžiui, R. Lankauską galima ir paminėti. Jis pats vertė "Senį ir jūrą". Man labai patiko ką tik išleista W. Faulknerio "Rugpjūčio šviesa". Tai tokia buvo vertybių skalė. O apie dabartines jaunųjų vertybes nedaug galiu pasakyti. Na, pažiūrėjus į kai kuriuos jaunųjų kūrinius, ta vertybių skalė atrodo gana diskutuotina. Matyt, savo įtaką jau daro knygų mugės ir festivaliai. Todėl ir kūrybėlė yra gana supanašėjusi.

Ar tai reiškia, kad kūrybos kartelė tapo žemesnė?

Yra kūrybos, kuri visai dabar be kartelės. Jos yra labai daug. Nežinau, kuo tai baigsis. Gal beliks saujelė tikrų talentų, kurie atėję ne dėl to, kad trūks plyš nori išsileisti romaną ir taip pagarsėti, o dėl to, kad kitaip negalėjo. Gali likti tikrai labai mažai tikrų kūrėjų. Ir jie gali likti nežinomi. Belieka tikėtis, kad jauni žmonės ateis iš universitetų. Ten jie susipažįsta ir vienas kitą žino. Gali vienas kitą palaikyti ir kartelės nenuleisti. Tai čia sveikintinas dalykas. Gali būti iš Vilniaus universiteto, iš pedagoginio, iš Šiaulių, Klaipėdos… Tai turbūt ir yra išsigelbėjimas.

Prieš kurį laiką "Lietuvos ryte" mačiau – pristatyta naujo autoriaus knyga: naujas erotinis romanas, interviu per visą puslapį išspausdintas… Tai pats blogiausias kelias į literatūrą. Galbūt jis geras žmogui išgarsėti, literatūrą paverčiant žaidimėliu… Tačiau literatūra daliai žmonių visuomet bus ne pramoga, o likimas. Bet pastariesiems sunku ir gyventi, ir literatūroje išsilaikyti.

Tačiau tų, kurie į literatūrą žiūri kaip į savo likimą, yra gerokai sumažėję. Dabar, matyt, daug lengviau ateiti į literatūrą?

Kadangi dirbu "Metų" žurnale, tai turiu pasakyti, kad jeigu anksčiau atnešdavai kūrinį į redakciją, ir tau pasakydavo "spausdinsim", tai galėjai tikėtis, kad kūrinys pasirodys maždaug po metų, nes tokios būdavo eilės. Netgi tokie grandai kaip J. Avyžius iš anksto užsiimdavo eilę… Dabar šito nėra. Gali daug greičiau išsispausdinti. Taip pat ir "Literatūroje ir mene". Gerų kūrinių mažėja. Nebėra eilės.

Jauniems yra profesionalioji literatūrinė spauda. Ir taip turi būti. Gaila, jeigu kartais kas nors kur nors nusivažiuoja. Pavyzdžiui, "Literatūra ir menas", "Nemunas" skiria poezijai kartais ir po tris puslapius, tai prasprūsta ir koks silpnesnis kūrinys. Tada atrodo, kad gal ir lengviau išsispausdinti. Kai tiek daug rašančių ir spausdinančių, atsiranda ir poezijos bei prozos devalvacija.

Iš vienos pusės lengviau, bet iš kitos pusės – dabar pats sau reiklesnis turi būti. Atsiranda jaunų žmonių, kaip, pavyzdžiui, Giedrė Kazlauskaitė, kurie kelia sau reikalavimus. Sunku visus jaunuosius dabar įsidėmėti. Anais laikais, jei sulauktum publikacijos per visą puslapį, būtum žinomas visoje Lietuvoje. "Literatūra ir menas" ėjo 70 tūkstančių egzempliorių tiražu… Ir tai buvo literatūros profesionalų laikraštis… Puslapį ten gauti galėjo tik solidus, tikras poetas ar prozininkas. Daug kas priklauso ir nuo literatūros žmonių. "Literatūroje ir mene" dirbo E. Matuzevičius, J. Strielkūnas, kituose kultūriniuose leidiniuose – irgi stiprūs literatai. Ačiū Dievui, retai ten būdavo žmonių, kurių literatūriniu skoniu negalėjai pasitikėti. Tie, kurie nekeldavo pasitikėjimo, dirbdavo kituose skyriuose.

Beje, manyčiau, kad kūrybos kartelę buvo nuleidę netgi kai kurie patys daug rašantys ir spausdinantys pripažinti poetai. Tarybiniu laikotarpiu negalėjai išspausdinti visko ne vien dėlto, kad nebuvo laisvės. Dažnai kūryba būdavo nespausdinama ir todėl, kad jos paprasčiausiai perteklius buvo. Į rinkinius poetai sudėdavo tai, kas geriausia. O kas šiek tiek silpna – palikdavo. O paskui ėmė "išmetinėti į rinką" viską. Daug kas papiktnaudžiavo šia situacija. Ir jaunimas tada pamatė, kad "ką parašau, reikia viską skelbti". Geriau jau kūryboj trūkumas negu perteklius. Daug maloniau išgirsti: "jau seniai nerašai, gal parašyk ką nors", negu "dar anie neperskaityti, o jau vėl varo". Man taip atrodo.

Ko šių laikų jaunieji literatai galėtų pasimokyti iš Jūsų laikų?

Lengviausia būtų atsakyti, kad nieko negalėtų ir nieko jie nepasimokys, nes visi pasimoko tik iš savo gyvenimo, savo klaidų.

Mes ir patys nieko nepasimokėme. Ypač iš tų, buvusiųjų anksčiau jaunaisiais. Kas pasimokė iš savo kokios nors babūnėlės, kas pasimokė iš kokio J. Biliūno vieno ar kito kūrinėlio, nežinodamas net, kad pasimokė, J. Aputis sako, kad jam visąlaik labai patiko P. Cvirkos "Cukriniai avinėliai", kurių niekaip pamiršti negali…

Geriausia jauniems – kartu bendraujant vienas kitą nurungti, nugalėti, nes kovos už išlikimą dėsnis veikia, neatšauktas. Ir nors aš dažnai kavinėje matau būrelį jaunųjų, kurių visų nepažįstu, bet galiu pasakyti, kad laikas kaip upė teka labai mikliai, ir nutekės. Bus kokie nors 2014 metai – iš to būrelio bus likęs vienas kitas. O kiti geriausiu atveju taps gerais žmonėmis, darbuosis literatūrinėje spaudoje, tačiau nebus tais, ką dabar tame būryje sėdėdami įsivaizduoja…

Kalbėjosi Antanas Šimkus

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:42 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba