Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
 Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

LITERATŪRA

LM PROZA

Tamsa

Alvydas Šlepikas

[skaityti komentarus]

Juoduma buvo tokia tiršta, kad garsas joje sklido it vandeny. Du žmonės žingsniavo tarytum akli, pasikliaudami vien tik klausa. Jie stengėsi eiti tyliai, bet drėgnas miško keliuko žvyras gurgždėjo taip garsiai, jog rodės, kad tas gurgždesys, atsimušęs į tankiai suaugusias miško egles, tiktai sustiprėja ir ritasi plačiais ratilais toli priekin pranešdamas visiems, kurie gali būt sutikti, apie du ateinančius vyrus. Jie klausėsi, kaip ritmiški žingsniai aižo tylą ir gąsdina prieky kely ropinėjančias rupūžes bei miško varles, medžiojančias drėgnus šliužus. Jie klausė varliagyvių šlepsenimo, tylaus jų kurkimo, ir šitie garsai kartu su žvyro girgždesiu po sunkiais kaustytais kelioniniais batais buvo vieninteliai orientyrai šioje nakties girioje, šioje tamsoje. Jei tik kojos pasiekdavo kelio pakraštį, iš karto vienas iš jų pajusdavo samanas, žolę ar senus eglių spyglius, minkštu patalu sugulusius pakelėj, ir duodavo ženklą pasukti. Nepaisant garsaus žvyro gurgždėjimo ir nakties gyvių šokčiojimo, buvo tylu: abudu nakties keliauninkai puikiausiai girdėjo savo širdies plakimą, kvėpavimą, kartais prazyziančius vabzdžius. Miškas tylėjo, nebuvo jokio vėjo, jokio ošimo, tik retkarčiais netikėtai kažin koks žvėris ar didelis pabaidytas paukštis pašokdavo pakelėj iš savo miego ir laužydamas tankmės sanpynas sprukdavo tolyn. Kiekvieną kartą ką nors pabaidžius, vyrų širdys virpteldavo, jie trumpam sustodavo, paklausydavo ramaus miško alsavimo ir traukdavo tolyn, vėl pasikliaudami rupūžėmis bei varlėmis, kurių šlepsenimas ant žvyruoto, šlapio šunkelio girdėjosi, o pakelėj jau nebe.

Tamsa buvo aklina – nesijautė nei viršaus, nei apačios, eglės viršum siauro kelelio buvo suskliautusios savo plačias skaras, ir todėl nesimatė net žvaigždžių. Vyrai jautė vienas kito alkūnę, ir tai teikė ramybės. Jie kol kas nebijojo, nes nebuvo ko bijoti, nors tamsa stengėsi kurti keistus pavidalus, kurie kiekvienam jų pasirodydavo vis kitaip, o ir pats tamsos kūnas vis keitėsi, – jis tekėjo kaip juodas kraujas žemyn, liejosi blankiomis švieselėmis ar lėtai pulsavo it didžiulė vėstanti žaizda. Vienas vyras buvo dešiniarankis, o kitas kairys, jie pažinojo vienas kitą jau mėnesį ir todėl pasitikėjo vienas kitu, jie buvo skirtingi, tačiau tamsoje tai neturėjo reikšmės. Kairiarankio tamsa buvo žalia, o dešiniarankio – raudona, tačiau abiem – nevienalytė, amorfiška, pilna grūdelių, organizmų, ribulių.

Vyrai sulėtino žingsnius ir dar įdėmiau įsiklausė – juos nustebino duslus tolimas garsas, ataidėjęs, atsiritęs iš kažin kur anapus.

Tolimas traukinys?

Griaustinis?

Garsas nepasikartojo. To garso nebuvo ko bijoti, bet jis stebino.

– Ar tu tikrai žinai kelią? Mes einame jau keletą valandų, greit ims aušti, o tas prakeiktas eglynas vis nesibaigia.

Kairys buvo nekantrus. Jis visada būdavo nekantrus, bet šiaip patikimas, dešinys neturėjo ką atsakyti, jis nenorėjo kalbėti, nes žodžiai sklinda toli šitais tamsos vandenim.

– Man pritrynė koją, aš negaliu taip sparčiai žingsniuoti kaip tu. Mums reiktų pailsėti, aš nekenčiu tos tamsos, čia nėra net žvaigždžių.

Dešiniarankis pakėlė akis ten, kur turėjo būti viršus, ir išvydo žvaigždes. Eglių šakos čia sudarė nedidelę properšą, ir pro ją žemyn žvelgė žvaigždynai, tik properša buvo tokia maža, kad negalėjai surasti nei Didžiųjų Grįžulo Ratų, nei Oriono, nei jokios kitos pažįstamos žvaigždės ar jų grupės. Dešiniarankis matė žvaigždes, bet nieko nesakė, nes jo pakeleivio inkštimas jį ėmė erzint labiau nei tamsa. Kairiarankis inkštė jau mėnesį, jis buvo įkyrus kaip kvaila moteriškė. Miškas alsavo drėgme ir karštu rūku, jie žingsniavo tolyn nelėtindami tempo, apsupti pūvančios miško paklotės kvapais ir pelkės garu.

– Man atrodo, kad einam ratu ir eisim taip amžinai, kapanodamiesi šitame nakties aliejuj. Man atodo, kad niekada neišauš.

Dešiniarankis žinojo, kad aušra yra jų priešas, jis žinojo, kad tamsa yra blogai, bet aušra dar blogiau.

– Ar tu žinai, kur vedi?

– Žinau.

Nakties tvankumoje prakaitas žliaugė per nugarą, marškiniai buvo šlapi.

Šikšnosparnis ar lėlys praplasnojo pro pat jų galvas – be garso, tik keldamas mažus vėjo sūkurėlius, kurie vėsaus vėjo bangomis lyžtelėjo prakaituotus einančių veidus. Kažkur suklykė gūžtoje plėšrūno užpultas paukštis: tyla buvo pilna šlamesių, riksmų ir šiurenimo. Jų žingsniai vienodai girgždėjo šiame tylos audiny. Kvepėjo sakais ir bazilikais.

– O jeigu ten nieko nebus?

Žemai praburzgė sunkus, didelis mėšlavabalis: dusliai tekštelėjo, atsitrenkęs į medžio kamieną.

Žvyras girgždėjo ritmingai.

– Kam tai raganai karstas?

– Ji miega karste.

Tolumoj, jeigu tik čia buvo kokia toluma, pasigirdo balsai. Jie artėjo, paskui pasirodė elektrinių žibintuvėlių akys, ir pasigirdo juokas. Vyrai sustojo. Jie klausėsi, tik klausytis trukdė duslus dundesys – ritmingas jų pulsas. Jie sustojo, visos juslės virpėjo lyg stygos, pašiurpo oda, it žvėrims įsitempė ausys. Abu, nesitarę, tyliai pasuko iš kelio, pasislėpė už eglių kamienų ir stovėjo laukdami, nekvėpuodami, tylūs, susilieję su šita tamsa ir mišku.

Pro šalį ėjo keturios moteriškės. Jos klegėjo naktyje kaip rytmetinės kuosos, o jų žibintuvėliai raižė tamsą, trupino ją gabalais, slysdami šlapiu, siauru žvyrkeliu, perbėgdami eglių šakomis ir lazdynais. Jų žodžiai biro it lego kaladėlės, trankėsi į artimiausių medžių kamienus, atsimušdavo akloje tamsumoje į nepažįstamus daiktus ir buvo nesuprantami. Suprantamas buvo tik juokas. Jos ėjo iš šokių, iš diskotekos, iš laidotuvių, tai buvo visai nesvarbu, pasislėpusieji neklausė jų šnekų – šitos moteriškės nekėlė grėsmės.

Kai miško kuosos nutolo, vyrai išlindo iš už eglių, jie slėpdamiesi buvo susibraižę, ir tos nedidelės žaizdelės maudė. Jie vėl ėjo tolyn, vėl gurgždėjo žvyras ir šlepsėjo varlės, tik tų jau buvo mažiau, matyt, išbaidė prieš tai viesulu pralėkusios moteriškaitės.

– Daugiau aš iš kelio nebesitrauksiu, – kairiarankis vėl ėmė inkšti.

– Nereikia, kad mus kas matytų.

– Daugiau aš iš kelio nebesitrauksiu, – kartojo tarytum užsikirtus plokštelė.

Keletą žingsnių paėjo tylėdami, bet kairys vis nerimo:

– O jeigu ten nieko nebus? Jeigu nieko nebus?

– Bus.

– Bet kam tai raganai karstas?

– Ji miega karste

– Tu matei?

– Ne, girdėjau.

– O jeigu ji nieko neturi?

– Turi.

– Ką darysim, jeigu neduos?

– Tu mane erzini. Ir velkies kaip šūdina virvė, mums reikia skubėti.

Dešiniarankis bandė save nuraminti, ritmingai kvėpavo, stengės tylėti, bet kairio nerimas persidavė ir jam. Jis neabejojo savim, neabejojo ir pakeleiviu, vis dėlto – jeigu jinai neparodys, kur tie prakeikti pinigai, jeigu ji neparodys, ta ragana? Jis mokėjo naudotis įvairiais įrankiais, bet tai pradėjo jam nebepatikt.

– Galima lygintuvu, – pasakė kairiarankis.

– Galima, – atsiliepė dešinys, nors atsiliepti visai nenorėjo.

– Šiaip, atiduos, kur ji dings, – ramino save kairiarankis.

– Ša, – nutildė dešinys.

Jų ausys įsitempė, šnervės ėmė uosti orą. Šį kartą tai ne moteriškės: akivaizdžiai pajuto tabako kvapą ir patino prakaitą. Kažkas ėjo jiems priešais. Tik šį kartą tie, priešais, ėjo tyliai, kaip ir jie, saugodamiesi ir įsiklausydami. Švystelėjo jonvabalio žiežirbėlė – tai ne jonvabalis, iškart susigaudė, tai ranka pridengta cigaretė. Susitikusieji girdėjo ir juto vieni kitus. Prieky taip pat buvo du. Einantys priešinga kryptimi. Jie sustojo vieni prieš kitus už poros žingsnių ir tylėjo. Raumenys buvo įtempti, abu pakeleiviai buvo pasirengę. Suprasdamas, kad yra per daug matomas, svetimasis nuspriegė cigaretės nuorūką į šalį. Reikėjo ką nors daryti.

– Gal turit ugnies? – bandė prakalbinti sutiktuosius dešinysis. Jis norėjo išgirsti balsus, – jie išduoda. Tačiau atsakymo nebuvo, tik tyloje pasigirdo gerai pažįstamas iššokančios geležtės garsas. Šitą garsą, kaip ir užtaisomo ginklo garsą, atskirsi bet kur, jis toks šaltas ir, rodos, net muzikalus – dešiniarankiui šis garsas visada asocijavosi su šaltu kirviu, pridėtu prie gumbo, ar su žalios šaldytos mėsos gabalu, kuris taip maloniai vėsina sutrenktą vietą. Jis išgirdo, jog kairio peilio geležtė taip pat spragtelėjo. "Kvailys", – įvertino savo bendrakeleivį, nes dešiniarankio peilis buvo paruoštas seniai, jis žinojo, kaip neišsiduoti.

Staiga sučežėjo žvyras, sukliko oras, rėžiamas peilio geležtės, dešiniarankis smogė iš karto, nemąstydamas, vien iš garso suvokdamas, kur yra sutiktasis. Jis pajuto, kaip geležtė užkabino kūną, tikriausiai atsitrenkė į dubens kaulą, todėl dūrė vėl, šį kartą taikliau – kažkas sugargė, klyktelėjo. Gana netikėtai svetimas peilis kaip vytelė nudegino skruostą, dešiniarankis trumpai nusikeikė, dūrė vėl, bet peilis užkabino tik orą. Jis atšoko į kelio pakraštį, nusprendė pasitraukti, bet šitaip mąstė ne vienas jis – išgirdo lūžtančias šakas, keiksmus, kažkas vilko vienas kitą, matyt, kliuvo gerai. Kai nurimo triukšmas, dešiniarankis dar ilgokai klausėsi tylos, jis svarstė, kur galėjo dingti jo bendrakeleivis. Kairio niekur nebuvo, jis atsargiai, smulkiais žingsneliais apvaikščiojo susidūrimo vietą, nerado nei lavono, nei sužeisto. Tyliai ūktelėjo pelėdos balsu, paklausė. Dar kartą ūktelėjo. Kažkur pakelėj išgirdo keistą garsą – lyg kūpėtų verdantis puodas, lyg patelę kviestų ežys. Dešiniarankis atsargiai ėmė eiti artyn, garsas girdėjosi geriau, tai buvo dejavimas ir kruvinas gargimas – jis ištiesė į priekį rankas, kad apsaugotų veidą nuo eglių šakų bei dygliuotų krūmų, įlindo į mišką, ieškodamas kairio. Tas buvo sužeistas ir pabėgęs į miško tankmę gulėjo susiėmęs rankomis perrėžtą pilvą.

Toli eiti nereikėjo:

– Mane papjovė... – išgirdo tylų švokštimą sau iš po kojų. Pasilenkė, rankomis apčiuopė kairiarankį, patraukė jo letenas nuo žaisdos ir ją apčiupinėjęs suprato, kad kairys pats eiti negalės. Žaizda buvo gili, ir geriausiai būtų palikti jį čia – skruzdėlėms ir šernams. Bet pasilenkė, bendrakeleivį paėmė už rankos ir pūkšdamas užsimetė sau ant peties.

– Stenkis eit pats, – pasakė įsakmiai.

Šakos braižė veidą, jie kliuvo už kemsų, dešiniarankis gynėsi kairiąja ranka nuo tamsos ir nuo medžių, jis nebežinojo, kur eina, nebesugaudė pasaulio krypčių ir slinko tolyn tik šiaip, tik todėl, kad reikėjo eiti, nes, logiškai mąstant, vis tiek kada nors turėtų prašvisti. Kur buvo tas prakeiktas žvyrkelis, kuriuo jie keliavo tas ilgas valandas ar akimirkas, ar naktis, jis nebežinojo. Kojos klimpo į samanas, pynėsi tarp suvirtusių šakų, jos kėlė didelį triukšmą – laužė sausas šakeles, klupinėjo, ir tai jį erzino.

– Statyk kojas, statyk kojas, – urzgė jis bendrui į ausį, ir tas stengėsi, statė kojas, nors dejavo ir unkštė.

Staiga dešiniarankis išvydo ryškėjančius kažkokius siluetus – medžius, šakas. Iš pradžių pamanė, jog tai tik beprasmiškai tamsoje atmerktų akių pramanas, migla, tokia pat, kaip tos raudonos kraujo gėlės ir tekanti juodų dalelių masė, bet paskui suprato, jog siluetai tikri, – tamsa nebebuvo tokia aklina. Dešiniarankis net prisimerkė, kai netikėtai į akis jam kirto ryški žiburėlio šviesa, jis pastovėjo, stengdamasis suvokti, kas ten. Ar ta šviesa kelia pavojų, ar ne? Paskui vėl ėmė vilkti savo bendrą, atidžiai stebėdamas, kad nebūtų pasalos.

Tai buvo namas. Prie namo durų degė elektros lemputė, ji apšvietė kiemą ir dalį miško, nes namas buvo pastatytas ant kalvos, ir pro jo langus turėjo atsiverti gražūs peizažai.

Tai buvo raganos namas. Dešiniarankis iš karto suprato, kad pasiekė tai, ko ieškojo, tačiau sunerimo, kad švietė ne tik lemputė prie durų, bet ir visi namo langai. Jis atitempė savo bendrakeleivį prie laiptų, numetė jį ant akmenų, o pats žiūrėjo į nakties drugelius, kurie skrido į šviesą, plakėsi aplinkui elektros lemputę. Kažkas čia buvo ne taip. Kažkas gailiai sucypė, suvaitojo – tai vėjas pravėrė duris, o paskui su trenksmu jas užvėrė. Dešiniarankis priėjo, atidarė duris į priemenę, įėjo vidun – virtuvės durys taip pat buvo praviros. Pro virtuvės durų stačiakampį jis išvydo moters rankas, nuverstas kėdes, kraują. Tyliai įžengė į vidų: ant virtuvės grindų gulėjo ragana. Jos veidas buvo sumaitotas, nudegintas, šalia voliojosi kruvinas lygintuvas, krauju permirkus degtukų dėžutė... Raganos kojos buvo surištos telefono laidu. Dešiniarankio dėmesį atkreipė keistas rožinis daiktas, jis pasilenkė, pakėlė jį – tai buvo senės protezas. Dešiniarankis apžiūrėjo visus kambarius, ten viskas buvo išdaužyta, net karstas buvo perskeltas.

Viskas baigta, viskas prakeiktai baigta, – sukosi vienintelė mintis jo galvoje. Prakeiktas kairiarankis, kuris vilkosi inkšdamas.

Išėjo į lauką, ant laiptų akmenų tįsojo jo bendras. Jis jau nebekvėpavo. Spyrė negyvėliui į šoną:

– Per tave, per tave.

Dešiniarankis norėjo pailsėti, tačiau rytuose jau žiebėsi pirmieji aušros pustoniai, todėl jis skubiu žingsniu nuniro į tamsą.

 

Skaitytojų vertinimai


29866. Korra2006-07-24 12:06
Super apsakymas. Lakoniškas, aiškus.

29886. krankt2006-07-24 17:30
Ai tu Slepikai, prirasei cia visokiu baisumu, nakti tamsos pradejau bijoti.

29895. vs2006-07-24 22:06
cia scenarijus

29903. zolia2006-07-24 23:16
Jo-Šlepikas -super.Rašyk ir rašyk.Įdomiausias laikraščio nr.skaitalas.

29905. Būtent -2006-07-24 23:58
scenarijus , o ne apsakymas. Iki apsakymo netraukia...

29935. Šatrijos ragana2006-07-25 14:03
Apsakymas sukurptas tarsi gramatnai, bet visai nera ka apie ji pasakyt

29939. vs2006-07-25 14:56
būtų geras Nekrošiaus stilistikos spektaklis: visą veiksmą nieko nesimato, tik paskutinėj daly senutės lavonas. dabar tokie restoranai atsidaro: valgai tamsoj, aptarnauja aklieji. sako, labai gerina pojūčius, vaizduotę ir vestibiuliarinį aparatą. tai kas, kad virškinimas (trumpam) ir miegas (ilgam) sutrinka.

29940. iš nieko niekas2006-07-25 15:00
taip, Šatrijos ragana teisi: "Apsakymas sukurptas tarsi gramatnai, bet visai nera ka apie ji pasakyt". Atrodo, talentingą Šlepiką per daug suluošino lietuvių liurbiška proza, todėl manieringumo daug, stiliaus grožybių pilna, bet iš esmės: iš nieko daro nieką. O ir šiaip dabar tokia proza tegali gyvuoti iš dotacijų - už pinigus ji niekam nereikalinga (kiek gi parduota kritikų išliaupsinto "Lietaus"? keli šimtai?) Yra iškreipta ar iškrypėliška situacija: nemokamame internetiniame laikraštyje daug šūkčiotojų "ak, kaip gražu", o kai reikia išsitraukti piniginę ir už ta grožį susimokėti - beveik nė vieno... Šlepikui turėtų būti nyku žiūrint knygynuose į savo dulkančias knygas, čia jau jokios dotacijos negelbsti ir neguodžia... // Atsipeikėk, Alvydai, juk esi talentingas, rašyk kitaip ir gal dar ką nors vertingo per likusį dešimtmetį sukursi.

29942. Grumstas2006-07-25 15:17
Nemėgstu burnos aušinti visokiems ten ūkčiojimams "ak, kaip gražu!", bet kantrybė trūko. Turiu "Lietaus dievą", patiko. O kad jos tiražas didesnis nei yra norinčių (galinčių) įsigyti, jau kita problema. Va, įdomu, kokias knygas Iš nieko niekas skaitytų?

29943. Vailokas2006-07-25 15:20
Gūdžios nesąmonės: "Rašyk kitaip" ir tada jau tavo knygeles išpirks. Rimtam žmogui turėtų būti labai baisu, jei išsileistų savo knygą 100 tūkstančių tiražu matant, kaip tą tiražą išperka. Jei tas žmogus iš tikro rimtai žiūri į rašymą, tikrai susimąstytų, gal daro kažką ne taip.

29947. gal parduoti2006-07-25 16:07
tekstas gali būti panaudotas kaip fantasy beleko įžanga

29952. niekas2006-07-25 16:26
Tokie apsakymai - tipiškas literatūrinis vidurkis, spausdintintina, bet ne daugiau. Rytą perskaitei - iki vakaro ir užmiršai, nors ten brrrr kokie siaubai- baubai.

29988. Nu2006-07-25 23:23
nėr ką apie tokią prozą parašyti, nors labai norėčiau.Jei ne Šlepiko pavardė - atseit kokybės ženklas - bučiau nė neužkibęs.

29998. Korra2006-07-26 00:25
Labai juokingas apsakymas - du ėjo bobutės apšvarinti, pavėlavo, nes tokie patys jau tą bobutę nukneckino ir dar su jos lobiu miške pasipainiojo: puiki Lietuvos pavyzdžiu (realiu) sukurta parabolė. Mokykitės skaityt ir žinosit ką apie apsakymą pasakyt. Nors jeigu neturit ką pasakyt - nereiškia kad eilėraštis ar apsakymas yra blogas - gal tikriau būtų sakyti, jog pats esat negabus žioplys ar šiaip - idiotas.

30013. Korrai - atsidavusiai Šlepiko ir LiudvikoJ. gynėjai, ką jie beparašytų2006-07-26 10:34
Žinoma, labai gražu - kritiškai atsiliepi apie Korros kumyrus arba jų negiri išsijuosęs , ir iškart - žioplys arba idiotas.O pati kas, jei neskiri gero kūrinio nuo prasto? Gal žioplė arba idiotė, mergele?

30015. Vailokui2006-07-26 11:11
Tu nežinai, kas rašytojui labai baisu, todėl tik fantazuoji. O realybė tokia: ateina rašytojas į knygyną ir sužino, kad per mėnesį neparduota nė vienos knygos, kitą mėnesį pradavėja jį pradžiugina: "Jūsų knygą perka"; anas klausia: kiek nupirko? ta: vieną; o ketvirtą mėnesį jam praneša: "knyga nukreipta į grąžinimus ir bus atiduota leidėjui". Amen, į sandėlį arba gal pasiseks prastumti į bibliotekas. Taigi, Vailoke, tai labai tipiška ir tikrai baisi situacija lietuviškų knygų, ypač tų, kurias dotuoja KM. Tikrai nė vienas rašytojas pasvajoja apie didesnius tiražus, bet kad nesugeba - lietuviška lyriškai-liurbiška mąstysena trukdo. Lenga pasityčioti, tarkim, iš "nemeniškos" Urbonaitės, pardavusios daugiau nei 10 000 knygų, bet tai - vien ambicingo nevykėlio sapalionės - nes iš pradžių pats parduok bent 5 000, o tada jau kritikuok. "Giliamintiškos" makalatūros gamintojas neturi teisės į kritiką.

30017. dar Vailokui ir kitiems svajokliams2006-07-26 11:22
Kad ir paprasta aritmetika: Lietuvoje apie 300 knygynų, tad jei PER PUSMETĮ (!!!) lietuviško autoriaus nupirkta 300-400 knygų, vadinasi, vidutiniškai 1 - viename knygyne. PER PUSMETĮ! Štai tikroji ir apgalėtina padėtis "giliosios" literatūros - kuri "giliamintiškai" kritikų liaupsinama LM ir Šatenuose: tuščios liaupsės makalatūrai. Todėl RS leidykla ar Vaga ir neleidžia lietuvių rašytojų, kol negauna KM dotacijos, padengiančios knygos kaštus.

30026. Korra to rinkos specialistams2006-07-26 12:27
Labai gerai perkamas ir Cicinas, bet jis vistiek ne Bachas ir net ne Vivaldi. O kad kūrinių neatskiriat gerų nuo blogų, liudija jūsų primityvumą. Dėl kažkokio žasino replikos apie knygynus - kaip ten vaikšto rašytojai ir teiraujasi kiek knygų išpirko, tai matyt, pats toks nevykėlis ir yra, nes joks save gerbiantis rašytojas to nedaro. Taip elgiasi tik už savo lėšas knygas išleidę silpnapročiai. Nei Liudvikas J. nei Alvydas Š. nėra mano kažkokie ypatingi kumyrai, bet jau bent ne kažkokie literatūriniai Cicinai ar Purviniai.

30036. :-)2006-07-26 15:33
o ji, pasirodo, dar ir šizė...

30037. tamsa iš Šlepiko apsakymo2006-07-26 15:35
Nu neįžiebia šis kūrinys diskusono,o Korros žodis, nors ir primityvus, turi būti paskutinis...

30046. xX2006-07-26 17:00
Atleiskit, bet pasijutau kvailas per visą alkaną pilvą. Skaičiau, gėrėjausi elegantiška sakinio konstrukcija, žodžių atspalviais - net pietų atsisakiau. Bet prie ko čia ragana? O kur tada prierašas bus daugiau? Ne, taip aš nežaidžiu, tai ne pagal taisykles. Akivaizdus šuleravimas. Žodžiu, Šlepikas stato pietus už mano sugadintus neuronus.

30058. Korra2006-07-26 20:04
Apie senas moteris dažnai pasakoma - ta ragana. Kas čia nuostabaus?

30063. varna (fui) :-( 2006-07-26 21:05
Runkelio mentaliteto tekstas runkeliams. Maironio stiliumi parašyta reklama Maximos vasaros išpardavimui. Totali beskonybė.

30078. raska2006-07-26 22:47
Kas yra runkelis?

30080. varna2006-07-26 23:01
Runkelis yra padaras, kurio vienintelis rūpestis pasisotinti, pasotinti savo atžalas, pasirūpinti, kad jis ir jo atžalos visada būtų sočios ateityje (artimoje, nes apie tolimą runkeliai nesugeba mąstyti) ir, jei tai įmanoma, sutrukdyti kitiems pasisotinti ir pasotinti jų atžalas bei sutrukdyti pasirūpinti kitiems ateityje (artimoje). DAR RUNKELIAI TURI BJAURIĄ SAVYBĘ SAVO GYVENIMO BŪDĄ LAIKYTI VIENINTELIU TEISINGU. Baisiausia, kad jie teisūs, nes bet kokioje visuomenėje runkeliai sudaro daugumą, kas akivaizdžiai įrodo jų pasirinkto kelio gyvybingumą ir Viešpaties pritarimą.

30086. krankt varnai2006-07-27 00:22
Nesuprantu, ko pyksti, juk visa gyva gamta taip daro. ;)

30093. Korra apie varną2006-07-27 06:24
Taip runkeliškai svarsto apie runkelius, jog akivaizdu, kad varna yra daržovė, tik gal ne runkelis, nes tiem pavydi. Įdomu kokia daržovė galėtų būti varna?

30098. žmogus > krankt2006-07-27 11:41
Nekorektiškas, švelniai tariant, tavo atsakymas varnai. Sakai: "juk visa gyva gamta taip daro". Bet žmogus skiriasi nuo gyvulio. Senais laikais tas buvo labai aišku: buvo žmonės ir vergai, tarnai, runkeliai. Paskui Ortega paskelbė apie runkelių sukilimą. Kas yra runkelis, geriausia paskaityti pas Ortega. O kas yra žmogus... na, va, prieš dvi dienas parašė draugas, geriau pats nesugalvosiu, tad pacituosiu: "Žmogus nuo gyvulio juk skiriasi tik protu. Tiksliau samprotavimo galimybe, kuria dauguma nesinaudoja. Nes samprotavimas būna tik savarankiškas. Žinios, įgūdžiai nėra protas. (...) Galima, gal ir įdomu, pagyventi infantiliškai, pavaidinti teatrą, bet gyvenimas juk ilgas, o į jį esame išleisti tik vieną kartą. Gaila ir apmaudu šitaip murkdytis, niekinti save. Ir sutvėrėją - apvilti jo pasitikėjimą. Niekuo neišsiskiriant iš gyvulių. (...) Aukštesnę prasmę ne taip sunku suvokti, ji nelabai skiriasi nuo asmeninės (vyro) – kurti, išradinėti, turtinti, gražinti pasaulį,puoselėti rojų, būti dievo bendradarbiu žemėje. Tuo patirti ir asmeninį džiaugsmą, ir objektyvų savo veiklos prasmingumą."

30103. zr2006-07-27 13:47
Nežinau, Alvydai, gal tamstos molėtuose visi plėšikėliai filologinius baigę, bet aš niekaip neįsivaizduoju tokių personažų lūpose frazių "negaliu taip sparčiai žingsniuoti kaip tu" ir juolab "einam ratu ir eisim taip amžinai, kapanodamiesi šitame nakties aliejuj"... Yra dvi galimybės: arba jie buvo išalkę viskam pasiryžę poetai, arba poetams geriau nesiimti kriminogeninių siužetų su dialogais.

30106. Korra to zr2006-07-27 17:24
Kad tu negali ko nors įsivaisduoti, tai liudija tik tavo vaizduotės menkumą, o tekstas nėra realistinis, jeigu atkreipei savo nevisai įgalią vaizduotės akį, tai parabolė (ir poetiška, kupina juodojo humoro)ir čia būtų net labai žalinga įvesti tavo vaizduotės įgalumui pakankamą dialogą.

30114. krankt zmogui2006-07-27 18:26
Tamsta manes nesupratote, gal todel, kad neparasiau dar vieno sakinio: "O zmones daro tik dar baisiau." Ne vienas gyvas padarelis taip nenusiaube gamtos, kaip zmogus.Zmogus plesrunais vadina lokius, tigrus, ryklius. Ar zinote, kiek yra like tu "plesrunu" gamtoje? Rykliai per metus gal tris zmones per klaida suciaumoja, o zmones uzmusa ju simtus tukstanciu, ir jau ekologine pusiausvyra vandenynuose kraupiai pazeista. Tokiu pavyzdziu galima pamineti simtus. O karai? Tas tariamas "plesrunas" sueda silpnesni, nes jam reikia valgyti. Ar zmogui butinai reikia karo - griauti, kas pastatyta kitu, zudyti moteris ir vaikus - kad pavalgyti? O jeigu si visa beprasme destrukcijos energija ir milziniski resursai butu nukreipti i moksla ir kultura - ar ne grazesnis ir saugesnis pasaulis butu visiems, zmonems ir kitiems gyviems sutverimams? Gal tuomet siandien niekas net neminetu visuotinio klimato atsilimo gresmingu padariniu. Neitikinate manes, tamsta, zmogaus pranasumu, nes godumas ir beprotiskas ziaurumas man ne is tolo nepanasus i pranasuma.

30115. Chulijus2006-07-27 18:40
Puikus tekstas, locheliai. Kur jusu klausa? Alus ir kashe numarino?

30135. ar2006-07-28 11:29
be kriminalu negalima?

30139. Korra2006-07-28 12:51
O tu gyveni pasaulyje be kriminal7?

30161. ***2006-07-28 16:09
Jei pro eglių šakas šviečia žvaigždės, tamsa negali būti nei aklina, nei tiršta. Ji tokia gali būti tik apniukusiu oru ir tik tuomet kai nėra Mėnulio. Parodykite man Lietuvoje keliuką, kuriuo būtų galima eiti keletą valandų (t.y. jis turėtų būti ne trumpesnis negu 15 km) ir kurį taip tirštai dengtų eglių šakos. Maža to – juo praeina keturios moterys ir dvi nusikaltėlių poros. Nėra Lietuvoje tokio keliuko. Jei ir būtų nekvepėtų baziliku, tikrai nekvepėtų. O painioti cigaretės ir jonvabalio šviesą gali tik daltonikas. Arba rašytojas, kuriam pritrūko tikslumo dėliojant detales.

30162. Xorra2006-07-28 16:16
korra eina nx odnoznacno

30195. xX2006-07-29 19:59
Psichologai sako, kad tamsioje tyloje kalbama trumpomis frazėmis. Gal todėl, kad ilgų frazių nėr į ką atremti - tamsa visus atraminius taškus laiko paslėpusi. Ilgos frazės nesigauna. Todėl "einam ratu ir eisim taip amžinai, kapanodamiesi šitame nakties aliejuj" greičiausiai galėjo būti ištarta ramiai sėdint fotelyje prie židinio. Ten ir vyksta veiksmas? Detektyvinė mįslė iminta? Prizas vis tiek lieka Šlepiko statomi man pietūs.

30225. varna2006-07-30 16:12
Turiu tris minutes laisvo laiko ir noriu (pritardamas ***) atkreipti skaitytojų dėmesį kad ir į ketvirtą šios nesąmonės (kurią kai kas drįsta vadinti "tekstu") sakinį:
gąsdina ...... varles, medžiojančias drėgnus šliužus(nuo kada varlės medžioja drėgnus šliužus?)
Toliau: didelis pabaidytas paukštis pašokdavo pakelėj iš savo miego ir laužydamas tankmės sanpynas sprukdavo tolyn..(miegantys pakelėje paukščiai, kurie pašoka(sic) ir sprunka laužydami šakas?)
..ropinėjančias rupūžes..pasikliaudami rupūžėmis bei varlėmis, kurių šlepsenimas(ropinėjančios rupužės sugeba dar ir "šlepsėti"?)
Kiekvieną kartą ką nors pabaidžius, vyrų širdys virpteldavo, jie trumpam sustodavo, paklausydavo ramaus miško alsavimo...(tai jų širdys virpteldavo nuo ramaus miško alsavimo?)
Ir taip toliau... Tai tik pirmos pastraipos nesąmonės. Totalus siaubas, elementarios logikos stoka.

30229. Korra varnai2006-07-30 16:56
Koks tu kvailas, aš net nesitikėjau.

30231. Bliamba2006-07-30 18:57
Nesuprantu - kur žiūri el. redaktorius. Ką sau išdarinėja ta moteris, kurio vardo rimti žmonės neturėtų minėti. Mes ją ignoruojam, bet jos įžūlumas - per daug. Vyrai taip nesielgtų - nes gautų kvietimą išsiaškinti kokiam nors skvere ir - kumsčiais. Todėl vyrai taip nesielgia. O tokia priplaukusi šizė gali sau leisti taip elgtis. Ką gi, beliks ją sudirbinėti - ir grubiai (tad el. redaktorius, turėtų nereaguoti kaip dabar nereaguoja - turėtų atsistatyti pusiasvyra). Beje, aš - ne varna, tiesiog nepakenčiu nesąmonių. Tad kad, žertva, saugokis...

30232. toto2006-07-30 19:34
Kliedi Alvydas Šlepikas ir užsirašinėja. O kas jam neduos? Griovių kast jis nenori, jis nori būti rašytoju. Tam reikia ne šiaip drąsos.

30233. ivs > xX2006-07-30 19:59
Bus daugiau? Taigi čia dar Perl Back išrastas metodas "pabaigą susikurk pats". Ką čia toliau rašyti? Dešniarankis nuėjo atgal į mišką, kur baladojosi paukščiai ir šlepsėjo šliužai, viską gaubė spengianti tyla ir pasiėmė lobį iš tų anų dviejų - plėšikų profesionalų, nebaigusių filologijos. Net nepradėjusių. O pats ką? Pats dešniarankis daugiau niekada neėmė rašymo priemonės nei į dešinę, nei į kairę ranką, nes žudyti daug lengviau nei rašyti. Pasirodo.

30245. ◊ ( Hellfire club version )2006-07-31 03:48
grynoje tamsoje negalima eiti ištisai, tam tikrais tarpais reikia sustoti ir mažiausiai 5 min. įsiklausyti. Ypač jei viskas itin nurimsta, galima įtarti, kad priekyje yra žmogus. Jei staiga pakilo vėjas, puskilometriu aplink nėra žmogaus ( žmogbezdžionės ). Be to yra paprastas maginis triukas, "pasidaryti nematomu", pro betkokią sargybą galima praeiti. Advanced atvejais ir jokia elektronika neima.

meaning, there`s no meaning..

produced by Maybe Logic™


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:41 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba