Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
 Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

MUZIKA

ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS

Laima Slepkovaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo

"Kelių šimtų kilometrų fizinis atstumas nuo Vilniaus iki Klaipėdos yra niekis prieš dvasinį atstumą, jaučiamą tarp šių dviejų miestų", – per Kristupo vasaros festivalio atidarymą kalbėjo Klaipėdos muzikinio teatro direktorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, ir tuose žodžiuose slypėjo skaudi tiesa. Vilnius, sostinė, yra didžiausias Lietuvos kultūros centras, ir natūralu, kad čia sukoncentruoti ryškiausi talentai, vyksta labai intensyvus koncertinis gyvenimas, ir veikia prestižiškiausios muzikos mokyklos. Kartais ima atrodyti, kad Vilnius yra visais atžvilgiais pranašesnis, ir vietiniai kolektyvai bei svečiai iš užsienio visiškai patenkina miesto estetinius poreikius. Tačiau tai yra apgaulingas įspūdis. Nors ir kokia gausi būtų besidarbuojančių Vilniuje muzikų brigada, jų veikla nejučiomis virsta rutina: tie patys vardai, panašios idėjos ir netgi besikartojantis repertuaras...

Lietuva nesibaigia ties Vilniumi, tačiau takai į sostinę – nepraminti arba apaugę žolėm ir samanomis, ir jeigu karjeros pradžioje muzikas neapdairiai atsidūrė už sostinės ribų, devyniais atvejais iš dešimties jis lieka pasmerktas pelnyti lokalinį pripažinimą ir beveik visuomet, pareiškęs norą pasirodyti sostinės publikai, išgirsti "ne". Vargu ar Kristupo vasaros festivalio atidarymas taps tuo ledlaužiu, kuris sugriaus vilniečių nepasitikėjimą kitų miestų muzikinio gyvenimo kokybe ir padės pakeisti beveik vien į sostinę orientuotą aukštųjų muzikos institucijų politiką, tačiau tai buvo iš tiesų gražus dviejų didmiesčių muzikinės draugystės pasireiškimas: Klaipėdos muzikinis teatras restauravo savo repertuaro perlą Vilniaus scenoje.

Igorio Stravinskio opera-oratorija "Karalius Edipas" – monumentalus opusas, gimęs 1927 metais, kai kompozitorius buvo įžengęs į neoklasicistinį kūrybos periodą. Nors neoklasicistinei šio kūrinio estetikai būdinga tradicinė forma ir daug paprastesnė harmonija, lyginant su ankstyvaisiais kompozitoriaus baletais, antikinio siužeto muzikos drama yra kietas riešutėlis atlikėjams. Darnūs konsonansiniai sąskambiai joje – politonalūs, funkcinė akordų trauka niveliuojama, o ilgi dainuojami monologai ir įtempta dinamika reikalauja iš artistų ne tik puikių interpretacinių sugebėjimų, bet ir neeilinės fizinės stiprybės.

Ta operos-oratorijos interpretacija, kurią girdėjome liepos 4 dieną, nebuvo itin preciziška. Kartais pasigirsdavo netvirta pučiamųjų intonacija, kulminacijose orkestras beveik užgoždavo solistus, o tarp styginių ir varinių pučiamųjų buvo šiek tiek juntama dinaminė disproporcija. Bet man sunku prisiminti bent vieną atvejį, kad, atliekant operą, kantatą arba oratoriją, orkestras būtų nė sykio nenustelbęs vokalo, o pučiamieji – styginių. Ši yda būdinga daugeliui Lietuvos orkestrų, įskaitant LNOBT, kuris vos retsykiais leidžia dainininkams patausoti balso stygas ir visam gyvenimui turi patogų pasiteisinimą: bloga akustika. Tad Klaipėdos muzikinio teatro orkestras ir tą vakarą dirigavęs jam Vladimiras Konstantinovas juo labiau nusipelno indulgencijos – Šv. Kotrynos bažnyčios akustinės savybės kur kas prastesnės nei teatro salės. (Nepadėjo net scenos perkėlimas į kitą bažnyčios pusę.) Labai stipri reverberacija kenkia artikuliacijos tikslumui ir, matyt, iš dalies iškraipo dinaminius santykius.

Kita vertus, sakralinė erdvė, įspūdingi reljefai ir keistai aidintis, pakimbantis ore skambesys teikė nežemiškai muzikai papildomą jaudinantį švytėjimą. Siaubinga antikos drama katalikų bažnyčios ramybėje – ar galima surasti aštresnį disonansą ir nekasdieniškesnį sprendimą? Įspūdingi Henriko Cipario sukurti kostiumai, kaukės, šviesų atšvaitai scenos gilumoje (dailininkas – Donatas Šimonis) ir pilki restauruojamos bažnyčios skliautai tapo itin vykusia tragedijos dekoracija. Eligijaus Domarko režisūrinis sprendimas nepasirodė labai novatoriškas ar netikėtas (nieko nuostabaus – spektaklis restauruojamas po dešimties metų pertraukos toks, koks jis buvo pirmą kartą), bet kaip tik ta sceninė statika, "negyvi" galvos ir rankų judesiai, statulų pozos, regis, buvo vienintelis tinkamas būdas parodyti mito veikėjus.

Sofoklio tragedijos ir Stravinskio operos-oratorijos personažai draskomi jausmų audros, tačiau jų raiška – santūri, neturinti menkiausio šešėlio romantinio sentimentalumo. Dramatizmas nevirsta isterija, visa sceninė istorija – pabrėžtinai sąlygiška, jokio natūralizmo, tikrovės imitavimo ir siekio sugraudinti klausytoją. Kaukės, ilgi monologai, akmeninės pozos, "nemirusi, bet suakmenėjusi" lotynų kalba ir senovinio mito siužetas maksimaliai atitraukia tragediją nuo kasdienybės. Tačiau ji sukrečia monumentalia herojine didybe, kilniu epiniu grožiu, kurio kupinas kiekvienas partitūros taktas.

Šią partitūrą sunku deramai įgarsinti ne tik dėl intonacinio sudėtingumo, nepatogios tesitūros ir kitų techninių užduočių gausos, bet ir dėl specifinio energijos krūvio. Bet kartais dar juntami techniniai atlikimo sunkumai nepakenkė klaipėdiečių kuriamai muzikinei įtaigai. Girdėjome ne kūrinio tekstą, o nuoširdžią ir atsakingai paruoštą interpretaciją – versiją, turinčią neabejotiną meninę vertę ir šlovingą ateitį didžiojoje teatro scenoje. Klaipėdos muzikinio teatro muzikai parodė labai profesionalų, skoningą ir užbaigtą spektaklį, ir aš nesiryžčiau teigti, kad sostinės atlikėjai būtų susidoroję su šiuo veikalu įspūdingiau.

Tiesa, reikėtų paminėti, kad opera-oratorija buvo pastatyta ne vien klaipėdiečių jėgomis. Jiems taip pat talkino "Vilniaus" choro vyrų grupė, o pagrindinės partijos atlikėją Algirdą Janutą galima drąsiai tituluoti ne tik visos Lietuvos, bet Europos artistu. Garsusis tenoras dainavo Edipo partiją Klaipėdos teatre dar tuomet, kai šis veikalas buvo ten pastatytas pirmą kartą, o vėliau ne sykį atliko ją įvairiose Europos šalyse. Tad šis vaidmuo yra išties ilgai brandintas.

Deja, šį kartą solisto žemojo registro gaidos dažnai paskęsdavo tirštame orkestro "akompanimento" audinyje, tad sunku buvo išgirsti kiekvieną detalę, bet, nepaisant to, Janutas sukūrė įtikinamą kenčiančio ir pasiaukojančio didvyrio personažą. Beje, Karalius Edipas buvo vienintelis herojus, kurio galvos nepuošė stilizuota kaukė. Taip nutiko todėl, kad įspūdingi papuošalai buvo pagaminti dar statant pirmąjį spektaklį; kadangi tuomet kostiumų gamybos technologijos buvo daug prastesnės, šios kaukės yra ganėtinai sunkios ir trukdo dainininkams. Tad pagrindinio vaidmens atlikėjas atsisakė kaukės, aukodamas vizualinį efektą dėl skambesio kokybės.

Artūras Kozlovskis, Vytautas Kliukinskas ir Viačeslavas Tarasovas labai gerai atliko savo partijas, nepaisant sunkių galvos apdarų, o Dalia Kužmarskytė, suvaidinusi Jokastę, tapo man tikru atradimu: ji pripildė kiekvieną garsą stipraus ir kartu tauraus moteriško jausmo. Solistė atskleidė Jokastės abejonę orakulo žodžiais su didžiule įtaiga ir nesentimentaliai.

Tiesa, teko nugristi po koncerto klausytojo pastabą, kad galingas orkestro skambesys privertė solistus forsuoti. Perklausius porą šio veikalo įrašų nekyla minčių, kad kompozitorius būtų leidęs dainininkams muzikuoti pusbalsiu savo malonumui. Kūrinyje yra keli dinaminiai atoslūgiai – daugiausia choro partijoje, tačiau monologai ir dialogai, kaip ir Sofoklio dramoje, vystomi auginant įtampą arba ją palaikant. Tikrosios atoslūgių salos – skaitovo tekstai. Šarūnas Juškevičius skaitė juos raiškiai, su tinkamu patosu, tiksliai pasirinkdamas tempą ir intonaciją, ir jo žodžiai organiškai įsiliejo į muzikinį audinį. Deja, akustika sutrukdė aiškiai išgirsti kiekvieną žodį, tad, neskaičius Sofoklio dramos, būtų gana sudėtinga sekti lėtai besivystantį veiksmą, bet, kaip žinoma, kompozitorius anaiptol nelaikė siužeto esmine kūrinio dalimi, pagrindinis muzikos turinys yra pati muzika.

"Karaliaus Edipo" statymas ir net jau kadaise statyto spektaklio restauravimas yra iššūkis. O Klaipėdos muzikinio teatro trupė metė sau dvigubą iššūkį, atveždama savo triūso vaisių į Vilnių, į festivalį, reprezentuojantį sostinės kultūrinę politiką. Akivaizdu, jog tam, kad šis dieviškas kūrinys pagonių siužetu išvystų Šv. Kotrynos bažnyčios sceną, įdėta be galo daug darbo ir kūrybinių jėgų. Ir rezultatas – tikra sėkmė: anšlagas, dosnios ovacijos, sveikinimai ir linkėjimai sugrįžti. Tiesa, publika taip ir neatsistojo, nors to galima buvo tikėtis, nuskambėjus tokiam monumentaliam ir efektingam opusui. Kodėl taip nutiko, sunku pasakyti. Sostinės publika apskritai retai iš vietų pakyla, nes yra išlepinta gerų koncertų. Šiaip ar taip, šis nedidelis spektaklis buvo kaip tik vienas tų kultūrinių reiškinių, kuriais lepinamasi.

Tolimas yra dvasinis atstumas tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Tolimas, tačiau įveikiamas. Kilnoti grandiozinius projektus iš vieno miesto į kitą – didelė prabanga, tačiau argi rezultatas nebūna vertas investicijų?

 

Skaitytojų vertinimai


30164. geriau2006-07-28 17:34
parašytų apie "paryžiaus katedrą"

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:41 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba