Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
 PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60

PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Prie redakcijos stačiakampio stalo šnekasi savaitraščio vyriausieji redaktoriai: VYTAUTAS RUBAVIČIUS, ALVYDAS ŠLEPIKAS, KORNELIJUS PLATELIS ir skyriaus redaktorius LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.

Liudvikas Jakimavičius. Susirinkom čia pasišnekėti ne šiaip, neturėdami ką veikti, kas būtų gal ir daug įdomiau už proginius pašnekesius. Proga iš tikro yra – "Literatūrai ir menui" liepos 21 dieną sukanka 60 metų, ir tas faktas tiesiog pats siūlo temas ir klausimus mūsų susiėjimui. Visų pirma, ar nėra iškalbinga ir neatsitiktinė pati laikraščio pasirodymo data – liepos 21-oji, minint šeštąsias mūsų istorijai pragaištingojo "Liaudies Seimo" išrinkimo metines. Tad ir laikraščio steigimo idėja buvo sukurti instrumentą, su kurio pagalba būtų įgyvendinami sistemos tikslai. Tokie yra šio pastato pamatai ir pirmasis postūmis. Kaip dabar žiūrėti į patį steigimo faktą?

Kornelijus Platelis. Turint omeny, kad "Literatūra ir menas" – savaitraštis ir kad tada išeidavo sekmadieniais, galima abejoti, ar tas sutapimas iš tikrųjų nėra atsitiktinis.

Vytautas Rubavičius. Gali būti ir taip, ir taip. Žmonės, kurie kūrė ideologinio auklėjimo ir žmonių smegenų pertvarkymo planus, savo darbą gana gerai išmanė. Dabar iš įvairiausių dokumentų aiškėja, kad būdavo numatytos menkiausios smulkmenos. Valdyti žmones jie tikrai mokėjo.

K.P. Galiu ir dar paminėti sutapimų, kurie buvo tikrai atsitiktiniai. 3000-asis "Literatūros ir meno" numeris išėjo 2004 m. liepos 7 d., minint spaudos atgavimo šimtmetį, tačiau niekaip nebuvo manipuliuojama, siekiant pritempti prie tos datos. O šis numeris išeina kaip tik su liepos 21-osios data, taip pat labai natūraliai.

L.J. Netikiu, kad tai atsitiktinis sutapimas, nes iš vedamųjų, laikraštį palydinčių tekstų, matyti, kad jis visas iš anksto parengtas šiai datai.

K.P. Visa tai galėjo būti ir, tarkime, liepos 20-osios data pažymėtame numeryje. Klausimas būtų toks: ar noras išleisti pirmąjį numerį liepos 21-ąją nulėmė, kad jis paskui visada pasirodydavo sekmadieniais? Tuo aš netikiu visu šimtu procentų. Sekmadienis galėjo būti pasirinktas ir dėl to, kad tarybinis žmogus po sunkios komunizmo statybos savaitės galėtų kultūringai praleisti tuo metu vienintelę poilsio dieną su "LTSR tarybinių rašytojų sąjungos ir Meno reikalų valdybos" organu.

V.R. Yra ir kitas dalykas: istorija mums tokius sutapimus pateikia, kad mes pamąstytume apie gilesnę tokių sutapimų prasmę, nebūtinai mistinę. Tik pagalvokime – laikraštis išsilaikė šešiasdešimt metų. Liudvikas užsiminė apie pamatus. Pasikeitę jie ar nepasikeitę? Viskas yra pasikeitę, tačiau esama ir istorinio vyksmo tąsos. Išliko tauta. Keičiantis socialinėms sąlygoms ir sistemai, kai kurie dalykai išlieka. Tam tikri saviorganizacijos būdai, literatūra, kalba, kuria ji rašoma, – visa tai išlieka. Vienas iš reikšmingų dalykų yra tas, kad, žiūrėdami į "Litmenį", mes galime įžvelgti labai akivaizdų savo ir savo tautos istorijos pavidalą, pamatyti, kas ir kaip yra išlikę. Pats išlikimo dalykas yra svarbus. Dabar grįžkim prie klausimo, kam buvo šis leidinys kuriamas. Labai aišku – kam. Niekam kitam, kaip tik "naujam žmogui" ugdyti. Reikėjo ugdyti tokius partinius darbuotojus, kurie savo kūryba keistų lietuvių tautos sąmonę. Tas kaitos procesas vyko ganėtinai sparčiai. Tai susiję su tautos išgyvenimo strategija, vadinasi, ir su prisitaikymu. Jau prisitaikius atsiranda sąmoningas ar nesąmoningas žaidimas su sistema.

Alvydas Šlepikas. Liudvikas, sakydamas "pamatai", lyg ir klausia, ar permąstyta tai, ant ko stovi tas laikraštis. Ar tai įvertinta? Vytautai, tu buvai savaitraščio redaktorius lūžio metais. Man atrodo, tada buvo labai aiškiai pasakyta, nuo ko atsiribojama ir ko siekiama.

V.R. Tuo metu, kai visa tai vyko, atrodė, kad viskas vyksta tarytum savaime. Viskas taip pasikeičia, kad net nekyla klausimų, o dabar, jau praėjus kuriam laikui, gali pradėti sąmoningai svarstyti, kas tuo metu keitėsi. Tokius svarstymus skatina ir šių dienų tikrovė – juk valdžioje iki šiol komunistų partijos funkcionieriai. Anuo metu visiems buvo akivaizdu, kad viskas pasikeitė. Buvo ir žmonių, kurie manė, kad reikia radikaliau keistis. Vieni buvo įsitikinę, kad reikia panaikinti laikraštį arba keisti pavadinimą ("Pergalės" žurnalas virto "Metais"), o kiti – kad reikia išlaikyti spaudinį, kuris nemažai nuveikė, burdamas žmones nepriklausomybei. "7 meno dienos", "Dienovidis", "Šiaurės Atėnai", "Mūzų malūnas" – visa tai litmeniečių kūriniai: dalis žmonių išėjo iš redakcijos ir ėmėsi leisti naujus laikraščius.

K.P. Prisiminkime, jog tais laikais leisti "Literatūrą ir meną" atrodė visai neblogas biznis. Savaitraščio tiražas vienu metu viršijo 70 tūkstančių. Manau, tai irgi paskatino "Literatūros ir meno" kolektyvą byrėti ir steigti naujus leidinius.

V.R. Lietuviai yra gudrūs. Kai kultūrininkai pajunta šiokius tokius pinigus, jie irgi ima gudrauti, tačiau nenumato kelių ėjimų į priekį. Visus viliojo magiškas skaičius – 70 tūkstančių tiražas, bet man buvo aišku, kad toks tiražas yra laikinas dalykas. Kultūrinės spaudos tiražai neišvengiamai turės kristi. Iš kultūrinės spaudos "biznio" nebus. Aišku, kai kam atrodė, kad jei užsidarys "Litmenis", tai dalis jam tenkančių pinigų bus permesta jiems. Šitoks "gudrumas" savaip skatino antilitmenišką retoriką.

L.J. Vytautai, šiaip ar taip kalbėsi, "Litmenis" buvo oficiozas. Tačiau tokių oficiozų laikas baigėsi. Ir sprogimas į neoficiozines skeveldras buvo neišvengiamas. Vis dėlto išlikusi "Litmenio" abreviatūra, ir dar kaži kas, glūdintis laikraščio dvasioje, regis, tebeturi tokio oficioziškumo šleifą...

V.R. Jis oficiozinis išlikęs gal tik vienu aspektu – dėl priklausomybės Rašytojų sąjungai. Pati Rašytojų sąjunga ne vieno žmogaus sąmonėje yra svarbi nelyg pusiau vyriausybinė institucija.

L.J. Rašytojų sąjunga, skirtingai nuo kai kurių kitų organizacijų, neskilo, liustracijos nevykdė.

V.R. Kūrybinėse sąjungose nebuvo vykdoma liustracija. To ir negalėjo būti, nes nebuvo vykdoma desovietizacija. Rašytojų sąjunga iš visiškai oficiozinės įstaigos, tarsi ministerijos, virto rašytojų profsąjunga, išlaikė dalį sukaupto simbolinio kapitalo bei ryšius su valdžia.

K.P. Dar prisiminkime, kad Rašytojų sąjunga neišparceliavo savo turto.

L.J. Laikraštis buvo įsteigtas kaip Rašytojų sąjungos organas, bet netrukus tapo visų kūrybinių sąjungų organų, ir tai buvo parašyta jo abreviatūroje.

V.R. Savaitraštis buvo labai svarbus leidinys, nes jis "veikė" kūrybinės inteligentijos sluoksnyje. Tokie leidiniai buvo leidžiami ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Jo reikšmę ir padėtį sovietinėje struktūroje bei ideologijoje rodo pareigybių nomenklatūra. Vyriausiasis redaktorius ir jo pavaduotojas buvo tvirtinami Centro komitete. Pareigybė priklausė CK žiniai, vadinasi, buvo sulyginta su ministrų, kūrybinių sąjungų pirmininkų pareigybėmis. Aš buvau vienintelis, matyt, pirmas ir paskutinis, nepartinis vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, kuris buvo tvirtinamas CK, jau tam CK byrant.

K.P. Noriu patikslinti. Pirmasis numeris buvo apibūdintas taip: "LTSR tarybinių rašytojų sąjungos ir Meno reikalų valdybos savaitinis laikraštis". O kalbant apie pavadinimą "Literatūra ir menas", man jis neatrodo nelogiškas. Tai kas, kad literatūra – irgi menas? Beje, angliškai šis pavadinimas skamba dar natūraliau. O kam savaitraštis turėjo tarnauti? Kaip ir visa sovietinė spauda, visas menas, jis turėjo tarnauti ideologijai. Socialistinio realizmo kūrėjas privalėjo meninėmis priemonėmis iliustruoti ideologiją, kuo patraukliau estetinėm formom pateikti ją visuomenei, suasmeninti, sužmoginti. Tačiau mes žinom, kad visada yra ir taip, ir kitaip. Jau pirmajam numery pažiūrėkim, kas spausdinama. Ir Vincas Mykolaitis-Putinas, ir Eduardas Mieželaitis, autoriai, kurie šiaip jau blogi poetai nebuvo. O geros poezijos ar kito meno į siaurabėgę ideologijos "konkę" neįkinkysi.

L.J. Tai čia ypač bjaurus atvejis. Turiu galvoje Mykolaitį-Putiną.

A.Š. Jis vis vien būtų buvęs priverstas rašyti. Jei ne į "Literatūrą ir meną", tai į "Komunistą".

V.R. Kaip mes į tą laiką galėtume dabar žiūrėti? Nemanau, kad, žinodami to meto aplinkybes, turėtume priekaištauti poetams dėl vienos kitos eilutės ar eilėraščio. Man svarbiausia – ar kolega rašytojas savo skundais, pranešimais neskandino kitų žmonių, nestūmė jų į Saugumo glėbį, ar Rašytojų sąjungos funkcionierius, sėdėdamas savo kabinete ir žinodamas veikiant pasiklausymo aparatūrą, neprovokuodavo atvirų pokalbių ir panašiai? Man smerktini atrodo tik tokie žmonės, o su kūriniais "atsiskaitys" literatūros istorija.

K.P. Bet aš norėjau pasakyti, kad meninė kūryba yra meninė kūryba. Mykolaitis-Putinas, be to, ką jis buvo priverstas parašyti, sukūrė daug gerų dalykų. O ir Mieželaitis mūsų bendram fronte prieš sovietinę cenzūrą nuveikė daugiau negu kuris kitas.

V.R. Mieželaitis yra ypač dvilypis anos realybės pavidalas.

K.P. Jis iš tikrųjų buvo įsitikinęs anos ideologijos atstovas, bet kadangi visa kova vyko dėl formos, jis čia nuveikė daugiau negu kuris kitas. Prisiminkime, kad cenzūra ir jį buvo pradėjusi statyti į vietą, bet jam buvo paskirta Lenino premija, ir verlibras tapo legalizuotas kartu su daugeliu kitų dalykų. O apskritai, žiūrint į visą sovietinę spaudą, "Literatūra ir menas" vis dėlto buvo žmoniškesnės kalbos oazė, ir ten visą laiką atsirasdavo žmoniškesnių tekstų apie žmoniškesnius dalykus – kultūrą, menus. Sovietai tokiu mastu neatmetė kultūros paveldo kaip Mao chunveibinai. Ir tas kultūros paveldas daugeliui žmonių tapo priebėga, o valdžiai – tikru gyvačių lizdu, kuriame ruseno laisvės dvasia ir veisėsi nepriklausomos idėjos. Negalėčiau tiksliai pasakyti kada, bet, man regis, tam tikru metu visas laikraštis pradėtas rašyti lyg ir ezopine kalba, kabutėmis rėminant visą sovietinę tikrovę. Studijų metais jį skaitydavau visą nuo pradžios iki galo ir dešifruodavau. Gal mano interpretacijos su tiesa ir prasilenkdavo, gal jas skatino tikėjimas, kad viešajame gyvenime su menu gali atsirasti daugiau tiesos, tačiau daug požymių tą tikėjimą palaikė.

L.J. Labai akivaizdus posūkis matomas 1968–1969 metais, prasidėjus chruščioviniam atlydžiui.

V.R. Būtent tada atsirado naujų kalbos registrų, kurių cenzūra tiesiogiai nebegalėdavo pagauti. Žmonės buvo išsilavinę. Reikia pripažinti, kad gera buvo švietimo sistema, ji žmones gerai išmokydavo lietuvių kalbos. Na, bet buvo susiklosčiusi strategija, kad vieną eilėraštį ar kokią nors eilutę reikėdavo skirti "dlia otvoda", nes prie tos eilutės jau galėdavai du kartus paminėti Dievą. Jei tos eilutės nebus, nebus išvis nieko.

K.P. Arba sudėtinga vardų minėjimo kritikos straipsniuose kurtuazija! Kiek ten niuansų būta...

L.J. Labai būtų įdomu prie laikraščio rinkinių pasodinti kokį nors krapštuką, kad jis pastudijuotų, kaip keitėsi tos žaidimo su cenzoriumi taisyklės, kaip buvo plečiamos laisvesnio kalbėjimo ribos. Tik man labai gaila to žmogaus, nes, paskaičius laikraštį, kaži kodėl norisi nusiplauti rankas.

V.R. Klausimas kitas. Šitas leidinys toje zonoje, kurioje gyvenome, įtvirtino laisvesnę kūrybinę mintį, kalbą ir raišką. Šiek tiek kitokios buvo tos raiškos ribos. Čia atsirado ir naujesnis kalbos registras. Buvo žaidžiama labai daug žaidimų, kurie priklausė ir grynai nuo asmeninių dalykų. Žmogus, norintis dabar išnarplioti anuos žaidimus, turėtų jausti anuometines realijas. Tas gyvenimas išgaravo, jis nebuvo niekaip fiksuojamas. Tada buvę savaime suprantami dalykai neišmanančiam kontekstų jau nėra savaime suprantami ar tampa išvis nebesuprantami.

L.J. Gal hermeneutikams būtų įdomu padaryti kokių nors pasirinktų metų "Litmenio" skerspjūvį ir pamėgint atkurti, kaip veikė sistema ir kultūros žmogus joje vienais ir kitais metais.

V.R. Turėtų susėsti žmonės, kurie išmano aną laiką.

K.P. Tada reikėtų paimti ir "Tiesos" komplektą.

L.J. Įdomu, ar, taip nuodugniai skaitydami laikraštį, galėtume pamatyti ir "personas non gratas", atstumtuosius, kurie sąmoningai nėjo į kompromisus ir nevykdė ideologinio užsakymo?

V.R. Ar galima kelti tokį klausimą? Juk visa vieša erdvė buvo sistemos žmonių rankose. Tu negalėjai pasirodyti viešojoje erdvėje nepriimdamas toje erdvėje esančių raiškos formų. Arba tu priimi, arba nedalyvauji. Kūrybinėje aplinkoje daug kas paaiškėdavo po pirmųjų publikacijų. Turėdavai galvoti, ar sugebėsi sužaisti savo žaidimą. O štai kitas dalykas. Pavyzdžiui, kiek žmonių atsisakė stoti į Rašytojų sąjungą? Manau, tokių nebuvo. Visi norėjo įstoti į Rašytojų sąjungą. Be visų kitų dalykų, ta institucija buvo dar ir apsauga. Jei gimei okupacijos sąlygomis, tai ir gyvenai tarybinėje tikrovėje (ne sovietinėje).

L.J. Bet žiūrėkim – 1972-ieji, Kalantos susideginimas. Įvykis, gal ir išprovokuotas tos laisvėjančios sąmonės?

K.P. Taip, prieš tai iš tikro buvo neregėto atšilimo laikotarpis. Prisiminkime, kiek tuo metu pasirodė gerų poezijos knygų: ir V.Bložės, ir S.Gedos, ir J.Juškaičio, ir M.Martinaičio, ir J. Vaičiūnaitės, ir T. Venclovos "Kalbos ženklas", ir Alb.Žukausko – tiesiog ištisas srautas.

V.R. Iš dalies ir šių knygų pasirodymą lėmė laisvesnės srities formavimasis, o ją kūrė "Pergalė" ir "Literatūra ir menas". Šitie leidiniai plėtė raiškos galimybių lauką. Cenzorius tos Ezopo kalbos negalėjo už uodegos pagauti. Yra dokumentų, dėl ko spaudos cenzoriai skųsdavosi ideologiniam skyriui. Jis turėjo savo "talmudus", nurodančius, ko negalima spausdinti. Tačiau nebuvo autorių, kurie būtų rašę, kad reikia nuversti sovietų valdžią ir kaip ją reikia versti. Priešinamasi buvo savu meniniu kalbėjimu, nepaisančiu ideologinių nuostatų, taip pat kūrybiniu individualizmu.

L.J. Tačiau nebuvo ir paralelios literatūros. Vadinasi, tos leistinos ribos buvo mūsų rašytojams pakankamos. Savo gėdai pripažinkime – į stalčių beveik nieko nebuvo parašyta.

K.P. Į stalčių beveik ir nereikėjo rašyti. Na, išimdavo vieną kitą eilėraštį iš tavo rinkinio, žiūrėk, kitame jį išspausdindavo ir dar pagirdavo. Rašytojai vėlyvuoju sovietmečiu jau buvo pasidalinę į dvi, tiesa, ryškiai neapibrėžtas grupes – lojaliuosius ir vadinamuosius "modernistus". Abi jos turėjo savo kritikus, ir patys rašytojai visaip stengdavosi palaikyti vienas kitą. Liudvikas minėjo, kad beveik nebuvo rašoma į stalčių. Iš tikro nebuvo geros literatūrinės "savilaidos" gal todėl, kad literatūros ir cenzūros jėgų išsidėstymas spaudos lauke, kur jos grūmėsi, visą laiką kito. Ir toms grumtynėms eikvoti jėgas atrodė prasminga.

A.Š. Buvo ir išimčių. Kalanavičiai, Grinkevičiūtės.

V.R. Grinkevičiūčių ir negalėjo būti. Egzistavo keletas temų, kuriomis nebuvo galima kalbėti šioje viešoje zonoje. Niekam į galvą negalėjo šauti, jog bus galima išspausdinti kūrinį apie pokario pasipriešinimą, tremtį, išeivijoje puoselėjamą Lietuvos valstybingumą.

A.Š. Negalima buvo atskleisti ir dešifruoti.

K.P. Čia reikėtų prisiminti ir dar vieną literatūros žanrą – slaptąsias recenzijas Glavlitui. Cenzūra jas užsakydavo patikimiems rašytojams, kad šie dešifruotų tekstus. Ir tada rankose cenzoriai jau turėdavo raštišką kaltės įrodymą.

V.R. Būtų labai įdomu dabar tą kritiką paskaityti, bet manau, kad ji nėra išlikusi. Partinės kuopelės, net "Vagos" leidykloje, su tais dalykais gražiai susitvarkė. Istorikai turėtų atkreipti dėmesį į leidyklų, kūrybinių sąjungų partinius archyvus, nes ten buvo sakoma tiesa apie kolegų kūrybą, jų laikyseną, nuostatas ir panašiai. Ten vyko tikrasis kūrybos valdymo procesas.

A.Š. Bet pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei tokio "Litmenio" išvis nebūtų buvę. Ar būtų vykęs koks nors literatūrinis gyvenimas?

V.R. Nebūtų buvę viešos komunikacijos. Tik komunikuodamas galėjai perprasti valdžios žaidimo taisykles ir bandyti jai taip pat primesti tam tikras savo žaidimo taisykles. O primesdamas šiek tiek keisti. Valdžia kartais susigriebdavo, pasigirsdavo raginimų stiprinti darbą su jaunaisiais, o po kokio pusmečio ar metų viskas vėl tekėdavo savo vaga. Nieko nebeteisė, į Sibirą nebevežė. Ir mums dabar turėtų būti labai svarbu apmąstyti aną visuomenės ir kultūros būvį. Tai ganėtinai nuobodu, reikėtų gal rasti įdomesnių rakursų, gal lyginti su kitų šalių demokratėjimo procesais. Čia tikrai yra ką daryti.

K.P. Be abejo, viskas, apie ką mes čia kalbame, visa ta ilgoka, ištisą epochą apimanti istorija negali neveikti mūsų dabarties. "Literatūra ir menas" per tą laiką yra susikūręs nemažai vaizdinių daugelio žmonių sąmonėje. Beveik kiekvienas, man atsakius į klausimą, ką dabar veikiu, sušunka visą gyvenimą uoliai skaitęs "Literatūrą ir meną"... ir nustemba, kad jis dar tebeina. O tie ištikimieji skaitytojai taip pat negali atmesti savo ankstesniųjų įsivaizdavimų. Štai ir Liudvikui, atsakingam už aktualijų ir humoro puslapius, savaitraštis atrodo tebeturintis oficiozinį šleifą. Žinoma, mes stengiamės spausdinti tai, kas vienaip ar kitaip susiję su kultūros administravimu, jos politika. Tačiau, mano supratimu, dabar savaitraštis arčiau priešingo poliaus. Jis nėra vienalytis. Jis nėra "organas". Jis demokratiškas, pliuralistinis, todėl kiek postmodernistinis. Jame galima išgirsti labai įvairių balsų. Savaime tai nėra didesnė vertybė už, tarkime, bendraminčių (jeigu tokių gali būti) leidžiamą leidinį, bet, manau, tokius mus daro minėta savaitraščio istorija.

Žinoma, norėtųsi dirbti geriau, taip, kad mus labiau skaitytų, nors šiaip jau savaitraščio sklaida neapsiriboja nurodytu tiražu. Mūsų internetinėje svetainėje vidutiniškai per dieną apsilanko per 2000 skaitytojų. Jaučiame, jog daug jų dabar gyvena užsienio šalyse. Kol kas mūsų svetainė nemokama, ir, tikiuosi, tokia bus. Nebent pradėtume elektroninę prenumeratą.

Prabėgo 60 metų. Daugelis mūsų darbuotojų dar nė gimę nebuvo, kai pasirodė pirmasis savaitraščio numeris. Norėtųsi, kad jis tebeitų, kai nė vieno mūsų nebebus.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:39 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba