Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-21 nr. 3105

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠĖJIMO
189
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

"LITERATŪRAI IR MENUI" – 60 
• PLATĖJANTI LAISVESNĖS RAIŠKOS ZONA
• SUKAKTUVINIAI GURINIAI
• "MĖGSTU POEZIJĄ IR POETŲ CECHĄ..."

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
"BALTOS LANKOS 2006": FILOSOFIJA IR MENAI
2
• LM POEZIJA9
• Alvydas Šlepikas.
LM PROZA
43

VERTIMAI 
• MAGNUS DUCATUS POESIS: RIBŲ ĮVEIKA1

KNYGOS 
• TOLKIENAS IR C. S. LEWISAS
• DA VINČIO APGAULĖ2
• HEKTORAS IR BERNARDAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
ESTIŠKAS NUOTYKIS
• Laima Slepkovaitė.
ĮVEIKUS DVASINĮ ATSTUMĄ TARP VILNIAUS IR KLAIPĖDOS
1

DAILĖ 
• Romualdas Alekna.
DIALOGAS: TECHNIKA IR FORMA
3
• Algis Uždavinys.
KO NEĮMANOMA PERTEIKTI MANIFESTAIS
4

TEATRAS 
• BANDYMAS SUPRASTI MINDAUGĄ
• TEATRINIŲ PRISIMINIMŲ KNYGA

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS SKIRTŲ VERTYBIŲ EKSPOZICIJA
36

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TIKRASIS MŪŠIO LAUKAS – SMEGENYS10

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY7

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DANIELIUS MUŠINSKAS: "LITERATŪRA DALIAI ŽMONIŲ VISUOMET BUS NE PRAMOGA, O LIKIMAS"

ESĖ 
• Aušra Matulevičiūtė.
NEVERK, EUROPA!

KRONIKA 
• LINKSMA, BET NE VISAI
• NAUJA KUNIGO JULIAUS SASNAUSKO KNYGA
• VALENTINUI GUSTAINIUI – 110
• VYTAUTAS RUDOKAS 1928.II.13–2006.VII.13

SKELBIMAI 
• VOKIETIJOS HESENO ŽEMĖS LITERATŪROS STIPENDIJA LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA

DE PROFUNDIS 
• R.V. ir V.B..
ATSAKINGŲJŲ DAINELĖ
7
• Balys Bukelis.
LAŽYBOS
3
• GERB. REDAKTORIAU,5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS

EILĖRAŠTIS – LAIKO SŪKURY

Iš "Literatūros ir meno" archyvų

[skaityti komentarus]

iliustracija

Nors seniau laikraštis "Literatūra ir menas" buvo rimtesnis leidinys (jis buvo ne tik Rašytojų sąjungos, bet ir LTSR kultūros ministerijos organas), tačiau ir senesnių laikmečių numeriuose galima rasti iki šiol aktualumo nepraradusių straipsnių bei rašinių, kuriuose pateikiamos vertingos įvairiausių kultūros reiškinių analizės ar apžvalgos. Šį kartą skaitytojams primenami diskusijos, vykusios 1984-aisiais, fragmentai iš pirmojo tų metų numerio. Beje, tada jau buvo susikūręs ir aktyviai koncertavo legendinis Prancūzijos vokalinis instrumentinis ansamblis "Les Wampas".

(...)

A. Guščius. Viso to veikiamas, turėtų vystytis ir dabartinis menas, taip pat ir poezija. Taip, greičių, tempų, sakyčiau, permanentinių įvykių svaigulį šiandien patiria daugelis mūsų amžininkų. Bet kodėl gi tokį svaigulį išreiškiantis menas dažnai sutinka pasipriešinimą tų skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, kurie savo kasdienybėje iš to svaigulio sunkiai beišsivaduoja? Turbūt todėl, kad istorinis kaleidoskopiškas būties judrumas žmogaus nepatenkina, jis ieško patikimesnių, pastovesnių savo egzistencijos konstantų. (...) Jų, kaip rašė mokytojas Viktoras Alekna, analfabetais nepavadinsi, nes poezijos ir skaitytojų ryšiai daugiabriauniai, neretai komplikuoti – apkaltinti tik vieną kurią pusę būtų neteisinga. Žymus rusų klasikinės literatūros tyrinėtojas B. Bursovas apie Puškiną rašo: "Puškiną supranta kiekvienas ir, reikia pasakyti, netgi iš pirmo karto, tačiau kuo jis mums suprantamesnis, tuo ir slėpiningesnis, kadangi atveria duris į mūsų pačių ir visos mūsų būties gelmę, vadinasi, užduoda mums vis naują ir naują darbą". Puškinas – genijus ir idealas, kurio nepakartosi (...)

S. Žukas. Kaip matyti, iš redakcijos pastangų, jis siekia dviejų specifinių kritikai tikslų: nori pagąsdinti poetus, kad liaudis jų nesupranta, o tai pagal žinomą logiką perauga į kaltinimą, jog rašytojas atitrūkęs nuo liaudies. Šitas teiginys tiesiai nesuformuluojamas dėl suprantamų priežasčių – jį reikia įrodyti. Kadangi tai sunkiai realizuojamas noras, einama kitu keliu: pasitelkiamas autoritetas – ta pati liaudis, nuo kurios poetai nori atitrūkti, o gal ir atitrūko. Štai šitą situaciją išnarplioti galbūt mums padės filosofas K. Stoškus. Dar kartą formuluoju: ar gali subjektas, konstatuojantis, kad nuo jo atitrūksta šiuolaikinis lietuvių poetas, būti pakankamai autoritetingas šitos atitraukimo situacijos vertintojas? (Čia galima akimirką pamiršti, kad kalbama apie meną.) Pastarąjį klausimą pabrėžiu visai nesiekdamas sumenkinti poezijos nesuprantančių ir jos nemėgstančių piliečių, bet taikau visa tai savaitraščio redakcijai, bandančiai pasinaudoti tokia komplikuota retorine priemone. Man regis, kur kas produktyvesnė būtų kritikų profesionalų diskusija apie šiuolaikinę poeziją. Gal poezijoje yra didesnių bėdų, negu mistinis atitraukimas nuo liaudies? Antrasis redakcijos tikslas (greta poetų pagąsdinimų) – didaktinis. Tai visai nesunku pastebėti, kad sklaidant laiškų publikacijas, įvertinant jų komponavimą laikraščio puslapyje (kuo pradedami laiškai, kuo baigiama, kiek už Stuką, kiek prieš Stuką ir t. t.). Laiškų publikacijos vis dėlto juk leidžia daryti išvadą, kad skaitytojai (ypač skaitytojos) myli ir supranta lietuvių poetų eiles, gerbia ir pačius poetus, tiesa, dar pasitaiko ir poezijos nesupratimo, nemylėjimo faktų net tarp humanitarinio išsilavinimo piliečių. Man visai nerūpi, kiek ir kokio pobūdžio laiškų gavo redakcija, bet tokią ataskaitą privalu būtų pateikti, nes kyla įtarimas ar, siekdami gražių tikslų (pasidžiaugdami, kaip mylima ir suprantama mūsų poezija, ir teigiamais pavyzdžiais gėdindami P. S. Stuką bei jam prijaučiančius piliečius), redaktoriai norom nenorom nefalsifikuoja "liaudies balso". Jeigu mano įtarimai nepagrįsti ir skaitytojai iš tiesų labai reiškia savo nuomonę apie literatūrą, reikėtų jiems suteikti atitinkamą tribūną, protingai vadovauti diskusijai ir, aišku, jokiu būdu nežaisti dvigubo žaidimo, nes jis nėra visai padorus. (...) Iš aukščiau žvelgiant, skaitytojų samprotavimus nesunku suskirstyti į dvi grupes: vieni mano, kad poetiniame tekste objektyviai egzistuoja tam tikra poeto duota prasmė – ją tereikia atpažinti, o komplikuotesniais atvejais – iššifruoti (ši pozicija gimdo ir tokį požiūrį: jeigu prasmės eilėraštyje neįžvelgiu, t.y. tai ir nepamatau to, ką jau žinau, tai eilėraštį pavadinu nesuprantamu, o šis sprendimas implikuoja ir visas kitas, jau minėtas, pasekmes); kiti mano, jog skaitant eilėraštį svarbesnis yra subjektas, t.y. skaitytojas, svarbu, kad tekstas suaktualintų, rezonuotų į skaitytojo dvasinę situaciją, suteikdamas jai papildomų niuansų, apskritai ją įprasmintų. Pastaroji, narciziškoji gerąja prasme nuostata suformuoja turbūt labiau pasitikinčio skaitytojo tipą. Abi minėtos nuostatos turi pakankamai argumentų ir, suprantama, silpnųjų pusių ir ne mums išspręsti šį ginčą, mes tegalime saugoti nuo pernelyg vienpusiško požiūrio. Taigi siūlosi maždaug tokia išvada: faktas, kad šiandieniniai lietuvių poetai prirašo ne tik eilėraščių, bet ir išleidžia poezijos rinkinių, kuriuos į šalį švelnia ranka padeda net ir aistringiausios poezijos mylėtojos, kurioms katarsį gali sukelti net ir ne itin reikšmingi poetų sielos virpesiai; bet taip pat faktas, kad poezijos skaitymas yra mokslu paremtas menas; todėl galima tik paraginti ryžtinguosius, imančius į rankas poezijos knygas, būti stropiais, atidžiais ir kantriais mokiniais – ir eilėraštis ims Jums byloti tokius dalykus, apie kuriuos Jūs anksčiau negalvojote ir gal šiek nujautėte. O poezijos kritikai čia neatsipirks vienu kitu straipsneliu – būtina leisti poezijos skaitymo pradžiamokslius, tik tuomet pagausės poezijos subtilybėmis besidžiaugiančių skaitytojų (ir O. Baliukonytė netaps atsitiktinio užsipuolimo auka).

K. Nastopka. Diskusija parodė, kad nėra mistinio "eilinio" skaitytojo, į kurį retai retorine daugiskaita apeliavo P. S. Stukas, o yra konkretūs skaitytojai su savo gyvenimu, meno supratimu, savo polinkiais, simpatijomis ir antipatijomis. Poezija pasirodė turinti supratingesnį adresatą, negu galima buvo spręsti iš "eilinių" skaitytojų signalų. Skaitymo problema sieja diskusiją su interpretavimo klausimais. "Paprasto perskaitymo" iliuzija bando juos apeiti. Įsivaizduojama, kad prasmę galima išimti kaip kokį daiktą, įvyniotą į kalbos apvalkalą, kad ji nekintanti ir vienareikšmė, eina tiesiai iš autoriaus lūpų į suvokėjo ausį. Neradęs tokios prasmės, P. S. Stukas piktinosi, kad nesugebėjo suprasti, "apie ką kalbama" O. Baliukonytės eilėraštyje. Jam pritardamas, J. Užsienis reikalauja, kad "mintis, kurią nori išreikšti kūrėjas", būtų "suprantama ir aiški daugeliui". J. Klimavičius polemizuodamas su S. Žuku dėl Maironio eilėraščio "Taip niekas tavęs nemylės", taip pat apeliuoja į griežtai apibrėžtą autorinę prasmę. Pripažindamas įvairias interpretavimo galimybes, manyčiau, kad korektiškas šio eilėraščio perskaitymas vis dėlto neturėtų apeiti dvivertiškų "moters ir tėvynės" temos santykių ir S. Žuko nurodyto rašytinės literatūros konteksto. Plykstelėjusi polemika rodo, kad klasikinė poezija irgi nėra taip jau vienodai suprantama. "Paprasto" poezijos perskaitymo turbūt apskritai negali būti. Kad skaitymas – ne vien atskirų žodžių ar frazių išaiškinimas, žino kiekvienas skaitytojas. "Jeigu poeziją užtektų vien tik suprasti, nedidelių reiktų pastangų. Betgi būkime atviri – ar dėlto skaitoma poezija?" – klausia A. Skirkaitė-Mieliauskienė. M. Bojka ne veltui ieško loginio, vaizdinio, asociatyvinio ryšio tarp to kas atskirose fragmentuose "gražiai pasakyta". Tai, ką vadiname eilėraščio prasme, yra tam tikra visumos hipotezė. Kad suprastų poetinį tekstą, skaitytojas privalo įsivaizduoti sakymo situaciją verbalinį ir neverbalinį kontekstą. Literatūrinė komunikacija skiriasi nuo pirminių kalbėjimo aktų. Natūralų kalbinį bendravimą lengvina tiesioginis kalbančiųjų kontaktas, iš anksto žinomas pašnekovo atminties tūris. Klausantysis užima aktyvaus atsakymo poziciją: sutinka arba nesutinka su kalbančiuoju, papildo jį, reaguoja į jo žodžius praktiniu veiksmu. Rašytinis žodis nutolsta nuo komunikacijos dabarties, ateina į pasaulį kaip našlaitis, neapsaugotas jį pagimdžiusios sąmonės autoriteto. Teksto prasmė išsivaduoja iš adresanto globos, konkrečios kalbėjimo situacijos. Tekstas betarpiškai santykiauja su pasauliu, adresuojamas ne pašnekovui, o visiems, galintiems skaityti. Literatūros komunikacinę situaciją apibūdina ne asmeniški adresanto ir adresato santykiai, o tam tikras daiktų universumas. Bendraudamas su tekstu, skaitytojas privalo įsivaizduoti kalbantįjį subjektą, situaciją, komunikacinių veiksmų seką. Poetas, pasak P. Valeri, prabyla kalba, kuri "neatliepia jokio poreikio, išskyrus tą, kurį privalo pati pažadinti, kuri įvardija tik nesančius arba slapta ir giliai pajaustus daiktus; keista kalba, kuri, mums rodos, priklauso visai ne tam, kuris ją formuluoja, ir skiriama visai ne tam, kuris jos klausosi. Ši kalba, vienu žodžiu, yra kalba kalboje". Literatūrinės komunikacijos partneriai bendrauja ne kaip kibernetiniai automatai, o kaip kompetentingi subjektai. Komunikacija tam ir yra reikalinga, kad ribotą savo žinojimą mąstantis individas kompensuotų kita tos pačios realybės projekcija, išreikšta komunikacijos partnerio kalba. J. Mikalauskas pagrįstai pasisako prieš vadovėlinę sampratą, esą egzistuojanti kažkokia logika, bendra visiems, visur ir visada. Turbūt todėl polemikos apie poezijos komunikabilumą dingstimi ir tapo O. Baliukonytės eilėraštis, kur komunikabilumo siekimas – vienas ryškiausių motyvų. (...)

Parengė Edvardas Rimkus ir Lijana Katilevičiūtė

 

Skaitytojų vertinimai


29870. ps2006-07-24 13:51
puskinas tikrai yra geras poetas, man apie pavasari patinka

29876. taip2006-07-24 15:05
puskino labai grazus eilerasciai, as moku atmintinai kelis grazius

29915. plyta2006-07-25 07:49
nu jau! Puskino apie berzeli grazus yra o ne apie pavasari

29938. vs2006-07-25 14:52
pticku zalko

29960. krankt2006-07-25 18:17
Paziurejau i sia nuotraukele ir ta pati pagalvojau - gaila paukstuko...

31482. shaash2006-10-02 20:54
o kas nuotraukos autorius??

33289. baisu2006-12-15 18:16
nuotrauka tai ryskiai vogta is kazkur,nes jokio autoriaus...ir be to kazin ar gautas autoriaus sutikimas spausdinti?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 16 iš 16 
21:40:38 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba