Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
 KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

MUZIKA

KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kaija Saariaho

Nors suomių kompozitorė, šių metų "Gaidos" kviestinė kompozitorė KAIJA SAARIAHO ne itin mėgsta aiškinti moterišką savo muzikos prigimtį, jos šilta, emocinga, hipnotizuojamai harmoninga, vizualiais potyriais, perregimų klosčių efektais, juvelyriškai subtiliomis detalėmis kerinti kūryba, be viso to, spinduliuoja ir neginčijamą moteriškumą. Jau daugiau nei 20 metų gyvenanti Paryžiuje, savitai perfrazavusi spektralistų idėjas, drovi ir šiaurietiškai introvertiško būdo menininkė yra daug kartų kalbėjusi apie savo muzikos idėjas bei meninę poziciją. Šįkart, labiau nei apie ką kita, jaunai kompozitorei JUSTEI JANULYTEI rūpėjo pasikalbėti apie vienos garsiausių šiuolaikinių kompozitorių moterų kasdienybę, sužinoti, kur, kada ir kaip gimsta ta nuostabaus grožio muzika, bei gauti keletą patarimų būriui jaunų jos pasekėjų.

Būtų labai smalsu išgirsti apie patį Jūsų kūrybos procesą bei kiekvienam kompozitoriui individualius darbo ritualus: kada rašote, kaip įsitraukiate į kūrybą, kokios darbo sąlygos Jums idealios?

Kur kas labiau mėgstu dirbti dieną nei naktį, dėl to paprastai pradedu dirbti iš pat ryto, tik išleidus savo vaikus į mokyklą. Rašau visą dieną ir stengiuosi, kad tomis dienomis būčiau laisva iki pat 5 valandos vakaro. Taigi paprastai dirbu maždaug nuo 9.30 iki 17, 18 valandos.

Tarsi kokiame biure?

Taip, taip. Be to, mėgstu dirbti labai reguliariai, išskyrus savaitgalių popietes, kurias skiriu vaikams. Kartais visai nebūna ūpo, arba jaučiu, kad nesugalvočiau nieko įdomaus, bet vis tiek imuosi darbo. Muziką rašau namie, čia turiu darbo kambarį. Dažnai pradžia būna labai sudėtinga, bet vėliau ima kilti idėjos, tą jau žinau iš patirties. Dėl to turiu prisiversti pradėti.

Laimingiausios mano akimirkos būna tuomet, kai mano vaikai atostogauja, ir mes važiuojame į kaimą, kur galiu visą laiką skirti kūrybai. Tai tiesiog idealu: iš pat ryto einu dirbti, tada mes kartu pietaujame, toliau dirbu iki 18, 19 vakaro, tuomet mes vakarieniaujame, paskui kur nors einame, – toks gyvenimas iš tiesų yra tobulas. Tačiau taip negali juk gyventi visą laiką: reikia apmokėti sąskaitas, rašyti laiškus ir taip toliau, tačiau tie laikotarpiai man labai svarbūs. Kitų ritualų neturiu, tiesiog stengiuosi rūpintis visais buities dalykais, nesusijusiais su kūryba, nes kitaip sunku būtų išlaikyti sveiką protą. Kai kurie menininkai nekenčia visų tų kasdienių reikalų, tuo tarpu aš noriu atlikti viską, nes tuomet jaučiuosi daug ramiau rašydama muziką.

Kaip greitai rašote? Ar visuomet nuspėjate savo galimybes?

Visuomet viską labai tiksliai planuoju ir kol kas dar nesu praleidusi nė vieno termino – stengiuosi būti pasiruošusi gerokai iš anksto. Gal kam nors ir atrodo, jog rašau greitai, bet nemanau, jog tai tiesa – tiesiog dirbu daug ir labai reguliariai.

Todėl prisitaikyti prie terminų ir užsakymų rutinos turbūt nesunku?

Ne. Žinoma, jei nepažadu ko nors visai nerealaus. Mano gyvenimas suplanuotas jau keleriems metams į priekį. Tai yra gana siaubinga, tačiau stengiuosi jį susidėlioti taip, kad liktų laiko ir pasirgti, nes gyvenimas bėga, turi būti laiko ir tam, kad vėliau dėl to nesugriūtų mano planai. Yra laiko kelionėms, pavyzdžiui, atvažiavimui čia. Stengiuosi per daug nenukrypti, tačiau čia, Vilniuje, esu jau visą savaitę, taigi jau savaitė, kai nedirbu. Paprastai rašau tik tuomet, jei esu išvykus ilgesniam laikui, pavyzdžiui, kai kur nors repetuojama mano opera, – tada esu parašiusi nedidelių kompozicijų, kaip "Sept papillons" violončelei.

Ar apskritai mėgstate keliones?

Taip, manau, kad mėgstu. Tačiau, kai keliauju, esu atskirai nuo savo šeimos ir nedirbu. Todėl, jei esu įpusėjusi rašyti naują didelį kūrinį, geriau likti namuose prie popieriaus. Visą laiką mėginu išlaikyti balansą ir per daug nekeliauti, tačiau labai nuostabu būti, pavyzdžiui, čia. Niekad nesu čia buvusi. Gera patirtis. Manau, jog tai darbo dalis.

Kas Jus įkvepia? Kaip pradedate naujus kūrinius?

Mane gali įkvėpti labai daug įvairių dalykų, – nemanau, jog jau atradau visus savo inspiracijų šaltinius. Tai gali būti kito autoriaus muzikos koncertas, nuostabūs atlikėjai, suteikiantys tiek daug energijos mano mintims, gražios akimirkos gamtoje, filmas, perskaitytas tekstas... Kas nors, kas suteikia naujos energijos ir tam tikru būdu vėliau virsta muzikine idėja, tačiau tai gali būti labai skirtingi dalykai.

Ar jaučiatės aukojanti ką nors vardan kūrybos, buvimo kompozitore? Galbūt gyvenimo malonumus?

Esu labai asketiška, siaubingai asketiška, neturiu net atostogų. Tačiau tai, ką aukoju, yra mano šeimos atostogos. Galbūt jie norėtų gyventi kitaip, tai vienintelis mano rūpestis. Geriausi mano momentai yra kartu su muzika, esu laimingiausia, kai neskubu, kai rašau muziką. Tačiau negaliu atostogauti su šeima paplūdimyje, nedarau dar kai ko, kuo jie galėtų mėgautis, galbūt aš pernelyg verčiu juos gyventi mano gyvenimą. Kita vertus, mano vienuolikmetė dukra taip pat mokosi muzikos, o sūnus visą laiką rašo, – esu tikra, kad jis bus rašytojas, dėl to jis irgi mėgsta tą ramų gyvenimą. Nors, tiesą sakant, nežinau. Kartais aš savęs klausiu: greitai pasensiu, – ar aš tikrai gyvenau? Kas yra gyvenimas?

Kas yra (buvo) Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai, kelrodės žvaigždės, kokie didžiausią poveikį padarę muzikiniai įspūdžiai? O galbūt vengėte įtakų, sekimo pavyzdžiais?

Yra daugybė tokių kompozitorių. Svarbiausias mano herojus visuomet buvo Bachas, aišku, ne tik man vienai, – turbūt visiems. Toks tobulas, humaniškas, šiltas ir techniškas, nėra jokios kitos tokios muzikos kaip jo, nors gyvenime esu patyrusi ir daugybę kitų nuostabių muzikinių įspūdžių. Negalėčiau išskirti vieno, – jų yra daug. Tarp kitų man svarbių kompozitorių buvo Szymanowskis, tam tikru metu svarbesnis už kitus buvo Ligeti, jo 8 dešimtmečio ir 9-ojo pradžios kūriniai, kuriuos labai mėgau. Messiaenas, Sibeliusas, Ravelis, Debussy, žinoma, Stravinskis, daug nuostabių šiuolaikinių kompozitorių. Pasaulis toks pilnas gražios muzikos… Greičiau man įsiminė konkretūs kūriniai nei atskiri kompozitoriai, nors juos irgi būtų sunkoka išskirti. Jei kalbėtume apie operas, kadaise labai mėgau Janįčeko "Jenufą", dar "Tristaną"... Taip pat Sibeliuso VII simfoniją, Ligeti Dvigubą koncertą, Szymanowskio Koncertą smuikui, labai skirtingus kūrinius...

Ką Jums reiškia tradicija? Ar, būdama suomė, jaučiatės prancūzų muzikos tradicijų tęsėja?

Tikrai man tai nerūpi, nors kai kas galbūt tai įžvelgia. Jei kalbėtumėm apie rafinuotą orkestruotę, suprasčiau tai kaip komplimentą. Tačiau jei paminėtum tam tikrą paviršutiniškumo momentą, – nesidžiaugčiau. Manau, kad esu veikiama visos muzikos, kurią mėgstu, taip pat ir prancūzų, tačiau apie tai negalvoju, – yra, kaip yra. Išgirdusi kokią nors muziką, niekada nesakau: štai, tai yra muzika, kokią norėčiau rašyti, arba štai tokios tai niekada nerašyčiau. Sakyčiau, kad mano muzika tapo "mano muzika" pamažu ją kuriant. Aišku, jog įvairios įtakos ją šiek tiek modifikavo, tačiau sąmoningai niekada kitais nesekiau. Vienintelis dalykas, apie kurį daug galvojau besimokydama Freiburge, yra tas, kad nenoriu rašyti "popierinės" muzikos, noriu rašyti muziką ausims, tačiau, nepaisant to, ir intelektualią. Be to, esu daug galvojusi ir apie tai, kokią muziką galėtų skleisti pati mano asmenybė ir kaip galėčiau pasinaudoti savo pačios resursais.

O kuo Jūsų kalba skiriasi nuo spektralistų? Ką iš jų perėmėte, ką perfrazavote, ką paneigėte?

Mano muzikoje yra tiek tam tikrų serialistinės mokyklos elementų ar jų liekanų, tiek ir tam tikrų spektralistinių idėjų, pavyzdžiui, garso analizė. Tačiau būdas, kaip ją taikau, neturi nieko bendra su spektralistų principais, nes Grisey buvo labai sistemiškas, o Murailis kone automatiškas. Man garso analizės rezultatai tėra atspirties taškas, nes vėliau aš labai daug improvizuoju ir pasilieku daug daugiau laisvės. Tą patį pasakyčiau ir apie serialistinius principus – niekuomet nerašiau serialistinės muzikos, pasitelkiu tik kai kurias idėjas, kurias plėtoju labai laisvai.

Galbūt galėtumėte apibūdinti esminius savo komponavimo principus?

Esu dirbusi su skaičiais, tačiau ne visuomet su tais pačiais, nenaudoju aukso pjūvio, tačiau piešiu eskizus ir visuomet mėginu labai tiksliai įsivaizduoti kūrinio trukmę bei visą struktūrą. Tam galiu pasitelkti labai skirtingus principus: tai gali būti metaforos arba tam tikra idėja, kurią galima būtų vizualizuoti ir kuri padiktuotų formą bei galbūt tam tikrus santykius. Jei jie tinka mano muzikinei idėjai, tuomet juos naudodama galiu išlaikyti logiką daugelyje lygmenų. Gal kartais ir kartojuosi, tačiau tai įvyksta savaime, niekada negalvoju, kad štai dabar darau tą patį, ką jau dariau aname kūrinyje, ir jei tada pasisekė, tai dabar dar kartą pakartosiu. Paprastai tik vėliau suprantu, kad tai, ką dabar parašiau, galbūt primena kažką, kas jau buvo anksčiau išbandyta. Tačiau iš tikrųjų jaučiu, lyg kaskart iš naujo išradinėčiau ir formą, ir medžiagą.

Kartais mėgstama sakyti, jog moterims kompozitorėms būdingos kiek konservatyvesnės muzikos raiškos formos. Jūs, regis, taip pat neperžengiate tradicinių akademinės muzikos žanrų. Ar toji terpė jus visiškai patenkina?

Esu dariusi ir daug kitokių dalykų, nors jų yra palyginti mažiau. Dirbau galerijose su dailininkais, parengiau CD-ROM "Prisma", nemažai eksperimentavau. Tai, ką kuriu dabar, yra mano pasirinkimas. Žinau, kad galiu daryti daug dalykų, tačiau pasirinkau tai, ką darau. Juk gali rašyti operą, bet tai nereiškia, jog ji turi būti tradicinė. Priklauso nuo to, kaip tą žanrą apibrėši.

Kas Jums yra muzikos kūryba – profesija, misija, saviraiška, o gal dar kažkas?

Mažų mažiausiai – visi šie dalykai kartu. Žinoma, tai prasideda kaip saviraiška, vėliau tampa šiokia tokia misija bei gyvenimo būdu, dar vėliau – savotiška profesija, tačiau nepanašia į jokią normalią profesiją, – juk ji niekuomet tavęs nepalieka. Dėl to manau, jog muzikos kūryba yra tarsi gyvenimo būdas.

Ar kada esate pajutusi, jog priėjote savo fantazijos bei proto ribas?

Žinoma, kad taip, nors kol kas nesu patyrusi ilgesnių tokio pobūdžio laikotarpių. Taip pasijusdavau dėl nuovargio, depresijos ar tam tikro šoką sukėlusio gyvenimo įvykio. Tuomet atrodo, jog nėra ką daugiau pasakyti. Tokiais atvejais verčiau eiti miegoti – kitą dieną reikalai paprastai einasi kur kas geriau.

Koks Jūsų požiūris į šlovę ir pripažinimą? Ar Jus tai veikia?

Nežinau. Galėčiau sakyti, jog nesu šlovės veikiama, bet, žinoma, esu. Mažų mažiausiai jaučiuosi daug atsakingesnė nei anksčiau, nes žinau, jog žmonės mane stebi, laukia mano naujų kūrinių, kai kuriems jauniems kompozitoriams tapau pavyzdys. Be to, turiu reikalų su kai kuriais labai žymiais žmonėmis ar svarbiomis muzikos organizacijomis. Matau, kaip dažnai sprendimai yra grindžiami ne meniniais, bet ekonominiais interesais, dėl to aš labai atsargi. Stengiuosi atsiriboti nuo panašių minčių, nes jos gali visiškai pažeisti menininko mąstyseną. Aš labai to saugausi.

Vieniems menininkams kūryba yra būdas pabėgti nuo savęs, suvaidinti ką nors kitą, persikūnyti... Tuo tarpu Jūs, regis, esate priešingybė: teigiate, jog labai asmeniška, introvertiška muzika sklinda iš Jūsų pačios. Tokia pozicija greičiausiai yra daug sudėtingesnė ir psichologiniu požiūriu kur kas labiau sekinanti. Kaip su tuo susitvarkote? Ar nepervargstate pati nuo savęs?

Taip, pavargstu, – muzikos kūryba iš tiesų yra labai sekinanti profesija. Tačiau man labai pasisekė, jog turiu šeimą – tokioms egomaniakiškoms asmenybėms labai sveika turėti vaikų. Jiems tikrai visai nerūpi, ar artėja tavo terminai, nes jie turi savo reikmių, tačiau mane tai veikia labai teigiamai, nors ir ne ką mažiau vargina, – bet tai taip kitoniška. Vis dėlto pasislėpti nuo savęs turbūt leidžia ne vien vaikai, jų vietoje galėtų būti kas nors kitas. Aš nedėstau, bet tai galėtų būti dėstymas arba kas nors kita, kas skirtųsi nuo kūrybos.

Ar dėstymui neturite laiko, o gal tiesiog netikite, jog muzikos rašymo galima išmokti ir mokyti?

Tai tikrai įmanoma, – esu to pavyzdys. Turėjau labai gerą dėstytoją Paavo Heinineną, kuris man labai daug davė. Pedagoginiam darbui neturiu laiko ir neturiu to daryti, nes daug mano muzikos yra atliekama, be to, vaikų susilaukiau gana vėlai, jie man svarbiausi, galbūt dėstyti imsiu vėliau, kai jiems manęs nebereikės. Mokyti yra labai svarbu, ir aš tą mėgstu, nors tai yra labai daug reikalaujantis darbas. Mane tai turbūt gerokai vargintų.

Ką tuo tarpu patartumėte jaunai kompozitorei, tik pradedančiai savo karjerą?

Labai reguliariai dirbti ir stengtis išgirsti tikrąjį savo balsą. Negalvoti, kas galėtų laiduoti sėkmę ar kokio tipo muziką būtų naudinga dėl to rašyti, tačiau kokią muziką nori rašyti tu. Juk teturime vieną gyvenimą, ir jeigu nori jį praleisti, rašydama muziką, turėtum nešvaistyti gyvenimo ir rašyti pačią svarbiausią sau muziką. Šiuo atžvilgiu, manau, jog ši veikla yra labai dvasinga: kuo geriau save pažįsti, tuo originaliau sugebi rašyti, tuo daugiau galimybių turi patirti sėkmę. Todėl, jog jau esi kitokia.

 

Skaitytojų vertinimai


19306. idomu2005-10-31 09:07
"Pedagoginiam darbui .... neturiu to daryti, nes daug mano muzikos yra atliekama"

19314. ;)2005-10-31 17:23
Kai kurios jaunos kompozitores gal pradetu kurybini kelia ar siaip kazka panasaus, o kitoms va labiau rupi, kaip pradeti "karjera":)) O siaip grazus interviu, ir Saariaho labai miela.

19329. pedagoginis2005-11-01 12:09
kodel "idomu"? Nedaug pazistu talentingu kurybos zmoniu, kurie dirbtu pedagogini darba tiesiog is meiles jam, jeigu galetu pragyvent is kurybos...(cia apie musu platumas).O si ponia, stai, gali ir tuo dziaugiasi:))

19330. idomu2005-11-01 13:56
apie pinigus ar meile ne meile pedagoginiam darbui ji isvis nekalba . supratau, kad jei jos muzika yra grojama tai is jos gyvos muzikos ir gali mokintis kas nori :"neturiu to daryti, nes daug mano muzikos yra atliekama" + "Mokyti yra labai svarbu, ir aš tą mėgstu,"

19331. taip supratau2005-11-01 14:01
o kadangi pas mus nera talentingu kurybos zmoniu is kuriu kurybos galima butu mokintis , tai jiems tenka destytojauti ir teoriskai pasakoti kaip tai turetu atrodyti

19349. Jūratė2005-11-02 11:27
Buvo labai įdomu paskaityti. Puikus interviu. Ir Justės klausimai įdomūs - jokių štampų, jokio paviršutiniškumo.

19379. stryktpastrykt2005-11-03 16:13
uzhtast kokia saariaho muzika - nuostabu. nera jokio skirtumo, jei ji pasakytu, jog zhydai - meshlas, vistiek jos muzika pasako daug daugiau.

19395. ii2005-11-04 00:52
"Vieniems menininkams kūryba yra būdas pabėgti nuo savęs, suvaidinti ką nors kitą, persikūnyti..." iš interviu. "Man įdomiausi tie darbai, kuriuose neatpažįstu savęs",- DČ. Aš-ne-aš: tema ne tik muzikai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:34:08 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba