Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
 Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

AKTYVIOS JUNGTYS

LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

Lukas Devita

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rickas Wakemanas. "1984"

Pabaiga. Pradžia 3067 numeryje

Pratęskime pasakojimą apie laikus, kai rimtos, storos ir senos... knygos pakerėdavo (visad) jaunatviškus roko muzikantus, įkvėpdavo jų dainų tekstus. Jau neminint šventraščių, šalia pačių įtakingiausių autorių, kaip poezijos genijai Williamas Blake’as ar Williamas Shakespeare’as, nepaprastai reikšmingas išliko socialinis kritikas George’as Orwellas (tikrasis vardas Ericas Blairas). O ypač patraukli buvo jo antiutopija – romanas "1984". Nenuostabu – tai ne tik formaliai vadinama klasika, bet išties visuotinai pamėgta knyga, priminsiu, parašyta 1948-aisiais (romano pavadinime sukeisti tik paskutiniai du skaičiai). Tuometiniam laikmečiui, po Antrojo pasaulinio karo, ji atrodė futuristinė, gąsdinanti, tačiau ne be pagrindo. O roko dainų autorius neretai traukia drąsus žvilgsnis į ateitį, žmogiškosios ydos, šaiži satyra ar drama.

1974-aisiais Davidas Bowie parašė keletą dainų, kurios sudarė poetišką romano interpretaciją kartu su glam roko ironišku blizgesiu, mados kulto pašaipa bei pranašiška fraze: "Tai jau ne rokenrolas, tai – genocidas". Grįždamas iš gastrolių Japonijoje 1973-iaisiais, Davidas Bowie pervažiavo išilgai visą Rusiją traukiniu "Sibiro ekspresas". Sukrečiantys įspūdžiai ir artimi susitikimai su "atviros dūšios" išsigandusiais tarybiniais žmonėmis atsispindėjo tolimesnėje dainininko kūryboje. Tačiau jo eilės ir pastebėjimai aiškiai "kandžiojo" kapitalistines komercinės diktatūros nuostatas. Taip gimė dinamiškos dainos: "Deimantiniai šunys" ("Diamond Dogs"), "Kandidatas" ("Candidate"), "Didysis brolis" ("Big Brother") ir, žinoma, "1984".

Davidas Bowie sumanė visą pranašingo romano sceninę versiją ir galėjo pagrįstai to imtis, tapęs žymiausiu teatrinio roko pradininku. Tačiau George’o Orwello našlė, kuriai tada priklausė rašytojo paveldas, atsisakė suteikti plokštelei romano pavadinimą. Kažkuria prasme šis "apribojimas" leido Davidui Bowie tik dar plačiau atverti savo paties kūrybinę vaizduotę. Jau pagal pradinį sumanymą dainos nebuvo tiesiogiai siejamos tarpusavyje ar "rikiuojamos" pagal aiškią siužetinę liniją – kas dažniausiai ir būdinga konceptualiam albumui. Tai suteikia dainų autoriui pilnesnę laisvę vystyti, keisti bei dėstyti epizodus įvairia seka. Galiausiai klausytojui taip pat lieka erdvės išplėtoti istoriją ar idėjas, atrasti ten save, o tai, mano nuomone, yra vienas didžiausių šio žanro privalumų. Tokiu būdu Davidas Bowie perkėlė veiksmo eigą į naujai atrastą futuristinį pasaulį su "Mylėk mane aveniu" ir "steriliais dangoraižiais", su mutantais, androginiškais paaugliais, šiurpą keliančiais hiperšunimis ir didžiaisiais broliais. Teatrinio pastatymo teko atsisakyti, nes greičiausiai jis būtų tapęs griausminga rokopera, bet plokštelė buvo puiki ir tuoj pat tapo lyderė Britanijoje. Dabar, pavadinta "Deimantiniai šunys", ji sutelkė kruopščiai parengtas pjeses, įkvėptas gyvybe, išraižytas daugiaplaniu Davido Bowie balsu: griaudinčiu, lūžtančiu – arija ir rokenrolas vienu metu.

Roko muzikos albumas, pavadintas "1984", šviesą išvydo tik 1981-aisiais. Jį išleido pianistas ir kompozitorius Rickas Wakemanas, suliejęs į vieną pasakojimą grakščias, įsimintinas melodijas, ypač gerai suderinęs "skaidrų" fortepijoną, visad išradingą sintezatorių garso žaismą išvien su gausybe akustinių klasikinių instrumentų, smuikais trombonais, fleitom (įtraukiant ir prancūziškus ragelius, arfą bei marimbą), ir pakvietęs vokalo partijom margaspalvius talentus – "Yes" vokalistą Joną Andersoną bei soul muzikos žvaigždę Chaką Khaną. Visų dainų žodžius parašė (ir vieną jų net sudainavo) Timas Rice’as, nepamainomas maestro Andrew Lloydo Webberio partneris, žinomas nuo pat garsiosios rokoperos "Jesus Christ Superstar" (1970). Net ir nepalankiai nusiteikę kritikai pripažino, kad šįkart dainų tekstai kruopščiai apgalvoti, visai atitinkantys George’o Orwello romano nuotaiką, o kartu galėtų būt savarankiškomis filosofinėmis miniatiūromis. Pridėjus sodrią, puikią muziką, išėjo puiki "konceptualinė" plokštelė. Rickas Wakemanas taip pat mąstė apie teatralizuotą atlikimą. Tačiau laikmetis tapo nedėkingas tokiems sumanymams, pasak paties Wakemano, jis būtų negavęs ir pianinų derintojo darbo. Pats autorius vėliau prarado tikėjimą savo kūriniu, nors albumo pasirodymo metu vertino jį kaip brandžiausią pasiekimą. Išties "1984" – išlieka viena įspūdingiausių Ricko Wakemano plokštelių, tik akivaizdžiai per ankstyva.

iliustracija
"Eurythmics". "1984"

Amerikiečių sunkiojo roko grupė "Van Halen" 1984-ųjų išvakarėse išleido albumą "MCMLXXXIV". Tai viena pirmųjų "metalinių" grupių, kuri pirmąsyk puikiai panaudojo sintezatorius ir įgrojo puokštę tikrai šaunių dainų, tarp jų "Šoktelk" ("Jump") ir "1984". Tačiau plokštelę su George’o Orwello romanu sieja, nebent jos ironiškas viršelis su angeliuku, siekiančiu cigarečių pakelio.

"Taikliausia" buvo britų naujosios bangos grupė "Eurythmics", kuri 1984-aisiais lyg niekur nieko išleido albumą "1984" su paantrašte "Didžiojo brolio meilei" ("For the Love of Big Brother"). Studija "Virgin films" susitarė su tada išgarsėjusiu duetu "Eurythmics" dėl muzikos ir dainų filmui "1984". Tačiau režisierius Michaelis Radfordas visiškai atmetė jau įrašytą tematinį dainų ciklą pareikšdamas, kad jos skamba per daug šiuolaikiškai. Išties šie įrašai pasižymi ypatingomis garso novacijomis, bet gal kiek šaltoka "elektroninio pulso" nuotaika. Nors to nepasakytum apie dainą "Julia", kuri vis dėlto skambėjo filmo pabaigoje. Taip pat gyvybinga ir "užvedanti", dinamiška "Eurythmics" daina "Seksnusikaltimas (vienas-devyni-aštuoni-keturi)" ("Sexcrime (Nineteen Eighty-four)"), tada šoktelėjusi į hitparadus. Tokiu būdu vienas išradingiausių popduetų tapo konceptualinio albumo autoriais naujosios bangos įkarštyje, kai aplink dominavo trumpos įsimintinos šokio dainos forma. "Eurythmics" buvo puikiai įvaldę ir ją, tačiau sugebėjo daug daugiau – įprasminti "elektrifikuotą" ritmišką dainą ir kūrybiškai sutelkti visą tematinį albumą. Instrumentalisto ir prodiuserio Dave’o A. Stewarto meistriškumas bei nepamainomas Annie Lennox jausmingas balsas, jų pažangus, bebaimis mąstymo būdas paveikė visą tuometinį muzikos stilių, supratimą, koks gali būt vyro ir moters duetas populiarioje muzikoje.

Dar vieną plokštelę tokiu pat pavadinimu – "1984" – išleido buvęs grupės "Genesis" gitaristas Anthony’s Phillipsas. Dabar šis albumas – užmiršta retenybė, niekad ir nebuvęs komerciškai sėkmingas. Tai grynai instrumentinis, epinis dviejų dalių kūrinys su preliudija ir himnu. Tokiu būdu sąsajos su George’o Orwello romanu gan laisvos ir atpalaiduoja klausytojo vaizduotę, pasakojimui nereikalingi žodžiai. Įdomu, kad Anthony’o Phillipso plokštelė "1984" pasirodė 1981-aisiais, kaip ir tokio pat pavadinimo Ricko Wakemano albumas, be to, abiejuose dominavo klavišiniai instrumentai, ir sakoma, kad net abiejų darbų įžanga skamba panašiai. Tai gryniausias sutapimas, nes vienas kito kūrinių jie nebūtų spėję net deramai paklausyti. Gal tai vis gyva Gerge’o Orwello romano dvasia.

Kitas ilgametis "Genesis" narys – bosistas bei gitaristas Mike’as Rutherfordas savo pirmąjį solinį albumą paskyrė Peterio Currello Browno romano, parašyto 1965-aisiais, interpretacijai "Mažojo tylenio diena" ("Smallcreep’s Day",1980). Ironizuodamas pats save, Mike’as Rutherfordas pasakoja apie herojų – gerb. Nieką, gamyklos tarnautoją, įsuktą į tipišką "nuo 9 iki 17" rutiną, kuris nuobodžias dienas praskaidrina romantinėmis svajonėmis. Kuklusis "Genesis" bosistas išties išleido menišką albumą, kokio niekas iš jo nesitikėjo, nors Mike’as Rutherfordas parašė keletą be galo įsimintinų dainų ankstesnėms grupės plokštelėms.

O "Genesis" albumas "Vėjas ir vėtrų šėlsmas" ("Wind and Wuthering" ,1977) bei piešinys jo viršelyje buvo įtakoti savu laiku neįvertintos anglų klasikės Emily Jane Bronte romano "Vėtrų kalnas" ("Wuthering Heights").

Dar labiau romaną išgarsino taip pat pavadintas debiutinis Kate Bush singlas. Daina "Vėtrų kalnas", persmelkta knygos nuotaikos, tapo hitu, o pirmasis Kate Bush albumas, kukliai pasirodęs 1978-aisiais, išliko kaip viena įtakingiausių dainų autorėms ir atlikėjoms.

Daugiau kaip prieš 150 metų parašyti Emily Bronte žodžiai dar sykį atgijo ambicingame sceniniame pastatyme "Heathcliff", pavadintam vieno pagrindinių romano herojų vardu. O jį personifikuoja seras Cliffas Richardas, bene žymiausias Britanijos dainininkas. Keletą arijų atliko neprilygstama žvaigždė Olivia Newton-John. Miuziklas sulaukė didžiulio pasisekimo, ir iškyliausi epizodai buvo surinkti į Cliffo Richardo 1997-ųjų diską "Songs from Heathcliff". Belieka pridurti, kad žodžius parašė Timas Rice’as, patikimiausias libretų bei dainų tekstų autorius.

iliustracija
Chickas Corea. "Beprotiškas skrybėlininkas" ("Mad Hatter")

Nors aukso amžius tematinėms roko muzikos plokštelėms seniai praėjo, tačiau ir vėlesniais laikais galima užtikti išties gerų, drąsių, literatūros kūriniais pagrįstų muzikos diskų. Tik ne geriausiai perkamų albumų sąvaduose.

Vienas tokių, "nežymiai" išleistas Jono Andersono solinis diskas "Toltec" – įspūdžių kaleidoskopas, apmąstant C. Castanedos knygas. Ar plačiau – išmintingąjį indėnų pasaulėžiūros ir gyvenimo mokymą.

O turbūt vienas naujausių tokio pobūdžio darbų – Lou Reedo albumas "Varnas" ("The Raven", 2003), skirtas Edgarui Allanui Poe. Aštrūs buvusio "Velvet Underground" gitaristo rifai labai dera atkuriant "šiurpo apsakymų" klasiko nuotaikas, bet albume pasigirsta ir jaudinančiai lyriškos dainos, pritariant džiazo vokalistui Antony’ui. Per A. Poe kūrybą Lou Reedas vėl užduoda neįmintus žmogaus prigimties klausimus. Tema, pasirodo, neišsenkama, nepaisant anksčiau jau skambėjusios puikios Edgaro Allano Poe impresijos "Alan Parson Project" debiutiniame albume "Paslapčių ir vaizduotės pasakojimai" ("Tales of Mystery & Imagination", 1975).

Iškilus džiazo pianistas, gerai Lietuvoje žinomas Chickas Corea paskyrė visą plokštelę "Alisai stebuklų šalyje", darsyk patvirtindamas Lewiso Carrollo fenomeną meno pasaulyje. Albumas "Beprotiškas skrybėlininkas" ("Mad Hatter", 1978) pristatė Chicką Coreą su labai jam tinkančiu "klasikiniu" galvos apdaru viršelio nuotraukoje, – pasigirdo virtuoziški sintezatoriaus vinguriavimai, komplikuoti pianino pasažai, o taip pat styginiai ir keistai plaukiančios vokalo partijos – Alisos stebuklų šalyje nėra nieko neįmanomo.

Naujausiame savo diske Chickas Corea išlieja žavesį ir padėką kitam mėgstamam rašytojui, fantastinių romanų autoriui La Fayette Ronui Hubbardui. Iš gausybės dinamiškų džiazo pjesių ir "kosminės" muzikos intarpų meistriškai supintas albumas "Į žvaigždes" ("To the Stars", 2004) nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip visa tokio pat pavadinimo romano interpretacija. Parašęs pusę numatytos muzikos, Chickas Corea suprato, kad geriausiai viską sugrotų jo senoji grupė "Elektric Band", vėl suburta šiam projektui. Chickas Corea tapo L. Rono Hubbardo gerbėjas nuo 1968-ųjų, net parašė padėkos laišką, dargi ne vieną, teigdamas, kad jam svarbi rašytojo ir filososfo įtaka. Ir kaskart gaudavo atsakymą! Romanas "Į žvaigždes" buvo paskutinis grožinės literatūros kūrinys 1949-aisiais, vėliau L. Ronas Hubbardas atsidėjo scientologijos filosofijai. Judėjimas, įgavęs šį vardą, kelia prieštaringus vertinimus, tačiau muzika, laimė, net ir interpretuojanti knygą, išlieka laisva.

O ar įmanomas atvirkštinis reiškinys – kad muzikos albumas pastūmėtų į knygos rašymą? Populiaraus japonų rašytojo Harukio Murakamio romaną "Norvegų giria" inspiravo viena grupės "The Beatles" daina, nuskambėjusi 1965-ųjų albume "Guminė siela" ("Rubber Soul"). Knyga pasirodė Japonijoje 1987-aisiais, buvo parduota virš keturių milijonų egzempliorių, o autorius tapo kulto objektu. Haruki Murakami paspruko iš savo gimtinės ir klajojo po Ameriką bei Europą, sugrįžo į Japoniją tik 1995-aisiais. Šiais metais "Norvegų giria" pasirodė lietuvių kalba.

Kito šiuolaikinio japonų rašytojo Ryu Murakamio romanas "69" tiesiog persmelktas septinto dešimtmečio kontrakultūra, muzikinėm pažibom ir be "The Beatles" ar "Rolling Stones", rodos, išvis negalėtų egzistuoti, kaipmat išnyktų knygos turinys, žaismingai sudarytas iš dainų pavadinimų! Lyg giliaprasmės dainos būtų apskriejusios planetą, nepaisydamos etninių ribų, ir įkritusios giliai į širdį jautriems tobulėjantiems rašytojams, priversdamos istoriją suktis aplink.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:34:07 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba