ARVYDAS GENYS

IŠTVERTI

Prisiglausk... Vėl Betliejaus žvaigždelė krūpsės –
man aštriausia tarp dieviško veidrodžio šukių.
UŽTEKĖJO, – nors cypė tamsos rupūžė.
Tik išgirski: vėl šaukia. ŠAUKIA.

Šaukia keltis ir skelbti Šviesą visų.
Ar Apvaizda vien pranašams ją paliejo?
Ir tegul dar tamsu, mus jau vedas Dvasia
iš Egipto nelaisvės – Betliejun, Betliejun...

O keliai užpustyti – ne palmėm kloti –
skardžių vingiai ir tyrų balsai nelabieji.
TU IŠTVERSI. Vėl šaukia žvaigždelė, pati –
ilgesys sau. Išdrįski širdim atsiliepti.

Mus išgelbės tik laisvės Dvasia. Atsiverk –
įtekės vėl į sielą švieselė paguodos.
ŠAUKIA. Šaukia tave išbūti, ištvert.
Ir jei Tiesai – tai Meilės tiesai aukotis.

Juk ir tau ji brangiausia – skausmingai tekės...
(Kol nesi spindulys jos, esi tyrų vergas.)
Prisiglausk... Ir tikėk: to Betliejaus tik tiek,
kiek suvokiame šauksmą:
– IŠTVERKI...

2005.I.18

ŠIAURĖS VĖJŲ PAKRANTĖ

Vaidotui D.

Tai lemtis? Buvo duota, pridėta...
Taip krūtinėn širdis įdėta.
Ir jos gyvas balsas, kaip niekad,
veržės lyg debesijos delta –

įsirėžti Aukštybėn. Kas grįžo?
Kas pasakė teisybę? Namuos –
pelenai... Atmintin atsigrįžus,
tik mintis nusiminus kamuos.

Žvelk, o kas aš esu? Panaktinis...
Ir ką saugau? Nejau pamiršau?..
Tik iš mano giesmės paskutinės
šiaurės vėjai pučia aršiau –

negu visas gyvenimas šitas
ir anas – Taip širdis įdėta ...
Taip artėja išlaisvintos šventės.
Tik kodėl debesijos delta

gyvą balsą gena ir gena...
Ir gūdu, ir skaudu prisimint –
Ar tie vėjai, žibėję pro pelenus,
šioj pakrantėj brangūs tik man?

2004.X.29

TIESIOG RUDUO

Tiesiog ruduo – sapnuotas, lauktas,
į žemę byrantis akordais gęstančiais...
Ir verias vakaras – lyg Dievo langas.
Ir Angelas palangėj išsigąsta,

užtikęs mus pursluos spalvų fontano,
išnirusius iš temstančios alėjos.
Ir regi: o, kaip mėlynai sutemo.
Tai vakaras su sielom susiliejo.

Ir nyksta vėjo bangose. Sinchroniškai
jos rieda, ūžteli ir – lūžta... Pakartok:
sapnuotas, lauktas, gęstančiais akordais
į žemę byrantis – tiesiog ruduo.

2004.X.8

VĖLINĖS. SENA LIGONINĖS BALADĖ

...kur tavo lobis,
ten ir tavo širdis.
Mt 6, 20–21

– Mano viskas kapuos, – vis dejavo
toks žmogelis ir skundės vargais.
Jo tikrai nepamiršo Dievas.
Ir girti angelai sargai –

sanitarai, plevenę lyg dėmės...
Ir aptemo palatos erdvė.
O balčiausios mirties chrizantemos
degė Dvasioj ir geso Raidėj.

– Mano viskas kapuos,– vis kartojo
tas likutis – Dievo? Žmogaus?..
Ir krumpliais į krūtinės kartoną
sau vis beldė...
– Neguosk, neguosk...

Nuostaba ir džiaugsmai dingo amžiams.
Ten tas lobis – tėvai ir vaikai.
Atmintin – vaškuoton, suglamžyton –
susigėrė gražiausi laikai.

– Mano viskas kapuos, – tarsi guodės
tas ligonis balsu vėlės.
Viskas dingo, gyslom tik jodas
vaikšto kraujo žingsneliais...
Atleisk,

jau vėlu užsimerkt prieš žvakes tas,
kur spragėjo žmogelio veide.
Dega Vėlinių dangūs. Negęsta
nė viena Švento Rašto raidė.

2004.XI.1

PŪGA. KALĖDŲ ILGESYS

Kaip kad motina malkų glėbelį
kantriai neša gruodžio pūgoj,
širdyje tylūs žodžiai prabyla
gailiai gailiai. Ir gaudžia danguos.

Vėl po kojom takas pradingsta.
O klampu – tarsi praeity.
Sniegas drasko akis. Ir viskas –
snieginų angelų griūtis.

Bet kiekvienas žingsnis – artyn vis...
Lyg sutrupintas kalnas šviesos –
žyra sniegas, šviesus, o negyvas.
Kaip sušildysi, motin, visus?

Atminimai skaudūs ir dygūs.
Tarsi šuorai bejausmės pūgos.
Ten, toli, nė žodelio neliko
širdyje, kuri nebeguos.

BESLANO KANČIA

Lilit mėnulis juodas. Ir nustėrom:
gal mes juodi ir spoksom baltomis,
kai Beslane, vaikus išžudęs, Erodas
didžiuojas karalystės raudomis.

Net savo sūnų grūsdamas už grotų,
galbūt tikėjos: sąžinė necyps...
Jei našlės juodos – šventės, aišku, juodos.
Ir dar juodesnės naktys jus ištiks,

tarnai ir samdiniai Lilit mėnulio...
Pievelės arabeskoj ko tyli,
poete niekio, rato arba nulio,–
tos vaiko ašaros per daug toli?

Poete kryžiaus, ko meldi nutilęs?
Ko lauki dar? – kol angelai atskris
raudonakryžiai... Dyla mėnuo, dyla,
aštrėja, artinas prie Erodo gerklės.

Užstrigs šis kąsnis Vaikžudžiui...
Ar galim –
pakrikštyti ugnim – tylėt ir nutylėt
Beslaną – – –
Jono Krikštytojo galva
paliudyta: Baisusis Teismas netoli.

2004.IX.6

SOKRATIŠKA TAURĖ

Į taurę pyliaus jauną amžiaus vyną.
Artipilnė. Žėrėjo jos kraštai.
Žiūrėjau, kaip žiauri vargų tėvynė
apleidžia tiesą mylinčius karštai.

Bet tiesą mylintys ištvėrė ligi galo.
O tu – apsvaigęs – taurę tą iškart?..
Artipilnė. Vėl drumsčiasi ir gelia.
Ir nuo tylių kentėjimų trošku.

Ir dusina – žiaurioj vargų tėvynėj.
Gramzdino kraujas andai čia varpus.
Juos kėlęs liudija : taurėj – ne vynas.
Teisybė. Ir nebūna jos perpus.

Taurė pilnėjo. Ir tuštėjo gatvė.
Ir niekas tos vienatvės lyg nematė.

2004.XI.28

DAR VIENAS EPILOGAS

Argi ne luošieji ir atstumtieji
mus evangelizuoja?
Argi ne jie mus moko
atsiverti artimui – kaip Dievo malonei?

Poetas pamiršo savo eiles.
Mes pamiršome maldą.
Ir nebesuprantam pačių širdingiausių žodžių.
Grimzta pavargusi Arka –
toli nuo išnirusio Kranto.
Nojus užmigo denyje
ant surūgusių vynuogių.
Lotas tyli ir dreba – skaistuolis mat.
Lozorius prisikėlė, bet nieko nebeprisimena.
Ir tai galbūt jį išgelbės...

Tik ar ne Dievo malonė
(kažkas ne taip, jei reikia tikėtis stebuklo)
suteikė progą mums susitikt,
šviesaregi? Ir su tavim,
vienut vienutėli, pamiršęs,
kad vieniša tavo širdis
ir yra Baisiojo Teismo diena.

Ir belieka nutilt,
taip nutilt, kad išgirstume,
ką kalba Viešpats ir
ką nori mums pasakyt –

Tyloj išgirdau:
"...tai žino tavo širdis..."
Kas tai pasakė?

Pavasaris jau čia pat. PRIARTĖJO –
kaip sraigytė su savo namelio tvirtybe trapia,
bet ir kaip Dievo vaiski karalystė –

Nutilt. Geriausiai tai žino širdis.
PRIARTĖJO ir tolsta –

pavargusi vakaro ARKA.

2004.XII.19