NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS

"Puota maro metu"

Ridas Viskauskas. Sveiki.

Aidas Giniotis. Sveiki.

Po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų spektaklio "Puota maro metu", kuris buvo vaidinamas spalio 22 dieną Vilniuje, "Menų spaustuvėje", šiek tiek sutrikau...

Manau, kad tai normali normalaus kritiko būsena, kuri turi aplankyti po tokio vyksmo. Ir būtent vyksmo ar kitaip, bet ne spektaklio.

Nesupratau Jūsų pedagoginių – ne režisūrinių – tikslų.

Beje, pedagoginių tikslų čia buvo daugiausia. Nevertėtų pamiršti, kad aš esu a.a. profesorės Irenos Vaišytės mokinys. O viena iš jos mokyklos esmių – nedengti studento, o mokyti nerti pačiam, nebijant kapstytis drumzlinam vandenyj.

Vis dėlto IV kurso studentai!

Būtent IV kurso! Juk kuo toliau, tuo mažiau jiems bus leidžiama klysti, o man – pedagogiškai eksperimentuoti. Gana aukštai pakėlėm kartelę su ankstesniais darbais, tad manau, kad per ankstyvas įtikėjimas savo "tobulumu" pakenktų, kaip ne vienam jaunam artistui jau anksčiau yra atsitikę. Kol galiu valdyti kilimų ir nuopuolių procesą, bandau jį valdyti.

Ko šiuo vaidinimu norėjote juos išmokyti, kam paskatinti, kaip naujai juos atskleisti?

Visų pirma mylėti savo darbą, atsiduoti jam, net einant į nežinią.

Vaidinti natūralioje aplinkoje – ekstremaliomis antisanitarinėmis sąlygomis?..

Kaip sakė Marko Zacharovo Miunchauzenas, – "Kliūtys meilės kelyje tik ją sustiprina".

Kaukė – tik dekoratyvus elementas, neveikiantis vaidybos stiliaus. (Kada nors pažiūrėkit Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro "Palėpė" spektaklio "Kalės vaikai" bent fragmentą. Minėtame spektaklyje aišku, kaip su kaukės pagalba kuriamas personažas–charakteris, kaip keičiasi aktoriaus balsas, plastika...)

Sutinku. Pritrūko laiko. Pritrūko nuodugnesnio darbo su medžiaga. Pritrūko tikslesnių priemonių. Mažoka buvo ir dramaturgijos paieškų, kad kaukės pakiltų iki misteriškų apibendrinimų: Mirtis, Aistra, Pamaldumas, Polėkis, Protas...

Nors... Pasiteisindamas siūlyčiau nepamiršti, kad muziką ir šviesas mes gavom premjeros dieną, 20 min. po spektaklio pradžios. Dėl šalčio erdvėse, kuriose vaidinom, beveik nerepetavom. Iš esmės tai buvo žaibiškas įsivaizduojamų veiksmų perkėlimas į visokeriopai neapšildytą erdvę.

Ta klajonė po apleistas patalpas Maironio gatvėje nelabai pateisinama – visas veiksmas galėjo vykti ir vienoje patalpoje, gal net ir scenoje...

Esu tikras, kad scenoje būtų buvę geriau. Bet esu padaręs ne vieną darbą, už kurį gavau pylos nuo kritikų, kad pats leisčiausi neišmintu keliu. Bandau išties eksperimentuoti.

Ir dar. Projektas "Ateinantys", manau, tam ir skirtas. Ne atrinkti geresnius, o padėti ieškantiems.

Dar viena viso vyksmo prasmė – "Menų spaustuvės" erdvės, patalpos ir galimybės. Ir visai žemiškai – žiūrovo supažindinimas su jomis. Žvelgiant į ateitį, man tai atrodo labai tikslinga.

Su šiuo kursu bandau elgtis rizikingai, tačiau jaučiu atsakomybę. Dar nespraudžiau studentų į griežtus režisūrinius rėmus, nors, patikėk, tai apsaugotų ir pamalonintų mano režisūrinį ego ir jų pirmuosius aktorinius žingsnius. Noriu, kad jie suvoktų, jog gerai idėjai įgyvendinti reikia įdėt daug daugiau kūrybinių, dvasinių ir fizinių pastangų, negu to reikalauja vaidmens sukūrimas.

Beje, galėtume atskirai pakalbėti apie profesinio teatro žalą aktorių savimonei. Vienas klaikiausių teatro paradoksų.

Atskirai apie spektaklį nerašysiu, nebent kai baigsis šiųmetė "Ateinančių" programa...

Aš nebe to amžiaus, kad pykčiau dėl aštraus kritinio straipsnio ar požiūrio. Žiūriu į kritiką trejopai. Pragmatiškai: kad ir ką rašytų, vis tiek reklama. Idėjiškai: tikiu dialogu. Ironiškai: nėra priešo – nėra pergalės.

Gerų darbų.

Tau taip pat. Malonu užmegzti pirmą normalų kritiko ir praktiko dialogą.

2005.X.25