Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
 Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

TEATRAS

TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia 3067 numeryje

Aktorius spektakliuose vaikams – sudėtinga tema. Kodėl vietoj teatrinio žaidimo ir charakterių scenoje neretai tenka matyti publikos juokinimą ir maivymąsi? Geras režisierius turi ir pedagogo bruožų. Ar vėl susiduriame su aukštos kvalifikacijos režisierių stygiumi? Festivalyje "Hanso Christiano Anderseno metai teatre" nuliūdino Kauno valstybinio dramos teatro premjera "Kiauliaganys" pagal Daivos Čepauskaitės pjesę. Režisierius Vytautas V. Landsbergis yra sukūręs daug sėkmingų spektaklių. Jo "Kalėdų bobutės pasaką" Keistuolių teatre ligi šiol prisimenu kaip stilingą, sudėtingas menines užduotis sprendusį spektaklį. O "Kiauliaganys", lyg tyčia, stokoja saiko, atrankos. Gausu šnekų, stinga veiksmo, kelios temos: rašytojo Anderseno (Robertas Vaidotas) "kūrybinėms kančioms" skiriama ne ką daugiau dėmesio negu pasakojimui, kokios bausmės sulaukė nuobodulio kamuojama Princesė (Goda Piktytė), laiku neįvertinusi Kunigaikščio (Henrikas Savickis) širdies dovanų... Jaunesni aktoriai kaži kodėl dainuoja (kai kurie dainavimą tik imituoja) pagal fonogramą, tuo tarpu vyresnieji (Algimantas Masiulis, Vilhelmas Vaičekauskas, Milė Šablauskaitė) dainuoja vieni patys. Nežinia, kodėl reikėjo, kad rėksmingas kabaretines rūmų damas taip pat vaidintų ir vyrai. Sukuriamas transvestitų, bet ne teatrinės žaismės įspūdis. (Moksleivių žiuri nariams – paaugliams, kuriems svarbi seksualumo savivoka, tai ypač rėžė akį.) Po spektaklio galvoji: kas čia vaikams galėtų būti artima, atpažįstama?..

Teatrologė Vitalija Truskauskaitė per diskusiją atkreipė dėmesį į moksleivių spektakliuose pasitaikiusį neatitikimą tarp aktoriaus ir jo personažo patirties. Išties, kai 5–10 metų vaikai priversti rimta mina (dažniausiai "Coliukėje") vaidinti "vedybinius reikalus", padvelkia teatrine pornografija. Bet ne mažesnė problema profesionalų spektakliuose – personažo ir jaunesniojo žiūrovo patirties neatitikimas. Suprantu režisieriaus V.V.Landsbergio intencijas kurti spektaklį visai šeimai, tik bijau, kad kai kurių jo poteksčių – "adatėlių", skirtų suaugusiems, mažieji nesupranta...

Kaip režisieriai palaiko gyvybę ilgaamžiams spektakliams, – matyt, jų profesinė paslaptis. Kauno kamerinis teatras parodė 1998 metais Aleksandro Rubinovo režisuotą spektaklį "Lakštingala" (pagal D.Čepauskaitės pjesę). Tik kodėl spektaklyje taip įkyriai "zulinama" viena – Imperatoriaus (A.Rubinovas) ir jo pataikūniškos svitos (Kristina Kazakevičiūtė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė) išsigimusių ryšių tema? Spektaklyje jau po dešimties minučių aišku viskas (tema, santykiai...), ir toliau mintis neplėtojama...

Itin vizualiai raiškus, bet problemiškas vaidybos požiūriu man pasirodė Jono Daraškevičiaus režisuotas spektaklis "Piemenaitė ir Kaminkrėtys" (Kauno rj. Jonučių vidurinės mokyklos dramos studija), kurį kritikai išskyrė iš kitų moksleivių trupių už "originalią sceninę raišką". Akivaizdu, režisierius puikiai valdo profesijos "instrumentus" (ritmą, šviesą, spalvą, erdvę...) ir dūsta, negalėdamas savęs išreikšti su artistais – profesionalais. Moksleiviai it virve kietai suveržti režisūros priemonėmis, bet, įsiklausius, aiškėja – visi veikėjai, ekspresyviai lakiodami po sceną, šaukia viena intonacija. Beje, tekstas – poetiškas, intriguojantis, – kas jo autorius? Festivalio lankstinuke nepažymėta.

Lėlių spektaklių grupėje – daugiau nesėkmių nei atradimų. Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų spektaklis "Šeimedžio močiutė" (teatras "Paršiukas Ikaras") dėl techninių kliūčių, galima sakyti, neįvyko. Aktoriai sutriko, kai prasidėjo garso aparatūros nesklandumai... Kristinos Šimonytės-Christensen (Danija) spektakliui "Coliukė" (jame vaidino lėlininkai iš Šiaulių bei Vilniaus) trukdė labai painus scenarijus, neaiškios žaidimo taisyklės. Sunku suprasti, kas vyksta, kas tie "bomžiški" personažai "gyvame plane" ir kodėl jie žaidžia lėlių teatrą...

Kauno lėlių teatro spektaklis "Bjaurusis ančiukas" – "juoda dėmė" Stanislavo Železkino (Rusija) kūrybinėje biografijoje. Pirma spektaklio dalis – buitinis "hiperrealizmas", kurio fone rutuliojama Gulbiuko "psichologinė atstumtojo drama" ir socialinė panorama (daugiaplanė ir itin detalizuota scenografija primena apleistą Rusijos kaimo trobesį...); antra dalis – sentimentalaus patoso apoteozė – vaizduoja Gulbiuko prisikėlimą, pripažinimą ir išaukštinimą. Lėlių judesio galimybės – kuklios, teksto (ir prastokai girdimo) – daug. Dar prieš keletą metų Kauno lėlių teatro pozicijos (Jūratės Januškevičiūtės, Gintarės Radvilavičiūtės spektaklių dėka) buvo gerokai stipresnės. Šiandien dėl įvairių priežasčių teatro repertuaras sumenko, vis grėsmingiau ryškėja jaunos režisūros deficitas. Gal padėtis po kurio laiko pagerėtų, jei kitąmet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būtų renkamas lėlininkų kursas? O ligi tol, kai lėlininkai baigs studijas, kaip bus?..

Vaikų žiuri diplomą už "geriausią lėlių spektaklį" skyrė Vilniaus "Lėlės" "Coliukei", o kritikų komisija – šio spektaklio dailininkui ir režisieriui Rimui Driežiui už "vizualinį sprendimą". Naujų minčių apie šį spektaklį man sukėlė rusų tyrinėtojos Aleksandros Vasilkovos knygos "Lėlės siela ir kūnas" (2003) skyriuje "Lėlė ir žmogus šalia" gvildenami klausimai: gyvo ir negyvo (atgaivinamo) santykis spektaklyje, kodėl kūrėjai pasirenka (ir kaip pateisina) spektaklyje tam tikrą lėlių tipą ir panašiai. Taigi vilniečių "Coliukėje" "gyvai" veikia dvi tokios, sakytume, gerosios Fėjos (vaidina Nijolė Indriūnaitė – ji taip pat pjesės autorė, ir Bronė Braškytė). Jos tarsi iš kito pasaulio prikelia gyvenimui mažąją Coliukę (lėlę). Fėjos, siužetui rutuliojantis, mažųjų žiūrovų (ir savęs) klausia, kas yra gyvenimas, kas yra grožis ir laimė. Pasaulio pažinimas – fragmentiškas ir sudėtingas procesas. Atsakymai į minėtus klausimus spektaklyje nuolat keičiasi. Fėjoms it mamoms rūpi parodyti Coliukei (ir mažiesiems žiūrovams) pasaulį, kaip visumos modelį, kaip saugumo jausmą ir tvarką įkūnijančią tam tikrą sistemą (ar jos iliuziją?). Per diskusijas festivalyje nuskambėjo teatrologės V. Truskauskaitės mintis, kurią apytikriai atkurčiau taip: besikeičiantis mūsų pasaulis – nestabilus, nelabai saugus tiek dideliam, tiek mažam. O teatrai ligi šiol linkę remtis iš esmės viena pasaulio traktuote, vienu – globėjišku ir visažiniu – santykiu su vaikais. Kadaise šia tema svarsčiau: "Teatras vaikams – užuovėja nuo tikrovės?" Dabar papildyčiau: "... kurią suaugusieji kuria patys sau". Ir tai turbūt natūralu, bet konfliktiška: tiek asmeniniuose gyvenimuose, tiek teatre į vaikus perkeliame savo svajones ir baimes...

Viena iš festivalio malonių staigmenų buvo Kauno valstybinio dramos teatro mokyklėlės "Mano teatras" spektaklis "Anderseno gatvė", kuriam vaikų žiuri skyrė diplomą kaip "geriausiam spektakliui vaikams", o kritikai – už "sėkmingą suaugusiųjų ir vaikų bendradarbiavimą". Norėtųsi po kurio laiko spektaklį vėl pažiūrėti ir pasitikrinti tam tikras spėliones (teatrologė Dana Rutkutė yra prisipažinusi, jog recenzijas ji rašydavo, kai spektaklį pažiūrėdavo tris kartus!). Festivalio kontekste spektaklis išsiskiria ne tik tuo, jog jame kartu su bemaž septyniasdešimčia vaikų (nuo 2 iki 17 metų amžiaus) vaidina penki profesionalūs aktoriai (Nijolė Lepeškaitė, Inesa Paliulytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis, Regina Laucytė). Pažymėčiau dramaturgijos požiūriu gerą I. Paliulytės (virš kurios, jai rašant, galbūt sklandė T.Wilderio poetiška dvasia...) pjesę, – juk daugumai festivalio spektaklių stigo veiksmingos dramaturgijos. Veikalo struktūros ašį sudaro šiek tiek idealizuoto Anderseno biografijos fragmentai, komponuojami su danų rašytojo pasakų ištraukomis, ieškant sąsajų tarp rašytojo ir jo pasakų herojų. Pjesės dalis vienija Mokytojos (I.Paliulytė) personažas. Aktorei teko daugialypės užduotys: ne tik savo vaidmeniu reikia rūpintis, bet ir tenka būti tam tikru "spektaklio organizatoriumi" ar "budėtoju". Kaip buvo kuriamas šis ypatingas vaidinimas, kokie vaidinant galbūt iš šalies nematomi pavojai tyko, I.Paliulytė savaitraščio skaitytojams veikiausiai papasakos vėliau. Dabar tik pasakysiu, kad estetiškai stilingame ir emocionaliame spektaklyje (dailininkė Kotryna Daujotaitė) labai natūraliai vaikams kalbama reta tema – apie amžiną mirties ir gyvenimo kaitą. (Šiuo aspektu prisimintinas Antano Gluskino režisūrinis debiutas Keistuolių teatre – spektaklis "Mano senelis buvo vyšnia".)

Atskirai reikėtų aptarti teatro pedagogiką – kaip šiame spektaklyje pasitelkiami ir atskleidžiami vaikai. Mažieji tiesiog organiškai dalyvauja (kaip aktoriams pavyko rasti tokį jaukų intymų santykį su jais?), vyresnieji jau mėgina kurti personažus, santykius tarp veikėjų, vertinti įvykius...

Tikėkimės, panašų vaikų ir paauglių teatro problemoms skirtą festivalį Kauno valstybinis dramos teatras surengs ir kitąmet. Tikėkimės, jo naudą ir prasmę įžvelgs galimi rėmėjai. Tikėkimės, kad viskas keisis tik į gera. "Tikėkimės, kad taip ir bus", anot vieno poeto...

 

Skaitytojų vertinimai


19308. Ulijona :-) 2005-10-31 11:12
Pritariu, nes kai ka maciau, o situacija tragiska, nes kurdamas vaikams ne ka tepasieksi. Kauno "Kiauliaganys" net neturetu buti rodomas profesionaliame teatre, pritariu gerbiamo kritiko nuomonei. Skaudina ir leliu teatro skurdas. Butinai aplankysiu "Anderseno gatve" - suintrigavote.

19351. bitele2005-11-02 11:33
Nugi rimtas, straipsnis! Gal jau tikrai prades rimtai rupeti kam nors ir teatras vaikams?! Ar nevertetu prisiminti sovietiniais laikais dirbusius teatre pedagogines dalies vedejus?! Juk edukacine teatru veikla tikriai siais laikais igautu nauju galimybiu. Manau, kad menininkai galetu pripazinti, kad jiems truksta pedagoginiu kompetenciju.

19357. ridas2005-11-02 13:26
nežinia... teko skaityti rusų kritikų svarstymus, esą pedagogai "užmušė" jų lėlių teatrą. Na, čia reikia kontekstą žinot...

19380. Viktoras :-) 2005-11-03 19:01
Geras,rimtas straipsnis, Ridai!Noreciau tik tiek pridurti,kad dirbant su vaikais ir del ju,reikia buti ne tik geru mokytoju,vadovu, rezisierium,bei psichologu...Vadovas turi buti visu galu meistru,ypac vadovaujant mokykliniam vaiku leliu teatrui.Pasakysiu tik tiek,kas nedirba,tas ir nesupras visu mokyklinio teatro uzkulysiu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:34:04 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba